Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Ką reiškia žmogui mirti?

Autorius: Aistė

ĮVADAS


Žmogaus dorovinis santykis su mirties faktu – viena iš svarbiausių jo būties problemų, turinti didelę pasaulėžiūrinę prasmę. Religijoje mirtis apgaubta mistika ir aiškinama kaip žmogaus išsivadavimas iš sunkaus vargų ir kančių perpildyto žemiškojo gyvenimo ir perėjimo į dieviškojo universumo būtį, t.y. į asmeninį pomirtinį gyvenimą.

Iliuzinis tikėjimas pomirtiniu gyvenimu suteikia žmogui paguodą, kad po sunkaus ir trumpalaikio žemiškojo gyvenimo mirties aktu jis įgys amžiną palaimingą pomirtinį gyvenimą. Todėl religinis mirties supratimas išreiškia realaus žemiškojo gyvenimo nuvertinimą ir žmonių dėmesio nukreipimą į tariamą pomirtinį gyvenimą.

Žmogus, nesiguosdamas pomirtiniu gyvenimu, mirtį laiko savo realios būties baigtimi, riba, už kurios egzistencija nutrūksta. Suvokęs, kad būtis laikina, o nebūtis amžina, žmogus, neturėdamas tvirtų dorovinio gyvenimo pricipų, gali pasiduoti pesimizmui ir beviltiškumui, vulgarioms gyvenimo orientacijoms, kurios reiškiamos siekimu kuo daugiau „paimti“ iš gyvenimo, maksimaliai pasinaudoti visais jo malonumais.

Kad išvengtume dvasinės krizės ir beviltiškumo, reikia sukurti teisingą dorovinį santykį su mirties faktu. Aštriai suvokęs mirties neišvengiamumą ir savo gyvenimo ribotumą, žmogus ima vertinti ir branginti gyvenimą, patiria didesnę atsakomybę už kiekvieną praleistą dieną. Tik prasmingai gyvendamas, jis gali ramiai ir oriai sutikti mirtį. Kita vertus, žmogus, įprasmindamas savo gyvenimą tauriais darbais, ilgai lieka gyvųjų atmintyje. [Pgl. (9) ].


MIRČIAI REIKIA PASIRENGTI

Vienas svarbiausių veiksnių, siejančių žmoniją, yra mirtis. Kiekvienam subjektui mirtis sukelia skirtingą reakciją. Pavyzdžiui karvedys dėl žmogaus, o vėliau ir dėl žmonių mirties per daug nesusimąsto. Tik pradžia būna sunki. Tačiau po to viskas paprasta ir aišku; mirtis seka mirtį. Ypač siaubingi yra mirties genijai, dėl kurių kaltės žūva milijonai.

Malda žmogaus kančią gali palengvinti ir apskritai gebėjimas pabendrauti su žmogumi, pasiryžusiu geranoriškai tave išklausyti. Tačiau jokia malda neišgelbės nuo mirties. To net nedrįstama pranašauti. Tiesa, kai kada sakoma, kad galima kristaus karalystė, kur žmogus gyvens tūkstančius metų. Tačiau tokie teiginiai negali susilaukti daugumos pripažinimo, nes žmogiškoji išmintis taria savo žodį.

„Numirti reikia mokėti. Mirtis turi atitikti žmogaus didingumą. Tik tokia mirtis gali būti vienijanti jėga. Graži mirtis bus tada, kai, žmogui nutilus, prabyla jo geri darbai. Tik jie turi išliekamą vertę. Šiandieną žmonija labiausiai pamiršo gailestingumą, o jis yra dvasinio žmogaus gimimo pradžia. Žmogus, skubėjęs kurti ir kartu paskatinęs šiam žygiui kitus, kupinas geranoriškumo ir pagarbos pasauliui, nusipelno gražios mirties.“[Pgl. (2) ].

