Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kanto “Grynojo proto kritika” analizė

Autorius: Ignas

Imanuelis Kantas dar prieš 200 metų savo etiniu imperatyvu parodė, kad tik žmogus gali būti tiklslas, jokiu būdu ne turtas. Turtas – tik priemonė žmogaus problemoms spręsti . Šiame imperatyve slypi pagrindinė vertybė – informacija, nes žmogus sutvertas ieškoti, kaupti ir naudoti informaciją. Pagrindinis žmogaus veiklos produktas yra informacija, o veiklos šaka – mokslas.

Kadangi mokslo dėsnis patikrinamas eksperimentu, žmogaus galimybė, tai yra galimybė juo tikėti atsiskleidžia per sąlyginai trumpą laiką.

Jeigu žinojimą suprantame kaip tam tikrą mokslo žinių bagažą, tai gal ir gali kliudyti tikėjimui, bet ne dėl tos pačios informacijos objektyvaus turinio. Tai daugiau psichologinis reiškinys, kai žmogus, pasiekęs tam tikrą žinių lygį nusprendžia, jog žino viską, o nepatogius klausimus tiesiog laiko klausiančiojo kvailumu, o ne stimulu diskusijai. Be mokslo prie žinojimo priskirtina ir gyvenimo išmintis, negrindžiama mokslu, bet gyvenime patikimesnis ramstis už kai kurių, save mokslininkais vadinančių, žmonių išvedžiojimus.

Iškant atsakymų, anksčiau ar vėliau, žmogus atsiremia į sieną, kurios perlipti nepadeda jo turimas žinių bagažas. Kuo daugiau žmogus randa atsakymų į savo klausimus, tuo daugiau atranda neatsakytų klausimų. Ir tada pasirodo, jog į daugelį klausimą neįmanoma atsakyti remiantis vien tuo ką galima pamatyti, paliesti.

Nesiekiant žinojimo nelieka poreikio pažinti ką tiki, lieka tik beprasmis raidiškas nuorodų vykdymas, nekeliant klausimo kieno valią vykdai. Tikima, bet nežinoma kuo; bet kuris kas sakosi galįs suprasti tai ko nesupranti, priimamas kaip besąlyginis autoritetas. Vėliau, apžvelgus veiklos rezultatus, pamatoma, jog vykdyta valia ne tu kuo tiki, atsiduriame aklavietėja. Tada paaiškėja, kad prie dirbančių rankų reikia prijungti ir protą, ir Dievo duotą sąžinės balsą. Jeigu žmogaus mąstymas ir darbo tikslas apsiriboja asmeninių interesų patenkinimu, ignoruojant neigiamas pasekmes aplinkai, tada rezultatas tampa skurdžiu ir dažnai skaudžiu. Žinojimas – dovana, įgyjama gyvenimo patirtimi, bet tai kartu ir įrankis, kuriuo reikia mokėti naudotis niekam nepakenkiant.

Jeigu pripažinsime, jog gamta net žmogaus laisvės atžvilgiu veikia ne be plano ir galutinio tikslo, tai šia idėją, matyt, vis dėlto galima pritaikyti; ir nors mūsų regėjimas pernelyg silpnas, kad apžvelgę slaptą jos priemonių mechanizmą, minėtoji idėja mums vis dėlto galėtų pasitarnauti už vadovą, vaizduodama, bent jau bendrais bruožais, sistemingą beplanį žmogaus poelgio agregatą.

Visas mūsų pažinimas prasideda nuo juslių, paskui pereina į intelektą ir užsibaigia prote, už kurį aukščiau mumyse nieko nėra apdoroti stebėjimo medžiagai ir pajungti jai aukščiausiam mąstymo vienumui. Protas, kaip ir intelektas, taikomas grynai formaliai, t.y. logiškai, kai jis abstrahuojasi nuo pažinimo bet kokio turinio; bet jis taip pat ir realiai, nes pats protas yra tam tikrų sąvokų ir pagrindinių teiginių, kurių jis neperima nei iš juslių, nei iš intelekto, šaltinis. Pirmasis proto sugebėjimas, žinomas, seniai logikų išaiškintas kaip sugebėjimas tarpiškai daryti išvadas. Bet iš to dar nepaaiškėja antrasis sugebėjimas, kuris pats sukuria sąvokas. Kadangi čia protas skirstomas į loginį ir transcendentalinį sugebėjimą, tai reikia ieškoti šio pažinimo šaltinio aukščiausios sąvokos, apimančios abi sąvokas.

Teiginio, kad visa, kas vyksta, turi priežastį, visai negalima išvesti iš to, kas apskritai vyksta, sąvokos; priešingai, šis pagrindinis teiginys rodo, kaip pirmiausia galima įgyti apibrėžtą patyrimui pagrįstą to, kas vyksta, sąvoką.

