Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kaimo socialinės infrastruktūros pokyčiai

Autorius: Veronika

Sąlygas aukštam investicijų lygiui pasiekti sudaro socialinė infrastruktūra, sukurdama aplinką, kuri palaiko aktyvumą ir skatina kapitalo kaupimą, darbo našumo didėjimą bei naujų technologijų perpratimą. Viena iš socialinės infrastruktūros posistemių yra kaimo socialinė infrastruktūra. Tai teritorinė tarpusavyje susijusių ekonominės veiklos rūšių ir santykių, sudarančių sąlygas kurti žmogiškąjį, fizinį kapitalą bei vertybes, kuriomis naudojasi visuomenė ir individai tenkindami savo individualius ir socialinius poreikius, sistema.

Planinės ekonomikos sąlygomis plėtotas tankus kaimo socialinės infrastruktūros objektų tinklas dabartiniu metu nėra efektyvus ir ekonomiškas. Materialinės kaimo socialinės infrastruktūros paslaugų teikimo priemonės neatnaujinamos, pastatai neremontuojami, o į kaimo socialinės infrastruktūros objektus yra investuojama nepakankamai. Kadangi yra finansinių lėšų trūkumas tai iki minimumo sumažintas kultūros, sveikatos, asmens ir turto apsaugos darbuotojų skaičius. Šalies kaimo vietovėse dideli infrastruktūros objektų tankio skirtumai ir jų išdėstymo netolygumai, o kaimo socialinės infrastruktūros teikiamų paslaugų kokybė tik iš dalies atitinka kaimo gyventojų poreikius. Neefektyviai plėtojama kaimo socialinė infrastruktūra daro neigiamą įtaką kaimo gyventojų sveikatai, jų išsilavinimui, gyvenimo sąlygoms, kitų kaimo verslų plėtojimui, ekonomikos plėtrai. Keičiantis veiksniams kurie turi įtakos kaimo socialinei infrastruktūrai, turi keistis ir kaimo socialinė infrastruktūra.

Darbo tikslas – apžvelgti kaimo socialinę infrastruktūrą ir išanalizuoti jos pokyčius

Uždaviniai:

* Išanalizuoti kaimo socialinę infrastruktūrą;

* Aptarti kaimo socialinės infrastruktūros pokyčius;

* Aptarti kaimo socialinę infrastruktūrą sąlygojančius veiksnius.

1. KAIMO SOCIALINĖS INFRASTRUKTŪROS FUNKCIONAVIMO MECHANIZMAS IR JĮ SĄLYGOJANTYS VEIKSNIAI.
Pereinamuoju laikotarpiu, trūkstant finansinio kapitalo, daugelis ekonomikos augimą sieja su investicijomis, tai yra su kapitalo augimu. Tačiau tai visiškai prieštarauja augimo apskaitos fundamentiniam sąryšiui, kuris nustato, kad ekonomikos augimas, proc. yra lygus ¾ (darbo jėgos augimas, proc.) plius ¼ (kapitalo augimas, proc.) plius visuminis veiksnių produktyvumas, proc. (Europos komisijos reguliarioji ataskaita. Be to moksliniai tyrimai patikimai patvirtina, kad visuminis veiksnių produktyvumas lemia maždaug du trečdalius ekonomikos augimo, o kapitalo augimas tik mažiau kaip šeštadalį. Tai leidžia daryti prielaidą, kad pereinamojo laikotarpio šalyse kapitalo augimas yra ne toks svarbus kaip veiksnių produktyvumas. Vienas iš tokių veiksnių šalyje yra socialinė infrastruktūra, o kaimo vietovėse – kaimo socialinė infrastruktūra.

