Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Juozas Tumas „Dėdės ir dėdienės“

Autorius: Rita

Juozas Tumas, geriau žinomas Vaižganto slapyvardžiu gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišių kaime (rytų Lietuvoje), Svedasų valsčiuje (dabar Anykščių rajonas). Tėvai – Aniūpras ir Barbora Tumai. Kai Juozas gimė jo motinai buvo 45 m., o tėvui 52m. Abu jie buvo pasiturintys valstiečiai gyveno kaimo pakrašty. Jų sodyba buvo labai gražiame slėnyje(kaip vėliau pamatysite tai turėjo labai didelės įtakos Vaižganto kūrybai): aplinkui daug pelkių, kemsynų, kur ne kur gojeliai, išlinkę seni medžiai. Vaižgantas buvo dešimtasis šeimoje vaikas, tačiau kai jis gimė su tėvais begyveno vos penkios jo tėvų atžalos: brolis Jonas ir seserys Marjona, Ona ir Severja. Kiekvieną savo brolį ir seserį Vaižgantas mylėjo ir savotiškai liaupsino. Tačiau sesuo Marjona turbūt turėjo didžiausios įtakos Vaižganto, kaip rašytojo asmenybės formavimuisi. Ji jam buvo „išminties bokštas“. „O tokios sklandžios ir turtingos lietuvių kalbos aš daugiau nė nebeužtikau. Ko gera mano raštų kalboje rasite, tai bus ne mano, tik iš sesers Marjonos išmokta“- šiais žodžiais jis apibudino savo „ išminties bokštą“. O visą savo vaikystę jis „patalpino“ į šiuos du sakinius: „ Aš čia gyvenau gamtos padavimų įspūdžiais ir taikių žmonių meile“.

10 m. Juozas Tumas pradėjo lankyti mokykla. Jau mokykloje būsimasis rašytojas savo sugebėjimais stebino mokytojus. O mokytojas Vosilioniokas laikė jį fenomenu ir, baigusiam mokyklą išdavė entuziastingą pagyrimo raštą. Sėkmingai išlaikęs baigiamuosius egzaminus Vaižgantas 1881 m. įstojo į Dinabarko realinę mokyklą.

Dinabarko mokykloje didžiausias dėmesys buvo skirtas tiksliesiems mokslams. Iš pradžių J. Tumas mokėsi vidutiniškai, tačiau savo darbu sugebėjo patekti tarp geriausiųjų. Nepaisant to, jog Tumas buvo vienas geriausių mokinių paskutinėje klasėje jis kartojo kursą, tačiau čia koją jam pakišo ne sugebėjimų ar sumanumo stoka, o jo karštas būdas ir noras prieštarauti stipresniems. Kitaip tariant kursą jis kartojo tyčia, bet kaip vėliau sakė jam tai daug kainavo, nes mokslo metai buvo ilgi ir varginantys.

Praktiškai visose to meto carinėse mokyklose veikė slapti mokinių savišvietos būreliai. Ne išimtis ir Dinabarko mokykla. Vienam jų priklausė ir Vaižgantas. Tai jam padėjo smarkiai praplėsti akiratį: jis daug sužinojo apie pasaulinę ekonomiką, pradėjo bendrauti su Latvių jaunimu, o didžiausias pliusas buvo tai, jog jis nuolat galėdavo skaityti lietuviškas knygas.

Tėvai jį nuo mažumės ragino stoti į kunigų seminarija, tačiau Vaižgantas tai vis atidėliodavo. Matydamas, kad jo tėvų materialinė padėtis blogėja Vaižgantas nusprendė mokytis savo jėgomis. Versdavosi privačiomis pamokomis. Viskas klojosi gerai kol nepradėjo šlubuoti Tumo sveikata. Tuomet jis ir nusprendė pasirinkti kunigo kelią, nes tai buvo vienintelė profesija, kuri jam garantavo darbą tėvynėje, nes tuo metu kiti specialistai dažnai būdavo paskiriami dirbti Rusijos gilumoje. 1988m. baigęs mokyklą, tą patį rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją.

J. Tumui pritapti seminarijoje sekėsi gana sunkiai, nes jis buvo jaunas ir energingas jaunuolis, todėl jį labai gniuždė griežtas seminarijos rėžimas, o be to jis nemokėjo nei lotynų, nei lenkų kalbų, kuriomis buvo dėstoma dauguma mokomųjų dalykų.

Ilgai netrukus J. Tumas rado kur panaudoti visą savo energiją, visą save jis tarsi „atidavė“ visuomeniniai veiklai. O čia darbo jis sugebėdavo rasti visur: tai jis metasi į politiką, tai pasineria į kultūrinius rūpesčius.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->