Studijoms.lt

Referatai, konspektai

K. Borutos romano “Baltaragio malūnas” folkloriškumas

Autorius: Aidas

Kazys Boruta – maištingos dvasinės prigimties kūrėjas, antikonformistas gyvenime ir kūryboje. Ekspresionistinio, energingos intonacijos eilėraščio tipo, novatoriškų folklorinių romanų kūrėjas. Lietuvių pasakų eiliuotojas, kelionių bei humoristinių kūrinių autorius.

Kazio Borutos kūrybos viršūnė yra “Baltaragio malūnas”, parašytas vokiečių okupacijos metais (tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt penktaisiais) Vilniuje. Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt šeštais metais kūrinys buvo inscenizuotas Kauno dramos teatre, tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt ketvirtais metais sukurtas filmas “Velnio nuotaka”, tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt devintais metais pastatytas V. Ganelino baletas.

“Baltaragio malūnas” – tai kūrinys apie liaudies dvasinį grožį ir išdidumą, parašyta pasinaudojant pasakų motyvais, tačiau kartu išlaikant ir realų, tikrovišką pagrindą, veikėjus piešiant sodriai realistiškai psichologinėje – buitinėje plotmėje, juos ryškiai individualizuojant. Būdingiausias kūrinio bruožas – gaivališkas lyrizmas, liaudiškas humoras. Kasdieniški gyvenimo reiškiniai čia apgaubiami romantiška – poetiška skraiste.

Rašytojas prieš rašydamas romaną “Baltaragio malūnas” nemažai domėjosi lietuviškomis sakmėmis, padavimais, mitiloginėmis būtybėmis. Šiame romane riba, skirianti folklorišką pasaulį nuo tikroviško labai nežymi.

Vienas iš labiausiai išsiskiriančių romano mitologinių veikėjų yra velnias. Lietuvių liaudyje velnias vaizduojamas šleivu, kreivu, striuku… Jam autorius sudėjo visus būdingiausius velnio bruožus. Romane velnias vadinamas Pinčuku. Pinčuko buveinė – pelkės, “klampios, neišbrendamos, apaugusios krūmokšniais ir uogienojais“. Velnias visą laiką snausdavo savo pelkėse, o tik kai miegoti nusibosdavo, pagalvodavo, kad gal ir neblogai būtų, jeigu turėtų pačią. Bet jis tai tik svajodavo, nes jokia merga ar laumė už jo būtų nesutikusi tekėti. Pinčukas ekstravagantiškas tarsi dvaro ponaitis, išsiskiriąs iš kasdieninės kaimo aplinkos, šiek tiek juokingas: striukas, bukas, virš kaktos iššokę du ragučiai, nosis su viena skylute, o viena koja – gryno arklio kanopa.

Daryti žmogui bloga reikalauja pati velnio prigimtis. Pinčukas grasina keršyti, tai įprasta velniams pasakose. Pinčuko galybė pribloškia žmogų ir drebina gamtą: “kad sužvengs – net debesys prasiskyrė ir žvaigždės sumirgėjo”. Velnias sugebėdavo savo išvaizdą keisti, kaip to reikalaudavo aplinkybės. Vesdamas Uršulę, jis pasirodo kaip jaunikaitis, „toks gražus, toks meilus, kad net sapne nesusapnuotum“. Sudarydamas sutartį su Baltaragiu, Pinčukas atrodo kaip „striukas bukas ponaičiukas, kaip vokietukas, su kepeliušiuku ant galvos ir dar su užkišta gaidžio plunksnele“. Kad tai velnias, Baltaragis atpažįsta, tik iš ragų kaktoje.Vogdamas Girdvainio arklius, velnias skrenda danguje su maišu ant pečių, vėliau jis pavirsta šikšnosparniu ir žvengia „kaip šimtas arklių“. Šikšnosparniu pasivertęs velnias pražudo ir Jurgą.

Jurga, Baltaragio dukra, romane vaizduojama kaip dainų mergelė. Ši buvo graži, linksma, jaunatviška, pati smagiausia kaimo mergina. Jai visas gyvenimas buvo lyg linksma jaunystės išdaiga. Romane be galo gražūs ir nuoširdūs santykiai sieja tėvą ir dukrą. Ji buvo visas senojo malūnininko „džiaugsmas, rūpestis ir gyvenimas“.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->