Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kazimiero Būgos kalbotyros naujovių ypatumai

Autorius: Urtė

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga gimė Pažiegės kaime, Zarasų apskrityje.

1905-1912 m. jis studijavo Peterburge, 1914 m. tobulinosi Karaliaučiaus universitetuose. Profesoriavo Permės 1918-1919, Tomsko 1919-1920, Kauno 1922 universitetuose.

1920 m. grįžęs į Lietuvą ėmė organizuoti “Lietuvių kalbos žodyno” leidimą. Pats sukaupė 617 000 lapelių žodyno kartoteką. Paskelbė šimtus lietuvių žodžių etimologijų. Išaiškino ir chronologizavo seniausius lietuvių ir kitų baltų kalbų skolinius iš slavų ir germanų kalbų. Padėjo pagrindus lietuviškų asmenvardžių tyrinėjimui: Nustatė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardų lietuviškas formas, išaiškino garsų transkribavimo rusų metraščiuose dėsnius, kai kurias dvikamienių lietuviškų vardų darybos taisykles.

Remdamasis lietuviškais vietovardžiais, ypač hidronimais, sugriovė hipotezę, kad Lietuvoje ir Baltarusijoje gyventa keltų. Sukūrė hipotezę apie baltų genčių įsikūrimą Pabaltijyje, kurią patvirtina ir šių dienų mokslas. Parašė istorinių fonotekos ir morfologijos darbų, tyrinėjo lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės istoriją, nagrinėjo baltų mitologijos problemas, ugdė literatūrinę lietuvių kalbą, normino vartoseną ir rašybą, apgynė nemaža lietuviškų žodžių, kurie buvo gujami iš lietuvių kalbos.

Dviejuose didelėse straipsnių serijose – „Kalbos dalykai” (1907-1910 m.) ir „Kalbos mažmožiai” (1914-1922 m.) Būga išnagrinėjo ano meto raštų kalbos negeroves, sunormino dvejopai vartotas formas, įrodė, kad reikia rašyti pagalba (o ne pagelba), dosnus (o ne duosnus), giria (o ne girė), ypatingas (o ne įpatingas), taip (o ne teip), tiesiog (o ne tiesiok) ir kt. Būga nustatė, kokiomis reikšmėmis reikia vartoti bendrinėje kalboje žodžius kaina ir prekė, teisė ir tiesa, valstybė ir valstija, siela ir vėlė ir daug kitų. Būga įrodė, kada tinka vartoti vietininkus dienoje, metuose, išaiškino priesagų -ybė ir -ystė reikšmes. Būga išgelbėjo nemaža gražių lietuviškų žodžių, pvz., labas, kūdikis, riba, sarmata, skriauda, buitis, marios, valia, lopeta, vilna, užgaida ir kt., kuriuos anais laikais neturintys kalbinio pasirengimo žmonės buvo paskelbę barbarizmais ir be reikalo gujo iš lietuvių kalbos.

Šiame darbe bus apžvelgta tik keletas iš K.Būgos nagrinėtų norminių kalbos variantų, pateikiant daug pavyzdžių, o kai kuriais atvejais netgi bandant nustatyti jų kilmę.

Rašomoji bei šnekamoji kalba
Nors kalbininkas Druskius šiuos du terminus buvo linkęs laikyti didžiausia nesąmone ar baisiu “suvalkietizmu”, tačiau K.Būga mano atvirkščiai. Jis teigia, jog terminas “rašomoji kalba” nėra jokia “nesąmonė” nei joks “suvalkietizmas”, nes jis vartojamas ne nuo vakar dienos. Kaip pavyzdį Būga pateikia jau prieš 40 metų Kuršaičio vokiečių bei lietuvių kalbos žodyne pavartotą minėtąjį terminą raszomoji kalba vokiškam žodžiui “Schriftsprache” paaiškinti. Be to, rašytoja Žemaitė taip pat buvo girdėjusi šį terminą tokiame sakinyje: “Šnekamoji kalba dabar daug skiriasi nuo nū rašomosios”.

Terminas “šnekamoji” kalba buvo gerai pažįstamas ir Jauniui, kuris savo “Lietuvių kalbos gramatikoje” (1911 m.) rašo: Šnekamosios kalbos žodžiui sąjunga… davus apstesnę prasmę… nesunku yra pasidaryti esybėvardį.

Taigi, iš šių pavyzdžių galime spręsti, jog “rašomoji” bei “šnekamoji” kalba egzistuoja mūsų kalboje jau seniai ir jų kilmės negalima ieškoti Suvalkų padangėje. Be to, anot Būgos, “jam dar netekę rasti Lietuvoje tokios tarmės ar šnektoskuri nepripažintų ir kitų panašios išraiškos terminų tokių kaip “kuliamoji” mašina, “jojamasis” arklys, ir kt.

