Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Jono Biliūno kūrybos savitumas

Autorius: Rytis

Jonas Biliūnas, taurusis anykštėnas, laimės žiburio ieškotojas, praskriejo Lietuvos padange kaip rugsėjo žvaigždė. Praskriejo palikdamas gilia žymę ne tik gyvenimu, bet ir kūryba.

Pirmajame XXa. dešimtmetyje į lietuvių literatūrą atėjo J. Biliūnas. Nors jis parašė labai nedaug kūrinių, tačiau jo kūryba tapo tarytum skiriamuoju ženklu tarp to, kas buvo parašyta anksčiau ir kas buvo sukurta po jo.

Pirmaisiais savo brandžiais apsakymais („Pirmutinis streikas“, „Be darbo“) jis įvedė proletariato gyvenimo temą. Atskleidė sunkią darbo žmonių padėtį, sugebėjo parodyti kylančios į kovą streikuojančios masės rimtį, jėgą, kovinį ryžtą. „Laimės žiburyje“ Biliūnas sudeda visą savo kartos tikėjimą žmogumi, jos svajones apie laimingą darbo žmonių ateitį.

J. Biliūnas mūsų literatūroje žinomas ir kaip socialinės nuoskaudos vaizduotojas. Šią temą jau buvo gvildenusi Žemaitė, Lazdynų Pelėda, bet Biliūnas ją lietė visai nauju požiūriu. Senelis Simanas „Žvaigždelėje“, „Lazdos“ tėvas kentėjo visai ne dėl to, kad jiems gyvenime teko susidurti su niekšais, netekusiais žmoniškumo piktadariais. Rašytojas įžvelgė kitas jėgas, nulėmusias tokių žmonių, kaip dvaro prievaizdai, egzistavimą.

Kaip ir daugumas XX a. pradžios lietuvių rašytojų, Biliūnas ieškojo temų mūsų kaime, kuris jam buvo ne tik gerai pažįstamas, bet ir mielas. Biliūnas taip pat mokėjo ieškoti grožio kasdieninėje kaimo buityje, jo žmonių tarpusavio santykiuose ir čia rasti pačius gražiausius išgyvenimus, stebėtiną vidinę kultūrą.
Gilus žvilgsnis į žmogaus vidinį pasaulį
Iki XX a. pradžios mūsų literatūroje niekas nesidomėjo žmogumi, kaip asmenybe. Jonas Biliūnas itin giliai prasiskverbia į veikėjo vidinį pasaulį. Be ilgų aprašinėjimų jis sugeba perduoti veikėjo nuotaiką, jos įvairiausius atspalvius ir netgi parodyti jos kaitymąsi.

Biliūnas sugeba ne tik gilintis į veikėjo vidinį pasaulį, suvokti jo išgyvenimų kaitą, daugybę jos atspalvių, bet ir filosofiškai viską apibendrinti, daryti gilias išvadas. Jis pirmasis mūsų literatūroje mato, kad žmogus – dvilypė būtybė: toks, koks yra ar norėtų būti, ir toks, kokiu jį verčia tapti kitų poelgiai, visuomeniniai santykiai. J. Biliūno personažas auga, plečiasi jo pasaulio pažinimas ir atitinkamai formuojasi žmogus.
Stiliaus kultūra
J. Biliūnas – trumpo apsakymo meistras. Tokiame apsakyme visuomet labai reikšminga jo pradžia ir pabaiga. Biliūno apsakymų pradžia tokia trumpa, kad sunku ją išskirti iš kūrinio visumos. Trumputės ir apsakymų pabaigos – rašytojas mėgsta kūrinį baigti klausimu, nutylėjimu, filosofiškai apibendrinančiu visą kūrinio problema. Ir skaitytojas pats turi rasti atsakymą, arba pagalvoti, kodėl taip esti gyvenime. Taigi Biliūnas vienas pirmųjų sugebėjo apsakymo pradžią ir pabaigą monotoniškai suliedinti su visuma ir meniškai įprasminti.

Nauju keliu J. Biliūnas pasuko ir stiliaus srityje. Biliūnas susiformavo individualų, vieningą stilių, pagrįstą psichologiniu požiūriu į žmogų ir emociniu autoriaus santykiu su tikrove. Jis tarė savitą žodį, kurdamas pasakotojo paveikslą ir naudodamas pagrindinius pasakojimo elementus – autorinę kalbą, dialogą, vidinį monologą.

