Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Justinas Marcinkevičius

Autorius: Povilas

Justinas Marcinkevičius yra kilęs iš savito Lietuvos krašto, kur susipynę atkakliųjų suvalkiečių ir širdingųjų dzūkų bruožai. Važatkiemis, Stakliškėmis. Prienai – gimnazijos miestas. Apie save, apie savo ankstyvuosius išgyvenimus tiesiogiai ir netiesiogiai poetas yra papasakojęs „Dienoraštyje be datų”. Skausminga patirtis – dar vaikas liko be motinos. Eilėraščiuose daug kur lyg kalbamasi su mirusia motina, ji nuolat prisimenama. Sunkūs pokario išgyvenimai. Studijos Vilniaus universitete, nors ir vienpusiškos, bet stipriau surišo su literatūra ir kultūra.

Kūrybos pobūdis. Just. Marcinkevičiaus kūryba šakota ir įvairių žanrų: eilėraščiai, poemos, dramos, apysaka, esė. Just. Marcinkevičius svarbiausios temos – tėvynė, gimtoji kalba, žmogaus dvasia. Be tėvynės žmogus negali būti. Net būdamas toli, dvasios pastangomis žmogus yra tėvynėje. Tėvynės nėra be jos istorijos. Istorija jungia tos pačios tautos, to paties likimo žmones. Istorijos vingiuose formuojasi didžiausia dvasinė tautos vertybė – kalba, bręsta kultūra. Istorija kupina žmogaus ženklų, kuriuos turime vis iš naujo suvokti. Iškalbūs yra šie Just. Marcinkevičiaus žodžiai: „Istorija yra gyvas, nenutrūkstantis procesas, ir tai, kas buvo, įvyko, neturi galutinės, užbaigtos prasmės, o tęsiasi ir vyksta mumyse. Šiandien. Dabar ir visados”. Okupacijos laikotarpiu, kai Lietuvos istorija buvo beveik išnykusi iš vadovėlių ir iš knygų, poeto kūryba žadino, aktyvino lietuvių tautinę savimonę ir savigarbą, priminė istorinę Lietuvos valstybę, kėlė tautos vientisumo klausimus. Nuo poemos „Donelaitis” Just. Marcinkevičius pradėjo kurti lietuvių kultūros poetinę istoriją.

Just. Marcinkevičius yra klasikinių lietuvių poezijos tradicijų tesėjas. Poetas siekia, kad jo žodis ne tik gražiai skambėtų, bet, ir taurintų žmogų, turtintų dvasią.

Savo kūryba Justinas Marcinkevičius siekia apimti žmogaus visumą: jis regi žmogų istorijoje ir dabartyje, pasiaukojanti dėl idėjų, kurios ne visada pasirodo teisingos, ir atgailaujantį dėl savo kalčių, kuriantį Valstybę ar Katedra, ir kantriai lipdantį save – iš minties ir iš jausmo, iš tikėjimo ir klaidų, iš gamtos ir iš kultūros.

Poetas gerai jaučia lietuviškumo atramas: įsigyvenimą į gamtą, dramatiškos istorijos pojūtį. „Justinas Marcinkevičius, galima sakyti, yra vienas pačių giliausių tautinės mūsų sąmonės reiškėjų dabartinėje literatūroje” (J. Lankutis).

Poemą Just. Marcinkevičius laiko svarbiausiu žanru, o lyrinius eilėraščius ne kartą yra gretinęs su atokvėpiu, dvasine atvanga. Tačiau iš esmės visa poeto kūryba gana vientisa, jungia tų pačių arba labai panašių gijų.

Just. Marcinkevičius formavosi gamtos, kaimo kultūros aplinkoje. Paprastuose, nuo amžių pasikartojančiuose žemės darbuose būsimasis poetas dalyvavo lyg kokiose paslaptingose apeigose: „visi darbai – pirmas arimas, grūdo bėrimas, rugiapjūtė ar linamynė buvo ne tik buitinė scena, o kažkoks svarbus gyvybingas epizodas, kuris reiškėsi ir ypatingų žmonių dvasinių nusiteikimu”.

Just. Marcinkevičius – suprantamas ir demokratiškas poetas. Mintis kontroliuoja jausmą ir vaizduotę. Kartu poetas – ir filosofiškas, turi savitą žmogaus būties koncepciją.

Žmogaus problematika yra deformuota pokario dogmų, reikalavimų. Tai jaučiama poemos „Dvidešimtas pavasaris“, kai kuriuose eilėraščiuose. Bet ir čia po ideologinių luobu plaka gyva žmogaus širdis.

