Studijoms.lt

TURINYS

1.

ĮVADAS…………………………………………………………….

……………………………………………………….3

2. TRUMPAI APIE KARLO MARKSO ASMENYBĘ IR

GYVENIMĄ……………………….4 – 5

3. KLASIKINIS MARKSISTINIS

POŽIŪRIS………………………………………………………….6

– 8

4.

GAMYBA…………………………………………………………….

…………………………………………………….9

5. DARBO SVARBA

GAMYBOJE…………………………………………………………..

………………….10

6. DARBAS IR DARBO

JĖGA………………………………………………………………

………………11 – 12

7. DARBO PASIDALIJIMAS IR DARBO

NAŠUMAS…………………………………………13 – 14

8. BŪTINASIS, PRIDEDAMASIS DARBAS IR JO

REIKŠMĖ…………………………………..15

9. KARLO MARKSO

NUOPELNAI………………………………………………………….

…………..16 – 17

10.

IŠVADOS……………………………………………………………

……………………………………………..18 – 19

11. NAUDOTA LITERATŪRA………………………………………………………………….20

1. ĮVADAS

Ekonomika – socialinis mokslas apie žmonių visuomenę. Šiuolaikinė

ekonomika yra mokslas, apimantis itin daug mokslo sričių – matematiką,

psichologiją, geografiją, sociologiją ir t.t. O ekonominių teorijų istorija

supažindina mus su iškiliausiais pasaulio protais, nusipelniusiais žmonijai

ekonominėje srityje, ir jų teorijomis bei darbais. Žinoma, moksle yra

svarbus teorinis darbas, tačiau, deja, nė viena ekonomikos teorija

nenumatė, ir kažin ar kada sugebės, žmonijos evoliucijos galimybes bei

kryptis. Jei Karlo Markso socializmas tiko XIX amžiaus Anglijai ir

Vokietijai, jis toli gražu nebetinka XXI amžiaus Europos valstybėms.

Kiekviena teorija turi baigtinę savo taikymo sritį laikmečio prasme.

Geriausiu atveju ekonominės teorijos gali aprašyti reiškinius tam tikrą

laiko tarpą, bet neišvengiamai žlunga žmonijai pasirinkus kitą veiklos

kelią.

Politikos ir visuomenės ryšiai istorinėje tėkmėje domino ne vieną

mokslininką. Pasaulyje yra tūkstančiai įvairiausių schemų, modelių ir

teorijų apie aplinkos įtaką politiniams, ekonominiams ir socialiniams

procesams, vykstantiems visuomenėje apibūdinti ir išanalizuoti. Vieni

mokslininkai įžvelgė itin tiesioginius ryšius tarp politikos ir aplinkos,

kiti tuos reiškinius vertino kaip natūralią žmonijos evoliuciją. K. Markso

teorijos yra tik vienos iš nedaugelio, bet galima sakyti užima kraštutinę

poziciją, kuri teigia, jog politika, teisė ir menas yra visiškai

priklausomi nuo visuomenėje vykstančių darbo santykių. Nei teisė, nei

politika, nei kiti mokslai, reikalaujantys ne tiek fizinio, kiek protinio

darbo, negali vystytis pagal sau būdingus principus, bet yra visiškai

priklausomi nuo ekonominių formacijų raidos ir keičiasi paskui juos,

įtvirtindami

jų pasiekimus.

Kadangi didysis teoretikas itin plačiai nagrinėjo ekonomiką ir jo

visų minčių darbe būtų neįmanoma aptarti, bandysiu paminėti svarbiausius jo

teiginius apie gamybą, darbą bei jo reikšmę. Šitokią požiūrio prizmę

pasirinkau todėl, kad K. Marksas manė, jog visuomeninėje žmonės sueina į

nuo jų nepriklausančius gamybos santykius, kurie sudaro realią visuomenės

bazę. Ant šios bazės kuriasi juridinis ir politinis antstatas, kurią

atitinka visuomenės tam tikros sąmonės formos. Taigi, pirmasis marksistas

galvojo, jog gamyba yra svarbiausia, o kertinis jos akmuo – darbas, būtent

dėl šios priežasties, darbo tematika K. Markso teorijoje man pasirodė

įdomiausia.

Darbą K. Marksas suvokia kaip žmogaus savivaldos aktą. Teoretikas

mano, jog tik dirbdamas žmogus atlieka savo paskirtį. Gamtoje esantis

daiktų pasaulis neturi likti neapdorotas žmogaus darbo, individas privalo

prisitaikyti prie gamtos. Dirbdamas žmogus nusistato santykį su darbo

objektu. Tuomet darbas tampa sąmoninga veikla. Žmogus yra universalus

gamintojas, nes sukuria produktą ne vien fizinių poreikių verčiamas, bet

turi galimybę įvaldyti visą daiktų pasaulį. Nuo jo įvaldymo ir apdorojimo

priklauso ir paties žmogaus esmės realizacija, savęs įprasminimas

visuomenėje ir apskritai gyvenime.

2. TRUMPAI APIE KARLO MARKSO ASMENYBĘ IR GYVENIMĄ

Karlas Marksas – XIX amžiaus teoretikas. Jis gimė 1818 m. Tryre

Vokietijoje., advokato šeimoje. 1835 – 1841 m. studijavo Bonoje ir Berlyne

teisę, filosofiją, istoriją, meną. 1841 m. Jenos universitete gavo

filosofijos daktaro laipsnį. Susituokė su vokiečių barono dukra Ženi fon

Vestfalen. 1867 m. buvo išleistas jo žymusis ekonominis veikalas

,,Kapitalas“. Kai 1843 m. buvo uždarytas jo redaguojamas laikraštis, K.

Marksas išvyko į Paryžių, vėliau į Briuselį. 1848 m., vykstant

revoliucijai, grįžo į Vokietiją. Tačiau buvo ištremtas, taigi išvyko į

Londoną, kuriame gyveno iki savo gyvenimo pabaigos – 1881 m.

Marksizmo doktrina teigia, jog tik proletariatas turi gerų idėjų

ir kad tik proletariato protas galėjo sugalvoti socializmą, kad darbininkų

luomas yra pagrindų pagrindas, ant kurio laikosi visa kita likusi

visuomenė. Tačiau, paradoksalu, jog visi be išimties socializmo teoretikai

buvo buržua kaip tik ta prasme, kuria šį žodį vartoja socializmo teorijos

kūrėjai.

Karlas Marksas nebuvo žmogus iš proletariato. Jis buvo advokato

sūnus. Kad galėtų mokytis, studijuoti universitete jam nereikėjo dirbti.

Universitete teoretikas studijavo kartu su pasiturinčių tėvų vaikais.

Vėliau iki pat gyvenimo galo marksizmo pradininką išlaikė jo draugas

Frydrichas Engelsas – įmonininkas – vienas iš blogiausių buržuazijos klasės

atstovų, pasak socializmo teorijos, išnaudotojas, kalbant marksizmo

terminais. Taigi, lyg ir prasilenkia iškeliamų tiesų realumas teorijoje ir

praktikoje.

Pirmasis marksistas, kaip pasakoja jo amžininkai, turėjo

nepaprastai lakią poetinę fantaziją. Matyt, todėl K. Markso tėvai svajojo,

kad jų sūnus siektų literato arba profesoriaus karjeros. Teoretiko tėvų

nuomone, jis pažemino save, atsiduodamas socialistinei agitacijai ir

pasirinkdamas tyrinėti politinę ekonomiją, kuri tuomet Vokietijoje dar buvo

niekinama.

