Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kalbos mokomės visą gyvenimą

Autorius: Kostas

Gražiai pasakome apie savo kalbą: ji ir gimtoji, ji ir motinos, ji ir tėviškės kalba. Didžiai ją išgyrė svetimkalbiai: kad sena, kad graži, kad negirdėta, o dar didžiau gyrė mūsų klasikai: kad skambi, kad maloni, kad prigimta…Jų kalbai nereikėjo universitetų: vaikystėj klausėsi kaip dainavo motina, ką ir kaip kalba susirinkę kaimynai, užklydę prašalaičiai, o suaugę jų šneka rašė “Anykščių šilelį”, “Pragiedrulius”, “Topylį”, “Paskenduolę”, “Šiaudinę pastogę”… O mes, ar jau mokame savo gimtąją kalbą?

Pažintis su savąja kalba prasideda nuo pirmųjų motinos žodžių, vos tik kūdikiui išvydus pasaulį. Pasak F. De Sosiūro, “tik klausydamiesi kitų išmokstame savo kalbą; tik po gausybės bandymų kalba susiklosto mūsų sąmonėje”. Iš pradžių ypatingas vaidmuo tenka pamėgdžiojimui, kuris iš pradžių būna aklas. Pamažu jis darosi kūrybiškas, vėliau įgyja fantazijos elementų. Ir vis dėlto, pirmuosius kalbos mokymosi žingsnius galima pavadinti bandymų ir klaidų keliu, nes norėdamas ką nors pasakyti vaikas žodžius ištaria klaidingai, tačiau gerai prisimena tai, kaip jo klaidas pataiso vyresnieji, ir jų nebekartoja. Per šneką nepastebimai į vaiko sąmonę ir atmintį įeina visos tautos kalbinė patirtis.

Smalsumas ir pažinimo džiaugsmas yra tos varomosios jėgos, kurios padeda vaikui nepaprastai greitai pažinti jį supančius daiktus, suvokti jų tarpusavio ryšį, o kartu ir išmokti gimtąją kalbą. Vaikystėje būdinga tai, kad vaikas, pasinerdamas į gimtosios kalbos stichiją, neturi tikslo išmokti kalbos. Jis nesuvokdamas pasineria į pasaulio pažinimą, kalbos priemonėmis įvardydamas jį supančius daiktus, veiksmus, požymius ir kitą.

Antanas Maceina buvo teisus, sakydamas, kad “gimtoji kalba perteikia vaikui anaiptol ne žodžius, bet daiktus, norus, jausmus, veiksmus ir santykius žodžio lytimi.” “Vaiko amžiuje išmokstame ne kalbos, bet mes išmokstame pažinti kalba nusakytą pasaulį, kuriame būname. Pasaulis ateina į mūsų sąmonę kalbiškai apipavidalintas. Todėl negalime pasie vaiką tarti, esą jis išmoksta kalbėti. Vaikas kalbėti ne išmoksta, bet jis kalbėti pradeda- lygiai taip, kaip pradeda vaikščioti.” “Vaikas mielai vograuja, nes tuo būdu jis žaidžia daiktais, kuriuos taria ir džiaugiasi. Šitaip vaiko sąmonėje ir susiklosto gimtoji kalba”.

Taigi aplinkos ir kalbos pažinimas yra neatsiejami vienas nuo kito procesai. Tuo pat metu vaiko atmintyje išlieka ir jam nesuvokiamos taisyklės. Sąmoningas požiūris į gimtąją kalbą ir jos mokymasis, susijęs su darbu, prasideda tik mokyklos suole. Tada vaikas ir pasinaudoja tomis taisyklėmis. Per dvylika moksleiviškų metų, mokinys neblogai išmoksta savo gimtosios kalbos, tačiau tai dar ne pabaiga. Prieš akis dar ilgas kelias, kuriame mus lydės sava kalba. Vaikystėje išmokta kalba tai tik pamatas, kurį sutvirtinsime taisyklėmis, o vėliau galėsime statyti kiekvienas savo kalbos rūmus.

Įsisavinę savą kalbą “kalbėkime kaip mokame, kaip jaučiame, kaip mąstome. Kalbėkime iki paskutinio atodūsio, kalbėkime ir atkalbėsime savo vienintelę, savo prigimtąją kalbą.” (Maceina)

Rašykite komentarą

-->