Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Karių švietimas Lietuvoje (1918-1940m.)

Autorius: Irmantas

Lietuvos istorija pasižymi pakilimais ir nuosmukiais. Nekartą lietuviams teko ginti savo valstybės laisvę nuo priešų. Ne visada tai pavykdavo, tačiau ši kova niekada nesibaigia. Kovoti tenka ne vien ginklu, bet ir ekonominiais, politiniais bei kitais būdais. Negalima pamiršti žmonių, prisidėjusių prie amžino mūsų tikslo, nepriklausomybės siekimo ir pastangų ją išsaugant.

Iki dvidešimto amžiaus pradžios Lietuva ilgą laiką buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Lietuviai bandė sukilimais išsikovoti sau laisvę, tačiau tie bandymai būdavo užgesinami jų pačių krauju. Rusijos vadovybė stengėsi mūsų tautą paversti tamsia, nieko nesiekiančia ir paklusnia žmonių mase. Tačiau ne visi lietuviai pasidavė šitiems Rusijos kėslams. Garbinga praeitis ir didžiulė meilė savo kraštui neleido nurimti, neleido nuleisti rankų, neleido stebėti, kaip žūva milžinų tauta, tiek kraujo praliejusi dėl savo miškų, dėl savo laukų , dėl savo namų laisvės! Iškilūs visuomenės veikėjai, pasinaudodami susiklosčiusia tarptautine situacija, 1918 metų vasario 18 dieną paskelbė, kad Lietuva nuo šiol tampa nepriklausoma ir laisva valstybe, su savo piliečiais, savo teritorija, savo kultūra ir t.t.

Lietuvos situacija tikrai nebuvo paprasta. Buvo daug abejonių ar iš vis reikalinga mūsų šaliai nepriklausomybė. Neaiškumų kilo ir renkantis santvarką. Be to, reikėjo pertvarkyti visas valstybės gyvenimo sritis, nes senoji sistema buvo paremta valdymu iš Rusijos, kur nieks nesistengė rūpintis žmonių gerove. O juk Europą dar drebino Pirmojo Pasaulinio karo griaudimas! Lietuvos teritorijoje karaliavo tai vokiečių, tai lenkų, tai rusų kariuomenės. Todėl Tėvynės gynimui buvo kviečiami visi šalies gyventojai, neabejingi savo kraštui. Teko ginklu kovoti tiek su lenkais, tiek su bolševikais, tiek su bermontininkais. 1919 metais birželio penktą dieną Lietuvos kariuomenėje tarnavo per 50 tūkst. karių.

Koks buvo išsimokslinimo lygis pačioje Lietuvos kariuomenės formavimosi pradžioje? Štai ką rašė mjr. S. Kuizinas: ,,Pirmųjų mūsų savanorių eilėsna pateko gan didelis nuošimtis palikusių mokyklos suolą moksleivių. Kadangi jie jau buvo spėję mokslą pamylėti, tai ir sunkiausiomis karo aplinkybėmis stengėsi savo žinių lobyną dar labiau praturtinti. Tačiau tas kilnus jaunimas nepamiršo ir mažiau mokslingų ar bemokslių brolių, dalindamasis su jais žiniomis . Tad dažnai buvo atsitikimų, kad vos tik kiek šautuvų, kulkosvaidžių ir patrankų muzikai aprimus, šviesesnieji tuoj ėmėsi šalia jų apkasuose kiūtančius draugus mokyti skaityti, rašyti ar šiaip prieinamoj formoj teikti žinių iš įvairių mokslo sričių” .

1919 m. prie Krašto apsaugos ministerijos sudaroma Literatūros dalis, kuri, be kitų užduočių, turėjo organizuoti kareivių švietimo darbą. Kiek vėliau ši dalis pavadinta Literatūros skyriumi, o 1920 m.jame įkurta atskira kariuomenės kultūros ir švietimo sekcija . Šios organizacijos jau nuo pat įsikūrimo ėmėsi darbo. Į frontą buvo siunčiami laikraščiai, knygelės ir kitokie leidinukai. Karo lauko ligoninėms buvo sukomplektuotos mažos bibliotekėlės. 1920 m. buvo suformuluoti kultūros ir švietimo tikslai: ,,1.stengtis, kad kariuomenėj neliktų nei vieno analfabeto, 2.duoti kareiviams bendrą, platų, visapusį kultūrinį bei pilietinį išsilavinimą, 3.objektyviai atsakyti į visus kareiviams rūpimus klausimus, tuo užkertant kelią kariuomenę ardančiai agitacijai; tam būtinai reikalinga bendras kultūrinis lavinimas” .

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->