Kartais mirtis užgesindama vieno žmogaus šviesą, atpalaiduoja kito galimybes, tarsi atriša jam rankas. Dar Heraklitas pastebėjo, kad žmonės vieni kitų mirtimi gyvena ir vieni kitų gyvenimu miršta. Mirties nereikia bijoti, nes tai natūralus gamtos dėsnis. Jau senovėje buvo sakoma, kad mirties valandą žmogus darosi protingesnis. Manoma, kad tai priklauso nuo to, kokia mirtis ir kaip greitai ištinka žmogų. Be to, didelę reikšmę čia turi ir jo charakteris. Žmogus nepasižymintis tvirta valia ir nesugebėjęs sukurti savo gyvenimo filosofijos, sužinojęs apie artėjančią mirtį, gali pradėti blaškytis ir, protestuodamas prieš visą pasaulį, net bandyti nusižudyti. Mirtis visada sukelia nustebimą ir protestą. Štai kodėl medikai neišgydomam ligoniui yra linkę meluoti.

Pirmasis filosofas Europos istorijoje pasmerktas mirti buvo Sokratas. Jis beveik galėjo nujausti kas jo laukia. „Atrodytų, kad mirties jis pats ieškojo, apkaltintas nepagarba atėniečių dievams (Sokratui buvo artimas krikščionių Dievo prototipas) ir jaunimo tvirkinimu (sakė, kad vaikai nėra visiška tėvų nuosavybė ir patys turi teisę ieškoti mėgstamo darbo).“ [Pgl. (2) ]

Sokratas galėjo atgailauti. To norėjo teismas, ir skundikų savigarba būtų patenkinta. Draugai parašė Sokratui kalbą, kurią perskaičius teisme, jis būtų likęs gyvas, bet mirtų jo siela. Sokratas žinojo baisią tiesą, kad kraujas ir mirtis patraukia, žmonių dėmesį kad mirtis vardan idėjos – tai svarbiausia žmonijos istorijoje. Pateikdamas svarbius argumentus, jis bando paneigti kaltinimus, kad išvengtų mirties nuosprendžio. Tačiau tai nepadėjo. Sokratas mirties akivaizdoje buvo drąsus ir tvirtas. Išminčiaus mirtis parodė, koks turtingas ir gražus žmogaus pasaulis. Žmogaus vertybė suspindo visu savo žavesiu.

Nė vienas Romos išminčius nevengė analizuoti mirties problemos. Markas Aurelijus, kupinas pesimizmo, mirtį traktavo kaip išsivadavimą. Anot Epikteto, mirtis – natūralus reiškinys, todėl žmogus, visiškai būdamas Dievo valioje, neturįs jos bijoti. Senekos kūriniuose skamba geranoriškumas, meilė žmogui. Žmonės ir šiandien juos skaito. Plačią senovės Romos gyvenimo panoramą piešia „Laiškai Lucijui“. Prieš mus iškyla galingas valstybės valdovo ir kruvino poeto Nerono laikų Roma, kur taip menkai buvo branginamas

žmogaus gyvenimas, kur kiekviename žingsnyje jį tykojo mirtis.

Viduramžiais žmogų lydėjo biologinės mirties baimė, pasireiškianti kaip savigynos instinktas, be to, kaip Dievo kurinį jį slėgė ir pomirtinio gyvenimo baimė. Žmogus nežinojo, kas jo laukia: dangus, skaistykla ar pragaras. Tada vyravo paprotys pasmerktam myriop suteikti paskutinį žodį, kurį jis tardavo ne teismo salėje ar kalėjime, o ant ešafoto. Buvo manoma, kad žmogus prieš mirtį negalįs meluoti. Jam buvo suteikta laisvė, teisė pabūti savimi, kalbėti atvirai, ką tik nori. Tai buvo vieša išpažintis, kurią pasmerktasis pirmiausia atlikdavo greta stovinčiai miniai, o po to Dievui.