Kaimo socialinė infrastruktūra yra socialinės infrastruktūros posistemė. Darbinė veikla kaimo socialinės infrastruktūros sektoriuose, teikiant paslaugas gyventojams, sukuria dalį nacionalinių pajamų padidindama visuomenės ekonominį potencialą.[1]

1.1. Socialinės infrastruktūros vaidmuo ekonomikoje

Pavadinimas „socialinė infrastruktūra“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžių.“Socialis“ lietuviškai reiškia draugiškas, visuomeninis.[5], o plačiąja prasme sąvoka „socialinis“ priimta vadinti viską, kas betarpiškai susiję su visuomene, žmonėmis ir jų gyvenimu.[1] Infrastruktūra yra sudurtinis žodis: infra – žemiau, po, apačioje; tarptautinių žodžių priešdėlis, reiškiantis buvimą po kuo nors arba žemiau ko nors; struktūra – objekto dalių tarpusavio išsidėstymas ir ryšys. Infrastruktūra – ūkio šakų aptarnaujančių visą reprodukcijos procesą, kompleksas.[5] Apibrėžimai rodo, kad socialinė infrastruktūra – tai ekonomikos dalis, susijusi su žmogaus poreikiais ir vertybių bei paslaugų vartojimu ir kad tai mechaniška suma skirtingų ekonominės veiklos rūšių, objektų, o jų kompleksas, kurio visis elementai turi būti atitinkamo dydžio, optimaliai išdėstyti, kad duotų pakankamai gerą rezultatą.[1]

Socialinės infrastruktūros ekonominė esmė – tai pagalbinių ekonominės veiklos rūšių visuma, skirta gyventojų aptarnavimui[7] Iki šių dienų buvo mažai kreipiama į socialinę infrastruktūrą, jos įtaką gamybos apimties ir našumo augimui. Dar rečiau nagrinėjama kaimo socialinė infrastruktūra, jos sąryšis su ekonomikos plėtra.[1]

1.2. Kaimo socialinės infrastruktūros plėtra, ją sąlygojantys veiksniai
Kiekvienoje šalyje ar regione socialinė infrastruktūrą kaip sistemą galima suskirstyti į dvi posistemes: kaimo ir miesto socialinę infrastruktūrą. Tokį suskirstymą apsprendžia kaimo ir miesto teritorinių bendrijų ir bendruomenių ypatumai, kurie sukuria atitinkamus socialinės infrastruktūros plėtros dėsningumus.

Kaimo socialinės infrastruktūros plėtrą tikslinga apibrėžti, kaip kaimo socialinės infrastruktūros sistemos objektų ir subjektų skaičiaus bei struktūros racionalizavimą, ryšių tobulinimą, veiklos gerinimą, siekiant įgyvendinti prioritetinius kaimo socialinės infrastruktūros tikslus, kartu išsaugant ir praturtinant kaimo gamtinį, materialinį bei kultūrinį paveldą, nepažeidžiant kaimo plėtros. Kaimo socialinės infrastruktūros plėtra yra procesas, kuriam vykstant sparčiau kuriamos vertybės. Kaimo socialinės infrastruktūros plėtrą įtakoja jos vidinės ir išorinės aplinkos veiksniai.[1]

1.3. Kaimo socialinės infrastruktūros turinys
Užsienio šalių mokslininkai daugiausia nagrinėja bendrą socialinę infrastruktūrą. Kaimo socialinę infrastruktūrą nagrinėja rečiau gal būt dėl to, kad tos problemos yra išspręstos, o kaimo socialinė infrastruktūra integruota su miesto socialine infrastruktūra.[1]

Mūsų šalies mokslininkai kaimo socialinę infrastruktūrą apibūdina kaip kompleksą šakų, tenkinančių socialinius – buitinius ir socialinius – dvasinius tam tikros teritorijos gyventojų poreikius. Jos paskirtis yra sukurti sąlygas žmogiškojo kapitalo formavimui ir visuomenės socialiniam progresui[3] Kaimo socialinė infrastruktūra – ūkio šakų bei veiklos rūšių visuma, kurios paskirtis tenkinti žmonių socialinius poreikius, sudaryti sąlygas kaimo teritorijos socialiniam vystymui [1]

