Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Jono Biliūno kūrybos savitumas

Autorius: Rytis

Jonas Biliūnas, taurusis anykštėnas, laimės žiburio ieškotojas, praskriejo Lietuvos padange kaip rugsėjo žvaigždė. Praskriejo palikdamas gilia žymę ne tik gyvenimu, bet ir kūryba.

Pirmajame XXa. dešimtmetyje į lietuvių literatūrą atėjo J. Biliūnas. Nors jis parašė labai nedaug kūrinių, tačiau jo kūryba tapo tarytum skiriamuoju ženklu tarp to, kas buvo parašyta anksčiau ir kas buvo sukurta po jo.

Pirmaisiais savo brandžiais apsakymais („Pirmutinis streikas“, „Be darbo“) jis įvedė proletariato gyvenimo temą. Atskleidė sunkią darbo žmonių padėtį, sugebėjo parodyti kylančios į kovą streikuojančios masės rimtį, jėgą, kovinį ryžtą. „Laimės žiburyje“ Biliūnas sudeda visą savo kartos tikėjimą žmogumi, jos svajones apie laimingą darbo žmonių ateitį.

J. Biliūnas mūsų literatūroje žinomas ir kaip socialinės nuoskaudos vaizduotojas. Šią temą jau buvo gvildenusi Žemaitė, Lazdynų Pelėda, bet Biliūnas ją lietė visai nauju požiūriu. Senelis Simanas „Žvaigždelėje“, „Lazdos“ tėvas kentėjo visai ne dėl to, kad jiems gyvenime teko susidurti su niekšais, netekusiais žmoniškumo piktadariais. Rašytojas įžvelgė kitas jėgas, nulėmusias tokių žmonių, kaip dvaro prievaizdai, egzistavimą.

Kaip ir daugumas XX a. pradžios lietuvių rašytojų, Biliūnas ieškojo temų mūsų kaime, kuris jam buvo ne tik gerai pažįstamas, bet ir mielas. Biliūnas taip pat mokėjo ieškoti grožio kasdieninėje kaimo buityje, jo žmonių tarpusavio santykiuose ir čia rasti pačius gražiausius išgyvenimus, stebėtiną vidinę kultūrą.
Gilus žvilgsnis į žmogaus vidinį pasaulį
Iki XX a. pradžios mūsų literatūroje niekas nesidomėjo žmogumi, kaip asmenybe. Jonas Biliūnas itin giliai prasiskverbia į veikėjo vidinį pasaulį. Be ilgų aprašinėjimų jis sugeba perduoti veikėjo nuotaiką, jos įvairiausius atspalvius ir netgi parodyti jos kaitymąsi.

Biliūnas sugeba ne tik gilintis į veikėjo vidinį pasaulį, suvokti jo išgyvenimų kaitą, daugybę jos atspalvių, bet ir filosofiškai viską apibendrinti, daryti gilias išvadas. Jis pirmasis mūsų literatūroje mato, kad žmogus – dvilypė būtybė: toks, koks yra ar norėtų būti, ir toks, kokiu jį verčia tapti kitų poelgiai, visuomeniniai santykiai. J. Biliūno personažas auga, plečiasi jo pasaulio pažinimas ir atitinkamai formuojasi žmogus.
Stiliaus kultūra
J. Biliūnas – trumpo apsakymo meistras. Tokiame apsakyme visuomet labai reikšminga jo pradžia ir pabaiga. Biliūno apsakymų pradžia tokia trumpa, kad sunku ją išskirti iš kūrinio visumos. Trumputės ir apsakymų pabaigos – rašytojas mėgsta kūrinį baigti klausimu, nutylėjimu, filosofiškai apibendrinančiu visą kūrinio problema. Ir skaitytojas pats turi rasti atsakymą, arba pagalvoti, kodėl taip esti gyvenime. Taigi Biliūnas vienas pirmųjų sugebėjo apsakymo pradžią ir pabaigą monotoniškai suliedinti su visuma ir meniškai įprasminti.

Nauju keliu J. Biliūnas pasuko ir stiliaus srityje. Biliūnas susiformavo individualų, vieningą stilių, pagrįstą psichologiniu požiūriu į žmogų ir emociniu autoriaus santykiu su tikrove. Jis tarė savitą žodį, kurdamas pasakotojo paveikslą ir naudodamas pagrindinius pasakojimo elementus – autorinę kalbą, dialogą, vidinį monologą.

J. Biliūno apsakymuose vyrauja gana trumpas vientisinis sakinys – juo mintis plaukia ramiai ir lengvai: Apėjusiu ežiomis rugių ir vasarojaus lauką, prisiartinoa prie miško. Ilgesni prijungiamieji sakiniai gana reti. Kiek labiau autorius mėgsta sudėtinį sakinį sudarytą iš kelių atskirų savarankiškų sakinių. Jį kuria tada, kai prabyla iškilmingai: Visur uždaro krautuves ir puikiausius magazinus; languos pasirodo ir tuojau nyksta išsigandusių ponų veidai; iš visų šalių skubiai renkas policija, su baime dairosi aplinkui ir nežino, kas daryti.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->