Vadinasi, intelektas visai negali teikti sintetinių iš sąvokų išplaukančių žinių, o šios žinios iš esmės yra tai, ką I.Kantas vadina principais absolučia prasme, tuo tarpu visus bendruosius teiginius apskritai galima vadinti santykiniais principais.

Jei intelektas yra sugebėjimas sukurti reiškinių vienumą, remiantis taisyklėmis, tai protas yra sugebėjimas sukurti intelekto taisyklių vienumą pagal principus. Vadinasi, protas niekada nėra nukreiptas tiesiog į patyrimą arba į kokį nors objektą, bet visada nukreiptas į intelektą, kad sąvokomis įvairiomis jo žiniomssuteiktų vienumą, kurį galima vadinti proto vienumu ir kuris visai kitokio pobūdžio negu tas vienumas, kurį gali sukurti intelektas. Protas iš tikrųjų eikalingas, kad intelektą visiškai suderintų su juo pačiu, panašiai kaip intelektas stebėjimo įvairovę subordinuoja sąvokoms ir tuo įvairovei suteikia rišlumą. Tačiau toks pagrindinis teiginys objektams nenurodo jokio dėsnio ir jame nėra galimybės apskritai pažinti ir apibrėžti objektus kaip tokius pagrindo; Jis tėra mūsų intelekto atsargų tvarkymo subjektyvus dėsnis, reikalaujantis, kad, lygindami intelektines sąvokas, mes jų bendrąjį taikymą redukuotume į kuo mažesnį jų skaičių, tačiau tuo dar neteikiantis teisės reikalauti iš pačių objektų tokio darnumo, kuris būtų patogus mūsų intelektui ir padėtų jį išplėsti, ir nurodytai maksimai kartu teikti objektyvią reikšmę.

Nors mūsų kalbos nepaprastai turtingos, mąstančiam žmogui dažnai

būna sunku rasti terminą, kuris tiksliai atitiktų sąvoką, ir, jo stokodamas, jis negali būti teisingai suprastas nei kitų, nei netgi paties savęs. Jei tam tikrai sąvokai egzistuotų tik vienintelis žodis, savo jau nusistovėjusia reikšme tiksliai atitinkantis šią sąvoką, kurią labai svarbu atskirti nuo kitų jai giminingų sąvokų, tai patartina neišlaidauti ir tik dėl įvairumo nevartoti jo kaip sinonimo vietoj kitų žodžių, bet rūpestingai išsaugoti jam jo reikšmę; priešingu atveju lengvai atsitink, kad kai terminas nepatraukia dėmesio specifine prasme, bet dingsta krūvoje kitų labai skirtingos reikšmės terminų, tai prarandama ir mintis, kurią tik šis terminas galėtų išsaugoti.

Protas traktuojamas kaip tam tikros loginės pažinimo formos sugebėjimas, yra sugbėjimas samprotauti, t.y. spręsti tarpiškai (galimo sprendinio sąlygą subordinuojant duotojo sprendinio sąlygai). Duotasis sprendinys yra bendroji taisyklė. Taisyklė kąnors teigia bendra forma, esant tam tikrai sąlygai. Šiuo koknkrečiu atveju taisyklės sąlyga išpildoma. Vdinasi, tai, kas apskritai galiojo, esant tai sąlygai, laikoma galiojančiu ir šiuo konkrečiu atveju. Lengva pastebėti, kad protas pažinimą prieina intelekto veiksmais, sudarančiais sąlygų eilę.

Žmonija, imama kaip tobula, apima ne tik visų žmogaus prigimčiai būdingų ir jos sąvokų sudarančių esminių savybių išplėtimą iki pat visiško sutapimo su jos tikslais – o tai būtų mūsų tobulos žmonijos idėja, – bet taip pat ir visa, kas, be šios sąvokos, priklauso išsamiam idėjos apibrėžimui; juk iš visų priešingų predikatų vis dėlto tik vienintelis gali tikti tobuliausio žmogaus idėjai. Tai, kas mums yra idealas, Platonui buvo dieviškojo intelekto idėja, vieninis objektas jo grynajame stebėjime, tobuliausia iš visų galimų esybių rūšių ir visų kopijų reiškinyje pirminis pagrindas.

