Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kanto “Grynojo proto kritika” analizė

Autorius: Ignas

Imanuelis Kantas dar prieš 200 metų savo etiniu imperatyvu parodė, kad tik žmogus gali būti tiklslas, jokiu būdu ne turtas. Turtas – tik priemonė žmogaus problemoms spręsti . Šiame imperatyve slypi pagrindinė vertybė – informacija, nes žmogus sutvertas ieškoti, kaupti ir naudoti informaciją. Pagrindinis žmogaus veiklos produktas yra informacija, o veiklos šaka – mokslas.

Kadangi mokslo dėsnis patikrinamas eksperimentu, žmogaus galimybė, tai yra galimybė juo tikėti atsiskleidžia per sąlyginai trumpą laiką.


Jeigu žinojimą suprantame kaip tam tikrą mokslo žinių bagažą, tai gal ir gali kliudyti tikėjimui, bet ne dėl tos pačios informacijos objektyvaus turinio. Tai daugiau psichologinis reiškinys, kai žmogus, pasiekęs tam tikrą žinių lygį nusprendžia, jog žino viską, o nepatogius klausimus tiesiog laiko klausiančiojo kvailumu, o ne stimulu diskusijai. Be mokslo prie žinojimo priskirtina ir gyvenimo išmintis, negrindžiama mokslu, bet gyvenime patikimesnis ramstis už kai kurių, save mokslininkais vadinančių, žmonių išvedžiojimus.

Iškant atsakymų, anksčiau ar vėliau, žmogus atsiremia į sieną, kurios perlipti nepadeda jo turimas žinių bagažas. Kuo daugiau žmogus randa atsakymų į savo klausimus, tuo daugiau atranda neatsakytų klausimų. Ir tada pasirodo, jog į daugelį klausimą neįmanoma atsakyti remiantis vien tuo ką galima pamatyti, paliesti.

Nesiekiant žinojimo nelieka poreikio pažinti ką tiki, lieka tik beprasmis raidiškas nuorodų vykdymas, nekeliant klausimo kieno valią vykdai. Tikima, bet nežinoma kuo; bet kuris kas sakosi galįs suprasti tai ko nesupranti, priimamas kaip besąlyginis autoritetas. Vėliau, apžvelgus veiklos rezultatus, pamatoma, jog vykdyta valia ne tu kuo tiki, atsiduriame aklavietėja. Tada paaiškėja, kad prie dirbančių rankų reikia prijungti ir protą, ir Dievo duotą sąžinės balsą. Jeigu žmogaus mąstymas ir darbo tikslas apsiriboja asmeninių interesų patenkinimu, ignoruojant neigiamas pasekmes aplinkai, tada rezultatas tampa skurdžiu ir dažnai skaudžiu. Žinojimas – dovana, įgyjama gyvenimo patirtimi, bet tai kartu ir įrankis, kuriuo reikia mokėti naudotis niekam nepakenkiant.

Jeigu pripažinsime, jog gamta net žmogaus laisvės atžvilgiu veikia ne be plano ir galutinio tikslo, tai šia idėją, matyt, vis dėlto galima pritaikyti; ir nors mūsų regėjimas pernelyg silpnas, kad apžvelgę slaptą jos priemonių mechanizmą, minėtoji idėja mums vis dėlto galėtų pasitarnauti už vadovą, vaizduodama, bent jau bendrais bruožais, sistemingą beplanį žmogaus poelgio agregatą.

Visas mūsų pažinimas prasideda nuo juslių, paskui pereina į intelektą ir užsibaigia prote, už kurį aukščiau mumyse nieko nėra apdoroti stebėjimo medžiagai ir pajungti jai aukščiausiam mąstymo vienumui. Protas, kaip ir intelektas, taikomas grynai formaliai, t.y. logiškai, kai jis abstrahuojasi nuo pažinimo bet kokio turinio; bet jis taip pat ir realiai, nes pats protas yra tam tikrų sąvokų ir pagrindinių teiginių, kurių jis neperima nei iš juslių, nei iš intelekto, šaltinis. Pirmasis proto sugebėjimas, žinomas, seniai logikų išaiškintas kaip sugebėjimas tarpiškai daryti išvadas. Bet iš to dar nepaaiškėja antrasis sugebėjimas, kuris pats sukuria sąvokas. Kadangi čia protas skirstomas į loginį ir transcendentalinį sugebėjimą, tai reikia ieškoti šio pažinimo šaltinio aukščiausios sąvokos, apimančios abi sąvokas.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->