Naujausiais amžiais susiformuoja žmogaus, kaip didžiausis vertybės, samprata. Žmogaus mirtis – ne tik tragedija ar gamtos išdaiga, bet dažnai ir žmonių niekšybės rezultatas. Žmogus nėra izoliuotas nuo visuomenės. Jis yra pasaulinės istorijos veikėjas ir jo darbai gražiai įsipina į žmonijos pergalių vainiką. Todėl mirtis yra visada ataskaita už patirtą žemėje gėrį ir grožį, naujo gyvenimo tarpsnio būtinybė.

Nelengva buvo išminčiams visais laikais.

„Būta kankinių, ištikimybę savo idealui saugojusių su nepaprasta dorovine energija. Toks buvo Tomas Moras. Būta ir kitų, mįslingesnių figūrų. Numirti dėl kažko, kad tai įrodytum, – vadinasi, suteikti mirčiai tikslingumo, o sykiu suteršti jos grynumą. Jeigu kankinys veržiasi mirti, tariamai sekdamas Kristumi arba apimtas mirties geismo, neretai sudrumsčiančio sielą įvairiomis isterijos apraiškomis, mirtis tampa dar nešvaresnė. Filosuofoti – tai mokytis mirti“. [Pgl. (3) ]


MIRTIES BAIMĖ

Saugumo jausmas pagrįstas turėjimu, neišvengiamai kelia baimę prarasti savo nuosavybę. Galbūt mes pajėgtume neprisirišti prie nuosavybės, taigi ir nebijotume ją prarasti. Tačiau kaip su baime prarasti patį gyvenimą – mirties baime? Ar mirti bijo seni ir ligoniai? Ar mirties baimę jaučia kiekvienas? Ar žinojimas, kad mums lemta mirti, persekioja mus visą gyvenimą? Ar mirties baimė stiprėja ir darosi aiškiau įsisąmoninta artėjant prie gyvenimo slenksčio – sulaukus senatvės ar susirgus?

Giliai įsišaknijęs yra nemirtingumo troškimas, atsiskleidžiantis gausiais ritualais ir tikėjimais, kuriais siekiama išsaugoti žmogaus kūną. Viena iš mirties neigimo formų yra kūno „gražinimas“, kuris liudija mirties baimę.

Yra tik vienas būdas – kaip nurodė Buda, Jėzus, mokytojas Ekhartas – nugalėti mirties baimę – nesikabinti į gyvenimą, nelaikyti jo nuosavybe. Iš tiesų mirties baimė nėra tai, kuo ji mums atrodo, tai – ne baimė negyventi. Kaip sakė Epikūras, mirtis su mumis nesusijusi, „nes, kai mes esame, mirties dar nėra, o kai mirtis yra, mūsų jau nėra“. Žinoma, galima bijoti kančios ar skausmo, kuriuos reikia iškęsti prieš mirtį, tačiau ši baimė kitokia negu mirties baimė. Nors mirties baimė gali atrodyti irocianali, tačiau ji tokia nėra, kai gyvenimas laikomas nuosavybe. Tada bijoma ne mirties, bet prarasti tai, ką turime: baimė prarasti savo kūną, savo ego, savo nuosavybę, savo identiškumą; baimė pažvelgti į nežinobybę, „išnykti“.

Kiek gyvename turėtojiškai, tiek privalome bijoti mirties. Šios baimės nepašalins jokie racionalūs paaiškinimai. Tačiau ją galima prislopinti, net ir mirties valandą, dar kartą patvirtinant savo ryšį su gyvenimu, atsiliepiant į meilę tų, kurie pajėgia pažadinti meilę mumyse.

Pamokymai, kaip mirti, iš tikrųjų – tai pamokymai, kaip gyventi. Kuo labiau įveikiame troškimą turėti – visas jo formas, ypač prisirišimą prie savo ego, – tuo mažiau bijome mirti, nes nėra ko prarasti.


