Studijoms.lt

Judita Vaičiūnaitė gimė 1937m. liepos 12d.ir iki septyniolikos metų gyveno Kaune. 1959m. baigė Vilniaus universitetą. Juditos mamos vaikystė prabėgo Rygoj ir Maskvoj, ji buvo daugiavaikio proletaro emigranto duktė jos pasakojimuose bildėjo tramvajai, sukosi karuselės ir ant grindinių liejosi kraujas. Tėvo Judita beveik nepažino, nes jis anksti mirė. Jis taip ir liko nežinoma žemė, nes mama buvo jo antroji žmona, daug u jį jaunesnė ir dvasiškai jam gana tolima. Judita išleido daug poezijos rinkinių : Kaip žalias vynas 1962m. ; Per šiaurės herbais 1968m. ; Pakartojimai 1971m. ; Klajoklė saulė 1974m. ; Neužmirštuolių mėnesį 1977m. ; šaligatvio pienės 1980m.ioje lyrikoje vyrauja miesto kultūrinės aplinkos suformuoto žmogaus pasaulėjauta, prietaringi išgyvenimai . lyrinio herojaus jausmų motyvai subtiliai asocijuojami su to meto visuomenine problematika. Jos eilėraščiams būdinga tapybiškumas, daiktiškas vaizdo piešinys, mitinės ar istorinės situacijos. Judita parašė ir lyrinių dramų : rinktinę Pavasario fleita 1980m. Taip pat eilėraščių ir pjesių vaikams (rink. Spalvoti piešiniai 1971m. ; Balkonas penktame aukšte 1976m. ; Mėnulio gėlė 1979m. ; Karuselės elnias 1981m.).Jos eilėraščių rinkinys išleistas rusų kalba. Judita Vaičiūnaitė dirbo laikraščių Literatūra ir menas, Kalba Vilnius redakcijose. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1956m. Be minėtų rinkinių, 1984m. išėjo eilėraščių rinkinys Smuikas ; 1987m. žiemos lietus ir kiti . U rinktinę Nemigos aitvaras, kuris išėjo 1985m., poetei suteikta Valstybinė premija (1986m.).Didelę įtaka Juditai Vaičiūnaitei turėjo ankstyvoje jaunystėje skaityti prancūzų impresionistai, pamėgtų filmų kompozicijos, meninė fotografija, architektūra, muzika, baletas ir kt. žodį poetė mato, jaučia, girdi, užuodžia. Jos nuomone, menas būtinas žmogui, jis formuoja žmogų vaikystėje, lydi visą gyvenimą, auklėja. Poetė avėjosi Vytauto Bložės, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, V. šimkaus eilėraščiais. Impulsą jos kūrybai teikia stipri emocija, stiprus estetinis įspūdis, naujumas, žmogiška ambicija. Judita neturėjo senelių kaime, jos vaizduotės nežadino folkloras. Jos geriausi eilėraščiai gimė kaip noras pasipriešinti gniuždančiai jėgai, kaip bandymas išsaugoti akimirką, laiką, asmenybę. Napoleono kalnas Dar Vaterlo varpai po vandeniu, dar ištremties salapro rūką neįžvelgiama, dar žydintis birelio rytas, dar galima paimti žiūronus ir išdidžiai stebėti, kaip keliasi per Nemuną kariuomenė arkliai ir raiteliai, kaip dunda žalias krantas nuo laitu ridenamų patrankų, kaip girgžda keltas, kaip vanduo pliuksenasi į valčių šonus, dar nesustingęs į kraujuotą ledą, į gruoblėtas aketes, dar šviečia saulėje kreidiniai skardžiai priemiesty virš santakos, virš neprancūziško, virš pilko miesto virš dulkėto Kauno, dar nepamojo imperatoriaus ranka kurtiems pabūklams, dar įsibridęs upėj prausiasi vienplaukis mažas būgnininkas.