Kaimo socialinės infrastruktūros paskirtis sudaryti sąlygas žmonių individualiems ir socialiniams poreikiams tenkinti. Vadinasi, kaimo socialinė infrastruktūra yra ekonominės veiklos komponentas, parodantis kaimo bendruomenės išteklių apimtį ir kokybę

Kaimo socialinei infrastruktūrai priskiriama:

* sveikatos apsauga;

* socialinės paslaugos;

* švietimo sistema;

* kultūros sistema;

* prekyba ir viešasis maitinimas;

* buitinio gyventojų aptarnavimo sistema.

Dėl neaiškių priežasčių kaimo socialinės infrastruktūros turinys susiaurintas ir neįvertinti tokie svarbūs socialinės infrastruktūros sektoriai kaip komunalinis butų ūkis, viešasis keleivinis transportas, ryšiai, asmens ir turto apsauga. [4]

Pagrindinėmis kaimo socialinės infrastruktūros sferomis laikomi gyvenamieji būstai, švietimas, sveikatos apsauga, kultūra, prekyba ir viešasis maitinimas, buitinės ir komunalinės paslaugos, pašto ir telekomunikacijų paslaugos, keleivių maršrutiniai pervežimai.

Svarbiausi socialinės infrastruktūros sektoriai kaime yra: švietimas, komunalinis ir butų ūkis, sveikatos apsaugos įstaigos, transportas, ryšiai, prekyba.[1]

Kaimo socialinė infrastruktūra yra dalis kaimo funkcinės struktūros bei vienas iš esminių kaimo plėtros elementų.

1 pav. Kaimo socialinės infrastruktūros pagrindiniai elementai
Kaimo socialinės infrastruktūros komponentai yra materialinės paslaugos teikimo priemonės ir paslaugos teikėjai, kurie užtikrina paslaugų teikimo procesą, to objekto funkcionavimą. Kaimo socialinės infrastruktūros objektai skiriasi steigėjais, veiklos tikslais, priklausomybe, vidau struktūra, dydžiu ir kai kuriomis šalutinėmis funkcijomis.

Kaimo socialinės infrastruktūros paskirtis – sudaryti sąlygas tam tikrų individualių ir socialinių žmonių poreikių tenkinimui kaimo vietovėje. Ji negali ir neturi pateikti viso socialinės infrastruktūros teikiamų paslaugų komplekso. Bendras kaimo socialinės infrastruktūros tikslas yra sudaryti sąlygas kaimo vietovės gyvenimo ir gyventojų kokybės gerinimui, artinimui prie šalies vidutinių gyvenimo lygių standartų, mažinti kaimo žmonių integravimosi į bendrą šalies gyvenimą kliūtis. Kaimo socialinė infrastruktūra yra atvira sistema.

Kaimas yra socialinė ekonominė sistema apimanti kaimo vietovėje gyvenančių žmonių, ūkio, socialinių ir kitų subjektų, institucijų, materialinių ir nematerialinių vertybių, taip pat visokeriopų ryšių tarp jų visuma

Kaimo vietovė gali būti apibrėžiama kaip šalies vidaus teritorija, apimanti mažus miestelius ir kaimus, kurioje dominuoja natūrali gamtinė aplinka ir pagrindinė teritorijos dalis yra naudojama:

* žemės ir miškų ūkiui, žuvininkystei ir netradicinėms kultūroms;

* ekonominei ir kultūrinei kaimo gyventojų veiklai;

* nedidelė gyventojų, sudarančių teritorines kaimo bendruomenes, koncentracija; dauguma jų užimti atsinaujinančių išteklių eksploatavimu.

Kaimas – tai vieta, kur žmonės gyvena, o maisto produktų gamyba kaimo gyventojui yra tik priemonė pajamoms gauti, bet ne gyvenimo tikslas.

