Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Juozas Tumas Vaižgantas

Autorius: Mindaugas

Svarbiausias Vaižganto tikslas – lietuvių tautinės sąmonės gaivinimas ir tautinės kultūros ugdymas. Juozo motina buvo labai gyvo ir judraus temperamento moteris. Ji gamtą laikė dievybės dalimi, apie žemę neleido niekam pikto žodžio ištarti, ji buvo pamaldi. Tėvas – ramaus, tylaus ir be galo taikaus būdo žmogus. Jis buvo darbštus ir nagingas, pamaldus žmogus. Augo Tumams trys dukterys ir du sūnūs, kiti penki sūnūs buvo mirę. Tėvų bei seserų meilė Juozuko kūdikystę gaubė jaukia šeimos šiluma.

Su kaimu J. Tumą daugiausia siejo gamta, kurios jis ilgėjosi. Vaižganto gimtinės apylinkės gražios ir įvairios. Tėvai paskutiniojo, į kunigus skirtojo sūnaus, prie sunkių kaimo darbų nespyrė. Jei ką dirbdavo tai savo noru.

Kunigiškių pradžios mokyklą Juozukas išėjo per dvi žiemas. Juozas norėjo toliau mokytis ir tėvus prašė leisti mokytis į Dinabarką. Pabaigusį keturias klases, tėvai ėmė raginti į kunigų seminariją. Kadangi tėvai negalėjo leisti toliau mokytis, Juozukas nutarė pats išsiversti ir užsidirbti duonos. Intensyvus darbas ir mokslas labai pakenkė jo sveikatai. Gabesnieji mokiniai mokyklose teikiamomis žiniomis nepasitenkindavo ir jų ieškodavo slaptuose lavinimosi rateliuose. Vienam tokiam rateliui vadovavo pats Tumas. Jame buvo nagrinėjami draudžiamieji raštai, svarstomi ir diskutuojami pasaulėžiūros dalykai. Dinabarke J. Tumas įgijo blogų įpročių: jaunas įprato smarkiai rūkyti, alučio išgerti. Baigė mokyklą vidutiniškai gal būt todėl, kad rusų mokykla savo dvasia lietuvio sielai buvo svetima. Pabaigus Dinabarko realinę mokyklą, Tumui iškilo naujas klausimas, kur važiuoti: į kunigų seminariją ar į universitetą?

Pasirinko Juozukas kunigų seminariją ne dėl to, kad tėvai ir seserys to labai norėjo, bet dėl to, kad buvo pašlijusi sveikata ir jis norėjo mirti klieriku. Daug vargo Tumas turėjo su lotynų kalba, kurios visai nemokėjo. Ilgainiui jis išmoko lotyniškai ir lenkiškai. Švelniasielis, linksmas, judrus, temperamentingas Tumas su savo nepaprastu vikrumu, visuomet besišypsančiu veidu, gyvu sąmojumi ir neskaudžiais juokais jis daug kam patiko. Susirado draugų, kuriems rūpėjo lietuviškos idėjos. Žemaičių Kunigų Seminarijoje J. Tumas ruošėsi lietuviškam , tautiškam darbui ir paragintas mokosi lietuvių kalbos.

Seminarijoje pradėto mokslo ir publicistikos Tumas kurį laiką toliau nebegalėjo tęsti: jis labai ėmė sirgti džiova ir “nykti”. Todėl nebaigęs antro kurso iš seminarijos išvažiavo į kaimą pailsėti ir sveikatos pataisyti. Atostogaudamas Tumas ruošė tris mokinius į seminariją. Beilsėdamas retkarčiais parašydavo šį ta “Apžvalgai”. Po pusantrų metų grįžęs į seminariją, jis meta publicistiką ir skiria daugiau dėmesio mokslui. Baigęs Žemaičių Kunigų Seminariją, jis tais pačiais metais buvo įšventintas į kunigus. Per penkerius metus Tumas išsiugdė stiprų charakterį ir pareigingumą, susidarė religišką – tautišką pasaulėžiūrą.

