Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Jono Jablonskio veikla

Autorius: Dovilė

Nuojauta negali augti ir stiprėti, jei ji neturi mokslo ir rašto. O be rašto skursta ir kalba. Kovojant dėl rašto, dėl spaudos, kartu ir kalbos kovota, nes su svetimu raštu ateina ir svetimos kalbos. Reikėjo, kad senoji ir gražioji mūsų kalba išliktų, kad savo būdo ir vertės nenustotų. Reikėjo tą kalbą valyti ir gryninti, kad ji tiktų ne tik paprastam kasdieniškam pasikalbėjimui, bet ir mokslui, raštui. Mūsų kalba žavėjosi ir domėjosi svetimų šalių mokslininkai. Tautai bundant, daugiausiai padarę bus du kalbininkai _ Jonas Jablonskis ir Kazimieras Būga.

Rašiau šį referatą apie žmogų, kuris labai nusipelnė lietuvių kalbai. Apie vieną žymiausių lietuvių kalbininkų, kuris pats sugalvojo daugybę lietuviškų naujadarų, sistemino, puošė ir puoselėjo kalbą. Per visą savo gyvenimą J. Jablonskis nepaisydamas kovojo su lietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Jis buvo didžiausias mūsų rašomosios kalbos tobulintojas. Daugiausia sielojosi dėl mūsų kalbos ateities, ypač rašomosios kalbos sunorminimo, visokių šiukšlių išvalymo.

Jonas Jablonskis – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas, jos pagrindų kūrėjas, sugebėjęs atskirti ir iškelti tai, kas lietuvių nacionalinės bendrinės kalbos raidos procese buvo progresyvu ir gaju. Jablonskis – pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, jos mokslo kūrėjas. Jablonskis ,,Lietuvių kalbos sąžinė” (Vydūnas), „Jablonskis troško, kad jo pasiektas mokslas greičiau tektų visai tautai” (J. Balčikonis).

Jonas Jablonskis kilęs iš vakarų aukštaičių pietiečių Kubilėlių kaimo, netoli Kudirkos Naumiesčio. 1881 m. aukso medaliu baigęs Marijampolės gimnaziją (dabar Rygiškių Jono gimnazija), įstojo į Maskvos universitetą, kur studijavo klasikinę filologiją, klausė pasaulinio masto lingvisto F. Fortunatovo paskaitų.

Baigęs universitetą, Jablonskis pasirenka ypač sunkų caro valdžios sąlygomis lietuvių kalbos mokytojo ir kovotojo dėl jos teisių kelią. Lietuvoje mokytojauti jam nebuvo leista. Pirmoji darbo vieta arčiau Lietuvos buvo Mintaujos gimnazija Latvijoje. Tačiau dažnas Jablonskio lankymasis Lietuvoje nepatiko carinei valdžiai, ir jį iškėlė į Taliną, vėliau ištrėmė į Pskovą. 1903 m. Jablonskis Šiauliuose mokė inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbinius duomenis. Vėliau dirbo vertėju ir redaktoriumi Vilniuje ir Panevėžyje. Paskui mokytojavo Breste, Gardine, Veliže, o vėliau atsidūrė Voroneže, kur mokė lietuvių pabėgėlių vaikus ten įsisteigusiose lietuviškose gimnazijose. Nepaisydamas ligos (nebegalintį vaikščioti į pamokas atveždavo račiukais), Jablonskis labai daug dirbo: rengė ir leido lietuviškus vadovėlius, kūrė ir normino lietuviškus mokslų terminus.

Po Spalio perversmo Rusijoje, 1918 m. vasarą, Jablonskis grįžo į Lietuvą. Pradžioje gyveno ir dirbo Vilniuje, vėliau, Lenkijai užgrobus Vilnių, persikėlė į Kauną. 1922 m. įkūrus universitetą, buvo išrinktas lietuvių kalbos profesoriumi ir, kol leido jėgos, dėstė universitete.

Jonas Jablonskis yra bendrinės lietuvių kalbos gramatikos mokslo kūrėjas, parašęs kelias lietuvių kalbos gramatikas, kuriomis buvo galutinai įtvirtintos vakarų aukštaičių fonetikos, morfologijos ir sintaksės lytys, tikslingai nustatytas bendrinės kalbos ir tarmių santykis, įdiegtos bendrinės kalbos normos. Visų Jablonskio kalbos mokslo darbų apibendrinimas buvo jo 1922 m. ,,Lietuvių kalbos gramatika”, kurioje, pasak pasaulinio masto kalbininko Antuano Mejės, Jablonskio „smulkiausiai ir tiksliausiai aprašyta dabartinė lietuvių kalba”. J. Jablonskio 1911 m. „Lietuvių kalbos sintaksė” ir 1928 m. studija „Linksniai ir prielinksniai” padėjo bendrinės kalbos sintaksės mokslo pagrindus.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->