SUSITAIKYMAS SU MIRTIMI

„Mirtis yra akimirka. Mirimas yra procesas, vedąs į tą mirties akimirką. Toji akimirka yra šio gyvenimo paskutinis momentas.“ [Pgl. (8) ]

Prancūzų rašytojas A.Kamiu savo nedidelės apimties romane „Svetimas“ pasakoja apie pagrindinį veikėją Merso, paprastą žmogų, pasimetusį gyvenime, neturinčiame jame jokios pramės. Jis abejingas viskam, nes kažin ar verta dėl ko nors jaudintis šiame absurdo pasaulyje. Savaime peršasi mintis, kad nesvarbu, kada žmogui mirti: keturiasdešimties ar šešiasdešimties metų. Vis tiek finalas vienodas. Prieglaudoje mirus Merso motinai, sūnus prie karsto rūko, geria kavą. Nors visi dėl to pasipiktinę, jis į tai visiškai nekreipia dėmesio. Jo sielos nė kiek nekankina nerimas. Ko jaudintis? Mirsime visi. Po laidotuvių jis sutinka moterį, kuri nori būti jo žmona, o ne meilužė. Bet Marso čia nemato jokio skirtumo, nes anot jo, šioje žemėje viskas laikina ir dėl nieko neverta sau varginti galvos. Gal tai ir yra susitaikymas su mirtimi?

K. Jaspersas rašo: „Pasaulyje mes pavaldūs mus parklupdančioms jėgoms: ateities baimei, baimingam prisirišimui prie to, ką turime, graužačiai bauginančių galimybių akivaizdoje. Galbūt tik sutikdamas mirtį žmogus gali jų nebebijoti ir mirti ramiai pačioje beprasmiškiausioje, neaiškiausioje ir netikėčiausioje situacijoje“. [Pgl. (3) ]

Savo mirtį nebūtinai galima ar reikia priimti iš karto. Užtenka tą mintį toleruoti kaip neišvengiamą. Pradžioje tenka su savo mirties mintimi „susitaikyti“, paskui – „susigyventi“, galų gale, jei kam įmanoma – „priimti“, rašo Kęstutis Trimakas. [Pgl. (7) ]

Stebėdama mirštančiųjų reakciją į mirtį, psichiatrė Elisabeth‘a Kuebler‘a – Ross‘a priėjo išvadą, kad apie savo mirties greitą galimybę sužinoję sergantieji būdingai reaguoja paeiliui penkiomis neigiamomis laikysenomis: neigimu, pykčiu, derėjimusi ir pagaliau, suvokę, kad tikrai mirs, depresija ir sutikimas. Tas mirimo procesas tampa brandinančia patirtimi tik tuo atveju, jei asmuo, išsivaduodamas iš depresijos, savo mirties faktą priima rezignacija, viltimi ar kaip nors kitaip su juo susitaikydamas.

Pirmoji fazė: nenorėjimas suvokti ir izoliacija

Sužinojęs, kad nebėra vilties išgyti, ligonis dažniausiai atsiriboja nuo tiesos ir nenori galvoti apie mirtį.

Esamos padėties žmonės ypač nenori suvokti tuomet, kai informacija apie jų būklę pateikiama tiesmukai, jų tam neparuošus. Tiesą ligoniui pasakyti būtina, tačiau reikia pasirinkti tinkamą laiką ir būdą.

Antroji fazė: pyktis

Po skaudžios tiesos neigimo paprastai užplūsta pyktis, įtūžis ir pavydas. Iškyla klausimas: kodėl būtent aš? Pykti ligonis išlieja ant nieko dėtų aplinkinių – gydytojai nieko nesugeba, seselės viską daro blogai, artimieji susigėsta, pasijunta kalti, ima vengti ligonio, o jis dėl to dar labiau pyksta.

Tiek pagrįstą, tiek nepagrįstą mirštančiojo pyktį reikia toleruoti.