Kaimo vietovėms būdinga:

* silpnesnis kaimo socialinės infrastruktūros objektų aprūpinimas materialine – technine baze;

* žemesnė kaimo socialinės infrastruktūros paslaugas teikiančių darbuotojų kvalifikacija;

* specifinė kaimo vietovių apgyvendinimo sistema;

* kaimo gyventojai yra daugiau užimti nei miesto, tai įtakoja: laisvalaikį ir dvasinių poreikių lygį, kvalifikacijos kėlimo galimybes, gamybinę ir visuomeninę veiklą;

Kaimo socialinės infrastruktūros turinys atitinka šalies socialinės infrastruktūros turinį, tačiau ją sudarančių objektų kompleksas, jų teikiamų paslaugų diferenciacijos lygis ir asortimentas yra skirtingi.[1]

Apibendrinant galima teigti, kad kaimo socialinės infrastruktūros paskirtis sudaryti sąlygas žmonių individualiems ir socialiniams poreikiams tenkinti, kaimo vietovės gyventojų ir gyvenimo kokybės gerinimui, artinimui prie šalies vidutinių gyvenimo lygio standartų. Taip pat kaimo socialinės infrastruktūros tikslas sudaryti sąlygas mažinti kaimo žmonių integravimosi į bendrą šalies gyvenimą kliūtis.

2. KAIMO SOCIALINĖS RAIDOS SĄLYGOS IR KAIMO SOCIALINĖS INFRASTRUKTŪROS POKYČIAI

2.1. Kaimo socialinės raidos sąlygos
Kaimo, kaip savitos teritorinės bendrijos, socialinius ypatumus lemia ekonominės – socialinės sąlygos. Remiantis ekspertų vertinimu, nustatyta, kad vienas stipriausių kaimo socialinei raidai įtaką darančių veiksnių yra kaimo gyventojų socialiniai poreikiai. Tačiau šiuo metu kaimo gyventojų poreikių tenkinimas nėra pagrindinis kriterijus, priimant sprendimus dėl kaimo socialinės raidos.

Atlikti tyrimai ir Lietuvos Statistikos departamento skelbiami duomenys akivaizdžiai liudija, kad staigaus Lietuvos valstybės visuomeninio, politinio, ekonominio bei kultūrinio gyvenimo persitvarkymo sąlygomis kaimo socialinės institucijos nesugeba žengti koja kojon su smarkiai besikeičiančiu gyvenimu ir kaimo gyventojų poreikiais.

Siūloma socialinių paslaugų kaimo vietovėse kiekybė ir kokybė neatitinka reikalavimų, kuriuos joms kelia kaimo gyventojų dauguma.

Dauguma kaimo žmonių skundžiasi paslaugų vartojimo sezoniškumu. Ypač tai susiję su ryšių, transporto, prekybos sistemų svyravimais, taip pat periodiniais gyvenamosios vietos( aplinkos) pakeitimais (pavyzdžiui, vasaros laikotarpiu daugiau atostogauti atvažiavusių žmonių), kai gyventojai lyg ir atsikrausto iš miestų į kaimus, kurortinius miestus ar rekreacines vietoves. Įvertinus atskiros paslaugos vartojimo dažnumą bei viešojo keleivinio transporto lygį, reikia koreguoti laiką, sugaištą paslaugai gauti. Todėl objektai, užtikrinantys pirmo būtinumo ir kasdieninės paklausos paslaugas, turėtų būti kiekviename didesniame kaime, o teikiantys periodinės ir epizodinės paklausos paslaugas gali būti išdėstyti rečiau.

Kita problema, susijusi su kaimo socialine raida, yra švietimo sistema. Vertinant kaimo gyventojų kokybę, svarbu nepamiršti gydytojų, mokytojų, agronomų, inžinierių, buhalterių ir kitų intelektualių darbuotojų. Egzistuoja labai ryškus priklausomumas tarp išsimokslinimo ir gyvenimo lygio. Remiantis statistikos departamento duomenimis, žemiau santykinės skurdo ribos gyvena apie trečdalis kaimo šeimų, kurių galva turi pagrindinį išsilavinimą arba bendrąjį vidurinįjį išsilavinimą.