Teoretikas turėjo daug planų, kurie nebuvo įgyvendinti. Jaunystės

metais filosofija buvo mėgstamiausias jo studijų objektas. Beje, jis ketino

parašyti logikos ir filosofijos istoriją. Labai įdomu tai, kad marksizmo

pradininkas buvo žadėjęs savo dukterims parašyti dramą, kurios siužeto

pagrindinę liniją brėžti turėjo Grakchų istorija (broliai Grakchai – Gajus

ir Tiberijus – senovės romėnų liaudies tribūnai, kovoję už agrarinius

įstatymus, palengvinančius valstiečių gyvenimą). Deja, jis neįvykdė duoto

pažado, nors šiandien būtų smalsu, kaip tas, kuris buvo vadinamas “klasių

kovos riteriu”, būtų apdorojęs šį tragišką ir didingą epizodą iš antikinio

pasaulio klasių kovos istorijos. Teoretikui reikėjo gyventi šimtą metų, kad

būtų galėjęs įvykdyti savo literatūrinius planus – padovanoti pasauliui

dalį tų lobių, kurie slypėjo jo mintyse…

Pirmieji literatūriniai Karlo Markso bandymai – eilėraščiai.

Teoretikas juos rašė juos dar ankstyvojoje jaunystėje, mokydamasis

universitete. Įsitikinęs savo eilėraščių netobulumu, jis metė rašymą.

Tačiau keletas K. Markso eilėraščių pasiekė ir mūsų dienas – ilgą laiką

juos rūpestingai saugojo jo žmona Ženi Marks. Minėtus eilėraščius ji gavo

iš savo vyro, dar būdama jo sužadėtine. 1836 metų rudenį Karlas Marksas

atsiuntė jai iš Berlyno tris eilėraščių sąsiuvinius. Pirmasis jų vadinosi

“Dainų knyga”, antrasis ir trečiasis – “Meilės knyga”. Visi trys

sąsiuviniai skiriami “mano brangiajai, amžinai mylimai Ženi fon Vestfalen“.

Štai vienas Karlo Markso jaunystės eilėraščių:

Kai tokia ugnis krūtinėj –

Neprašau ramių kelių.

Negaliu aš be grumtynių

Ir be audrų – negaliu.

Noriu aš menu naudotis,

Skint kilnius dievų vaisius,

Te patirs širdis ir protas

Atspalvius būties visus.

Tai eime! Sunkus ir ilgas

Kelias priekyje – eime.

Dienos tuščios, dienos pilkos

Krinta nešlovės dėme.

Tarsi pančius – tinginystę

Nusimes žmogaus valia.

Nenurimti ir išdrįsti –

Mūsų teisė ir galia.

3. KLASIKINIS MARKSISTINIS POŽIŪRIS

Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas buvo pirmieji ir

žymiausieji ekonomikos vystymosi teoretikai. Dauguma jų darbų yra skirti

Europos visuomenės perėjimui iš feodalizmo į kapitalizmą ir socializmą,

taip pat kapitalistiniam vystymuisi būdingų dėsnių nustatymui. Jie sukūrė

ir mažiau išsivysčiusioms šalims taikytiną ekonominio vystymosi teoriją.

Marksizmas – ekonomika, kurioje didžiausia kapitalo dalis priklauso

vyriausybei, o politine jėga – partijai, besiremiančiai Karlo Markso

doktrinomis.

K. Marksas industrinės revoliucijos laikotarpio duomenų analizės

pagrindu suformulavo darbinės vertės, kapitalizmo vystymosi baigtinumo,

abstraktaus ir konkretaus darbo bei komunizmo ekonomines teorijas.

Ekonominio romantizmo bei marksizmo ekonomikos teorinių

Paskelbtas
prieš
man man sis darbas tikrai pagelbejo =] gan neblogas sakyciau =]

mo sąlyga – ekonomikos teorijos plėtra. Ji siejama tiek su

pirmosios, tiek su antrosios vokiškųjų istorinių mokyklų bei amerikietiškos

istorinės mokyklos teorijomis ir žymiausiųjų atstovų veikla.

Kas sudarė marksistinės ekonomikos esmę. Pirmiausia, remdamasi K.

Markso filosofija, Sovietų Sąjunga įteisino gamybinio turto priklausomybę

valstybei, o ne atskiriems žmonėms. Nuosavybė ir beveik visos gamybos

kontrolė ir valdymas buvo sutelktas vyriausybės rankose. Daugelį ūkinių

sprendimų buvo priimama kaip centralizuotos komandos. Centralizuotu

ekonomikos planavimu buvo sprendžiama, ką gaminti, kokias prekes, kokias

paslaugas teikti, kaip gaminti ir kas tas prekes turėtų įsigyti bei

vartoti.

Ekonomikos kaip žmogiškosios veiklos srities samprata kito

marksistinėje ekonomikoje. Marksizmo klasikai ekonomiką laikė kapitalo

gamybos ir cirkuliacijos sfera bei gamybinių paslaugų sfera. Tokią sampratą

lėmė, visų pirma, tai, kad nedaiktinė gamyba 19 a. viduryje ir net jo

pabaigoje visuomenes gyvenime nevaidino žymesnio vaidmens ir, antra,

svarbiausias ekonominių tyrimų tikslas. K. Marksas “Kapitale” rašė: “

galutinis šio veikalo tikslas yra atrasti ekonominį šiuolaikinės visuomenės

judėjimo dėsnį ”. Tą dėsnį lėmė daiktų kaip prekių gamybos raida.

Marksizmo doktrina teigia, kad tik proletarai turi gerų idėjų ir

tik proletarinis protas galėjo sugalvoti socializmą. Tačiau bene visi be

išimties socializmo teoretikai buvo buržua kaip tik ta prasme, kuria šį

žodį vartoja socialistai. Socialistinės idėjos pasižymi neigiamu

nusistatymu kapitalistinei ekonominei tvarkai, paremta privačia nuosavybe,

kainų sistema ir laisva konkurencija. Socialistai stengiasi eiti prie

visuomeninės tvarkos, paremtos kolektyvine nuosavybe ir ūkine gyvenimo

organizacija, pačios visuomenės tvarkoma. Socializmas – ekonominė sistema,

kur pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliai

skirstomi centralizuotai pagal planą. Kitaip tariant, socializmas yra

politinis mokymas, pabrėžiantis kolektyvinę gamybos priemonių nuosavybę ir

skiriantis didelį vaidmenį valstybiniam ūkio valdymui su labai išplitusia

pagrindinių pramonės šakų visuomenine nuosavybe, nors leidžia ribotai

reikštis rinkai. K. Marksas socializmą laikė pereinamuoju privataus verslo

sistemos pabaigos ir komunizmo pradžios laikotarpiu. Socialistinė srovė,

vadinama marksizmu, pabrėžia, kad ekonominiai reiškiniai sąlygoja kitus

socialinius reiškinius.

K. Marksas kapitalizmą laikė pasauliniu dinamišku ir besiplečiančiu

ekonominiu procesu. 19 a. viduryje iš Didžiosios Britanijos, kurioje

prasidėjo, jis jau buvo išplitęs, apimdamas Vakarų Europą. K. Marksas

tikėjo, kad imperialistinės ekspansijos būdu kapitalizmas galiausiai paplis

visame pasaulyje ir šis gamybos būdas viešpataus visur. Teoretikas teigė,

kad istorinė kapitalizmo misija yra išvystyti gamybos jėgas visame

pasaulyje. Pasibaigus kaitos ir augimo periodui, savo istorinį uždavinį

kapitalizmas bus atlikęs ir užleis vietą savo pasekėjams – socializmui ir

komunizmui.

K. Marksas manė, kad buržuazija pertvarko pasaulį pagal savo

atvaizdą, keisdama tradicines visuomenes ir integruodama jas į tarpusavio

ryšiais susaistytą pasaulinį ūkį. Visa tai vyksta tobulinant gamybos

priemones ir kuriant labai geras komunikacijos priemones , į civilizacijos

ratą įtraukiant visas tautas. Tautos turės prisitaikyti prie buržuazinio

gamybos

būdo, įsijungti į tai, kas vadinama civilizacija, ir taip pat tapti

buržuazinėmis.

Pagal K. Marksą, Vakarų civilizacijos vystymasis vyko keliomis

aiškiai nustatytomis pakopomis. Senuosius primityvios prekių gamybos ūkius

pakeitė viduramžių feodalizmas; paskui įsigalėjo kapitalistinis gamybos

būdas, kurį turėtų pakeisti socializmas ir komunizmas. Konfliktas tarp tų

klasių, kurios valdė gamybos priemones, bei tų, kurios jų neturėjo, ir buvo

varomoji jėga, stūmusi istoriją nuo vienos stadijos prie kitos.