Trečioji fazė: derėjimasis

Ligonis suvokia savo padėtį, maištauja prieš tai, o paskui bando „nustumti“ neišvengiamą baigtį kuo toliau. Tai savotiškos derybos su likimu ar su Dievu – žmogus žada iškęsti viską, kad tik išvystų ar patirtų vieną ar kitą įvykį. Tokiais veiksmais bandoma atitolinti mirtį.

Ketvirtoji fazė: depresija

Šioje fazėje jau imama galvoti apie mirtį, tai skausmingas ruošimasis palikti šį pasaulį. Dažnai dėl paciento ligos jo šeimai kyla finansinių problemų. Jei serga mama, kažkas turi rūpintis vaikais. Žmogus pasineria į depresiją. Mirštantįjį slegia dar ir tai, kad jis suvokia, jog ne viską gyvenime nuveikė.

Penktoji fazė: sutikimas

Tai nereiškia, jog žmogus nuolankiai pasiduoda, bet tai nėra ir laiminga būsena. Žmogui nelieka beveik jokių jausmų, ateina ramybė, jis tarsi nutolęs nuo išorinio pasaulio: nesidomi naujienomis, nebeturi apie ką kalbėti, bendrauja daugiau gestais, o ne žodžiais. Tačiau lankytojai jam reikalingi – tuomet jis nesijaučia paliktas vienas. Kad parodytum, jog supranti, ką jis jaučia, kalbėti nebūtina – užtenka palaikyti ligonio ranką ir patylėti.

Toks penkeriopas neigiamas reagavimas ištinka tik tada, kai asmuo žvelgia į mirtį neigiamai, kaip į viską, bet ypač į savo paties, užbaigimą. Priešingai, kai asmuo žvelgia į mirtį teigiamai, mirties nebijoma, o mirimo procese nėra nei tų keturių neigiamų reakcijų.

Philippe Ariės savo knygoje „Mirties supratimas“ taipogi rašo apie tokias neigiamas reakcijas. Ji mano, kad ligoniai sužinoję apie neišvengiamą greitą mirtį bando patys pasitraukti iš gyvenimo (žinoma ne visi). Todėl gydytojai nėra linkę sakyti ligoniams atvirai apie artėjančią pabaigą.

Kiekvienas žmogus miršta. Tad kiekvienam reikia su ta tiesa susitaikyti, mirties tikrovę priimti. Psichologų įsitikinimu, tai asmeniui padeda bręsti. Mirtis turi ir antrą pusę. Mirtimi susidomėję psichologai ir psichiatrai, kaip William’as James’as, Carl’as Gustav’as, Jung’as, Frank’is ir kt., yra įsitikinę, kad, nors žmogus kūnu miršta, jo siela po mirties lieka gyva. Religija tai tvirtina nuo seno. Jos pasaulėžiūroje mirtis, kaip tiltai į amžinąjį gyvenimą, įgauna ypatingą reikšmę.

Mirti šiandien baisiau negu ankstesniais laikais, pirmiausia todėl, kad žmogus miršta vienišas, nuasmenintas ir mechanizuotai. Visuomenei mirtis yra tabu, pokalbiai apie ją laikomi liguistais.


IŠVADOS

Susidūrimas su mirtimi skatina pamąstyti apie savo gyvenimą, kitaip suprasti jį, galvoti, kaip gyventi prasmingiau ir turiningiau. Mirtis skatina susimąstyti apie mūsų pačių gyvenimą, jo prasmę, pajusti koks brangus yra mums skirtas laikas, nesvarbu ar jo daug ar mažai. Mirtis mus priverčia surikiuoti kiekvieną dieną taip, kad ji būtų kuo nors reikšminga. Susidūrimas su mirtimi – tai susidūrimas su gyvenimu. Žmogus, nugyvenęs gyvenimą prasmingai, mirtį sutinka lengviau, negu tas, kurio gyvenimas buvo tuščias ir beprasmis.

Rašykite komentarą

-->