Devyniolikto amžiaus antroje pusėje labai plito lenkystės banga ir kiekvienas žmogus, kuris mokėjo lenkiškai būdavo laikomas aukštesnės kultūros žmogumi. Tačiau tuo pat metu ėmė busti ir lietuvių tautinė sąmonė. Nepatiko tai nei rusams, nei lenkams. Todėl Tumą išsiuntė dirbti į Kuršą tarp svetimų žmonių. Neprieštaravo tokiam paskyrimui, tačiau į savo paskyrimą žiūrėjo kaip į ištrėmimą. Tačiau Tumui nuvažiavus, jis pasijautė svetimas ir nepageidaujamas. Vėliau jis pradėjo bendrauti su inteligentais lietuviais. Ten jis nepritapo ir buvo atleistas iš Mintaujos ir paliktas visai be vietos. Po keturių mėnesių buvo paskirtas Mosėdžio vikaru. Čia jam atsivėrė platesnė veikimo dirva. Didžiausią dėmesį skiria lietuviškajai spaudai. Jis įsteigia “Tėvynės sargą” , jį leidžia ir platina. Nuo pat atvykimo į Mosėdį, jis dėstė pradžios mokykloje tikybą, tačiau vėliau buvo atleistas už įtarimą leidžiant lietuviškas knygas. Tumą paskyrė ištremti iš Lietuvos penkiems metams, tačiau laimingo atitsiktinumo dėka neištrėmė. Vėliau jis Mosėdyje įsteigė blaivybės draugiją. Toliau dirbo Kuliuose. Tumas pradėjo leisti lietuvių inteligentams skirtą “Žinyčios” žurnalą. Jo tikslas buvo: religija, lietuvių tautinė kultūra ir kova už lietuvių kalbos teises bažnyčioje ir mokykloje. Toliau Tumas buvo perkeltas į Micaičius kuratu. Lenkininkai skundė Tumą ir jau už dešimt mėnesių jis buvo perkeltas į Vadakčiukus. Tumas kaltinamas už tautiškąjį veikimą, už tai kas yra švenčiausia lietuvio pareiga. Tumą traukė dailioji literatūra ir mokslas, ypač etnografija. Jis aprašinėjo kaimo papročius, rinko tautosaką, tyrinėjo tarmes. Kai rusų valdžia sugrąžino lietuviams spaudą, tuomet šviesuomenės santykiai su liaudimi tapo laisvesni. Vilniuje buvo šaukiamas seimas ir jame kaip atstovas dalyvavo Tumas. Tumo veikla nepatiko ne tik rusams, bet ir dvasinei vyresnybei. Jis buvo perkeltas į Sidabravos filiją. Pabuvęs tris mėnesius Tumas perkeliamas į Pamituvio Stakius. Gyvendamas tarp sulenkėjusių bajorų, Tumas jiems skelbdavo lietuvystės evangeliją. Vėliau Tumui buvo siūlyta redaguoti katalikišką dienraštį. Ilgai dvejojęs, sutiko. Tumas “Viltyje” gvildeno kultūrinį gyvenimą. Tumą smarkiai puolė lenkai, užtai, kad jis kritiškai įvertino Krokuvos iškilmes. Tumas nuo pat kunigų seminarijos laikų kovojo su Lietuvos nutautinimu. Vilniaus krašte lietuvybę gaivinti buvo labai sunku. Tumas buvo ištremtas iš Vilniaus su labai sužeista širdimi. Tuomet buvo paskirtas Laižuvos klebonu. Vėliau Tumas išvyko į Ameriką, kad pamatytų kaip iš tikrųjų gyvena ir verčiasi lietuviai. Visa tai pamatęs ir įvertinęs išleido knygelę “Ten gera, kur mūsų nėra”. Grįžęs i Lietuvą jis skubėdavo ten, kur grėsė lietuvių tautos interesų pavojus. Kaimas Tumui atsibodo ir jis laimingas išvyko į Rygą. Jis rašė savo publicistiką “Rygos garsas”.

Kunigas Tumas siekė Lietuvos nepriklausomybės. Grįžo Tumas į Kauną. Tačiau nenorėjo vokiečiai, kad jis čia pasiliktų, todėl jį išsiuntė į Vilnių. Čia jis pradėjo dirbti “Lietuvos aide”. Apvažiavęs Lietuvos žmones, jis įsitikino, kad jie labai nualinti ir įbauginti, todėl jam atrodė, kad į nepriklausomą gyvenimą bus kopti sunku. Išėjus bolševikams, į Vilnių atėjo lenkų kariuomenė ir prasidėjo trečioji Vilniaus okupacija. Tumas vis dažniau sirgo. Vėliau Tumas redagavo “Trimitą”. Galiausiai kunigas Tumas redagavo laikraštį “Mūsų senovė”. Tumas buvo nepaprastai gajos sielos žmogus ir talentingas menininkas. Kunigo Tumo santykiai su dvasine vyresnybe visą gyvenimą buvo skaudi drama. Vėliau Tumas dirbo Humanitarinių Mokslų Fakultete dėstytoju. Didžiausias Tumo įkvėpimo ir energijos šaltinis – gili savo tautos meilė. Jis kūrė šimtmečiais apleistą tautos kultūrą, gražias tautines tradicijas. Gili gamtos meilė bei nuolatinis su ja bendravimas, išlaikė Tumą jauną visą gyvenimą. Susirgęs ir ligoninėje begulint Tumas atsisakė Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriaus pareigų. Neužilgo Tumas Vaižgantas mirė. Ši mirtis didžiuliu liūdesiu prislėgė visą tautą. Be Vaižganto – gyvenimas pasidarė liūdnesnis, nes nėra to, kuris taip jautriai reaguodamas į kiekvieną gėrio pasireiškimą, skleidė aplink mus optimizmą, pasitikėjimą, šviesą, – sakė profesorius V. Mykolaitis

Naudota literatūra: Aleksandras Merkelis “Juozas Tumas Vaižgantas”.

Rašykite komentarą

-->