Teoretikas atkreipė dėmesį į padėtį už Europos žemyno ribų – į

Aziją, Viduriniuosius Rytus ir kitur, – o tai daryti jį vertė bręstantys

kolonijų konfliktai bei politiniai perversmai. K. Marksas įsitikino, kad

čia jo sukurta Europos vystymosi teorija netinka, nes tenai nebuvo

ikikapitalistinių vystymosi stadijų. Čia nebuvo galima išskirti etapų,

atitinkančių senąjį ir feodalinį gamybos būdus. Be to, šios civilizacijos

atrodė neturinčios jokių vidinių mechanizmų, skatinančių socialinius

pokyčius. Šiuose regionuose nebuvo klasių konflikto, kuris stumtų jas nuo

vienos socialinės raidos pakopos prie kitos. K. Marksas manė, kad

istoriškai šios vietovės bei jų gyventojai buvo istoriškai sustabarėję ir

judėti į priekį negalėjo.

Šitokiam išskirtinumui paaiškinti teoretikas įvedė azijietiško

gamybos būdo sąvoką, kuriai, anot jo, būdinga keletas bruožų:

1. žemės ūkis ir manufaktūrinė gamyba kaime Azijos regionuose sudarė

visumą ir buvo autarkiški;

2. visuomenės viršūnėje buvo autonomiška ir parazitiška, nuo likusios

visuomenės atsiskyrusi valstybė.

K. Marksas buvo įsitikinęs, kad tokia konservatyvi visuomenės

santvarka nulėmė tūkstantmečius trukusią socialinę ir ūkinę stagnaciją, dėl

kurios kentėjo šios, už Vakarų ribų esančios visuomenės. Nematydamas

vidinių jėgų, galinčių istoriškai jas varyti į priekį, K. Marksas tikėjo,

kad tam reikalinga išorinė jėga – Vakarų imperializmas.

Teoretikas manė, kad rinkos sistemos įdiegimas, pasaulyje, netgi

jei tai daroma, priverstinai, yra žmonijos žingsnis į priekį, priešingai

negu neomarksistai ir priklausomybės šalininkai, kurie kapitalistinį

imperializmą kaltino. K. Marksas tikėjo, kad istorinė buržuazijos ir

imperializmo misija yra sutriuškinti feodalinį bei azijietišką gamybos

būdą, kuris trukdė modernizuoti pasaulį. Jis įrodinėjo, kad imperializmas

yra reikalingas Indijai modernizuoti ir kad britų sukurta geležinkelių

sistema buvo ,,modernios pramonės pirmtakas“. K. Marksas sudėtingai žiūrėjo

į imperializmą, kaip istoriškai pažangų dalyką. Jis manė, jog ,,Indijoje

Anglija turi atlikti dvi misijas: viena iš jų – destruktyvi, o kita –

atnaujinanti, panaikinanti senąją Azijos sistemą ir padėti sukurti

materialius pagrindus vakarietiškai visuomenei Azijoje“.

K. Marksas tikėjo, kad nors imperializmas yra nemoralus, jis vis

tik pažangus, nes be jo atsilikę Azijos ir Afrikos ūkiai visiems laikams

būtų likę pirmosiose visuomenės evoliucijos pakopose. Atnešdamas naujas

technologijas, imperializmas destabilizuotuose regionuose susidariusią

padėtį ir sukuria juose priešiškai nusistačiusias klases, kartu perkeldamas

visuomenės ekonominį vystymąsi skatinantį mechanizmą. Kai tik panaikinamas

azijietiškas gamybos būdas, prasideda kapitalistinis vystymasis ir

industrializacija. To pasėkoje, visuomenė keičiasi ir krypsta į istorinį

vystymosi kelią.

Apibendrinant galimas pasakyti, kad K. Marksas ir jo pasekėjai

tikėjo, jog kapitalizmas pasaulį tobulina, bet daro tai netolygiai, su

pertrūkiais ir ribotai. Marksistai skiriasi nuo liberalų tuo, kad

pripažįsta santykinai didelę ekonominę ir politinių veiksnių reikšmę

tarptautinės ekonomikos plėtrai. Liberalai mano, kad periferinių ūkių

įtraukimas į pasaulinę ekonomiką ir po to einąs jų modernizavimas vyksta

palyginti sklandžiai. Marksistų nuomone, šį procesą sunkina politiniai

konfliktai, kadangi šalys gina savo pozicijas tarptautiniame darbo

pasidalijime. Marksistai tiki, jog šis procesas galiausiai prieis savo

ribą, o tuomet neišvengiamai bus sukurtas socializmas ir komunizmas.

4. GAMYBA

Materialinių gėrybių gamyba kaip visuma apima:

• žmonių darbą – tikslingą veiklą, kuria jei keičia ir pritaiko gamtos

daiktus savo poreikiams tenkinti;

• darbo objektą – visa tai, į ką yra nukreiptas žmogaus darbas;

• darbo priemonės – jomis žmogus veikia ir keičia savo darbo objektą.

Darbo objektai ir darbo priemonės drauge sudaro gamybos

priemones.

Gamybos rezultatai yra darbo produktai, skiriami vartojimui.

darbo produktai, priklausomai nuo jų natūrinės formos ir vaidmens

visuomeninėje gamyboje, gali būti skirstomi į:

• gamybos priemones (darbo įrankiai, gamybiniai pastatai, žaliavos ir

pan.);

• asmeninio vartojimo reikmenis.

Dėl šios priežasties gamyba skirstoma į du stambius, vienas su

kitu susijusius ir vienas nuo kito priklausančius padalinius:

• gamybos priemonių gamyba;

• vartojimo reikmenų gamyba.

Kiekviena iš jų savo ruožtu susideda iš daugybės gamybos šakų.

Vartojimas gali būti gamybinis arba negamybinis. Gamybinis

vartojimas yra darbo įrankių naudojimas gamybos procese, žaliavų

perdirbimas, pagalbinių medžiagų naudojimas ir pan. Didžiausią negamybinio

vartojimo dalį sudaro asmeninis vartojimas, tai yra įvairiausių reikmenų

vartojimas materialiniams bei kultūriniams žmogaus poreikiams tenkinti

(pvz.: maisto produktai, rūbai, avalynė, namų apyvokos daiktai ir

pan.).Negamybinio vartojimo sferai priklauso tai pat materialinės gėrybės,

kurias naudoja negamybinės įstaigos ir organizacijos.

Tarp gamybos ir vartojimo yra glaudus ryšys ir sąveika, nes juk

ir taip aišku, kad be gamybos nebūtų vartojimo, o be vartojimo – gamybos.

Tokiu atveju gamyba būtų betikslė. Suprantama, kad gamyba apsprendžia

vartojimo būdą. Vartojimo daiktas yra ne daiktas apskritai, o tam tikras

konkretus daiktas, kuris suvartojamas tam tikru būdu, kurį apsprendžia pati

gamyba. ,,Alkis yra alkis, – sako K. Marksas, – bet alkis, kuris

numalšinamas išvirta mėsa, suvalgoma su peiliu ir šakute, yra kitas alkis,

negu tasai, kuris numalšinamas praryjant žalią mėsą rankų pagalba“.

Kalbant

Paskelbtas
prieš
man man sis darbas tikrai pagelbejo =] gan neblogas sakyciau =]

apie gamybos ir vartojimo sąveiką, galvoje turimas

asmeninis materialinių gėrybių vartojimas. Šioje sąveikoje svarbiausias ir

lemiamas vaidmuo priklauso gamybai.

Gamybą ir vartojimą jungianti grandis yra materialinių gėrybių

paskirstymas ir mainai. Čia lemiamas yra gamybos priemonių paskirstymas.

Visuomenės gamybos priemonių paskirstymo forma turi tam tikrą apibrėžtą

istorinį turinį, būdingą tam tikta visuomeninės gamybos išsivystymo

pakopai. Kadangi socialistinėje visuomenėje gamybos priemonės yra

visuomeninė nuosavybė, tai vartojimo reikmenys skirstomi darbo žmonių

interesais.

