Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Ką reiškia žmogui mirti?

Autorius: Aistė

ĮVADAS


Žmogaus dorovinis santykis su mirties faktu – viena iš svarbiausių jo būties problemų, turinti didelę pasaulėžiūrinę prasmę. Religijoje mirtis apgaubta mistika ir aiškinama kaip žmogaus išsivadavimas iš sunkaus vargų ir kančių perpildyto žemiškojo gyvenimo ir perėjimo į dieviškojo universumo būtį, t.y. į asmeninį pomirtinį gyvenimą.

Iliuzinis tikėjimas pomirtiniu gyvenimu suteikia žmogui paguodą, kad po sunkaus ir trumpalaikio žemiškojo gyvenimo mirties aktu jis įgys amžiną palaimingą pomirtinį gyvenimą. Todėl religinis mirties supratimas išreiškia realaus žemiškojo gyvenimo nuvertinimą ir žmonių dėmesio nukreipimą į tariamą pomirtinį gyvenimą.


Žmogus, nesiguosdamas pomirtiniu gyvenimu, mirtį laiko savo realios būties baigtimi, riba, už kurios egzistencija nutrūksta. Suvokęs, kad būtis laikina, o nebūtis amžina, žmogus, neturėdamas tvirtų dorovinio gyvenimo pricipų, gali pasiduoti pesimizmui ir beviltiškumui, vulgarioms gyvenimo orientacijoms, kurios reiškiamos siekimu kuo daugiau „paimti“ iš gyvenimo, maksimaliai pasinaudoti visais jo malonumais.

Kad išvengtume dvasinės krizės ir beviltiškumo, reikia sukurti teisingą dorovinį santykį su mirties faktu. Aštriai suvokęs mirties neišvengiamumą ir savo gyvenimo ribotumą, žmogus ima vertinti ir branginti gyvenimą, patiria didesnę atsakomybę už kiekvieną praleistą dieną. Tik prasmingai gyvendamas, jis gali ramiai ir oriai sutikti mirtį. Kita vertus, žmogus, įprasmindamas savo gyvenimą tauriais darbais, ilgai lieka gyvųjų atmintyje. [Pgl. (9) ].


MIRČIAI REIKIA PASIRENGTI

Vienas svarbiausių veiksnių, siejančių žmoniją, yra mirtis. Kiekvienam subjektui mirtis sukelia skirtingą reakciją. Pavyzdžiui karvedys dėl žmogaus, o vėliau ir dėl žmonių mirties per daug nesusimąsto. Tik pradžia būna sunki. Tačiau po to viskas paprasta ir aišku; mirtis seka mirtį. Ypač siaubingi yra mirties genijai, dėl kurių kaltės žūva milijonai.

Malda žmogaus kančią gali palengvinti ir apskritai gebėjimas pabendrauti su žmogumi, pasiryžusiu geranoriškai tave išklausyti. Tačiau jokia malda neišgelbės nuo mirties. To net nedrįstama pranašauti. Tiesa, kai kada sakoma, kad galima kristaus karalystė, kur žmogus gyvens tūkstančius metų. Tačiau tokie teiginiai negali susilaukti daugumos pripažinimo, nes žmogiškoji išmintis taria savo žodį.

„Numirti reikia mokėti. Mirtis turi atitikti žmogaus didingumą. Tik tokia mirtis gali būti vienijanti jėga. Graži mirtis bus tada, kai, žmogui nutilus, prabyla jo geri darbai. Tik jie turi išliekamą vertę. Šiandieną žmonija labiausiai pamiršo gailestingumą, o jis yra dvasinio žmogaus gimimo pradžia. Žmogus, skubėjęs kurti ir kartu paskatinęs šiam žygiui kitus, kupinas geranoriškumo ir pagarbos pasauliui, nusipelno gražios mirties.“[Pgl. (2) ].

Kartais mirtis užgesindama vieno žmogaus šviesą, atpalaiduoja kito galimybes, tarsi atriša jam rankas. Dar Heraklitas pastebėjo, kad žmonės vieni kitų mirtimi gyvena ir vieni kitų gyvenimu miršta. Mirties nereikia bijoti, nes tai natūralus gamtos dėsnis. Jau senovėje buvo sakoma, kad mirties valandą žmogus darosi protingesnis. Manoma, kad tai priklauso nuo to, kokia mirtis ir kaip greitai ištinka žmogų. Be to, didelę reikšmę čia turi ir jo charakteris. Žmogus nepasižymintis tvirta valia ir nesugebėjęs sukurti savo gyvenimo filosofijos, sužinojęs apie artėjančią mirtį, gali pradėti blaškytis ir, protestuodamas prieš visą pasaulį, net bandyti nusižudyti. Mirtis visada sukelia nustebimą ir protestą. Štai kodėl medikai neišgydomam ligoniui yra linkę meluoti.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->