Studijoms.lt

Referatai, konspektai

K. Donelaičio kūrybos kelias

Autorius: Deivydas

Senosios Lietuvos literatūros reikšmingiausia riba yra Kristijono Donelaičio lietuviškoji poezija, sukurta XVIII a. viduryje Mažojoje Lietuvoje. K. Donelaitis – grožinės lietuvių literatūros pradininkas, klasikas.

K. Donelaitis – tai lietuvininkų senovė. Skaitydami jo kūrybą, pamilstame vargstančius, bet nepalūžtančius baudžiauninkus, vadinamus vokiškos kilmės žodžiu būrai, girdime jų šneką, baltsermėgių ir striukių tarmes, kurios Mažojoje Lietuvoje pamažu nyko ir jau niekada nebesuskambės gyvu žodžiu. Bet K. Donelaitis ir kiti to krašto sūnūs amžiams išsaugojo Mažąją Lietuvą savo tautai. To krašto lietuvininkai bemaž išnyko germanizacijos bangose, bet amžinai liko gyventi K. Donelaičio kūryboje. Jo sukurti „Metai“ yra pilis, pastatyta iš to krašto lietuvių kalbos žodžių; ji amžina, stipresnė už mūro tvirtovę.

Kultūriniai-moksliniai veiksniai, formavę poetą

K. Donelaičio fenomeną pirmiausia reikia sieti su lietuvių literatūros, raštijos, kultūros raida Mažojoje Lietuvoje. Nuo M. Mažvydo XVI a. viduryje iki K. Donelaičio XVIII a. viduryje buvo nueitas ilgokas kelias. K. Donelaitis visą per du šimtus metų sukauptą palikimą susumuoja ir pakelia į naują pakopą – tarptautinio lygio stambaus masto epinę poeziją. Iki K. Donelaičio per tuos du šimtus metų buvo sukurta lietuvių kalba neblogo kultūrinio lygio religinė raštija: Karaliaučiaus spaustuvių mašinos pateikė lietuvininkams liuteroniškų katekizmų, giesmynų, postilių, atskiras dalis Senojo (Dovydo psalmės) ir Naujojo (evangelijos, apaštalų laiškai) testamentų. Mokantis K. Donelaičiui paskutiniojoje Kneiphofo, arba Katedros, vidurinės mokyklos (kolegijos) – klasėje Karaliaučiuje, išėjo 1735 m. pirmasis visos Biblijos vertimas į lietuvių kalbą, išleistas tame pačiame mieste: „Biblija, tai esti: Visas šventas raštas Seno ir Naujo Testamento, pagal vokišką perguldymą D. Mertino Luteraus“. Tekstą išvertė devyni Mažosios Lietuvos parapijų kunigai. Vienas jų – Įsruties vyskupas J. Berentas (Behrendt) visą tekstą redagavo ir parašė leidiniui lietuvišką pratarmę „Mano mielas skaitytojau!“ Ten buvo ir vokiška Prūsijos generalinio superintendento (arkivyskupo) bei Prūsijos karaliaus rūmų vyriausiojo pamokslininko J. J. Kvanto (Quandt) pratarmė, kurioje apžvelgiama lietuviškų religinių raštų istorija, džiaugiamasi pasiektais rezultatais. Tas pats J. Berentas, oficialiai remiamas J. J. Kvanto, parengė atnaujintą lietuvišką giesmyną, visuotinai vartojamą Mažojoje Lietuvoje 1732-1748 m., taigi K. Donelaičio mokslo bei darbo pradiniu laikotarpiu (Stalupėnuose ir Tolminkiemyje). Šie ir kiti lietuviški religiniai raštai, plačiai vartojami Mažosios Lietuvos parapijose, leido jam išlaikyti pusiausvyrą tarp vokiečių ir lietuvių kalbų, jaustis savo protėvių žemės autochtonu ir pasirinkti gimtąją kalbą aukštesnei kultūros pakopai – grožinei kūrybai pagal tarptautinį poezijos lygmenį. Suprantama, be religinių lietuviškų raštų būta ir kitų kultūrinio proceso veiksnių, kurie grindė sąlygas K. Donelaičio poetiniam talentui atsiskleisti.

Tai lietuvių kalbos seminaras, kurį K. Donelaitis lankė studijuodamas Karaliaučiaus universitete. Tame seminare susipažino ne tik su religiniais, bet ir su pasaulietiniais lietuviškais ir apskritai lituanistiniais raštais: ir K. Sapūno- T. Šulco lietuvių kalbos gramatikomis (1653, 1654, 1673), F. V. Hako lietuvių-vokiečių ir vice versa (atvirkščiai) kalbų žodynu (1730), J. Šulco išverstų Ezopo pasakėčių rinkinėliu (1706). Be abejo, seminare buvo paliečiami ir aktualėjantys lietuvininkų etnografijos dalykai – domėjimasis liaudies buitimi, kultūra, papročiais, tikėjimais, taip pat lietuvių kalbos praktika ir jos kilme bei savybėmis, smulkiąja tautosaka. XVII a. paskutiniame dešimtmetyje T. Lepneris ir M. Pretorijus parašė etnografinio pobūdžio darbus apie lietuvininkus. Apie jų rankraščių egzistavimą turėjo būti žinoma Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminare. Tas pat pasakytina ir apie dažniausiai dvikalbius lietuvių-vokiečių ir vice versa žodynus, kurių, galima sakyti, masinis rašymas Mažojoje Lietuvoje prasidėjo XVII a. viduryje ir tęsėsi K. Donelaičio mokslo ir vėlesniais metais. Šiam darbui šviesuolius paakino 1639 m. valdžios išleistas „Visuotinis nuostatas“ (Recessus generalis) ir gyvenimo praktika. XVII a. antroje pusėje ir XVIII a. pirmoje pusėje buvo parašyti tokie stambūs rankraščiais likę lietuvių leksikografijos veikalai kaip vokiečių-lietuvių kalbų „raktas“ Clavis Germanico-Lithvana, parengtas greičiausiai F. Pretorijaus, vokiečių-lietuvių kalbų Lexicon Lithuanicum, J. Brodovskio vokiečių-lietuvių ir vice versa kalbų žodynas ir kt. Juose, ypač J. Brodovskio veikale, pateikta daug lietuvių smulkiosios tautosakos. Negalėjo būti Donelaičiui nežinomas ir M. Merlino traktatas „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“ (Principium primarium in lingva Lithvanica, 1706), kuriame reikalaujama lietuviškuose raštuose ir vartosenoje remtis liaudies šnekamąja kalba.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29

Rašykite komentarą

-->