Tose visuomeninėse formacijose, kuriose gamyba yra prekinė,

materialinės gėrybės skirstomos per prekių mainus. Visuomenėje mainai yra

tik tarpinis momentas tarp gamybos ir jos sąlygojamo paskirstymo, iš vienos

pusės, ir vartojimo, iš kitos pusės. Kadangi vartojimas yra tam tikras

gamybos momentas, tai, aišku, kad ir mainai sudaro atitinkamą gamybos

momentą.

5. DARBO SVARBA GAMYBOJE

Karlas Marksas kartą rašė: ,,Kiekvienas vaikas žino, kad

kiekviena nacija žūtų iš bado, jeigu ji liautųsi dirbusi, nesakysiu metus,

bet nors kelias savaites“. Aišku, kad visuomenės gyvavimo ir vystymosi

pagrindas yra žmogaus gyvenimui reikalingų materialinių gėrybių ( pvz.:

maisto, rūbų, baldų ir pan.) gamyba, be kurios visuomenė kažin ar galėtų

gyvuoti. Peršasi išvada, kad gamybos procesas , kokia bebūtų visuomeninė jo

forma, turi būti nuolatinis ir nenutrūkstamas.

Turbūt net ir vaikui suprantama, kad esminis gėrybių šaltinis yra

gamta ir darbas. Daugumos materialinių gėrybių, kurios reikalingos žmogaus

poreikiams tenkinti, gamta pateikia žaliavų pavidalu, todėl žmogus yra

priverstas jas perdirbti ir pasigaminti tai, kas būtent jam yra reikalinga.

Žmogus įvairias gamtines medžiagas apdoroja ir pritaiko savo poreikiams

tenkinti. Išorinės gamtos nugalėjimas ir privertimas tarnauti žmonijai, jos

pritaikymas visuomeniniams poreikiams tenkinti, sudaro materialinių gėrybių

gamybos procesą.

Darbas, kaip žmonių veikla, yra natūralus ir būtinas. Tik

dirbdami žmonės sukuria jiems reikalingas materialines gėrybes. Darbas yra

viena iš pagrindinių visuomenės gyvavimo sąlygų. Juk žmogus, pirmiausia

turi nejausti alkio ar troškulio, turėti pastogę, nejausti šalčio, t.y.

turi patenkinti būtiniausius ir prigimtinius poreikius, kurie yra svarbūs

egzistenciškai, o tik paskui gali užsiiminėti kūrybine veikla – piešti,

rašyti eiles, užsiiminėti politika, religija ar mokslu. Taigi peršasi

išvada, kad darbas – pirmoji žmogaus veikla.

Be materialinių gėrybių didelį vaidmenį visuomenės gyvenime

vaidina kultūrinės gėrybės. Svarbu yra ir švietimas ir mokslas, ir menas.

Žmogus turi patenkinti ne tik fizinius, bet ir moralinius, psichologinius

savo poreikius. Būtina kuo geriausiai tenkinti nuolat didėjančius visų

visuomenės narių poreikius, užtikrinti visapusišką visų visuomenės narių

vystymąsi.

Žmonės gamina materialines gėrybes bendromis jėgomis, grupėmis,

bendrijomis, o ne po vieną, atskirai. Gamyba yra visuomeninė, o darbas –

visuomenės gyvenime dalyvaujančio žmogaus veikla. Žinoma, darbo procesą

atlieka atskiri individai, kurie, kaip sako K. Marksas, gamina tik

visuomenėje ir visuomenės dėka.

Vystantis visuomeninei gamybai, žmonių tarpusavio ryšiai darėsi

vis stipresni, įvairesni. Glaudus žmonių bendradarbiavimas buvo,

yra ir bus

pirmasis būtinas visuomeninis jų poreikis.

Vienas iš esminių marksistinių teiginių yra tas, kad gamyba

visada buvo, yra ir bus visuomeninė. K. Marksas taikliai pažymi, kad

izoliuoto žmogaus gamyba už visuomenės ribų yra tokia pat nesąmonė, kaip

pavyzdžiui, teigimas, kad kalba galėtų vystytis be kartu gyvenančių ir

tarpusavyje besikalbančių individų.

Žmogus gyvendamas naudojasi įvairiais darbo įrankiais ir

daiktais, pagamintais ne jo, o kitų visuomenės narių. Jei žmogus nesugebėtų

įsisavinti šito sudaiktinto kitų žmonių darbo ir be savo paties patyrimo,

kaip tais daiktais naudotis, jis paprasčiausiai neišgyventų ir

neišvengiamai bei greitai žūtų vienatvėje.

Baigiant galima pasakyti, kad žmogaus gyvenimas be visuomenės, be

visuomeninio darbo pasidalijimo yra neįmanomas. Atskiras žmogus negalėtų

pasigaminti viso to, kuo gyvendamas naudojasi. Tarsi savaime suprantama

tampa mintis, kad žmonių gyvavimo pagrindas yra visuomeninė gamyba, o ne

izoliuoto nuo jos žmogaus gamyba.

6. DARBAS IR DARBO JĖGA

K. Markso žodžiais tariant, darbas pirmiausia yra ,,procesas,

vykstąs tarp žmogaus ir gamtos, procesas, kuriame žmogus savo paties veikla

tarpininkauja medžiagų apykaitai tarp savęs ir gamtos, ją reguliuoja ir

kontroliuoja. Gamtos medžiagos atžvilgiu jis pats veikia kaip gamtos jėga“.

Taigi darbas yra tikslinga žmogaus veikla, kuria žmogus keičia gamtos

išteklius bei jėgas, pritaikydamas juos savo poreikiams tenkinti. Darbo

procesas, nagrinėjamas tokiu bendru pavidalu, nurodo toliau K. Marksas, yra

,,amžina natūralinė žmogaus gyvenimo sąlyga, ir dėl to jis nėra

priklausomas nuo bet kurios šio gyvenimo formos, bet, priešingai, yra

vienodai bendras visoms visuomeninėms jo formoms“.

Žmogus, veikdamas gamtą, elgiasi kaip jos pačios jėga. Darbo

procese individas naudoja savo organus – rankas, kojas, smegenų veiklą ir

pan. Be to, šio proceso metu jis kartu vysto ir savo gabumus, ugdo darbo

įgūdžius, plečia akiratį. Darbas yra ne tik įvairaus turto šaltinis, bet ir

bene pirmoji pagrindinė žmogaus gyvenimo sąlyga didžiuliu mastu.

Ypatingą vaidmenį žmogaus išsivystymo procese suvaidino darbas,

gaminant darbo įrankius, naudojant juos pagal paskirtį, apdorojant

gamtinius išteklius. Galima teigti, kad žmogus iš gyvulių pasaulio

galutinai išsiskiria tada, kai pradeda gamintis darbo įrankius, net ir

paprasčiausius.

Žmogus darbo procese išskiria save iš gamtos. K. Markso žodžiais

tariant, gamtinių medžiagų atžvilgiu individas veikia kaip savarankiška

gamtos jėga. Tai atsispindi ir jo sąmonėje. Vadinasi, tam tikroje gamybos

išsivystymo pakopoje žmogus pradeda suvokti savo santykį su gamta, su jį

supančiais objektais. Darbo evoliucija iš instinktyvaus į sąmoningą ir

tikslingą veiklą reiškė, kad žmonių bendruomenė virto visuomene, turinčia

tam tikras organizavimo formas, visuomeninius santykius, paremtus

taisyklėmis. Vadinasi, sąmonė iš pat pradžių yra ir lieka visuomeninis

produktas.

Pirmykščiai darbo įrankiai buvo daiktai, kuriuos žmogus rasdavo

gamtoje ir iš karto naudodavo savo veikloje neapdirbęs. jais individai

galėdavo, tarkim, nudobti žvėrį (lazda), nuo medžio numušti ir perskelti

riešutus (akmuo). Bet šis laikotarpis netruko ilgai, nes jau ankstyvosiose

vystymosi stadijose žmogus pradėjo apdoroti gamtoje randamus daiktus. Tuo

tarpu, visiems aišku, kad joks gyvūnas nėra pasigaminęs bent primityviausio

įrankio. Palaipsniui, iš kartos į kartą perduodant patyrimą, darbas darėsi

vis įvairesnis, tobulesnis ir sudėtingesnis. Šis procesas vyksta iki šiol.

