Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kalbos vartojimo stiliai

Autorius: Aurelija

Mokslinis stilius. Šios kalbos atmainos vartojimo sritis – mokslinė visuomenės veikla. Šiuo stiliumi išdėstomas specialus kurios nors mokslo srities turinys: žmonijos patyrimas, žinios apie gamtą ir visuomenę, nauji tyrimo duomenys. Tai – studijų, mokslinių straipsnių, pranešimų, vadovėlių stilius. Skiriamo du mokslinio stiliaus postiliai: specialusis ir populiarusis. Tam tikrą savarankiškumą reikia pripažinti dar vienai mokslinio stiliaus atmainai – mokomajam stiliui. Rašytiniai mokslinio stiliaus žanrai yra tezės, straipsnis, studija, monografija, vadovėlis. Pranešimai mokslinėse konferencijose ir paskaitos turi rašytinę ir sakytinę formą; pirmine jų forma laikytina rašytinė.

Mokslinis stilius atlieka vieną funkciją – komunikatyvinę. (Svarbiausia kalbos funkcija – komunikatyvinė (komunikacija – pranešimas). Kalbos tikslas būti žmonių bendravimo, susižinojimo priemone. Tačiau kalba nėra vienintelė informacijos perdavimo priemonė (gestai, ženklai, simboliai, piešiniai). Tačiau universaliausia bendravimo priemonė yra kalba, kuria paprastai remiasi ir visos kitos komunikacijos priemonės.). Mokslo darbuose aptinkamos ekspresyvinės ar kitos šalutinės funkcijos apraiškos yra sąmoningas, turinio ar žanro motyvuotas, nukrypimas nuo mokslinio stiliaus.

Ryškiausios stilistinės ypatybės yra šios: apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas, rišlumas), dalykinis tikslumas, objektyvumas, glaustumas, išsamumas, aiškumas. Nebūdingos ypatybės – vaizdingumas, emocionalumas.

Mokslo kalbos tikslumas pasireiškia terminų ar šiaip vienareikšmių, tiesioginės reikšmės žodžių vartojimu. Mokslinio stiliaus sintaksei būdingos konstrukcijos, pabrėžiančios dėstymo logiškumą (minčių nuoseklumą, rišlumą); sudėtiniai prijungiamieji sakiniai, pasakymo dalių ryšį rodantys žodžiai, frazės (pavyzdžiui, sakysim, vadinasi, taigi, pateiksiu dar vieną pavyzdį). Dėstymo objektyvumą padeda reikšti beasmenės ir pasyvinės konstrukcijos.

Moksliniam stiliui nebūdingos emocinės ir vaizdinės kalbos priemonės. Gramatikoje nerasime pasakyta Dalyviukai puošiasi būdvardėlio ir veiksmažodyčio ypatybėmis. Mokslinio teksto ekspresyvumas paprastai eina ne iš emocinių bei vaizdinių kalbos priemonių, o iš dėstymo ir argumentavimo logikos, iš mokslo tiesos teigimo. Vis dėlto dabartinius mokslinius tekstus galima skirti į labai tikslios kalbos, griežtos terminologijos ir nepakankamai terminologizuotus, ekspresyviai nuspalvintus tekstus. Tai lemia ne tik autoriaus kalbėjimo maniera, bet ir skirtingi mokslų objektai, žanrai. Judresnį žodžių vartojimą, įvairesnių sintaksinių konstrukcijų pasitaiko literatūros, pedagogikos, filosofijos darbuose. Kalbininkų požiūris į mokslo darbų ekspresyvumą nėra vienodas: vieni apgailestauja, kad mažėja emocinių bei vaizdinių išraiškos priemonių, kiti nusiteikę labai priešiškai prieš šių priemonių vartojimą moksliniame tekste.

Prie publicistikos bei grožinės literatūros savo stiliumi priartėja mokslo populiarinamieji darbai. Pvz.:

Ypač malonu išgirsti balsingą ir gražų didžiosios zylės šauksmą. Žiūrėkite, kaip ši nenuvargstanti geros nuotaikos nešėja nepaprastai mikliai laipioja alyvų šakelėmis, supdamasi ant jų trapių viršūnių, kartais pakibdama žemyn galva. Pink! Pink! Pink! Melodingai ir garsiai šaukia zylutė. Kai ją apšviečia saulė, sužiba visos plunksnų spalvos. Graži didžioji zylė! Viršutinė kūno dalis – žalsvai juoda. Galva ir kaklo šonai – tamsiu aksomu padengti. Uodega melsva, su baltais kraštais. Krūtinėlė švelniai paauksinta. L. Grudzinskas

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->