Kalba ir mąstymas
Autorius: Valerijus
Kalba ir šneka tarpusavyje yra labai susijusios. Savo mintis dažnai išreiškiame per kalbą. Bet jų negalima sutapatinti. Mąstymas – tai labai išlavėjusios materijos – smegenų tam tikra veikla. Tai nematerialus dalykas kaip kalba, kurios elementai išreiškiami garsiniu pavidalu. Taigi kalba susideda iš fonemų, leksemų, morfemų ir t.t. o mąstymas sudaro sąvokos, sprendimai ir išprotavimai.
Sąvoka – tai tam tikra žmogaus mąstymo forma, kuri apibendrina esminius daikto ar reiškinio požymius, žmogaus patirties bei pažinimo rezultatus, kuri parastai yra išreiškiama žodžiais. Žodis yra svarbiausia sąvokos formavimo ir egzistavimo priemonė. Tačiau žodžio reikšmės negalima prilyginti sąvokos reikšmei, nes:
1.Sąvokos paprastai yra reiškiamos žodžiais, bet ne visi žodžiai reiškia sąvokas.
2.Sąvokos paprastai sudaromos apibendrinant esminius daikto ar reiškinio požymius, o žodžiai gali būti sudaryti ir neesminių požymių pagrindu.
3.Sąvoka, kaip tam tikra mąstymo forma, yra bendražmogiškas dalykas, o žodis turi savo nacionalinę specifiką, skirtą pavidalą atskirose kalbose.
Deja, kurčnebyliai negali mąstyti kalbos pagrindu. Jie mąsto regėjimo, lytėjimo, uoslės dėka. Dažniausiai jų mąstymas būna vaizdinis. Tačiau vaizdinis ir gestinis mąstymas skiriasi nuo žodinio. Jis yra mažiau apibendrintas, mažiau abstraktus. Toks mąstymas remiasi tiktam tikrų pojūčio organų teikiama informacija ir negali naudotis bet kurios kalbos sistemoje esančiu labai gausiu raiškos priemonių arsenalu.
“Vidinė kalba” – tai žmogaus šnekėjimas su savimi, netariant garsų, taip pat glaudžiai susijusi su kalba ir mąstymu. Sąmonėje iškyla žodinės kalbos vaizdiniai, kurie neretai dar palydimi ir tam tikrų lūpų judesių. Eksperimentiniai tyrinėjimai atskleidė kad “vidinės kalbos” metu žmogaus smegenys siunčia tam tikrus nervinius impulsus, signalus šnekos padargams, kurie atlieka nežymius judesius, tokius kaip reiškiant mintis garsiai.
Iš vienos pusės, kalba ir mąstymas turi biologinį pradą (yra žmogaus, kaip tam tikros biologinės būtybės, smegenų produktas), iš antros pusės – šiedu reiškiniai yra socialinio pobūdžio (žmogus ne tik biologinė, bet ir socialinė būtybė). Taigi nustatyti dialektinę kalbos, mąstymo ir objektyviosios tikrovės tarpusavio sąsaja bei sąveiką dar nepavyko nei dabartinei kalbotyrai, nei psichologijai, nei logikai, nei filosofijai.