Matyt, kol tobulės žmonija, tol ir jos atliekamas darbas modernės.

Skiriamoji žmogaus darbo savybė yra ta, kad ši veikla yra

sąmoningai nukreipta į tam tikrą tikslą. Darbas, kaip tikslinga žmogaus

veikla, iš pagrindų skiriasi nuo operacijų, kurias instinktyviai atlieka

gyvūnai. Pasak K. Markso, nors voras ir atlieka operacijas, panašias į

audėjo operacijas, arba nors bitė savo vaškinių narvelių statyba gali

sugėdinti kai kuriuos žmonės architektus, vis dėlto blogiausias architektas

iš pat pradžių skiriasi nuo geriausios bitės tuo, kad, prieš statydamas

narvelį iš vaško, jis jau yra pastatęs jį savo galvoje. Jis pirmiausia

susikuria vaizdinį, paskui braižo brėžinius, remdamasis įgytomis žiniomis,

o vėliau parenka medžiagas ir stato. Darbo proceso pabaigoje gaunamas

rezultatas, kuris jo pradžioje jau buvo darbininko vaizduotėje kaip idėja.

Vadinasi, tarp kuriančių žmogaus ir bitės ir nemenkas skirtumas, nes

pirmasis – įsivaizduoja, ką daro, o pastarasis – instinktyviai atlieka

gamtos pavestas pareigas.

Žmogus savo daromais pakitimais priverčia gamtą tarnauti sau,

tenkinti iškeltus tikslus, valdo ją, o gyvūnai paprasčiausiai naudojasi

išorine gamta ir daro joje pakitimus vien tik savo buvimu. Tai yra

pagrindinis žmones ir gyvūnus skiriantis veiksnys, kurį įtakoja darbas.

Galiausiai galima sakyti, jog gyvuliai tik pasyviai prisitaiko prie

gamtinių savo gyvenimo sąlygų, o žmogus aktyviai pritaiko gamtą savo

reikmėms tenkinti.

Turbūt svarbiausias žmonių visuomenės skirtumas nuo gyvūnų

visuomenės yra tas, kad žmonės gamina, o gyvūnai – tik minta, o geriausiu

atveju – surenka gamtinius išteklius. Juk jau pirmykščiai žmonės gamino

įvairius produktus, nekalbant apie įrankius: žvejojo, medžiojo paukščius,

žvėris, juos kepė ar virė, statėsi būstus, iš gyvūnų kailių siuvosi rūbus

ir pan. Dabartiniais laikais didžioji dalis to, ką žmonės vartoja ir kuo

naudojasi, yra pačių žmonių pagaminti produktai.

Žmogus, gamindamas materialines gėrybes, naudoja savo darbo jėgą,

kuri yra fizinių ir dvasinių gebėjimų visuma. Šiais savo ištekliais žmogaus

naudojasi, kurdamas materialines gėrybes. Tik darbo jėga kuria ir paleidžia

veikti gamybos priemones bet kurioje visuomenėje. Tiek darbo objektas, tiek

darbo priemonės yra negyvi daiktai.

,,Gyvasis darbas, – sako K. Marksas, – turi apimti šiuos daiktus,

prikelti juos iš numirusių, iš tik galimų vartojamųjų verčių paversti juos

tikrosiomis ir veikiančiomis“. Tik darbo jėga išjudina gamybos priemones,

tik susijungus darbo jėgai su gamybos priemonėmis – su darbo objektu ir su

darbo priemonėmis, prasideda gamybos procesas. Darbas yra darbo jėgos

naudojimas.

Žmogaus darbo jėga – jo fiziniai ir dvasiniai

Paskelbtas
prieš
man man sis darbas tikrai pagelbejo =] gan neblogas sakyciau =]

sugebėjimai –

vystosi, evoliucionuoja ir tobulėja. Vystantis gamybos priemonėms, kartu

vystosi ir gamybiniai žmonių įgūdžiai, gamybinis patyrimas, o to pasėkoje

pradedama kurti sudėtinga technika, kuri vis labiau ir labiau naudojama

gamybos procese.

kaip jau minėta, darbo objektas yra visa tai, į ką nukreiptas

žmogaus darbas. Ne tik darbo jėga, bet ir darbo objektai kinta vystantis

mokslui, technikai, žmonijos patyrimui. Didelė reikšmė tenka mokslo

laimėjimams, kurie keičia darbo objektus, itin smarkai padidina galimybes

plėsti gamybos ribas ir sudaro pagrindą produktų gausumui sukurti.

Klaidinga būtų manyti, kad visos gamtos medžiagos, visa aplinka,

supanti žmogų, visi gamtiniai žemės, vandens ir oro turtai jau savaime yra

darbo objektai. Gamtos jėgos ir medžiagos tampa darbo objektais tada, kai

jos yra veikiamos darbo, kai jos įtraukiamos į gamybą. Ankstyvose žmonių

raidos pakopose gamtos medžiagos bei energija, kurias žmonės naudodavo kaip

darbo objektus, buvo labai negausios ir neįvairios. Evoliucionuojant

visuomenei, darbo objektų ratas plėtėsi ir kasdien tampa vis didesnis,

gausesnis ir įvairesnis. Galiausiai galima teigti, kad gamtinė, arba

geografinė, aplinka, yra svarbi, turi įtakos įvairių gamybos šakų

išsivystymui ir padėčiai. Vienais atvejais ji apsunkina, o kitais atvejais

– palengvina bei paspartina materialinę gamybą ir tuo daro įtaką darbo

našumo kilimui.

7. DARBO PASIDALIJIMAS IR DARBO NAŠUMAS

Seniausia gamybos organizavimo forma – paprastoji kooperacija[1].

Taigi, visi pirmykščio kolektyvo nariai dirbdavo vienodą darbą tuo pat

metu, tarkim, medžiodavo. Pirmieji paprasčiausi darbo įrankiai dar neturėjo

specializuotos paskirties, ta prasme, kad nebuvo pritaikyti kuriam nors

vienam darbo procesui atlikti. Naudodamiesi tokiais darbo įrankiais,

pirmykščio kolektyvo nariai bendrai dalyvaudavo viename ar kitame procese,

visose visuomenės gamybos grandyse.

kalbėdamas apie paprastąją kooperaciją kaip visuomeninio darbo

organizavimo formą, K. Marksas nurodo, kad vien toks daugelio asmenų

vienarūšių pastangų sujungimas sukuria naują gamybinę jėgą, kuri iš esmės

jau yra visuomeninė gamyba. ,,Be to naujo jėgos potencialo, – rašė K.

Marksas, – kuris atsiranda daugelį jėgų suliejus į vieną bendrą jėgą,

daugelyje gamybinių darbų jau pats visuomeninis kontaktas sukelia

lenktyniavimą ir savotišką gyvybinės energijos pakilimą, didinantį

individualinį atskirų asmenų gamybinį pajėgumą“ – ,,Kapitale“ rašė K.

Marksas. Šią labai svarbią išvadą jis iliustruoja vaizdingu pavyzdžiu:

,,Panašiai kaip ir raitelių eskadrono puolimo jėga arba pėstininkų pulko

pasipriešinimo jėga iš esmės skiriasi nuo sumos tų puolimo irpasipriešinimo

jėgų, kurias pajėgia išvystyti pavieniai raiteliai ir pėstininkai, taip ir

mechaninė pavienių darbininkų jėgų suma skiriasi nuo to visuomeninio jėgos

potencialo, kuris išsivysto, kai daug rankų vienu metu dalyvauja atliekant

tą pačią nedalomą operaciją“.

Specialios paskirties darbo įrankių atsiradimas, jų gaminimo

pobūdžio pasikeitimas, jų naudojimas atskirose darbo proceso grandyse plėtė

visuomeninio darbo kooperaciją, sudarė sąlygas atsirasti pirmosioms darbo

pasidalijimo formoms, būtent prigimtiniam darbo pasidalijimui pagal amžių

(vaikai, suaugę, senyvo amžiaus žmonės) ir pagal lytį ( vyrai ir moterys).

