Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Juozas Tumas „Dėdės ir dėdienės“

Autorius: Rita

Juozas Tumas, geriau žinomas Vaižganto slapyvardžiu gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišių kaime (rytų Lietuvoje), Svedasų valsčiuje (dabar Anykščių rajonas). Tėvai – Aniūpras ir Barbora Tumai. Kai Juozas gimė jo motinai buvo 45 m., o tėvui 52m. Abu jie buvo pasiturintys valstiečiai gyveno kaimo pakrašty. Jų sodyba buvo labai gražiame slėnyje(kaip vėliau pamatysite tai turėjo labai didelės įtakos Vaižganto kūrybai): aplinkui daug pelkių, kemsynų, kur ne kur gojeliai, išlinkę seni medžiai. Vaižgantas buvo dešimtasis šeimoje vaikas, tačiau kai jis gimė su tėvais begyveno vos penkios jo tėvų atžalos: brolis Jonas ir seserys Marjona, Ona ir Severja. Kiekvieną savo brolį ir seserį Vaižgantas mylėjo ir savotiškai liaupsino. Tačiau sesuo Marjona turbūt turėjo didžiausios įtakos Vaižganto, kaip rašytojo asmenybės formavimuisi. Ji jam buvo „išminties bokštas“. „O tokios sklandžios ir turtingos lietuvių kalbos aš daugiau nė nebeužtikau. Ko gera mano raštų kalboje rasite, tai bus ne mano, tik iš sesers Marjonos išmokta“- šiais žodžiais jis apibudino savo „ išminties bokštą“. O visą savo vaikystę jis „patalpino“ į šiuos du sakinius: „ Aš čia gyvenau gamtos padavimų įspūdžiais ir taikių žmonių meile“.

10 m. Juozas Tumas pradėjo lankyti mokykla. Jau mokykloje būsimasis rašytojas savo sugebėjimais stebino mokytojus. O mokytojas Vosilioniokas laikė jį fenomenu ir, baigusiam mokyklą išdavė entuziastingą pagyrimo raštą. Sėkmingai išlaikęs baigiamuosius egzaminus Vaižgantas 1881 m. įstojo į Dinabarko realinę mokyklą.

Dinabarko mokykloje didžiausias dėmesys buvo skirtas tiksliesiems mokslams. Iš pradžių J. Tumas mokėsi vidutiniškai, tačiau savo darbu sugebėjo patekti tarp geriausiųjų. Nepaisant to, jog Tumas buvo vienas geriausių mokinių paskutinėje klasėje jis kartojo kursą, tačiau čia koją jam pakišo ne sugebėjimų ar sumanumo stoka, o jo karštas būdas ir noras prieštarauti stipresniems. Kitaip tariant kursą jis kartojo tyčia, bet kaip vėliau sakė jam tai daug kainavo, nes mokslo metai buvo ilgi ir varginantys.

Praktiškai visose to meto carinėse mokyklose veikė slapti mokinių savišvietos būreliai. Ne išimtis ir Dinabarko mokykla. Vienam jų priklausė ir Vaižgantas. Tai jam padėjo smarkiai praplėsti akiratį: jis daug sužinojo apie pasaulinę ekonomiką, pradėjo bendrauti su Latvių jaunimu, o didžiausias pliusas buvo tai, jog jis nuolat galėdavo skaityti lietuviškas knygas.

Tėvai jį nuo mažumės ragino stoti į kunigų seminarija, tačiau Vaižgantas tai vis atidėliodavo. Matydamas, kad jo tėvų materialinė padėtis blogėja Vaižgantas nusprendė mokytis savo jėgomis. Versdavosi privačiomis pamokomis. Viskas klojosi gerai kol nepradėjo šlubuoti Tumo sveikata. Tuomet jis ir nusprendė pasirinkti kunigo kelią, nes tai buvo vienintelė profesija, kuri jam garantavo darbą tėvynėje, nes tuo metu kiti specialistai dažnai būdavo paskiriami dirbti Rusijos gilumoje. 1988m. baigęs mokyklą, tą patį rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją.

J. Tumui pritapti seminarijoje sekėsi gana sunkiai, nes jis buvo jaunas ir energingas jaunuolis, todėl jį labai gniuždė griežtas seminarijos rėžimas, o be to jis nemokėjo nei lotynų, nei lenkų kalbų, kuriomis buvo dėstoma dauguma mokomųjų dalykų.

Ilgai netrukus J. Tumas rado kur panaudoti visą savo energiją, visą save jis tarsi „atidavė“ visuomeniniai veiklai. O čia darbo jis sugebėdavo rasti visur: tai jis metasi į politiką, tai pasineria į kultūrinius rūpesčius.