Nieku būdu
Išraiška nieku būdu, pasak Būgos, yra neabejojamas kalbos faktas, pripažįstamas ir Lietuvos Rytams ir Lietuvos Vakarams. Šią išraišką pripažino jau Daukša savo 1599 metais išleistojoje Postilėje. Pavyzdžiui:

Kad Christus pagalei kūną butų ne vzgimęs, nieku būdu ne butų krisztiies, nes’ tatai yr’ szwęnte Diewo vzreiszkimo.

Šią išraišką vartoja ir Rytietis Širvydas 1629 metų “Sakymų Punktuose”. Iš vakariečių lietuvių rašytojų nieku būdu vartoja Mielckė 1800 m. žodyne, o taip pat Kuršaitis 1883 m. savo liet.-vok. žodyne.

Taigi, išraiška nieku būdu nėra jau tokia peiktina ar uitina iš mūsų rašomosios kalbos. Ji niekuo negeresnė už išraišką nėjokiuo (arba nei-jokiuo) būdu.

Ligotas
Būga nesutinka su Rygiškių Jono tvirtinimu, kad žodis ligotas, remiantis bendrąja taisykle (žodžiai su galūne –otas, -uotas reiškia viršaus ar oro ypatybės turėjimą, o su galūne –ingas – vidaus ypatybės turėjimą; pgl. išraiškas: vėžys vainikuotas, bet kalė vaikinga) gali būti vartojamas tik “matomiems ant kūno paviršiaus ligos požymiams” reikšti, nes Žemaičiuose yra įprasta sakyti tiek “kalnuoti laukai”, tiek ir “skardinga Aitra”. Be to, Rygiškių Jonas linkęs nepripažinti šio žodžio šnekamojoje kalboje. Tuo tarpu Būga, remdamasis kun. P. Sargio ir Daukanto liudijimu, teigia, kad žodis ligotas yra pažįstamas ne vien Žemaičiuose, bet ir Rytų Lietuvoje, kaip galime spręsti iš Daukšos bei Sirvydo raštų. Daukšos 1595 m. Katekizme rašoma: “Eimi ligotas waistitoiop’48,11. Būga taip pat mini, kad Prūsų Lietuvoje esą sakoma ligūstas, arba liguostas, o Dusetiškiuose – liguistas.

Vėliava
Žodyje vėliava kirtis matyti ant ė, taip pat kaip ir žodžiuose: pyliava, mezliava, baudžiava, nešliava, Tepliava. Vėliava, pasak Būgos, mums pažįstama iš dviejų šaltinių: Mantvydo ir Daukanto. Mantvydo išleistuose Širvydo “Punktuose Sakymų” randame: Karuna, Wielawa 121. Daukanto “Būde”aptinkame: wielawas i karę neszę 202.3.

Daukanto ir Mantvydo “karūnos” vardas wielawa yra skaitytinas kaip vėliava, nes žemaičių ie atitinka aukštaičių ė.

Bandydamas nustatyti vėliavos kilmę, Būga prieina išvadą, kad jos kilmė neaiški. Sąryšis su vėlūku negalimas, nes vėliavoje e yra šakninis, tuo tarpu vėlūke e yra antrojo kamieno pradžia, nes vėlūkas yra sudėtinis žodis, o be to paimtas iš latvių kalbos ir

tariamas veluoks. Tas žodis yra kilęs iš veja luoks “vėjo lankas”, kurio lietuvišku atitikmeniu galėtų būti vėlankė. Tie lietuviai, kurie dažniau susiduria su latviais dar ir dabar vartoja latvišką žodį vėlūkas.

Tikėti kuo
Žodžių samplaika tikėti kuo (kuomi, kuom) daug kam gali atrodyti labai keista ir neįprasta. Sekant slavių kalbomis, gali kilti noras išraišką tikėti kuo pakeisti išraiškomis tikėti kam arba tikėti į ką, tačiau tai prieštarauja lietuvių kalbos šnektų taisyklės. Ši žodžių samplaika, anot Būgos yra itin populiari ir tai jis iliustruoja štai tokia Žemaitijoje labia paplitusia patarle: “Netikėk vilka raišu, pirmu kojes nepadaužes.” Būga pateikia ir daugiau pavyzdžių:

Juom dabar labia ir tiki (Dusetos).

Iš Mielckės 1800 m. žodyno: nusitikiu Diewu; žadais tikieti.

Kuršaičio Liet.-vok. žod. Jis Perkūnu nelabai išsitikėjo.

Joks šūvis nenuveis tuščiom, tikėk manim (Liet. pasakos).