Darbo visuomeninio pasidalijimo augimą apsprendė

gamybinių jėgų

augimas. Savo ruožtu, kaip pažymi K. Marksas, ,,kiek yra išvystytos kurios

nors tautos gamybinės jėgos, ryškiausiai parodo jos darbo pasidalijimo

išsivystymo lygis. Kiekviena nauja gamybinė jėga toliau vysto darbo

pasidalijimą. Darbo pasidalijimo augimas ryškiausiai rodo darbo tapimą

visuomenišku, jo įsigalėjimą visuomenėje.

Pirmykštis gyvulių prijaukinimas išsivysto į tam tikrą ūkinės

veiklos šaką – gyvulininkystę. Kai kurių gimininių bendruomenių, gyvenančių

palankesnėse gamtos sąlygose, kur buvo galima auginti daugiau gyvulių,

pagrindine gamybos veikla tampa gyvulininkystė. Kitos gimininės

bendruomenės dėl palankesnių gamtos sąlygų pradeda vis daugiau verstis

žemdirbyste. Piemenų genčių išsiskyrimas buvo pirmasis stambus visuomeninis

pasidalijimas, žymiai padidinęs tais laikais darbo našumą.

Be žemdirbystės ir gyvulininkystės, vystėsi ir kitos gamybinės

veiklos rūšys. Žmonės išmoko gaminti indus iš molio, atsirado rankinis

audimas, o ypač didelę reikšmę turėjo atradimas, kaip lydyti metalą – iš

pradžių varį, o po to žalvarį. Ima vystytis amatinė gamyba, bendruomenėse

palaipsniui išsiskiria žmonės, nuolat besiverčiantys amatais. Amatų

atsiskyrimas nuo žemės ūkio buvo antrasis stambus visuomeninis darbo

pasidalijimas.

Ankstyvosiose gimininių bendruomenių vystymosi pakopose produktų

mainai buvo tik atsitiktiniai. Išsivysčius gyvulininkystei kaip sparčiai

ūkio šakai, susidarė sąlygos atsirasti ir stiprėti reguliariems,

nuolatiniams prekiniams mainams.

Bendruomenės iš pradžių mainydavo savo produkto perteklių. Tas

perteklius jau susidarydavo, pakilus ko kolektyvinio bendruomenės narių

darbo našumui. Tuo tarpu individo darbo našumas (gamybinis pajėgumas)

tebebuvo tokio žemo lygio, jog jis, dirbdamas atskirai, dar negalėdavo

pagaminti pridedamojo produkto (t.y. perviršis virš to produkto), kuris

buvo reikalingas paties darbuotojo gyvybei šiaip taip palaikyti.

Sukūrus tobulesnius darbo įrankius ir sukaupus didesnį gamybinį

patyrimą, žymiai išaugo atskiro žmogaus darbo gamybinis pajėgumas, darbo

našumas.

Darbo našumas – tai vartojamųjų verčių kiekis, pagaminamas per

tam tikrą laiką (laiko vienetą). Darbo našumas kyla, tobulinant arba geriau

naudojant gamybos įrankius, vystantis mokslui, tobulėjant darbo įgūdžiams

ir meistriškumui, racionalizuojant darbą, gerinant gamybos procesą. Darbo

našumas tam tikru mastu taip pat priklauso nuo gamtinių sąlygų.

Apibūdindamas darbo gamybinį pajėgumą, K. Marksas rašė, kad

,,darbo gamybinį pajėgumą apsprendžia įvairios aplinkybės, tarp kitko,

vidutinis darbininkų įgudimo laipsnis, mokslo išsivystymo lygis ir

technologinio jo pritaikymo laipsnis, visuomeninė gamybos proceso

kombinacija, gamybos priemonių dydis ir efektyvumas ir, pagaliau, gamtinės

sąlygos“.

Darbo intensyvumas – tai darbo sąnaudos per laiko vienetą,

gaminant apibrėžtą produktų kiekį. darbo intensyvumo didėjimas reiškia, kad

didėja darbo sąnaudos per tą patį laiko tarpą.

8. BŪTINASIS, PRIDEDAMASIS DARBAS IR JO REIKŠMĖ

Tobulėjant gamybos įrankiams, pirmykštės bendruomeninės

santvarkos gelmėse susidaro prielaidos atsirasti ne tik būtinajam, bet ir

pridedamajam darbui. Bene pagrindinė šio reiškinio priežastis buvo darbo

našumo pakilimas iki tokio lygio, kuomet žmogaus darbo jėga sugebėdavo

pagaminti ne tik tai, kas būtina.

Augant gamybinėms jėgoms, kai žmonės išmoko gaminti ne tik

akmeninius, bet ir metalinius darbo įrankius, kai vietoj skurdaus

pirmykščio medžioklės ūkio ir maisto rinkimo pakankamai išsivystė

gyvulininkystė, žemdirbystė ir amatinė gamyba, kartu kilo ir žmogaus darbo

našumas: žmogaus darbas, tomis istorinėmis sąlygomis daugiausia naudotas

gyvulininkystėje ir žemdirbystėje, jau galėjo pagaminti daugiau produktų,

negu reikėjo pačiai darbo jėgai palaikyti.

Taigi bendruomenės narių darbą galima suskirstyti į pridedamąjį

ir būtinąjį.

Būtinasis darbas yra darbas, sunaudojamas patiems gamybos

darbuotojams būtinų pragyvenimo reikmenų pagaminimui. K. Marksas rašė, jog

jis darbą vadina darbininkams būtina dėl to, kad jis nepriklauso nuo

visuomeninės jų darbo formos.

Pridedamasis darbas gamina pridedamąjį produktą. Pridedamasis

produktas yra sukuriamas tuomet, kai darbo našumas pasiekia tokį lygį, jog

kiekvienas vidutinių gabumų bendruomenės narys pradeda sistemingai dirbi ir

gaminti daugiau, nebu yra būtina jo gyvybei palaikyti ir ima pagaminti ne

tik būtinąjį produktą.

K. Marksas manė, kad ,,pridedamasis darbas apskritai, kaip darbas

virš tam tikrų poreikių mato, visada turi egzistuoti. Tam tikras

pridedamojo darbo kiekis yra reikalingas tam, kad būtų apsidrausta nuo

atsitiktinumų, kad sutinkamai su poreikių vystymusi ir gyventojų pažanga

būtų progresyviai plečiamas reprodukcijos procesas“.

Taigi įvykus pirmajam dideliam visuomeniniam darbo pasidalijimui

ir pakilus darbo našumui, jau pasidarė galima kaupti produktus ir didinti

turtą. Dėl įvairių aplinkybių vienose bendruomenės produktų susikaupdavo

daugiau, kitose – mažiau. Pirmykštės visuomenės gamybinių jėgų vystymasis

sukelia ir pasiskirstymo sistemos pakitimus, pradeda laužyti viešpatavusį

lygiavinį principą. Didėjant žmogaus darbo našumui, keitėsi ir bendruomenės

narių vaidmuo darbo kooperacijoje. Dėl to senoji paskirstymo forma, kai

buvo dalinama lygiomis dalimis, pradeda virsti gamybos stabdžiu. Nors

lygiavinio pasiskirstymo principas apskritai tebegaliojo, tačiau gamintojų

paskatinimui jau buvo naudojamos ir tam tikros materialinio suinteresuotumo

priemonės.

Amatų atsiskyrimas taip pat reiškė tolesnį darbo našumo kilimą ir

mainų išsiplėtimą. Amatininkai savo darbo produktus pradėjo gaminti

specialiai mainams. Mainai tampa reguliarūs, darbo produktai tampa prekėmis

– produktais, gaminamais ne sau vartoti, bet mainyti į kitus produktus,

parduoti.

Tokiomis sąlygomis, siekiant pasisavinti pridedamąjį darbą ir

pridedamąjį produktą, pasidarė pageidautina įtraukti į darbą naujų jėgų.

