Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Juozas Miltinis

Autorius: Kristina

Juozas Miltinis pasaulį išvydo 1907 metų rugsėjo 3 dieną Akmenės geležinkelio stoties sargo namelyje. Apie berniuko gabumus dar niekas nežinojo, bet visi aplinkiniai galėjo pasakyti, kad Miltinių šeimoje pinigų labai trūko. Ir genialūs žmonės miršta iš bado, o pinigingi – pavalgo. Juozukas buvo trečias vaikas. Paskui atsirado dar šeši. Naujo vaiko atėjimą į pasaulį juto kiekvienas šeimos narys: jis negalėjo gyventi, nepažeisdamas kito interesų. Tačiau iš pradžių naujas žmogus dar nežino pinigų vertės ir duonos kainos. Kol kas prieš jį veriasi pasaulis – didelis, pilnas paslapčių ir gąsdinantis.

J. Miltinio motina- Uršulė Miltinienė

1931 metais Kaune baigė Valst. teatro vaidybos mokyklą. 1931 – 32 Šiaulių dramos teatro aktorius. 1937 metais baigė Š. Diuleno vaidybos studiją Paryžiuje (vaidino prancūziškuose kino filmuose), 1937 – 38 metais mokėsi Londone; 1938 – 1940 Kaune vadovavo Darbo rūmų teatro vaidybos studijai ir teatrui. Knygos jam buvo smėlio maišai apsiginti nuo pasaulio smūgių; apkasai iš kurių, paskui pakilus, reikės pulti į nežinomybę. Žinios, kurias įgydavo skaitydamas knygas, buvo didžiausias ir vienintelis turtas, kurio niekas negalėjo atimti. Mokslo alkis – neišpasakytas ir nepasotinamas. Mintis be paliovos kyla nuo žemės. Kartą šis kaimo vaikas už namo sąsparos užkiša raštelį, kuriame pasižadąs išmokti italų, prancūzų, ispanų, vokiečių ir anglų kalbas… Juozas Miltnis galėtu pasakyti, kad jo teatras formavosi iš vaikystės konfliktų. Vaikystės dramos, dėl jų niekada nepraeinantis vidinis nerimas, neišsenkantis konfliktas su savimi, nuolatinis neatitikimas tarp to, kuo esi iš tikrųjų, kuo tariesi esąs, ir to, kuo norėtum būti, pagimdė teatrą. Vaikas su pasauliu susipažįsta pamažu, pakopomis… “Nežinau, kuo mane traukė teatras – i neapvylė. gal kad ten galima viską atrasti, ten – metaforiškai – galima viskuo būti, – ir šventuoju, ir karaliumi, gali su Dievu kalbėtis ir velnią apgauti… Gali, kaip su keltu, ir į dangų pakilti, ir į pragarą nusileisti, kaip Edipas, kad patiria žmogaus galios viršūnes ir kančias, vienišumo bedugnę, kaip Makbetas, kurio visos ląstelės prisodrintos dramatizmo – menkiausias susidūrimas tuoj jį veda į konfliktą, – čia su aplinka, čia su savim… Man teatras – kaip tarpininkas tyrinėti, pažinti žmogų… Būdas susikalbėti su savimi…Kai vietos karininkai Naujųjų metų proga įsigeidžia, kad aktoriai jiems surengtų “Kapustniką”, J. Miltinis atsisako dalyvauti, sakydamas, kad teatras ne pramoga, ne pasilinksminimas, ne taikomasis menas, o aktorius – ne klounas.

Juozas – įžymus lietuvių režisierius. Lietuvos teatre taikė naujus režisūros metodus. Sėkmingai eksperimentavo modernaus Vakarų (prancūziškojo) teatro raiškos formomis, filosofiškai traktavo dramaturginę medžiagą, sklandžiai suderindamas kūrinių intelektualumą ir psichologizmą. Panaudojo originalius scenos technikos elementus, muziką. Ilgametis Panevėžio dramos teatro vyriausiasis režisierius (1940–1980, su pertraukomis), aktorius, Lietuvos kino studijos režisierius (1954–1959). 1931 m. baigė Valstybės teatro dramos studiją Kaune, 1932–1937 m. tobulinosi Š. Diuleno (Ch. Dullin) vaidybos studijoje Paryžiuje, vėliau Londone

“…Ėjau per pasaulį, galvodamas apie tą magišką jėgą, kuri gimdo troškimus… Visa laimė, kad smalsumo patenkinimo neieškojau praktinėje naudoje… Esu švilpautojas. Paryžiuje lankau vokiečių kalbos ir piešimo kursus, domiuosi visokiais kultais, religijomis, sektomis, noriu patirti žmonių vidaus būklę, dvasinę bazę – kodėl taip yra; noriu gauti atramos žmonių įvairovėje… Įdomiausia man knygos: enciklopedijos, žodynai (su išsamiais paaiškinimais, plačia frazeologija): skaitant man išnašos įdomesnis negu tekstas, – jos lyg langą pradaro – nuveda už įprastų ribų. Jei kas būtų davęs rinktis: “knygą ar duoną?”, akyčiau: ” knygą!” Tai toji pirminė apsivalymo studija, kai nėra pavydo, ambicijų, o tik nerimas. Žaidimas su pasauliu mylint, nesusižadėjant, kaip vaikas, kuris žaidžia su stiklo šuke, gaudo spektrą – ir nesusižaloja, nes ne naudos ieško.” J. Miltinis nevengia nuotykių, avantiūrų, eina į jas, kad daugiau patirtų… Mokosi įvairiose mokyklose ir niekur “neprieina iki diplomo”, rūpi žinios, mokymosi procesas, “pats ėjimas į atradimus…” Susipažįsta su įvairiomis įžymybėmis, bet iš šių susitikimų nelieka jokių žymių – autografų, laiškų: ima, kas nepraeina, ko negali atiduoti kitam, kas savy lieka.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->