Būgos teigimu, tikėti kuo neabejojamai yra tikra ir lietuviška žodžių samplaika, paveldėta dar iš senų senovės. Samplaikos senumą rodo ir paimtinis žodis vieryti, kuris sakinyje taip pat, kaip ir žodis tikėti, eina su įnagininku. Pavyzdžiui:

Wierik manim tare wilkas (Tatarė Pamokslay 118).

Anas Dievu nevierija (Dusetos, Linkmenys).

Galūnė –ysta arba –ystė

Būga prisipažįsta klydęs, kai anuomet „Draugijoje” tvirtino, kad galūnė –ystė (-ysta) yra slaviškos kilmės. Jis teigia, jog visus jo samprotavimus aukštyn kojom apvertė Linkmeniškių žodis tekėstos, tekėstų reiškiantys tekėjimą už vyro. Tekėstos sujungtos drauge su ženystomis atskleidžia mūsų galūnės kilmę. Tiek pirmajame, tiek antrajame žodyje sufiksu tarnauja –sto-, o balsiai –ė- ir –y- yra veiksmažodžio kamiengaliai; pgl. tekė-ti, ženy-tis.

Tekė-stos: tekė-ti, daly-sta: daly-ti. Tą patį sufiksą –sto turime ir Dusetiškių žodyje gyva-sta, -astos reiškiantį gyvenimą, buvimą gyvu (gyva-s).

Galūnei –y-sta (žmonysta, mergysta) prawią bus davę tokie žodžiai, kaip: dalysta (dalyti) ir ženystos (ženytis). Galūnę –ysta lietuviai itin apibendrino ir jos vartosena žymiai išplito. Tokiu būdu atsirado gailysta, žmonysta, mergysta, kiaulysta. Vietoje –ysta yra sakoma ir –ystė; pgl. jaunystė-paikystė.

Galūnė –yba arba –ybė
Būga pastebėjo, kad sakinys „jaunystė – paikystė” daugelyje tarmių atitinkamai reiškiamas sakiniu „jaunybė – paikybė”, todėl galime teigti, jog galūnė –ybė yra vienaprasmė su galūne –ystė. Kas Daukanto vergyba arba pagonybė, tai kitų lietuvių – vergystė arba pagonystė (Kuršaičio žod.).

Galūnėje –yba/-ybė, kaip ir galūnėje –ysta/ -ystė, iš pradžių y buvo priskiriama ne prie galūnės, o prie to žodžio kamiengalio, prie kurio buvo prisiplakusi galūnė –ba/-bė. Iš žodžių gany-ba (pgl. gany-ti), daly-ba (pgl. daly-ti), ženy-bos (pgl. ženy-tis), svety-ba (pgl. svetys, sveti-mas), žvejy-ba (pgl. žvejys), piršly-bos (pgl. piršlys) su galūne –y-ba matyti jos tikroji vieta, tačiau ši galūnė ilgainiui tapo labiau apibendrinta ir buvo perkelta ne į savo vietą. Tokiu būdu atsirado žodžiai penyba (penėti), derybos (derėti), augybė (augti), sargyba arba sargybė (sargas), kaltybė (kaltas), karšyba (karšti), lažyba (lažintis).

Žodis ponybė be paprastosios „ponumo” reikšmės turi dar ir antrąją „daugybės ponų” reikšmę. Kvėdarniškiai sako: „Visa ponybė išvažiavo į Raseinius”. Žodis vyrybė Sintautų parapijoje reiškia „vyrų luomą”, o Vabalninko – „vyrų susirinkimą, vyriją”. Ponybė ir vyrybė rodo, kad „kolektyvumo”(būrumo) reikšmė daiktavardyje gali rastis ir iš ypatybių neturinčių nieko bendra su skaičiumi. Jaunimas – tai „jaunųjų” būrys, tuo tarpu kiti žodžiai ta pačia galūne neturi būrumo reikšmės; pgl. duonos minkštimas, skystimas, tirštimai. Bendrovė yra „bendrų” grupė, bet pavyzdžiui senovė (senas), gerovė (geras), prastovė (prastas) būrumo reikšmės neturi. Panašiai ir su „kolektyvinės” kilmės žodžiais vyrija, lapija, brolija, kurių giminaitis vergija neturi būrumo reikšmės.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
“Vairas”, 1914m. K.Būgos straipsnių ciklai:

K.Būga “Kalbos mažmožiai” nr. 9 p. 17-19

K.Būga “Kalbos mažmožiai” nr.10 p.17-18

K.Būga „Kalbos mažmožiai” nr.11 p.18-20

K.Būga “Kalbos mažmožiai” nr. 13 p.13-15

Rašykite komentarą

-->