Pirmasis stambus visuomeninis darbo pasidalijimas padidino darbo našumą,

aišku, ir turtus, išplėtė gamybos sritis. Tuometinėmis istorinėmis

sąlygomis tokia situacija neišvengiamai sąlygojo vergiją. Iš pirmojo

stambaus

Paskelbtas
prieš
man man sis darbas tikrai pagelbejo =] gan neblogas sakyciau =]

visuomeninio darbo pasidalijimo atsirado pirmasis stambus

visuomenės suskilimas į dvi klases: ponų ir vergų, išnaudotojų ir

išnaudojamųjų.

9. KARLO MARKSO NUOPELNAI

Drąsiai galima teigti, kad Karlas Marksas atrado žmogaus

istorijos vystymosi dėsnį. Jis pirmasis suprato paprastą faktą, kad žmonės

turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų

apsirengti, ir tik po to galės užsiiminėti protine ir menine veikla – tokia

kaip politika, mokslas ar menas. Taigi, tiesioginių materialinių

pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba

epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto

žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros, menas ir net religiniai

vaizdiniai.

Visuomenės ir valstybės atsiradimą bei vystymąsi ikimarksistinės

teorijos aiškino idealistiškai. Tai pasakytina ne tik apie sociologus ir

filosofus, bet ir apie tuos mąstytojus, kurie gamtos procesus aiškino,

remdamiesi materializmo pozicijomis. Kai kurie iš jų pakilo iki palyginti

gilių sociologinių apibendrinimų ir teisingai užčiuopė ekonominių santykių

vaidmenį visuomenės gyvenime, tačiau tik K. Marksas šią mintį išvystė iki

galo.

K. Marksas davė materialistinį istorijos supratimą. Tai buvo

perversmas visuomenės moksluose. Teoretikas pašalino du svarbiausius

pirmesniųjų istorinių teorijų trūkumus, kurie buvo tokie:

• pirminės teorijos geriausiu atveju nagrinėjo tik idėjinius istorinės

žmonių veiklos motyvus, netirdamos objektyviojo dėsningumo

visuomeninių santykių sistemos išsivystyme, neįžiūrėdamos tų santykių

šaknų materialistinės gamybos išsivystymo laipsnyje;

• pirmesniosios teorijos neapėmė gyventojų daugumos veiksmų, o

istorinis materializmas pirmą kartą įgalino su gamtos mokslų tikslumu

ištirti visuomenines masių gyvenimo sąlygas ir tų sąlygų kitimą.

Vadinasi, norint visuomenės istoriją paversti mokslu, pirmiausiai

reikėjo sulaužyti idealistinius prietarus, kad idėjos apsprendžia istorijos

vystymąsi. Iki tol, kol materialistinis istorijos supratimas nebuvo giliai

ir moksliškai pagrįstas kapitalistinės visuomenės tyrimais, kuriuos K.

Marksas atliko ,,Kapitale“, materialistinis istorijos supratimas tebuvo dar

tik hipotezė, tačiau tokia hipotezė, kuri pirmą kartą sudarė galimybę

moksliškai pažvelgti į istorijos ir visuomenės vystymosi klausimus.

Iki tol tyrinėtojai, nesuvokdami visuomenės vystymosi dėsningumų,

nesugebėdavo įsigilinti, pradėti nuo pačių paprasčiausių ir pradinių

visuomenių santykių kaip gamybiniai. Tyrinėtojams buvo sunku sudėtingame

visuomeninių ryšių ir reiškinių tinkle svarbiausius santykius atskirti nuo

nereikšmingų ir nesugebėjo rasti kriterijų jiems vertinti. Tuo tarpu

materializmas pateikė visiškai objektyvų kriterijų, išskirdamas gamybinius

santykius kaip visuomenės struktūrą ir įgalindamas šiems santykiams taikyti

bendrąjį mokslinį kartojimosi kriterijų.

Galima sakyti, jog mokslinis marksizmo nuopelnas yra tai, kad į

socialinį procesą imta žiūrėti kaip į natūralų istorinį procesą. Jei ši

pažiūra nebūtų susiformavusi, kažin ar galėtų egzistuoti visuomenės

mokslas.

K. Marksas nuolat plėtojo ir gilino marksistinę pasaulėžiūrą

vieną ar kitą ekonominę problemą nagrinėdamas ir kaip ypatingą politinės

ekonomijos problemą, ir kaip filosofinę marksizmo problemą. Taigi jis buvo

pirmasis iš visuomenės istorijos tyrinėtojų, kuris atskleidė visuomeninės

materialistinės gamybos vaidmenį visuomenės gyvenime, o tuo pačiu išaiškino

ir visuomenės vystymosi pagrindą bei dėsningumus. Gamybinių santykių

analizė įgalino K. Marksą pastebėti kartojimąsi bei dėsningumus ir

apibendrinti įvairių šalių santvarkas viena pagrindine visuomenės

formacijos[2] sąvoka. Tiktai toks apibendrinimas įgalino pereiti nuo

visuomeninių reiškinių aprašymo prie mokslinės jų analizės, padedančios

atsiriboti nuo to, kas vieną kapitalistinę šalį skiria nuo kitos, ir

tyrinėti tai, kas bendra joms visoms.

Vadinasi, mokslinį marksistinės metodologijos pobūdį pirmiausia

apsprendžia tai, kad materialistinis istorijos supratimas padeda nustatyti

dėsningą visuomenės vystymosi pobūdį ir atskleisti objektyvius visuomenės

vystymosi dėsnius, kaip lemiamą materialinės gamybos ir liaudies masių

vaidmenį visuomenės gyvenime ir jos istorijoje, tokius kaip klasių kovos ir

socialinės revoliucijos dėsnį.

Marksistų požiūriu,

materialistinis istorijos supratimas sudaro

mokslinį pamatą sociologijai, politinei ekonomijai, istorijai, teisei,

estetikai ir kitoms mokslo šakoms, nagrinėjančioms visuomenės gyvenimą.

K. Marksas buvo pirmasis, įrodęs, kad žmones į visuomeninį

organizmą sujungia jų bendros konkrečios istorinės materialinio gyvenimo

sąlygos, materialinių gėrybių gamybos būdas. Visuomenės atsiradimas –

žmonių gamybinės veiklos rezultatas. Materialinių gėrybių gamybos procese

tarp žmonių susidaro tam tikri būtini visuomeniniai ryšiai ir santykiai, be

kurių gamyba apskritai negalėtų vykti.

Aiškindamas atskiros istorinės visuomenės ekonominės formacijos

struktūrą ir vystymąsi gamybiniais santykiais, K. Marksas neapsiribojo vien

šių santykių tyrimu, bet stengėsi išnagrinėti tuos gamybinius santykius

atitinkančius antstatus. Tokio visapusiško visuomenės ekonominės formacijos

tyrimo pavyzdį K. Marksas pateikė ,,Kapitale“. Tame epochiniame veikale ,

skirtame kapitalistinio gamybos būdo atsiradimo, vystymosi ir žlugimo

dėsniams nagrinėti. K. Marksas parodė kapitalizmą kaip visumą su savo

buitinėmis ypatybėmis, su jam būdinga klasių kova, su politiniu buržuaziniu

antstatu, saugančiu kapitalistų klasės viešpatavimą, su buržuazinėmis

idėjomis, su buržuaziniais šeimos santykiais.

Vienas iš K. Markso nuopelnų mokslui buvo tai, kad jis atskleidė

klasių bei klasių kovos pagrindą. Antagonistinių klasių visuomenėje

gamybiniai santykiai yra pirmiausia klasiniai, ta prasme, santykiai ne tik

tarp dviejų individų, bet tarp darbininkų ir kapitalistų, nuomininkų ir

žemės savininkų ir pan. Šitie santykiai turi lemiamą reikšmę ekonominiams

žmonių interesams susiformuoti. Na, pavyzdžiui, visuomeninė gamybos

priemonių nuosavybė gimdo bendrus ekonominius žmonių interesus, kurie

sutampa su visos visuomenės interesais. Priešingai, privatinė gamybos

priemonių nuosavybė gimdo privačius interesus, kurie susikerta tiek su kitų

individų, tiek su visos visuomenės interesais. Kapitalistai rūpinasi gauti

kuo didesnį pelną, o proletariatui lieka priverstinio darbo našta,

balansavimas ant skurdo ribos, nuolatinis rūpestis dėl rytojaus. Dėl šio

interesų prieštaringumo ir kyla klasių kova, kurioje išryškėja interesų

bendrumas atsiros klasės viduje – taip susiformuoja bendri klasės

interesai.

