Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kazimiero Būgos kalbotyros naujovių ypatumai

Autorius: Urtė

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga gimė Pažiegės kaime, Zarasų apskrityje.

1905-1912 m. jis studijavo Peterburge, 1914 m. tobulinosi Karaliaučiaus universitetuose. Profesoriavo Permės 1918-1919, Tomsko 1919-1920, Kauno 1922 universitetuose.

1920 m. grįžęs į Lietuvą ėmė organizuoti “Lietuvių kalbos žodyno” leidimą. Pats sukaupė 617 000 lapelių žodyno kartoteką. Paskelbė šimtus lietuvių žodžių etimologijų. Išaiškino ir chronologizavo seniausius lietuvių ir kitų baltų kalbų skolinius iš slavų ir germanų kalbų. Padėjo pagrindus lietuviškų asmenvardžių tyrinėjimui: Nustatė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardų lietuviškas formas, išaiškino garsų transkribavimo rusų metraščiuose dėsnius, kai kurias dvikamienių lietuviškų vardų darybos taisykles.

Remdamasis lietuviškais vietovardžiais, ypač hidronimais, sugriovė hipotezę, kad Lietuvoje ir Baltarusijoje gyventa keltų. Sukūrė hipotezę apie baltų genčių įsikūrimą Pabaltijyje, kurią patvirtina ir šių dienų mokslas. Parašė istorinių fonotekos ir morfologijos darbų, tyrinėjo lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės istoriją, nagrinėjo baltų mitologijos problemas, ugdė literatūrinę lietuvių kalbą, normino vartoseną ir rašybą, apgynė nemaža lietuviškų žodžių, kurie buvo gujami iš lietuvių kalbos.

Dviejuose didelėse straipsnių serijose – „Kalbos dalykai” (1907-1910 m.) ir „Kalbos mažmožiai” (1914-1922 m.) Būga išnagrinėjo ano meto raštų kalbos negeroves, sunormino dvejopai vartotas formas, įrodė, kad reikia rašyti pagalba (o ne pagelba), dosnus (o ne duosnus), giria (o ne girė), ypatingas (o ne įpatingas), taip (o ne teip), tiesiog (o ne tiesiok) ir kt. Būga nustatė, kokiomis reikšmėmis reikia vartoti bendrinėje kalboje žodžius kaina ir prekė, teisė ir tiesa, valstybė ir valstija, siela ir vėlė ir daug kitų. Būga įrodė, kada tinka vartoti vietininkus dienoje, metuose, išaiškino priesagų -ybė ir -ystė reikšmes. Būga išgelbėjo nemaža gražių lietuviškų žodžių, pvz., labas, kūdikis, riba, sarmata, skriauda, buitis, marios, valia, lopeta, vilna, užgaida ir kt., kuriuos anais laikais neturintys kalbinio pasirengimo žmonės buvo paskelbę barbarizmais ir be reikalo gujo iš lietuvių kalbos.

Šiame darbe bus apžvelgta tik keletas iš K.Būgos nagrinėtų norminių kalbos variantų, pateikiant daug pavyzdžių, o kai kuriais atvejais netgi bandant nustatyti jų kilmę.

Rašomoji bei šnekamoji kalba
Nors kalbininkas Druskius šiuos du terminus buvo linkęs laikyti didžiausia nesąmone ar baisiu “suvalkietizmu”, tačiau K.Būga mano atvirkščiai. Jis teigia, jog terminas “rašomoji kalba” nėra jokia “nesąmonė” nei joks “suvalkietizmas”, nes jis vartojamas ne nuo vakar dienos. Kaip pavyzdį Būga pateikia jau prieš 40 metų Kuršaičio vokiečių bei lietuvių kalbos žodyne pavartotą minėtąjį terminą raszomoji kalba vokiškam žodžiui “Schriftsprache” paaiškinti. Be to, rašytoja Žemaitė taip pat buvo girdėjusi šį terminą tokiame sakinyje: “Šnekamoji kalba dabar daug skiriasi nuo nū rašomosios”.

Terminas “šnekamoji” kalba buvo gerai pažįstamas ir Jauniui, kuris savo “Lietuvių kalbos gramatikoje” (1911 m.) rašo: Šnekamosios kalbos žodžiui sąjunga… davus apstesnę prasmę… nesunku yra pasidaryti esybėvardį.

Taigi, iš šių pavyzdžių galime spręsti, jog “rašomoji” bei “šnekamoji” kalba egzistuoja mūsų kalboje jau seniai ir jų kilmės negalima ieškoti Suvalkų padangėje. Be to, anot Būgos, “jam dar netekę rasti Lietuvoje tokios tarmės ar šnektoskuri nepripažintų ir kitų panašios išraiškos terminų tokių kaip “kuliamoji” mašina, “jojamasis” arklys, ir kt.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->