Mes vis dėlto turime pripažinti, kad žmogaus prote glūdi ne tik idėjos, bet ir idealai, kurie, tiesa, neturi kūrybinės galios, kaip platoniškieji, bet vis dėlto turi praktinę galią ir sudaro tam tikrų poelgių tobulumo galimybės pagrindą. Moralės sąvokos nėra visiškai grynos proto sąvokos, nes jų pagrindą sudaro kažkas empiriška (malonumas arba nemalonumas). Vis dėlto dėl principo, kuriuo protas stato užtvaras pačiai savaime nesusaistytai dėsniais laisvei, tai jos gali būti visai geras grynųjų proto sąvokų pavyzdys. Dorybė ir kartu žmogaus išmintis grynos yra idėjos. Bet išminčius yra idealas, kuris egzistuoja tik mintyje, tačiau kuris visiškai sutampa su išminties idėja. Kaip idėja teikia taisyklę, taip idealas šiuo atveju yra išsamaus kopijų apibrėžimo pirmavaizdis, ir mes neturime kito savo poelgių mato, išskyrus šio mumyse slypinčio dieviško žmogaus elgesį – žmogaus, su kuriuo mes save lyginame, save vertiname irdėl to taisomės, nors niekada negalime jam prilygti. Nors ir negalima pripažinti šių idealų objektyvaus realumo (egzistavimo), tačiau dėl to nereikia jų laikyti iliuzijomis: jie teikia būtiną matą protui, kuriam reikalinga to kas savo rūšyje visai tobula, sąvoka, kad pagal ją įvertintų ir išmatuotų to, kas netobula, laipsnį ir trūkumus. Bet mėginimas idelą įgyvendinti pavyzdžiu, t.y. reiškinyje, sakysime, išminčių pavaizduoti romane, yra neįvykdomas ir, be to, kažkoks beorasmis ir menkai pamokantis, nes natūralūs apribojimai, nuolat pažeidžiantys idėjos tobulumą, tokiame mėginime daro negalimą bet kokią iliuziją ir kartu idėjoje glūdintį gėrį daro netgi įtartiną ir panašų į paprastą prasimanymą.

Taip yra su proto idealu, kuris visada turi ramtis apibrėžtomis sąvokomis ir būti sekimo arba vertinimo taisykle bei pirmavaizdžiu. Visai kitaip yra su tais vaizduotės padariniais, kurių niekas negali išsiaiškinti ir pateikti suprantamos jų sąvokos. Tuo tarpu protas savo idealu ketina pateikti išsamų apibrėžimą pagal apriorines taisykles; todėl jis mąsto objektą, kuris turi būti galimas išsamiai apibrėžti pagal principus, nors patyrime tam nėra pakankamų sąlygų, ir todėl pati ši sąvoka transcendentinė.

Jei ne daiktų sąvoka, nei kokio nors egzistavimo apskritai patyrimas negali teikti to, ko reikalaujama, tai telieka išbandyti dar vieną priemonę – ar apibrėžtas patyrimas, taigi esamo pasaulio daiktų, jų savybių ir tvarkos patyrimas, neteikia tokio įrodymo pagrindo, kuris mums galėtų padėti įgyti tvirtą įsitikinimą aukščiausios esybės egzistavimu. Tokį įrodymą mes vadintume fizioteologiniu. Jeigu ir jis būtų negalimas, tai spekuliatyviuju protu apskritai negalima patenkinamai įrodyti esybės, kuri atitiktų mūsų transcendentalinę idėją, egzistavimo.

Pasaulis mums atveria tokią neišmatuojamą įvairovės, tvarkos, tikslingumo ir grožio areną – nesvarbu, ar jie išrėškėja erdvės begalybėja, ar begaliniame jos dalijime, – kad netgi nepaisant žinių, kurias apie tai galėjo įgyti mūsų silpnas intelektas, tokių gausių apie ir neaprėpiamai didžių stebuklų akivaizdoje bet kokia kalba tampa bejėgė, visi skaičiai praranda bet kokį apibrėžtumą, tad mūsų sprendinys apie visumą turi virsti nebyliu, bet užtai daug pasakančiu nustebimu. Visur mes matome padarinių ir priežasčių, tikslų ir priemonių, atsiradimo ar išnykimo tasyklingumo grandinę, ir kadangi niekas savaime neįžengia į tą būvį, kuriame yra, tai tas (būvis) visada nurodo kokį nors kitą daiktą kaip savo priežastį, kuri būtinai kelia lygiai tokį pat klausimą, tad visas visetas turėtų nugrimzti į nebūties prarają, jei nepripažintumekažko, kas, egzistuodamas pats savaime pirmapradiškai ir nepriklausomai už šios begalinės to, kas atsitiktinai (eilės), tai, kas atsitiktinai, palaikytų ir kaip jo atsiradimo priežastis kartu laiduotų jo tolesnį gyvavimą.