10. IŠVADOS

Marksizmo poveikis žmonijos raidai buvo galingas ir

prieštaringas, kupinas įvairiausių metamorfozių ir variacijų. Kartais gali

pasirodyti paradoksalu tai, jog net nemarksistinės ar antimarksistinės

pakraipos mokslininkai – filosofai, politologai, sociologai, ekonomistai –

savo veikaluose ir tyrinėjimuose plačiai naudoja K. Markso kūrybos

rezultatus. Daugelis jų šio fakto nepripažįsta arba nutyli, bet kai kurie

sugeba objektyviai ir drąsiai vertinti marksizmo įtaka savo mokslinėje

veikloje. Pavyzdžiui, žinomas ekonomistas Dž. Gelbreitas kartą yra taip

sakęs: “Atvirai kalbant, aš laikau K.arlą Marksą per daug galinga figūra,

kad visiškai atiduočiau jį socialistams ir komunistams”. Taigi, mokslinė

marksizmo galia yra visuotinai pripažinta.

Autorius plėtojo mintį, jog kapitalizme galiojantis ekonominės

koncentracijos principas pavers visus žmones proletarais atskirs juos nuo

gamybos priemonių ir proletarai, įsisąmoninę savo kolektyvinius interesus,

nuvers valdančiąją klasę, pakeis ekonominių santykių bazę ir tada, pats

savaime, pasikeis ir antstatas:politika ir menas, teisės ir moralės normos.

Kaip teigė K. Marksas: “Aukštesni gamybiniai santykiai niekuomet

neatsiranda auščiau negu subręsta materialinės gyvenimo sąlygos pačios

senosios visuomenė gelmėse”.

Tačiau K. Markso idėjas sutriuškino pats gyvenimas dar pačiam

Marksui gyvam esant. Vykstant kapitalo koncentracijai, jo nuomone, vis

daugiau žmonių turėjo būti atskirti nuo gamybos priemonių, pavirsti

proletarais ir skursti. Politika šiuo atveju turėtų būti bejėgė, nes

politika tarnauja valdančiajai klasei. Tačiau, kai dėka fabrikinės gamybos

buvo sukurta pakankama gerovė, politinė valdžia priėmė sprendimus dėl vaikų

darbo uždraudimo, dėl darbo higienos, dėl minimalios algos ir minimalaus

darbo užmokesčio. Šiais sprendimais buvo numalšintas darbininkų

nepasitenkinimas ir nuslopintos revoliucijos idėjos. Negana to, tai

pasitarnavo bendram ekonomikos kilimui, kadangi darbininkai galėjo pirkti

daugiau prekių.

K. Marksas kapitalistinėje santvarkoje įžvelgė 2 esminius

neigiamus bruožus:

1) ši santvarka paremta darbo žmogaus išnaudojimu ir tai sudaro kliūtį

visapusiškam asmenybės tobulėjimui;

2) gamyba šioje santvarkoje vyksta prekine – pinigine forma, ir tai sudaro

sąlygas žmonių susvetimėjimui.

Tie bruožai nors ir evoliucionavo, bet išliko ir iki šių dienų,

pasireikšdami žmogaus fizinių bei dvasinių galių išnaudojimu. Taigi,

technologinės galimybės šiandien vėlgi susiduria su kapitalistinių santykių

ribotumu ir reakcingumu. Tačiau kapitalistinė krizė dabar reiškiasi ne tik

visuomeninėje plotmėje, bet ir žmogaus asmenybės viduje.

Nors marksizmas, kaip rinkos ir kapitalistinio pasaulio

ekonomikos teorija, yra gana ribotas, svarbus jo indėlis yra tas, kad jis

pabrėžia vidaus ir tarptautinio darbo pasidalijimo svarbą. Kaip teigė K.

Marksas, bet koks darbo pasidalijimas sukelia priklausomybę. Ekonominiai

ryšiai tarp visuomenės grupių ir

Manau, jog galima daryti išvadą, kad politiniai procesai nėra

tiesiogiai susiję su ekonominiais santykiais, kaip manė K. Marksas, bet

vystosi vienas kitam užbėgdami už akių ir įtakodami vienas kitą.

Palyginti su K. Markso laikais, šiandien materialinė gamyba iš

esmės pasikeitė. Dabartinės visuomenės materialinę – techninę bazę galima

įvardyti kaip informacinę – intelektualinę. Jai būdinga keletas bruožų:

1) darbas įgyja vis didesnį intelektualinį pobūdį, mokslas ir kultūra

tampa tikrąja šio žodžio prasme gamybine jėga;

2) gamybinis procesas individualizuojamas, jis vis labiau priklauso nuo

konkretaus žmogaus kvalifikacijos darbinėje srityje bei bendro

išsilavinimo;

3) keičiasi darbo motyvacija, žmonių vertybinės orientacijos vis labiau

grindžiamos kūrybiškumo ir socialiniais bei psichologiniais

veiksniais.

Kapitalizmas arba žmogus – tokia šiandien iškyla istorinė dilema.

Ir čia išryškėja dar viena marksizmo metamorfozė. Visą laiką marksizmas

buvo kaltinamas žmogiškosios problematikos ignoravimu, bet pasirodo jo

socialinė galia ir buvo pati žmogiškiausia, nes svarbiausias marksizmo

pasaulėžiūros turinys, pradedant nuo ankstyvųjų K. Markso veikalų– tai

realus humanizmas, didelę reikšmę skiriantis žmogui.

Baigdama norėčiau pasakyti, jog sunku vienareikšmiai ir

nedviprasmiškai vertinti K. Marksą ir jo sukurtą teoriją – marksizmą. Kaip

ir kiekviena kita teorija jinai turi tiek teigiamų, tiek neigiamų bruožų.

Kai kurie teiginiai buvo produktyvūs ir teisingi, kai kurie, deja, žlugo,

buvo paremti ne tiek moksliniais tyrinėjimais, kiek asmeniniais

išgyvenimais, mintimis bei vizijomis. Kaip ten bebūtų, manau, jog Karlas

Marksas – dėmesio verta istorinė asmenybė. Turėtume suvokti, jog teoretikas

tiesiog norėjo matyti pasaulį gražesnį ir tobulesnį, kuriame gyventų

turtingi ir laimingi žmonės, o siekė šio tikslo tokiais būdais ir

priemonėmis, kokiomis galėjo bei sugebėjo.

11. NAUDOTA LITERATŪRA

1. K. Marksas ,,Kapitalas“, t. I

2. B. Martinkus, V. Žilinskas ,,Ekonomikos pagrindai“

3. L. von Mises ,,Ekonominė politika“

4. R. Gilpin ,,Tarptautinių santykių politinė ekonomija“

5. Dz. Budrys ,,Politinės ekonomijos raštų rinktinė“

6. K. Marksas ,,Dėl politinės ekonomijos kritikos“

7. K. Marksas, F. Engelsas ,,Rinktiniai raštai“ t. V

———————–

[1] Kooperacija – 1) viena iš darbo organizavimo formų, kai daugelis asmenų

bendrai dalyvauja tame pačiame darbo procese arba įvairiuose, bet vienas su

kitu susijusiuose darbo procesuose; 2) masiniai kolektyviniai

susivienijimai gamybos ir mainų srityje.

[2] Visuomenės ekonominė formacija – tai tam tikra visuomenės išsivystymo

pakopa, kurios pagrindą sudaro istoriškai susiklostęs gamybos būdas,

apsprendžiantis ekonominį, politinį ir dvasinį žmonių gyvenimo būdą

(ekonominė bazė, politinis antstatas, visuomenės sąvokos f

Paskelbtas
prieš
man man sis darbas tikrai pagelbejo =] gan neblogas sakyciau =]