Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Jono Jablonskio sukurti naujadarai

Autorius: Virginija

Jonas Jablonskis – tai nepaprastai šviesi asmenybė lietuvių tautos kultūros istorijoje. Ilgus metus blaškomas iš vienos vietos į kitą, tremiamas ir persekiojamas, sunkios ligos kamuojamas, nuolatinio skurdo ir vargo lydimas, jis visą savo gyvenimą su didžiausiu atkaklumu ir pasišventimu dirbo kilnų lietuvių liaudies švietimo darbą, kovojo dėl liaudies teisių, dėl jos gražesnio rytojaus.

“Visą savo sunkų gyvenimą, teisingai yra pažymėjęs K. Ulvydas,- Jablonskis nieko labiau nemylėjo, kaip tiesą moksle ir savo liaudį – visuomeniniame gyvenime”. Ir iš tikrųjų dėl begalinės meilės savo liaudžiai ir dėl nepaliaujamos tiesos troškimo jis net sunkiausiomis savo gyvenimo valandomis nenuleisdavo rankų, bet priešingai, dar atkakliau dirbdavo “dėl duonos laisvės ir šviesos”, dar atkakliau kovodavo dėl to kad , “jokie ponai nejodinėtų žmonių sprandais kaip tinkami”.
Nė vienas lietuvių kalbininkas ar kitas specialistas nėra sukūręs mūsų kalbai tiek naujadarų, kiek Jablonskis, bet, antra vertus, ir niekas už jį nėra jų daugiau išmėtęs iš kalbos. Daugiausia jų netiko jam dėl įvairių darybos dalykų. Vieni pirmųjų Jablonskio taisytų naujadarų yra žodžiai vistorija, vistarija( = istorija), kurie, jis aiškino, atsiradę dėl klaidingos etimologijos . Ir iš tikrųjų, čia turime patriotiškai nusiteikusių aušrininkų padarytus žodžius: kadangi lietuvių kalba esanti visų kalbų motina, tai ir žodžio istorija pirminė, lietuviška forma turėjusi būti vistorija ar vistarija. Nemaža naujadarų, kurių daugumą 1921-1925 m. sukūrė Terminologijos komisija, Jablonskis yra iš principo atmetęs kaip nereikalingus, nė neaiškindamas, kiek jie taisyklingi.

Tik kartą jis pažymėjo, kad ”kurie-ne-kurie terminai čia, giliau įsižiūrėjus, nesutinka ir su tuo, ką duoda mūsų kalbos mokslas”.

Nereikalingų naujadarų sąrašas:

agna = energija , buitas, buitoji, būtovė = istorija, būtovininkas = istorininkas, dėsmė = tema , džiūgautė = triumfas, gymė = gimtis,sugintrinti = suelektrinti, kūnojas = organas, lytelė = formulė,mokysta = metodika, orove = klimatas , panaša(-ia) = analogija, raštuomenė = literatūra, reikšlas = simbolis, vaidykla = teatras, vaidentuvė = vaizduotė , visove = suma.
Šio tipo naujadarų buvo ypač daug atmesta, kai Jablonskio vadovaujama naujos sudėties Terminologijos komisija peržiūrėjo savo pirmtakės sudarytus medicinos terminus. Vis dėlto vienas kitas Jablonskio išpeiktas naujadaras įvairiais keliais pateko į bendrinę kalbą, pvz., čiaupas,. Kljuotė, mostas, nuokalnė , sankasa, sraigtas ir kt.
Jablonskis taisė žodžius dėl pačios šaknies ydų, pavyzdžiui, žodis aras, Jablonskis apibūdinęs kaip prasimanymą ir daug kartų taisęs. K. Būga spėjo jį esant A. Juškos nukaltų. Jo atsiradimą galima paaiškinti taip: iš tarmiškos formos arelis, manant, kad čia yra mažybinė priesaga -el; buvo padarytas ,,šakninis“ žodis aras. Tokia ,,retro” daryba neįprasta: iš kumelės ar karvel’o (šis senovėje galėjo būti mažybinis daiktavardis) nepasidarėme ,,kumės” ar ,,karvo”. Tačiau per 100 ar daugiau metų arą labai pamėgo poetai ir beletristai, tad jis įgijo ir tam tikrų teisių grožinės literatūros kalboje, ypač poezijoje. Matyt A. Salys buvo visai teisus, pasakęs: ,,Kad poetai taip kėčia tegu sau ,,arauja”, bet bent šiaip raštuose, taip pat ir gamtos moksluose ,,arui” tikrai neturėtų būti vietos”

L. Giros užrašuose pažymėta, kaip Jablonskis aiškino žodžio ypata ydingumą: ”ypata žodis padarytas iš ypa- tingas , prieš tą žodį daug ką gal turėti, ir jį sunku išteisinti”. Čia pat duodamas pakaitalas — asmuo, nurodoma, kad jis vartojamas apie Palangą ir žinomas iš A. Juškos žodyno . Spaudoje Jablonskis žodį ypata pataisė tik 1914 m. Kadaise labai plačiai vartotas spaudoje, jis, kad ir intensyviai netaisomas, labai veikiai nyko iš kalbos. Čia ir kyla klausimas, kuo paaiškinti, kad vieni netaisyklingi žodžiai lengvai pakeičiami tinkamais pakaitalais, o kiti, žiūrėk, nors labai taisomi, atkakliai laikosi kalboje?

J.Jablonskio gyvenimas ir veikla buvo skirta Lietuvai. J.Jablonskio veiklos rezultatai smulkiai ištyrinėti ir įvertinti dviejose A. Piročkino monografijose: 1. “Prie bendrinės kalbos ištakų”(Vilnius, 1977);

2.”J.Jablonskis bendrinės kalbos puoselėtojas”(Vilnius , 1978).

Be to, kaip populiarias mokomąsias priemones A. Piročkinas yra išleidęs net tris knygas apie leksinius ir gramatinius J.Jablonskio taisymus. Pats J. Jablonskis nė vienoje savo gramatikoje nesakęs turįs mokslinių tikslų: “Man rūpi šiaip ar taip daugiausia praktikos reikalas : turime mokyti mokykloje ne tik gramatikos terminų ir įvairių kalbos painiavų , kiek gyvųjų kalbos dalykų , reikalingų kultūrinio lietuvio gyvenimui , jo darbui Lietuvos visuomenėje”.

Naudota literatūra :

1) J. Jablonskio kalbos taisymai , A. Piročkinas.

2) J.Jablonskis bendrinės kalbos puoselėtojas , A. Piročkinas , 1978.

3) Prie bendrinės kalbos ištakų , A.Piročkinas , 1977.

Rašykite komentarą

-->