Praėjus kiek laiko Tumas pastebėjo, kad jis tarp visų kunigų yra svetimas ir daugeliu atveju jo nuomonė nesutampa su jų. Tai buvo pagrindinė priežastis dėl kurios Vaižgantas nuo 1895 m. pradėjo gyventi Mosėdyje. Čia prasidėjo kitas jo gyvenimo etapas. Gyvenimas čia toli gražu nebuvo apsnūdęs: plito lietuviška spauda, buvo kalbama net apie revoliucines idėjas. Vos spėjęs apšilti kojas su keliais bendraminčiais J. Tumas pradėjo leisti laikraštį „Tėvynės sargas“( 1896 -1904). Šį laikraštį jis pats redagavo, o be to dar jame skelbė daug publicistinių straipsnių ir faktų apie Lietuvos istoriją.

Po konfliktų su caro valdžia 1888 m. buvo iškeltas i Kulius. Tada jis vėl pajuto ką reiškia prievarta. Jam buvo sunku palikti Mosėdį, dėl daugybės priežasčių, jam patiko Mosėdžio gamta, o skaudžiausia turbūt buvo išsiskirt su visa visuomenine veikla, kuria jis tenai užsiiminėjo. Kulių bažnytkaimis pasižymėjo knygnešių keliais, tai dar praplėtė Vaižganto galimybes. Jis net galėjo toliau redaguoti „Tėvynės sargą“. Praėjus trejiems metams Vaižgantą susekė žandarai, todėl jis ir iš ten buvo priverstas išsikelti šį kart į Micaičius, netoli Kuršėnų.

Vaižgantą dar ir ilgai blaškė nenuspėjami gyvenimo vingiai, kol, kad ir kokią stiprią optimizmo bei gėrio šviesą skleidęs jo gyvybės žiburėlis 1933 m. balandžio 29 d. užgeso…

Miręs jis Lietuvai paliko pavyzdį, parodantį kiek vienas žmogus gali nuveikti per savo trumpą gyvenimą tėvynės ir tautos labui ir žinoma, savo kūrinius: „Dėdės ir dėdienės“ , „Išgama“, „Žemaičių Robinzonas“, „Šeimos vėžiai“ ir t.t.
„Dėdės ir dėdienės“(1920 – 1921) – vienas brandžiausių ir meniškiausių kūrinių. Visas dėmesys šiame kūrinyje skiriamas trijų pagrindinių veikėju – Mykoliuko, Severiutės ir Rapolo paveikslams pavaizduoti. Būtent žmonių paveikslai ir suteikia šitai apysakai didžiausią vertę.

Apysakos veiksmas rutuliojasi dar baudžiavos laikais kai Lietuviai išgyveno sunkius laikus. Dėl žemės „apkarpymų“ žmonės gyveno ties skurdo ir bado riba. Kūrinio pamatus sudaro trijų veikėjų išgyvenimai – savotiškas meilės trikampis. Mykoliukas įsimyli Severną, ji jam atsako tuo pačiu, tačiau likimas taip susiklosto, jog pastaroji išteka už Rapolo Geišos. Kiekvieno veikėjo likimai, vidinis pasaulis ir išgyvenimai aprašomi atskirai, išskyrus vieną kartą kai Mykoliukas ir Severna susitinka. Tai tarsi trys pagrindinės spalvos, kurios sudaro šį kūrinį.

