Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kalendorinės apeigos ir jų dainos

Autorius: Aidas

Tautosaka-žodinė meninė liaudies kūryba. Jam priklauso pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, mįslės, patarlės, priežodžiai, gamtos garsų mėgdžiojimai, dainos, sutartinės, raudos. Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyventa. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII a. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą.

Vienas iš nuostabiausių dalykų yra tie žmonės, kurie per šimtmečius išnešiojo liaudies dainą savo širdyje ir atminty. Praeityje tie laikai, kai neįžengiamoje Europos sengirėje lietuvių protėviai šimtamečių ąžuolų prieglobstyje kasmet šventino didžiąsias savo šventes.

Kalendorinės šventės yra susiję su žmogaus amžiumi arba jo gyvenimo tėkme. Latvių tautosakos rinkėjas ir tvarkytojas K.Baronas, kurį latviai vadina dainų tėvu, amžių, t. y. žmogaus gyvenimo eigą padarė dainyno tvarkymo pagrindu. Tūkstančiais dainų baltai apdainavo žmogaus amžiaus tėkmę. “Nei slavai, nei germanai, mūsų artimiausieji kaimynai, rašo E. Brastinis, neturi vykusio atitikmens mūsų amžiui. Jie ir nėra amžiaus jautę taip šventai, kaip mes. Šiame pasaulyje niekas negali būti žmogui svarbesnis ir vertingesnis už jo amžių.

RASA(Joninės),ILGĖS(Vėlinės),KALĖDA(Kalėdos),GAVĖNIA(Užgavėnės),MELAGIO DIENA, MOTINOS DIENA, VELYKOS. Kaip dabar įminti šiuose žodžiuose įrašytąją žodžių prasmę. Viena aišku, kad šias šventes kūrė skaistūs senųjų Lietuvos girių gyventojai, turėję visumos jausmą ir aiškią nuojautą, jog jie priklauso ne tik žemei, bet ir Amžinajai Kūrybinei Išminčiai.

Gyvendami gamtos ritmu, jie jautė kasmet besikartojantį gyvybinių gamtos ir būties galių bangavimą. Tai, ką šių dienų specializuotas ,tačiau praradęs visumos jausmą, žmogus laiko negyvomis ir aklomis gamtos jėgomis, mūsų protėviams buvo gyvybingos ir sąmoningos Dieviškumo apraiškos. Jie turėjo dvasinę sąmonę ,kurią būtu galima pavadinta dvasine rega ir klausa. Švenčių apeigos nebuvo gamtos reiškinių ar dievybių garbinimas, bet natūralus ir netgi sąmoningas žmogaus gyvybinių galių suderinimas su pakintančiomis ir atslūgstančiomis visumos galiomis, su nuolatiniu Amžinosios Kūrybos vyksmu.

Galėtume paklausti, kodėl centrinė lietuvių šventė RASA švenčiama birželio pabaigoje. Dažniausiai šios šventės minėjimas siejamas su vasarvidžio naktimi. Tačiau yra kita, gilesnė ir sunkiau pastebima priežastis. RASA švenčiama rasojant rugiams, kitaip sakant, kai augmenija pasiekia aukščiausio suvešėjimo tašką –brandą. Tuomet gamta kupina didžiausios gyvybinės galios. Branda- tai didžiulio jėgų susitelkimo, rasties metas. Brandos motyvas įrašytas ir viename pagrindinių šventės ženklų – Kupuolės – pavadinime. Jis tapo netgi Rasos šventės sinonimu.

Dangaus skliaute perkopusi aukščiausią tašką , saulė vis mažiau šviesos siunčia žemei, o augalas brandina užmegztą vaisių. Artėja rudeninis vasaros virsmas į žiemą. Po keturių mėnesių švenčiamos mirties motyvu dvelkiančios ILGĖS. Gamta išgyvena kritinį laikotarpį-virsmą iš gyvybingos ir žalios vasaros į baltų žiemos sapnų rimtį.

KALĖDA-visuotinio „nusikalėjimo“, nuovargio metas.

Po Kalėdų saulė vis ilgiau užsibūna danguje. Po storu balto sniego patalu bunda gyvybinės gamtos galios. Artėja pavasarinis žiemos virsmas į vasarą. Pakrypsta rogių vėžė patižusiame sniege, sprogsta balti, pūkuoti žilvičio katinėliai, keliasi pirmieji daigeliai, gyvūnijos pasaulis pasipildo nauja gyvybe. Tai

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13

Rašykite komentarą

-->