Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Ką žmogui reiškia mirtis?

Autorius: Skaistė

Gyvieji nežino , ką jiems lemta pajusti mirties akimirką . Mirtį žmogus išgyvena tik vieną kartą ir jau nebegali pranešti gyviesiems , kas ji yra . Tai paslaptis , apie kurią nuolat galvojama . Tai tema , kuri ir baugina , ir traukia .”Ką žmogui reiškia mirtis ?Kodėl mes mirštame ?Kas mūsų laukia po mirties?”Ar prasminga taip klausti ? Ar tapsime geresni , jei mąstysime apie amžinąjį gyvenimą ? Ar tapsime dėl to sąžiningesni , teisesni , tyresni ir žmogiškesni ? Ar neturėtume verčiau visų savo jėgų skirti tam , kad padarytume , kiek įmanoma , geresnį mūsų buvimą šiame pasaulyje ? Ar negeriau gyvenimo paslaptį , jo tamsiąsias dėmes ir galvosūkius priimti tylint , su kantrybe , narsa ir tyliu pasitikėjimu , o visa , kas yra anapus , palikti kaip paslaptį , apie kurią negalima nieko sužinoti ? Tačiau žmogus yra klausiantis ir jo klausimai niekad negali baigtis . Tai skiria jį nuo gyvulio , o jei jis pasitenkina tyla , jei vis iš naujo neištaria savo klausimų su viltimi rasti atsakymus , tai jis dar neišpildo savo žmogiškumo .

Mirtis – neatsiejama mūsų būties dalis . Žmogus visada žino , kad jo gyvenimas yra baigtinis . Jį riboja gimimas ir mirtis . Aurelijus AUGUSTINAS taip vaizduoja šį bėgimą mirties link :

Juk tą patį akimirksnį , kai kas nors įžengia į šį mirtingą gyvenimą , ima artintis mirtis . Būtent kintamumas , kuriam paklūsta kiekvienas kol gyvena – jei tai apskritai galima pavadinti gyvenimu – veda mus mirties link . Nėra nė vieno , kuris po metų nebūtų arčiau mirties negu prieš metus , rytoj arčiau negu šiandien , šiandien arčiau negu vakar … Juk kiekviena prabėgusi laiko dalelė yra atimama iš gyvenimo , ir diena po dienos jų lieka vis mažiau ir mažiau , tad visas gyvenimo laikas yra ne kas kita , kaip bėgimas mirties link , kai niekas negali stabtelėti bent trumpam arba eiti šiek tiek lėčiau …Vadinasi , jeigu imama mirti , t. y. būti apimtam mirties , tą akimirksnį , kai mirtis pradeda savo darbą , būtent , atiminėti gyvenimą – juk jeigu gyvenimas yra atimtas iki galo , tai mirtis yra jau praėjusi ir jos jau nebėra jame ,- tai neabejotina , kad mirtis apima vos prasidėjus kūniškajam gyvenimui . Juk kas gi kita vysta tomis atskiromis dienomis , valandomis ir akimirksniais , bėgančiais pro šalį , kol merdėjimas , kuris vyko , sustoja ir baigiasi , ir tada prasideda laikas po mirties , tuo tarpu ankstesnis laikas , kai gyvenimas nyko , buvo laikas mirtyje ? Vadinasi , žmogus niekada tikrai negyvena , kol jis yra šiame daugiau mirštančiame negu gyvenančiame kūne .

Kadangi žmogiškoji būtis yra buvimas mirties link žmogus turi rūpintis šia savo būtimi . Žmogaus autentiškajai būčiai iš esmės priklauso tai , kad jis privalo priimti savo gyvenimą , kaip būvimą mirties link .

Nors Europocentristinis psichologizmas atsisakė pripažinti pačios mirties problemiškumą , jį sekanti nūdienė civilizuoto žmogaus sąmonė bando paskelbti mirtį iracionaliu būties momentu , mirties problemos ir mirtį lydinčios kančios potencijos tai nepanaikino . Žmogiškas kančios sudėtingumas sunkiai sutelpantis į fizinę ir energetinę sąmonės proceso pusiausvyrą – išprotėjimo ar savižudybės apraiškos – jau seniai vertė kurti konceptualias pagalbos priemones . Jomis buvo filosofija ir religija .PLATONAS teigė : ” Filosofuoti reiškia mokytis mirti ” . Filosofija kalba mirties akivaizdoje pačių pasaulio būties principų neišvengiamumu ir visuotinumu , tai religija – ritualais ir teisiniu mokymu šviečia ir įtvirtina jau egzistuojantį tikėjimą viską lemiančia ir generuojančia Begalybės jėga (Dievu ) .

