Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kas padėjo tremtiniams išlikti?

Autorius: Rūta

„O tėviške! Koks mielas kraštas, kurio taip netekau ūmai…“, – yra rašęs vienas Lietuvos poetų. Nelaimių banga užplūdo Lietuvą 1941 m. ir atslinko ji ne iš vakarų, ne iš ten, kur gintarinė Baltijos jūra, o šliūkštelėjo iš rytų – raudonas, nejaukus saulėtekis. Ne šviesią dienelę žadėjo, o grasė ir stingdė. Stingdė kūną ir kraują, dvasią ir sielą… Baimę, siaubą ir mirtį nešanti banga nusinešė ne vieną šimtą ar tūkstantį nekaltų, netgi dar nepradėtų gyvybių.

Tada atėjusi „raudonųjų“ santvarka buvo pagrįsta prievarta, priespauda, nuolatiniais persekiojimais, genocidu ir masiniais trėmimais. Neatskiriama Stalino režimo politikos dalis ir buvo būtent masinis teroras, nukreiptas prieš civilius gyventojus, kurį sovietinė vadovybė suvokė, kaip normalų visų problemų sprendimo būdą. Nedaug šalių pasaulyje patyrė tokius išmėginimus, kokie teko Lietuvai, o atrodo ji tokia nedidelė – ta mūsų Lietuva , o jos kančios – neapsakomai didelės, ir kiek niekuo nenusikaltusių žmonių tapo negirdėto smurto ir kančių simboliu. Kiek žmonių buvo išvežta, kiek žmonių išbarstė kaulus prie Laptevų jūros, Altajaus priekalnėse, ant Obės krantų, Vorkutos kasyklose, kiek žmonių grįžo į savo gimtąjį kraštą, neįmanoma pasakyti tikslaus skaičiaus. Ir kai pagalvoji, kad visą tai irgi darė žmonės, nors ar jie yra verti žmogaus vardo. Niekas nežinojo ką jautė tremiamieji: seni, jauni, kūdikiai, kai juos atplėšė nuo Lietuvos, tarsi vaikus nuo motinos krūtinės.

Nuo mūsų šauksmo skaldos kalno uolos,
Nuo verksmo verčias marių sietuva;
Nužeminta po Tavo kojų puola
Rūsti Rūpintojėlių Lietuva.
(Antanas Miškinis)

Kas beliko vargšui lietuviui, ištremtam ir pažemintam svetimame krašte: darbas, malda, kūryba. Manau kiekvieno žmogaus mintyse, visą laiką kažkas krebždėjo. Laisvą minutę – kūryba, lengvesnę ir linksmesnę – lietuviška daina, sunkesnę – maldos žodis. Juk tikėjimas, ir padeda žmogui išlikti, nesvarbu koks jis bebūtų, ar tikėjimas geresne ateitimi, ar tikėjimas Dievu. Tremtiniams daug kuo dvasiškai padėjo tikėjimas Dievu. Būdavo kreipimąsi maldomis, prašymais į Dievą, ir tikima, kad Viešpats išgirs jų maldas, padės atgauti laisvę, bei susigražinti ankstesnį gyvenimą. Tikėjo, kad kitą rytą bus geriau, gal net nebebus tremtiniai, o kaip ir ankščiau paprasti valstiečiai, mokytojai, profesoriai… Net ir iki tol netikintys pradėdavo tikėti, prašyti pagalbos ir išeities iš šios susidariusios beviltiškos padėties. Žmonėms tremtis buvo tarsi pragaras, ir tremtiniai iš visos širdies laukė, kol atsiras, ar kas nors suteiks išeitį iš tremties. Taip pat ir tikėjimas į geresnę ateitį padėdavo gyventi toliau ir nepasiduoti, būdavo lengviau, kai tikėjai, kad viskas greit praeis ir vėliau bus geriau. Dalis tremtinių Dievo prašė ne geresnės ateities, o mirties, maldavo, kad atsiųstų mirtį, ir tikėjo, kad tik tada baigsis visos problemos.

Degu kaip žvakė vidury nakties
ir nežinau, o Viešpatie, kada
ateisi Tu manęs užpūsti.
Vidur nakties man tavo veidas švies,
o mano ašarų nuskaidrinta malda
nugins ir mano negales, ir mano priešų rūstį…
(Kazys Inčiūra)

Ir kiekvienoje širdies ir minties kertelėje buvo vietos prisiminimams, apie paliktus namus, artimuosius, stebuklingu būdu išvengusius tremties. Juk ten, namuose, liko nuo karščio garuojanti žemė, kuri šaukte šaukėsi darbščių rankų. Daug stiprybės suteikdavo artimųjų atsiųsti laiškai, kuriuose buvo surašytos geros naujienos iš tėvynės, taip pat raginimai nepasiduoti ir greičiau sugrįžti atgal į namus, į Lietuvą, nors tai būdavo ne jų valioje.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->