Mes nežinome viso pasaulio turinio, dar mažiau mokame nustatyti jo dydį, lygindami jį su visu tuo, kas galima. Bet jei jau mums reikalinga paskutinė ir aukščiausioji esybė ryšium su priežastingumu, tai kas mums kliudo pagal tobulumo laipsnį iškelti ją virš bet ko kita, kas galima? Mes lengvai galime šitai padaryti, nors, tiesa, tik abstrakčios sąvokos neryškaus kontūro pavidalu, jei visą galimą tobulumą įsivaizduosime sujungtą joje kaip vienoje vieningoje substancijoje; ši sąvoka atitinka mūsų proto reikalavimą taupyti principus, joje pačioje nėra prieštaravimo, ir tokia idėja padeda netgi išplėsti proto taikymą patyrime, nukreipdama į tvarką ir tikslingumą, ir aiškiai niekur neprieštarauja patyrimui.

Šis įrodymas nusipelnė, kad apie jį visada būtų atsiliepiama pagarbiai. Jis pats seniausias, aiškiausias ir labiausiai atitinkantis įprastinį žmogaus protą. Jis skatina tirti gamtą, taip pat ir jis pats iš šio tyrimo gauna savo egzistavimą ir kaskart įgyja vis naujų jėgų.

Protas , nepaliaujamai aukštinamas tokiais svariais ir jo rankose nuolat augančiais argumentais, nors tik empiriniais, negali būti taip prislėgtas subtilių atsietinės spekuliacijos abejonių, kad vienu žvilgsniu, mestu į gamtos stebuklus ir visatos didybę, neišsivaduotų, lyg iš sapno, iš bet kokio svajingo neryžtingumo ir nekiltų nuo didingo prie didingo iki visų aukščiausiojo, nuo sąlygoto prie sąlygos iki aukščiausiojo, nuo sąlygoto prie sąlygos iki aukščiausiojo ir besąlygiško kūrėjo.

Protas negalėtų pats pasiteisinti, jei jis nuo jam žinomo priežastingumo panorėtų pereiti prie tamsių ir neįrodomų aiškinimo pagrindų, kurių jis nežino.

Grynojo proto idėjos pačios savaime niekada negali būti dialektinės, tiktai netikęs jų taikymas sąlygoja tai, kad jos sukelia apgaulingą regimybę;

Yra didelis skirtumas tarp to, ar mano protui kas nors duota tiesiog kaip objektas, ar tik kaip objektas idėjoje. Pirmuoju atveju mano sąvokų tikslas – apibrėžti objektą, antruoju atveju tai iš tikrųjų tėra schema, kurioje tiesiogiai, netgi hipotetiškai neduotas joks objektas, bet kuri skirta tik tam, kad kitus objektus, kaip sudarančius sisteminį vienumą, mums pateiktų per santykį su šia idėja, taigi netiesiogiai.

Aukščiausias formalus vienumas, pagįstas vien tik proto sąvokomis, yra tikslingas daiktų vienumas, ir spekuliatyvusis proto interesas verčia visą pasaulio architektoniką traktuoti taip, tarytum ji būtų kilusi iš aukščiausiojo proto ketinimo. Toks principas kaip tik atveria mūsų protui, taikomam patyrimo sričiai, visai naują perspektyvą – pasaulio daiktus susieti pagal teologinius dėsnius ir tuo pasiekti jų didžiausią sisteminį vienumą. Vadinasi,aukščiausios inteligencijos, kaip visatos vienintelės priežasties, prielaida, bet, žinoma, tik idėjoje, visada gali būti protui naudinga ir niekada nagali jam pakenkti. Juk jei Žemės formos (apvalios, tačiau šiek tiek suplokštintos), kalnų ir jūrų ir t.t. atžvilgiu mes iš anksto tariame tik išmintingus kūrėjo ketinimus,tai , šiuo keliu eidami, galime padaryti daug atradimų. Jei tik ši prielaida mums bus vien tik reguliatyvusis principas, tai netgi klaida negali mums pakenkti.

,,Aš dabar palieku nuošalyje grynojo proto sėkmės spekuliatyviuoju požiūriu klausimą ir tiriu tik tas problemas, kurių išsprendimas yra jo galutinis tikslas, nesvarbu, ar jis jį pasieks, ar ne, ir kuriuo atžvilgiu visi kiti tikslai savo ruožtu turi pasižymėti vienumu, kad suvienyti paremtų tą žmonijos interesą, kuris nesubordinuotas jokiam aukštesniam interesui.

Galutinis tikslas, į kurį galų gale nukreipta transcendentaliai taikomo proto spekuliacija, susijęs su trimis objektais: valios laisve, sielos nemirtingumu ir Dievo buvimu.”


Literatūra

1. Immanuel Kant ,,Grynojo proto kritika” – 1996, Vilnius.

Rašykite komentarą

-->