Išsimokslinimas tampa didele problema kaime gyvenančioms šeimoms. Nemažai šeimų kaltina save dėl to, kad neskyrė dėmesio mokslui. Beveik visos šeimos norėtų, kad jų vaikai įgytų tinkamą išsilavinimą. Tačiau apie trečdalis šeimų pripažįsta, kad negali suteikti savo vaikams norimo išsilavinimo – dažniausiai specialaus vidurinio arba aukštojo.

Dar didesnė problema – vaikų darželiai. 1990 – 1999m. Kaime nepastatytas nė vienas darželis. Kupiškio ir Tauragės rajonuose kaimo ikimokyklinių įstaigų visai neliko.

Skaudžiausi pastarųjų metų reiškiniai švietimo sistemoje – daugėja mokyklų nelankančių vaikų, pedagogai nusivylę nepakankamu jų sunkaus darbo apmokėjimu. Kritęs mokslo prestižas ir neefektyvus išsilavinusių žmonių panaudojimas artimiausiais metais gali turėti neigiamą įtaką ne tik kaimo gyventojų išsimokslinimui, bet ir visai kaimo plėtrai.

Būtina paminėti ir kitą svarbią socialinę kaimo problemą – tai kaimo žmonių socialinė apsauga.

Viena iš daugelio valstybės funkcijų yra garantuoti būtiniausią žmonių poreikių patenkinimą asmenims, kurių pajamos to negali užtikrinti. Šią funkciją koordinuoja socialinės politikos institucijos, kur vykdomoji valdžia tenka Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.[7]

2.2. Kaimo socialinės infrastruktūros pokyčiai
Atskirose Lietuvos apskrityse ir rajonuose yra dideli gamtiniai, ekonominiai, socialiniai ir ekologiniai kaimo vietovių skirtumai. Nemaži miestų išdėstymo ir urbanizacijos lygio skirtumai.[1]

Kaimo infrastruktūros ypatumus lemia specifinės kaimo ekonominės, socialinės, aplinkosauginės sąlygos ir veiksniai. Dauguma jų skiriasi nuo miesto, todėl ir kitokie ir kiekybiniai kaimo infrastruktūros parametrai.

Lietuvoje yra apie 21,5 tūkst. Kaimo gyvenamųjų vietovių. Istoriškai susiklostė trys kaimo gyvenamųjų vietovių tipai: vienkiemiai, kaimai, miesteliai. Kaimo gyvenamųjų vietovių dydis, vienkiemių skaičius bei jų tankumas įvairiuose regionuose labai nevienodas.

Miesteliuose yra geresnės sąlygos kaimo infrastruktūros plėtrai. Tačiau čia sunkiau įsikurti ūkininkams ir suformuoti racionalius žemės sklypus. Didesnėse kaimo gyvenamosiose vietovėse geriau išplėtota socialinė infrastruktūra. tai pavaizduota 1 lentelėje

1 lentelė

Kaimo gyvenamosios vietovės pagal institucinius požymius 2001m, proc.

