Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Ką žmogui reiškia mirtis?

Autorius: Skaistė

Gyvieji nežino , ką jiems lemta pajusti mirties akimirką . Mirtį žmogus išgyvena tik vieną kartą ir jau nebegali pranešti gyviesiems , kas ji yra . Tai paslaptis , apie kurią nuolat galvojama . Tai tema , kuri ir baugina , ir traukia .”Ką žmogui reiškia mirtis ?Kodėl mes mirštame ?Kas mūsų laukia po mirties?”Ar prasminga taip klausti ? Ar tapsime geresni , jei mąstysime apie amžinąjį gyvenimą ? Ar tapsime dėl to sąžiningesni , teisesni , tyresni ir žmogiškesni ? Ar neturėtume verčiau visų savo jėgų skirti tam , kad padarytume , kiek įmanoma , geresnį mūsų buvimą šiame pasaulyje ? Ar negeriau gyvenimo paslaptį , jo tamsiąsias dėmes ir galvosūkius priimti tylint , su kantrybe , narsa ir tyliu pasitikėjimu , o visa , kas yra anapus , palikti kaip paslaptį , apie kurią negalima nieko sužinoti ? Tačiau žmogus yra klausiantis ir jo klausimai niekad negali baigtis . Tai skiria jį nuo gyvulio , o jei jis pasitenkina tyla , jei vis iš naujo neištaria savo klausimų su viltimi rasti atsakymus , tai jis dar neišpildo savo žmogiškumo .

Mirtis – neatsiejama mūsų būties dalis . Žmogus visada žino , kad jo gyvenimas yra baigtinis . Jį riboja gimimas ir mirtis . Aurelijus AUGUSTINAS taip vaizduoja šį bėgimą mirties link :

Juk tą patį akimirksnį , kai kas nors įžengia į šį mirtingą gyvenimą , ima artintis mirtis . Būtent kintamumas , kuriam paklūsta kiekvienas kol gyvena – jei tai apskritai galima pavadinti gyvenimu – veda mus mirties link . Nėra nė vieno , kuris po metų nebūtų arčiau mirties negu prieš metus , rytoj arčiau negu šiandien , šiandien arčiau negu vakar … Juk kiekviena prabėgusi laiko dalelė yra atimama iš gyvenimo , ir diena po dienos jų lieka vis mažiau ir mažiau , tad visas gyvenimo laikas yra ne kas kita , kaip bėgimas mirties link , kai niekas negali stabtelėti bent trumpam arba eiti šiek tiek lėčiau …Vadinasi , jeigu imama mirti , t. y. būti apimtam mirties , tą akimirksnį , kai mirtis pradeda savo darbą , būtent , atiminėti gyvenimą – juk jeigu gyvenimas yra atimtas iki galo , tai mirtis yra jau praėjusi ir jos jau nebėra jame ,- tai neabejotina , kad mirtis apima vos prasidėjus kūniškajam gyvenimui . Juk kas gi kita vysta tomis atskiromis dienomis , valandomis ir akimirksniais , bėgančiais pro šalį , kol merdėjimas , kuris vyko , sustoja ir baigiasi , ir tada prasideda laikas po mirties , tuo tarpu ankstesnis laikas , kai gyvenimas nyko , buvo laikas mirtyje ? Vadinasi , žmogus niekada tikrai negyvena , kol jis yra šiame daugiau mirštančiame negu gyvenančiame kūne .

Kadangi žmogiškoji būtis yra buvimas mirties link žmogus turi rūpintis šia savo būtimi . Žmogaus autentiškajai būčiai iš esmės priklauso tai , kad jis privalo priimti savo gyvenimą , kaip būvimą mirties link .

Nors Europocentristinis psichologizmas atsisakė pripažinti pačios mirties problemiškumą , jį sekanti nūdienė civilizuoto žmogaus sąmonė bando paskelbti mirtį iracionaliu būties momentu , mirties problemos ir mirtį lydinčios kančios potencijos tai nepanaikino . Žmogiškas kančios sudėtingumas sunkiai sutelpantis į fizinę ir energetinę sąmonės proceso pusiausvyrą – išprotėjimo ar savižudybės apraiškos – jau seniai vertė kurti konceptualias pagalbos priemones . Jomis buvo filosofija ir religija .PLATONAS teigė : ” Filosofuoti reiškia mokytis mirti ” . Filosofija kalba mirties akivaizdoje pačių pasaulio būties principų neišvengiamumu ir visuotinumu , tai religija – ritualais ir teisiniu mokymu šviečia ir įtvirtina jau egzistuojantį tikėjimą viską lemiančia ir generuojančia Begalybės jėga (Dievu ) .

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->