Labiausiai Vaižgantą domino vieno iš pagrindinio veikėjų – Mykoliuko vidinis pasaulis. Jam ir skiriamas didžiausias dėmesys. Apysaka ir prasideda būtent nuo Mykoliuko. Jis jau trečią dešimtį perkopęs lažininkas. Turbūt daug ką apie šio veikėjo būda pasako ir tai, jog nepaisant to, jog jam jau per 30 jis vis dar vadinamas Mykoliuku. Jis dirbo pas Rapolą Geišą, kuris vėliau ir vedė jo pirmą ir vienintelę meilę – Severną. Mykoliukas – tylaus ir labai uždaro būgo vyras. Tai buvo pagrindinė priežastis dėl kurios kaimo žmonės jo tarsi nė nepastebėdavo. Visi jį žinojo, bet nepažinojo, arba nenorėjo pažinti. Aplamai iš pat pradžių yra labai sunku suprasti Mykoliuką, nes pradžioje buvo tik aprašoma kaip jis kitų yra šokdinamas ir kaip jis puola nudirbti jam skirtus darbus, atrodė, kad jis gyvena ne sau, o kitiems. Jeigu būtų šių laikų pasakojimas aš jį net galėčiau prilyginti ne žmogui, o darbo mašinai. Nuo pat pradžių jo buvo savotiškai gaila, gi jis dirba ne mažiau nei kiti, tačiau jis nieko už tai negauna, net savo kambario neturi, o miega arklidėse arba ant šienų, jau ką ir bekalbėt apie drabužius. Tačiau vėliau parodoma jo širdis visu gražumu. Pirmiausia, jį myli ir jis myli vaikus ir vaikai jį myli, nes jis moka juos lepinti: tai kokį skanėstą parnešdamas iš po bažnyčios, tai šiaip kokių gėrybių iš laukų. Bet kaip bebūtų, manau, kiekvienam skaitytojui buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus kai Mykoliukas pasigamino savo instrumentą ir grodamas linksmino kaimą. Savo daina, kurią jis dainuodavo(„Kai noriu dirbu, kai…“), tiksliau ne daina, o tonu ir melodingumu jis tarsi parodė savo vidų. Gyliai širdyje jis buvo linksmas, laimingas, bet visas tas linksmumas buvo tarsi įkalintas jo širdyje. O gal tiesiog jis visą tą gėrį buvo tyčia ten patalpinęs, nes nenorėjo kad jį sužalotų visos tos blogybės. Kurios vaikšto žeme. Tai ir darė jį išskirtinį iš kitų kaimiečių, nes skirtingai nei kiti jis dirbdamas fiziškai ilsėdavosi morališkai. Mykoliukas nesureikšmindavo darbų tiek, kad šie bent truputį galėtų sudrumsti jo vidinę laimę. Kaip bebūtų manau, kad iki Severiutės jo gyvenimas buvo laimingas, nes savo didelėje širdyje jis turėjo visko ir laimės, ir džiaugsmo na gal dar truputėlį ir liūdesio. Kitaip tariant iki įsimylint Severiūtę jis gyveno kitame – savo paties sukurtame pasaulyje. Meilė privertė jį nusileisti į žemę. Tiksliau į žemę jis nenusileido, o tėškėsi į ją ir dar labai skaudžiai. Galutinai jis žemę „pasiekė“ tada kai grįžęs iš bažnyčios pasirėmęs ant vartelių pradėjo mąstyti. Tai buvo pirmas kartas kai Mykoliukas pradėjo galvoti apie materialius dalykus ir pirmas kartas kai jo akyse pasirodė ašaros. Mintis, kad jis negalės turėti Severiūtės jam buvo skaudžiausia, tai turbūt galutinai ir sudaužė jo vidinį pasaulėlį.

Severna taip pat buvo kitokia, nei kitos kaimo merginos. Ji buvo drąsi, mėgstanti švarą mergina. O kad ji buvo kitokia parodo faktas, kad net Rapolas Geišė buvo nustebęs kai sužinojo kad jinai viena anksti rytais nebijanti eiti į mišką. Severnos vidinis pasaulis ir būdas nebuvo taip smulkiai aprašomas kaip buvo aprašomas Mykoliuko. Ji buvo daugiau aprašoma tokia kokią ją mato aplinkiniai. Nes net kai mirė jos vyras nebuvo aprašomi jos išgyvenimai, o buvo tik pasakoma kaip ji elgėsi su Dovydiene ir kokią ją matė kiti kaimiečiai.

Vos tik pradėjus skaityti šią apysaką iš kart į akis krinta Vaižganto iškalbingumas. Jį drąsiai galima priskirti prie žmonių, kurie tikrai neieško žodžių kišenėje. Bet manau, kad kartais toks rašytojų iškalbingumas gali pradėti varginti skaitytoją. Kaip pavyzdį galime imti citatą: „poterius kalbėdavo taip lyg žirnius į sieną – baltus mažus ir dar neprinokusius“. Nors žiūrint iš kitos pusės tokio tipo kūrinius yra gana lengva suprast, nes dažnai ten pabrėžiamos tokios smulkmenos, dėl kurių kitas rašytojas net nesivargintų, manydamas, kad jos skaitytojui ir taip turėtų būti aiškios.

Grįžtant prie „Dėdžių ir dėdienių“, o tiksliau prie Mykoliuko ir Severnos galima daryti išvadas, kad vis dėlto Vaižgantas norėjo parodyti, kad Lietuviai yra drovūs žmonės. Nes gi Severna ir Mykoliukas mylėjo vienas kitą, tačiau vienas kitam nedrįso nė žodžiu apie tai užsiminti. Severna dar netgi matė, kad Mykoliukas ją myli. Mykoliuką, tačiau ir tai nesuteikė pakankamai drąsos prabilt apie jausmus. Severną ir Mykoliuką labiausiai siejo jų uždarumas, drovumas ir kitoks pasaulio suvokimas.

Kaip bebūtų Mykoliukas išlipdamas iš šios „balos“ liko sausesnis nei Severna. Paskutinis epizodas, kuriame Mykoliukas aria daug ką pasakė. Jis papraščiausiai su tuo susitaikė, o tai, kad jis mušė jaučius su švelniu botagu tik parodo, kad jis sugebėjo išsaugoti savo auksinę širdį. Tuo tarpu Severna gyveno tikrai ne rožėmis klotą gyvenimą.

Rašykite komentarą

-->