Kaimo gyvenamosios vietovės kuriose yra: Dydis pagal gyventojų skaičių

1- 49 50-99 100-199 200-499 500-999 >=1000

seniūnijos administracija 0,00 0,10 1,40 14,30 47,70 65,00

Švietimo įstaiga 0,40 4,10 24,80 67,10 84,60 73,80

Parduotuvė, kavinė, baras 0,80 10,00 46,90 84,00 94,70 57,30

Paslaugų įmonė 0,20 1,20 3,40 14,00 45,30 93,20

Paštas, banko filialas 0,10 0,50 5,60 34,00 69,10 72,80

Bažnyčia, vienuolynas 0,50 2,20 6,90 24,30 53,70 57,30

Gydymo, globos įstaiga 0,20 1,20 13,60 54,60 80,70 71,80

kultūros įstaiga 0,30 1,50 12,80 53,20 77,50 87,40
Socialinės paskirties objektų labiausiai trūksta mažo našumo žemių ir toliausiai nuo regionų centrų bei didžiųjų miestų nutolusiose kaimo vietovėse. Seniūnijų administracijos yra 65 proc. Kaimo gyvenamųjų vietovių , kuriose gyvena daugiau kaip 1000 gyventojų . Švietimo įstaigas turi 25 proc. Kaimo gyvenamųjų vietovių, kuriose gyvena 100-199 gyventojai, ir daugiau nei 67 proc. kuriose gyvena per 200 žmonių. Visų tipų bendrojo lavinimo mokyklų kaimo vietovėse mažėja 1998 metais jų buvo 1594 , o 2001-aisiais – 1480. Per ketverius metus kaimo mokyklų skaičius sumažėjo 7 procentais. Taip pat iškilo moksleivių pavėžėjimo problema. Parduotuvė, kavinė ar baras yra beveik visose didesnėse kaimo gyvenamosiose vietovėse. Vietoves esančias toli nuo parduotuvių aptarnauja autoparduotuvės. Gydymo ar globos įstaigos yra daugiau nei pusėje kaimo gyvenamųjų vietovių. Pagrindinių kultūros įstaigų ir bibliotekų skaičius kaimo vietovėse mažėja. Bibliotekose mažėja knygų fondas. Kultūros centrai uždaromi dėl lėšų trūkumo jų remontui ir išlaikymui.[2]

Kaimas vertinamas kaip šalies infrastruktūra, nuo kurios priklauso kaimo ir miesto žmonių gyvenimo kokybė.

Socialinius pokyčius, kurie apima gyvenimo kokybę, gyventojų užimtumą ir pajamas kaime, lemia žemės ūkio restruktūrizavimo ir modernizavimo procesai bei bendra valstybės ekonominė politika, susijusi su gamintojų pajamų palaikymu.

Socialinius pokyčius galima sąlyginai suskirstyti į du pagrindinius etapus: socialinės adaptacijos prie besikeičiančios ekonominės ir socialinės aplinkos ir sparčios socialinės raidos. Tikėtina, kad pirmasis etapas apims visą pasirengimo narystei laikotarpį ir pirmuosius metus, įstojus į ES.

Pirmojo etapo ypatumus nulems nepalanki demografinė situacija ir kaimo gyventojų užimtumo problemos. Dirbantieji kaime sudaro apie trečdalį visų šalies užimtųjų, pusė kaimo užimtųjų dirba žemės ūkyje. Pastaruoju metu žemės ūkiui būdingas darbo jėgos perteklius.

Natūralaus gyventojų mažėjimo tendencijos kaime išliks ir artimiausioje ateityje. Todėl bus ypač ryškus kaimo bendruomenės senėjimas, kuris turės įtakos žmonių užimtumo struktūrai ir darbo jėgos kvalifikacijos kėlimui. Vyraujantis vyresnio amžiaus žmonių kontingentas bus nepakankamai aktyvus, siekiant darbo jėgos perkvalifikavimo. Vykstanti miesto gyventojų migracija į kaimą mažai padidina kaimo ekonominį pajėgumą, o dažnai tik pasunkina jam socialinę naštą. Pastaruoju metu regioniniai skirtumai pagal gyventojų tankumą didėja. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje gyventojų tankumas yra kritiškai mažas, čia didelė vyresnio amžiaus žmonių dalis. Kaimo demografinės situacijos gerėjimas priklausys nuo kaimo ekonominės veiklos plėtros, žemės ūkio restruktūrizavimo ir veiklos diversifikavimo, gyventojų pajamų palaikymo priemonių, socialinės saugos užtikrinimo ir kaimo infrastruktūros gerinimo. Tikėtina, kad spartėjant žemės ūkyje restruktūrizacijos ir modernizavimo procesams, nedarbas kaime artimiausius 3-4 metus dar gali augti. Tolimesnėje perspektyvoje, plėtojant darbui imlias žemės ūkio šakas, netradicinį žemės ūkį ir alternatyvią veiklą, užimtumas kaime didės. Iki 2006 metų vyksiantys kaimo ekonominių veiklų restruktūrizacijos procesai didesnės įtakos kaimo gyventojų pajamų augimui dar neturės. Tolimesnėje perspektyvoje, vykstant sparčiai ūkių plėtrai bei stiprėjant jų ekonominiam potencialui, skirtumas tarp miesto ir kaimo gyventojų pajamų turėtų mažėti.