Mirtis – neatsiejama mūsų būties dalis . Vakarų civilizacijos polinkis atskirti žmogiškąją realybę nuo mirties , kaip kažko irealaus ir nežmogiško susidūrė su tos pačios civilizacijos laimėjimų išvirkščiąja puse : nenumatytais kataklizmais , nepagydomomis ligomis , nužmogėjimu . Tik tokios galimos mirties akivaizdoje žmonija ima suvokti mirtį kaip kažką daugiau nei gyvybės nuotrūkį . Mirties dvelksmas skatina žmogaus aukojimąsi ir kūrybą, darbo sakralumą ir meilę . Mirties ir gyvenimo vienovės suvokime turėtų atsirasti tokia kultūra , kurioje dvelktų ne laikinumo blizgesys ir kūniško komforto apologetika , o įkūnytas dvasingumas .

Civilizuotame Vakarų pasaulyje dažnai galime pastebėti negarbumą mirties akivaizdoje , nenatūraliai demonstruojamą konvencionalių ritualų reikšmingumą . Mirtis suvulgarintame materialiame pasaulyje yra niekas arba visa ko baigtis . Egzistuoja suvokimas , kad mirusysis jau nieko nereiškia ir nieko nelemia , todėl suteikia galimybę lengva ranka ” nubalsuoti ” karus ir mirties bausmes . O tai , kas įtvirtinama valstybės institucijų , labai greitai tampa vos ne kiekvieno visuomenės nario sąmonės savybe . Nepatirdamas tikėjimą grindžiančios religijos pagalbos , žmogus labai dažnai pervertina savo individualų suvokimą , kuriame dažnai nėra nieko , išskyrus tai , ką gali suvokti protas . Tik artėdamas ir vienydamas savo sąmonės vyksmą prie to , kas yra amžina ,- taip pat prie mirties bei gyvenimo cikliškumo ,- žmogus transcenduojasi suvokdamas ir išgyvendamas daugiau , nei gali patirti savo individualios sąmonės apibrėžtumu . Realizuodama dvasingumo siekį , žmogaus sąmonė randa paramą religijoje , kuri atspindi tai , kas asmenybinio tikėjimo jau yra išgryninta . Kiekvienos religijos konkretus veiksmingumas yra artimai susijęs su tuo , kokiu lygiu yra akcentuojamos tiek vidinės latentinės , tiek išorinės bendražmogiškos vertybės .
Kaip žinome , krikščionybė yra grindžiama tikėjimu Visagaliu Kūrėju , t. y. Dievu . Tikima , kad mirštant žmogus susijungia su dievu . Krikščionys tiki pomirtiniu gyvenimu . Ir kas atsitiks su mumis mirštant , galima žinoti tik tikėjimu ir apie tai kalbėti tik iš tikėjimo pozicijų . Šis ” tik tikėjimu ” turi būti suprastas ne kaip kažkas neigiama , ne kaip tai , kuo prisidengiama , kai nežinoma , ką pasakyti . Tikėjimas reiškia asmeninį pažinimą . Tikėti , vadinasi , visiškai pasitikėti kitu ir per tai pažinti . Kad kitas mus nuoširdžiai myli , mes galime tik tikėti ir pasitikėti . Čia nepadės nei analizės , nei eksperimentai . Tokie yra didingiausi mūsų gyvenimo dalykai . Toks yra ir mūsų žinojimas apie tai , kas mūsų laukia mirtyje . Reikia tikėti , kad mirtyje paslėptas mūsų gyvenimo tikslas , kad mirtyje mums atsivers neaprėpiamas horizontas , nes mes esame ne nebūtyje , bet Dieve : mirtyje mes sutiksime Dievą galutinai ir visam laikui . Tikima , kad mirtyje žmogaus siela atsiskiria nuo kūno , ji patenka pas Dievą ir yra jo teisiama . Šis įsivaizdavimas persmelkęs krikščioniškąją teologiją jau pirmaisiais šimtmečiais ir iki šiol yra paplitęs tarp daugelio krikščionių . Šiandien teologija linkusi atsisakyti tokio supratimo modelio . Kūnas ir siela nėra dvi žmogaus dalys , bet du skirtingi vienintelės , nedalomos tikrovės , t. y. žmogaus , buvimo būdai . Mirtyje visas žmogus su ” siela ir kūnu ” , tai yra su visu savo gyvenimu , su savo asmeniniu pasauliu ir visa nepakeičiama savo gyvenimo istorija stoja prieš Amžinąjį Kūrėją . Kartu suprasdami , jog žmogui priklauso jo kūnas ir dalis pasaulio , o šiam pasauliui – daug kitų žmonių , tada esam priversti pripažinti , kad žmogus stos prieš Dievą mirtyje kartu su visais kurie jam ir jo pasauliui priklauso . Bet kaip tai įmanoma ? Čia reikėtų tarti keletą žodžių apie laiko sąvoką . Laikas į kurį mūsų gyvenimas įmestas , atrodo mums kaip kažkas pastovu ir nepakeičiama . Tačiau laikas yra daug netikresnis ir trapesnis , nei iš pirmo žvilgsnio atrodo . Jis nėra panašus į kitus mūsų pasaulio dalykus . Jis nėra joks daiktas savaime . Jis yra mūsų sąmonės stebėjimo forma , schema , kurioje mes patiriame daiktų trukmę . Jau mikrofizikoje mūsų laiko sąvoka pasirodo skylėta . Ar anapus mūsų pasaulio dar yra laikas ? Mes dažnai manome , jog tai savaime suprantamas dalykas . Tačiau iš tiesų laikas yra mūsų žemiškojo pasaulio matmuo , kaip ir erdvė . Dievo pasaulyje nebėra mūsų erdvės nei laiko .