J. Biliūno apsakymuose vyrauja gana trumpas vientisinis sakinys – juo mintis plaukia ramiai ir lengvai: Apėjusiu ežiomis rugių ir vasarojaus lauką, prisiartinoa prie miško. Ilgesni prijungiamieji sakiniai gana reti. Kiek labiau autorius mėgsta sudėtinį sakinį sudarytą iš kelių atskirų savarankiškų sakinių. Jį kuria tada, kai prabyla iškilmingai: Visur uždaro krautuves ir puikiausius magazinus; languos pasirodo ir tuojau nyksta išsigandusių ponų veidai; iš visų šalių skubiai renkas policija, su baime dairosi aplinkui ir nežino, kas daryti.

Biliūno apsakymuose nemažai nebaigtų sakinių, neatsakytų klausimų dėl nuolatinės minčių bei emocijų kaitos. Autorius labai mėgsta pauzę, kurią žymi daugtaškiu. Šiuo pomėgiu jis išsiskiria iš visų ankstesniųjų rašytojų ir pirmasis pauzei skiria žymų vaidmenį – ji padeda visko iki galo neišsakyti, žadina vaizduotę.

J. Biliūno kalba nėra labai įvairi. Bet užtat šitie paprastai lėtoko tempo sakiniai stebina lengvu, grakščiu ritmu, kuris skamba visuose apsakymuose. Autorius vengia pradėti ir baigti sakinį kirčiuotu skiemeniu, vengia tų skiemenų sandūros, ir atrodo, kad jis kalba, viską apmąstydamas, pasverdamas kiekvieną vaizdo ar minties dalelę: Tai buvo nedidelė balta katytė. Tokį pasakojimo ritmą sudaryti rašytojui padeda inversija – neįprasta žodžių tvarka sakinyje: O juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas.

J. Biliūno apsakymų žodynas labai paprastas. Tai kasdieninė, šnekamoji kalba. Rašytojas visai neieško gražių žodžių, nesistengia jais skaitytojo nustebinti.bet ta kasdieninė kalba jo apsakymuose skamba šventiškai. Dėl to ir eilinė „Žvaigždėje“ aprašyta diena pasidaro ypatinga.

Gana dažni Biliūno kūriniuose yra palyginimai epitetai, mažybiniai maloniniai žodeliai. Jais paprastai autorius mėgsta pabrėžti emocinį daikto ar reiškinio atspalvį.

Vienas iš pasakojimo elementų, dialogas, J. Biliūno kūryboje neturi išskirtinio vaidmens. Jis dažniausiai labai trumpas ir vartojamas veikėjui ar veiksmui apibūdinti. Bet ir juo rašytojas sugeba atskleisti veikėjo vidinį pasaulį, netgi charakterizuoti.

Rašytojas dažnai pasakoja pirmuoju asmeniu, atskleisdamas savo išgyvenimus. Pasakotojas ir autorius susilieja. Vadinasi, galime įžvelgti ir tam tikrą vidinio monologo atmainą.
Jonas Biliūnas (1879 – 1907) – pirmasis lietuvių rašytojas, ištobulinęs apsakymą, suteikęs jam europietišką formą. Jis sukūrė lyrinio pasakojimo būdą ir kalbėjo apie didžiąsias gyvenimo vertybes: teisybę, dorą ir laisvę, pagarbą ir užuojautą žmogui.
ATSIMINIMAI APIE JONĄ BILIŪNĄ

Likimo dovanos

Rašydama atsiminimų knygą “Po aukštus kalnus vaikščiojau”, kur kalbama ir apie Joną Biliūną, dar kartą perskaičiau vaikystėje su meile po kelis sykius skaitytus ir iki ašarų jaudinusius apsakymus “Joniukas”, “Brisiaus galas”, “Liūdna pasaka”… Koks sugestyvus jo sakinys. Trapus, kaip ir jo gyvenimas, jo laimė. O už tų vaizdų, už tos emocionalios žodžio spalvos – jo gyvenimas, kupinas klokeliūrų, kaip sakytų tapybos darbų restauratorius, ir didelės šviesos, kuri spinduliavo ne tik jo kūryboje, bet ir jo buvime greta Julijos, jo išrinktosios, greta mūsų. Skaitydamas jo kūrybą, rodos, nusimeti visas apnašas, visus smūgius ir tiesiesi kaip pavasarį namo palangėje darželio daigai.

Ir čia prisiminiau pokalbį su Julija Biliūniene-Matjošaitiene apie gyvenime jos sutiktus šviesulius. (Ji gyveno Kaune, K.Donelaičio g. 9, pirmame aukšte.) Ji tada pasakė:

– Mano kelyje toks šviesulys buvo Jonas Biliūnas. Tai įvyko Šiauliuose. Aš tada mokiausi.