Artimiausioje perspektyvoje bus susiduriama su nepakankamu kaimo žmonių socialinės saugos užtikrinimu, nes gali dar daugiau išaugti neapdraustų ir pagrindinių socialinių garantijų neturinčių gyventojų dalis. Tai tam tikra dalis ūkininkų, besilikviduojančių ir bankrutuojančių žemės ūkio bendrovių samdomieji darbininkai, asmenys, dirbantys savo sodybiniuose ūkiuose bei kaimo gyventojai, besiverčiantys nelegaliu darbu ir gaunantys atsitiktinį uždarbį. Socialinės pašalpos yra mažos ir nesudaro galimybių spręsti net pačių opiausių kaimo žmonių pragyvenimo problemų. Kaime didesnė negu mieste beglobių ir vienišų žmonių dalis. Tačiau tolimesnėje perspektyvoje, didėjant žemės ūkio ir kitos ekonominės veiklos efektyvumui bei valstybės socialinės paramos galimybėms, kaimo žmonių socialinė padėtis gerės. Didėjanti ekonominės veiklos įvairovė turės teigiamos įtakos kaimo socialinės infrastruktūros plėtrai. Todėl iki 2015 metų turėtų sumažėti infrastruktūros paslaugų kokybės skirtumai tarp miesto ir kaimo bei atskirų regionų.

Pokyčiai švietimo sferoje tiesiogiai susiję su šalies ekonominės-socialinės situacijos pokyčiais. Todėl tikėtina, kad kaimo mokyklose sistemoje iki 2006 metų esminių pokyčių neįvyks, išskyrus spartesnį jų kompiuterizavimą. Išliks skirtumai tarp kaimo ir miesto mokyklų įrangos bei pedagoginio personalo kvalifikacijos. Šių skirtumų mažėjimas priklausys ir nuo bendrosios šalies ekonominės situacijos bei valstybės paramos savivaldybėms.

Kaimas buvo ir turi likti tautos dvasingumo ir etnokultūros šaltiniu. Turi būti atgaivinti pozityvieji kaimo žmonių dvasiniai ir kultūriniai poreikiai. Tai priklausys ne tik nuo kaimo ekonominių sąlygų pokyčių, bet ir kultūros infrastruktūros patrauklumo.

Kaimo gyventojų sveikatingumas priklausys nuo medicinos infrastruktūros tobulinimo. Turėtų didėti medicininės pagalbos kaimo gyventojams operatyvumas, gerėti jų medicininio aptarnavimo lygis, sveikatos priežiūros paslaugų kokybė. Dėl to susidarys prielaidos tinkamai sveikatos priežiūrai kaime, mažės gyventojų mirtingumas, ilgės vidutinė gyvenimo trukmė. Įvairėjant ekonominei veiklai kaime, plėtosis etninių regionų tradicijas ir rekreacines sąlygas atitinkantis gyvenamųjų vietovių tinklas. Ten, kur gausu rekreacinių išteklių, agroturizmui tinkančiose vietovėse vyraus tankiau, o intensyvios žemdirbystės regionuose rečiau išsidėstę vienkiemiai. Bus atstatomi ir saugomi etnografiniams regionams būdingi kaimai ir vienkiemiai, dvarų ansambliai, gamtos, istorijos ir architektūros paminklai. Bus puoselėjamas kaimo kultūrinis paveldas, papročiai, tradicijos. [8]