Krikščionys dažnai mano , jog mirtis yra išsivadavimas nuo žemiškųjų vargų bei rūpesčių . Manoma , jog amžinybėje po mirties visi bus lygūs : tiek vargšai , tiek turtingi , tiek seni , tiek jauni , tiek sveiki , tiek ligoti , dievo pasaulyje materialūs dalykai neturės jokios reikšmės , kurie gyvųjų pasaulyje taip sureikšminami .

Kalbant apie mirties reikšmę žmogui , neužtenka remtis vien krikščionybės požiūriu . Reikia atsižvelgti ir į kitų tikėjimų požiūrį . Žvilgtelsime į buddhizmą . Buddhizmas – kartu ir religija , ir filosofija . Buddhizme ( taip pat ir kai kuriose kitose religijose , pvz . : sintoizme ) vyrauja amžino kitimo idėja , visa ko , taip pat ir žmogiškosios būties , efemeriškumo suvokimas . Mirtis nesiejama su liūdesiu ir baime . Tai veikiau išsivadavimas iš iliuzijų , skausmų ir sielvarto .Buddhizme mirtis yra viena svarbiausių būties suvokimo dalių , mirtis čia etapas , perėjimo į kitą būtį periodas . Žmogaus gyvenimo kelyje pagrindiniais akimirksnio etapais buddhizmas vadina tokias žmogiškos esaties suvokimo stadijas , kurios , transformuojantis individo sąmonei į aukštesnę sąmonę , yra fundamentinės . Tai sąmonės kančios būsenos . Gimimo , negalavimo , senėjimo ir mirimo kančia . Senovės graikų filosofas EPIKŪRAS teigė , kad mirties kančios nėra – miręs žmogus nieko nejaučia , bet visa rytietiška mirties analizė byloja , kad mirštantysis susiduria su įvairiomis pomirtinėmis stadijomis , kurios , žmogui mirus , tik pirmą akimirką leidžia patirti šviesos šilumą . (Anot legendos pats princas Buddha Va.pr.m.e. susidūręs su žmogiškomis kančiomis ir ypač mirties kančia , atsisakė rūmų prabangos ir ryžosi ieškoti šios kančios sušvelninimo kelių ir būdų .Jis suvokė , kad mirtis yra didžiausias žemiško buvimo skausmas , nes dėl jos iš žmogaus atimamas ne tik kūnas , bet ir sąmonės tobulėjimo galimybė . “Tibeto Mirusiųjų knygoje” yra pažymėta , kad mirusiojo sąmonei viskas atsiveria vienu metu , viskas atrodo susimaišę ir be tvarkos .O iš tikrųjų tai tik kito laiko tvarka , kur viskas (praeitis , dabartis ir ateitis) yra čia ir dabar ). Vėliau mirusiojo astralinis kūnas susiduria su savo karma , veikiančia jo energetinio kūno judėjimą į šviesą arba tiesiu keliu arba su įvairiomis kliūtimis . Šį skirtumą lemia žmogaus dora ir dvasingumas : visos kliūtys yra mūsų pačių psichinio gyvenimo pasekmė , mūsų nuodėmių simboliai .