J. Marcinkevičius yra išleidęs šiuos lyrikos rinkinius: „Prašau žodžio“ (1955), „Duoną raikančios rankos“ (1963), „Mediniai tiltai“ (1966), „Liepsnojantis krūmas“ (1968), „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ (1978), „Būk ir palaimink“ (1980), „Vienintelė žemė“ (1985), „Už gyvus ir mirusius“ (1988). Nemaža poemų: „Dvidešimtas pavasaris“ (1956), „Kraujas ir pelenai“ (1960), „Publicistinė poema“, „Donelaitis“ (1964), „Siena“ (1965), „Heroica, arba Prometėjo pasmerkimas“ (1973), mažųjų lyrinių-filosofinių poemų ciklas „Mažosios poemos“ (1973), „Pažinimo medis“ (1979) ir kt. Svarbią vietą J. Marcinkevičiaus kūryboje užima draminė trilogija „Mindaugas“ (1968), „Mažvydas“ (1977), „Katedra“ (1971). Poetas yra sukūręs apysaką „Pušis, kuri juokėsi“ (1961), parašęs keletą knygelių vaikams. Lyriniai-filosofiniai poeto apmąstymai apie gyvenimą it kūrybą sudaro „Dienoraštį be datų“ (1981). Iš gausių Just. Marcinkevičiaus vertimų, mūsų tautinei kultūrai patys reikšmingiausi yra A. Mickevičiaus, jo mylimiausio poeto vertimai („Gražinos“, „Vėlinių“, „Meilės sonetų“, dalies „Pono Tado“). Pagrindiniai poeto kūriniai išleisti „Raštais“.

Poemą Justinas Marcinkevičius laiko svarbiausiu žanru, olyrinius eilėraščius ne kartą yra gretinęs su atokvėpiu, dvasine atvanga. Tačiau iš esmės visa poeto kūryba gana vientisa, jungiama tų pačių arba labai artimų žmogaus ir pasaulio problemų. Šiandien lyrikos svarbumas akivaizdesnis.

Just. Marcinkevičius (gimė 1930 m.) formavosi gamtos, kaimo kultūros aplinkoje. Paprastuose, nuo amžių pasikartojančiuose žemės darbuose būsimasis dalyvavo lyg kokiose paslaptingose apeigose. Kad liaudie kultūra buvo jo metraštis ir kalendorius, epas, lyrika ir drama, poetas suvokė vėliau, kai sąmoningai pradėjo šiuos klausimus svarstyti. Savo kūryboje jis stengėsi pabrėžti liaudies kultūros – lietuvių tautinės kultūros pagrindo – reikšmę.

Just. Marcinkevičius kūryba siekia aprėpti visumą, išsiaiškinti viską apie žmogų. Šis siekimas itin aiškiai išsakytas draminėje trilogijoje „Mindaugas“. Poeto kūrybos kontekste yra ne tik žmogus, bet ir medis, paukštis, žolė. Pasaulis laukia iš žmogaus meilės ir supratimo, kad esame ir galime būti tik kartu. Žmogus klausosi kitų (taip pat ir paukščio ir medžio) ir pats klausinėja.

Žmogus gyvena ne tik tam tikroje erdvėje, bet ir laike. Laikas diktuoja jam savo reikalavimus, kuriems jis arba paklūsta arba priešinasi. Just. Marcinkevičiaus žmogus dažnai paklūsta, bet dėl to kenčia. Trapią žmogaus akimirką poetas dažnai pamatuoja amžinybe: skirtingai nuo triukšmingo laiko, amžinybė – tyli ir susikaupusi. Amžinybė nusileidžia ant žemės, plauna nuvargusias artojo kojas. Amžinybę patiria sąžiningai gyvenantys ir dirbantys, su triukšminga dabarties akimirka sutampa gyvenimo vartotojai. Jie toli nuo amžinybės pojūčio. Poetas yra dėmesingas ir istoriniam laikui. Į tolimą Lietuvos valstybės pradžią mus nukelia „Mindaugas“, į raštijos pradžią „Mažvydas“. Socialinio laiko kontūrai ryškiai nubrėžiami poemose „Dvidešimtas pavasaris“ ir „Kraujas ir pelenai“.

Meninis pasaulio pažinimas Just. Marcinkevičiaus kūryboje keitėsi. Ankstyvuosiuose eilėraščiuose tiesa atrodė vienareikšmė ir galutinė. Ji nėra paties surasta, o tik priimta. Vėliau tiesa darėsi vis labiau sudėtinga, netgi prieštaringa.

Rašykite komentarą

-->