Taigi Lietuvos kaime yra dideli regioniniai atskirų kaimo socialinės infrastruktūros sektorių ir visos kaimo socialinės infrastruktūros rajonuose skirtumai, kurie daro įtaką kaimo ir šalies plėtrai. Geriausiai šalies kaimo vietovėse vertinama švietimo ir kultūros sektorių būklė, o blogiausiai – sveikatos apsaugos ir socialinės globos bei transporto sektoriai.

Švietimo, kultūros, prekybos ir buitinių paslaugų, komunalinio butų ūkio sektoriai yra stiprūs, jų būklė daugelyje rajonų yra labai gera arba gera, yra atitinkamas potencialas, tačiau jis dėl transporto, ryšių sektorių blogesnio išplėtojimo gali būti nevisiškai panaudotas. Pastarųjų kaimo socialinės infrastruktūros sektorių trūkumai, sukuria aplinką, kuri yra neskatinanti, neaktyvinanti, ir mažinanti visos kaimo socialinės infrastruktūros efektyvumą, tos kaimo vietovės ekonominę socialinę plėtrą bei neigiamai įtakoja rajono, viso regiono ir šalies plėtrą. Didesni kaimo vietovių pagal kaimo socialinės infrastruktūros būklę skirtumai yra rajonuose nei apskrityse.[1]

IŠVADOS
Išanalizavus mokslinę literatūrą galima padaryti tokias išvadas:

1. Kaimo socialinė infrastruktūra yra labai svarbi, nes ji sudaro sąlygas kasdieniniams poreikiams taip pat ir periodiniams poreikiams tenkinti. Pagrindiniai kaimo socialinės infrastruktūros paslaugų vartotojai yra kaimo gyventojai, svečiai ir poilsiaujantys asmenys.

2. Atskiruose Lietuvos rajonuose kaimo socialinės infrastruktūros būklė skiriasi. Didesniuose miesteliuose yra geriau išplėtota socialinė infrastruktūra, o mažesniuose miesteliuose socialinės infrastruktūros būklė yra bloga. Kaimuose yra uždaromos mokyklos, bibliotekos.

3. Mano nuomone reikėtų suteikti pirmenybę plėtojant kaimo socialinės infrastruktūrą, taip pat gerinti keleivinio transporto paslaugas, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos.

Apibendrinant reikia pažymėti, kad kaimo socialinė infrastruktūra yra svarbi šalies ūkyje, turi teigiamą ir reikšmingą vaidmenį ekonomikos plėtrai.

LITERATŪRA
1.Atkočiūnienė V. Lietuvos kaimo socialinė infrastruktūra ekonominis vertinimas ir plėtra.: daktaro disertacija, socialiniai mokslai, ekonomika, LŽŪU.- Akademija, 2000.

2. Ausėnaitė L. Kaimo infrastruktūra//Lietuvos žemės ūkis 2002./Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2003.

3. Bagdanavičius J., Marčėnas V. Kaimo socialinės infrastruktūros būklė //Lietuvos ūkis.- 1995, Nr.1.

4.. Kaimo socialinė raida //Pranešimas.- Vilnius: statistikos departamentas,1998.

5.Leonavičius J. Sociologijos žodynas.- Vilnius: Academia, 1993.

6. Maciulevičiūtė M. Socialinė infrastruktūra, esmė ir funkcionavimo problemos //Socialinio planavimo problemos/LTSR MA FSTI, 1985.

7. Marcinkevičiūtė L. Kaimo socialinė raida ir gyventojų užimtumas //Tiltai.-2002, Nr.3

Rašykite komentarą

-->