Mirties ir gyvenimo ryšio suvokimas padeda mums susivokti savyje . Buddhizmas mirtį priskiria latentinei būsenai . Mirtis , aukštesnės už mūsų sąmonės požiūriu , tėra žemesnės sąmonės stadijos atokvėpis . Šia prasme ji būtų kažkuo panaši į sapną . Energetiniai žmogaus kūnai , netekę fizinio kūno , egzistuoja kaip tam tikri sąmonės būviai , kurie tarsi ruošiasi naujam įsikūnijimui . Pagrindinis šio ” parengiamojo ” etapo veiksmas yra harmonijos išgyvenimas . Ir todėl pagrindinis sąmonės tikslas Žemėje yra intymus vidinės harmonijos su savimi siekis . Buddhistai yra įsitikinę , kad tikėjimas šiomis tiesomis paverčia mirtį tokia pat likimo dovana kaip ir gyvenimą : jeigu tu darei viską , ką dera daryti tikinčiajam ( dirbti , kentėti , mylėti , aukotis ir t.t. ) ir , nepasiekęs tobulybės miršti ,- aišku ne savo valia ,- vadinasi , tu daugiau nieko pasiekti ir neturėjai . Tokia yra tavo lemtis . Tu ją išgyvenai ir esi laisvas . Tai tavo laimė .
Yra pakankamai sudėtinga kalbėti apie mirties reikšmę žmogui . Artimųjų mirtis sujaukia mūsų vidų . Neretai kaltiname Dievą , kam pasiėmė tą žmogų ir atėmė iš mūsų ; esame linkę kaltinti gydytojus , gimines , save . Bandome nustatyti medicinines mirties priežastis , nes kai žinai priežastį , lengviau priimti padarinius . Tačiau žymiai yra sudėtingiau , kai mirtis nėra natūrali . Ar turime teisę mirti kada panorėję ?

Gyvenimas nėra lengvas . Tikriausiai visi vienu ar kitu gyvenimo momentu pasijuntame vieniši , nelaimingi , prislėgti . Liūdna , tačiau kartais žmonės pasiekia tokią ribą , kai nebepajėgia pakelti gyvenimo naštos . Arba ima galvoti , jog jie patys – per didelė našta artimiesiems . Rodos , belieka vienintelė išeitis – savižudybė . Mirti atrodo geriau nei gyventi . Daugelis žmonių prieštarauja tokiam požiūriui , manau tikrai pagrįstai . Savižudybė moralės požiūriu neleistina taip pat kaip žmogžudystė . Bažnyčios tradicija visada ją atmetė , laikydama dideliu blogiu . Objektyviai vertinant , savižudybė yra giliai nemoralus veiksmas net tais atvejais , kai tam tikros psichologinės , kultūrinės ir socialinės sąlygos gali veikti taip , kad atliekant žmogui šį veiksmą , radikaliai prieštaraujantį įgimtam polinkiui gyventi , sumažinama ar naikinama subjektyvi atsakomybė . Savižudybe faktiškai atmetama meilė sau ir paniekinama teisingumo bei meilės pareiga artimui , bendruomenėms , kurioms žmogus priklauso , ir visai visuomenei . Pralenkęs eilinio žmogaus išsivystymo galimybes , JT taikos meditacijų organizatorius Šri Chinmoy savižudybę vadina kosminio dėsnio pažeidimu . Buddha teigė – “Tapti žmogumi – tai privilegija ” . Nusižudydamas tu paniekini tai . Taip nusakė žmogaus prasmės turinį ir Franklis : žmogus , tapęs tarpininku tarp Likimo , tarp Amžinybės ir … kito žmogaus gyvena prasmingą gyvenimą . Istoriškai ir kančioje žmogus nepraranda prasmės , nes visados lieka daugybė nelaimingų ir bedalių , kuriuos reikėtų dvasiškai paremti . Dažniausiai tik ribinėse situacijose žmogus susimąsto , kur yra gyvenimo prasmė ( ne reikšmė ) ? Mūsų žemiškasis gyvenimas ir yra prasmė . Nusižudydamas arba nužudydamas individas griauna pasaulio vienovę . Jei gimei , vadinasi esi reikalingas ir turi stengtis visą savo gyvenimą , šį trumpą akimirksnį nugyventi kuo prasmingiau , kai kenti fizinį skausmą , liūdi , kai išgyveni netektį , tu neturi teisės nutraukti savo givybės siūlo . Tai daro didžiulę įtaką ne tik tavo egzistencijai ( būčiai , sielai , karmai , vadink tai kaip nori ) , bet ir aplinkiniams , kurie yra tavo pasaulio dalis .
Literatūra :

1 “Mirties supratimas” aut.Philippe Aries

2 “Religijų istorijos metmenys” aut.Gintaras Beresnevičius

3 “Homo Creator: sąmonė ir būtis” aut.Irena Gaidamavičienė

Rašykite komentarą

-->