Pasibeldė. Jis pas mano brolį atėjęs su reikalais. O jaučiau, kaip ryškiai mėlynos gilios akys tartum nutvilkdė mane. Apie jį seniai buvau girdėjusi – geras organizatorius, patriotas, cicilikas, bet nemaniau, kad toks paprastas ir taurus žmogus jis buvo.

Kada susituokėm? Tai įvyko savaime, Panevėžy. O paskui išsiskyrėm (J.Biliūnas išvažiavo į Leipcigą studijų. – M.M.), kad vėl susitiktume; jį, pasiskolinusi pinigų, išsiunčiau į Šveicariją gydytis, o pati išskubėjau į Charkovą baigti studijų.

Tiesa, J.Biliūnui vykstant į Ciurichą, Amerikos lietuviai žadėjo stipendiją ir atrodė, kad galės ir studijuoti, ir gydytis… Tik svetimi, žinoma, neskubėjo su pinigais, o turėti, nors ir skolinti, nykte nyko kaip pavasario saulėj paskutinis sniegas ant kalvučių… Juk reikėjo ir už imatrikuliaciją sumokėti, ir už palėpės kambarėlį, ir už stiklinę pieno visai dienai… O J.Biliūnas skubėjo, skubėjo rašyti, nes jautė, kad džiova pergalingai naikina organizmą, o jis taip skolingas savo literatūrai, savo skaitytojui… Ir čia gimė vienas po kito jo stebuklingos jėgos apsakymai… O jaunąją žmoną pasiekia vis skaudesni, nerimą keliantys Jono laiškai. Vėl pasakoja J. Biliūnienė:

– Iš Ciuricho ėjo liūdnesni ir liūdnesni laiškai. Jau temperatūra siekia 39 laipsnius. Aš nubėgau į paskutinį egzaminą, chirurgijos. Profesorius moterų nemėgo. Bet taip prašiau, jog neiškentęs sutiko, leido laikyti egzaminą. Ir 300 rublių pasiskolinusi, su juodos duonos kepalu ir kumpiu pintoje dėželėje išvykau į Šveicariją. Važiavau nuplyšusi, nes gailėjau ir franko sau išleisti. Radau gyvenantį palėpės kambarėlyje. Tuoj nusamdžiau butą žemai, su veranda. Jonas atgavo nuotaiką. Profesorius patarė važiuot į savo kraštą. Jis sakė, kad su Jonu blogai. Išvažiavom pavasarį. Ir tuoj – į Kačerginę. Niekas nepatarė, kad ne blaškymasis, iš vienos vietos į kitą vežiojimas, o gera mityba ir grynas oras bei ramybė buvo reikalingi…

“Atvažiuok, aš Tau rašau dovaną”, – rašė, kai ruošiausi į Ciurichą atvažiuoti. Ir pasveikino su “Laimės žiburiu”: “Tavo garbei parašiau”.

Patį pirmą rytą J. Biliūnienė išskubėjo į parduotuvę maisto. Gautą grąžą rūpestingai įsidėjo į pačios siuvinėtą piniginėlę ir įleido į kišenę. “Čia gi buvo visi mūsų ištekliai, nors ir skolinti”, – pasakodama pridūrė. Jau buvo netoli namų, kai ją pasivijo berniukas ir padavė pamestą piniginę, nes kišenės būta kiauros.

Su Ciurichu Juliją iš pradžių supažindino ten studijavęs Vaitkevičius. Lankėsi jų kambarėlyje ir sena J.Biliūno pažįstama Šatrijos Ragana. Paskui Julija kartu su Jonu Biliūnu kopė į kalnus.

Pasakoja J.Biliūnienė:

– Debesėliai plauko, kūliais virsta. Vienas spindulys pralenda. Kitas. Ir nušvinta apačioj Ciurichas. Jonas ėjo sunkiai, gal turėdamas 38 laipsnius temperatūros. Mat norėjo man Ciurichą parodyt.

Rozalimo, Kačerginės pušynai, kur buvo vasaromis Jonas Biliūnas, buvo garsūs gydomosiomis galiomis. Ir kiekviena vietovė įrašė savo puslapius J.Biliūno biografijoje, o geriau – J.Biliūnas praturtino, pavyzdžiui, Kačerginės istoriją savo darbais. Jis nesiliovė rašęs, kiek leido sveikata, nes matė, kad kelias labai staigiai trumpėja. Čia jis sukūrė jaudinantį apsakymą “Brisiaus galas”, čia sutiko “Liūdnos pasakos” veikėjos Juozapotos prototipą ir galbūt apmąstė patį apsakymą. Tik, artinantis rudens darganoms, Julija pasiryžo savo vyrą išvežti į Zakopanę tolimesniam gydymui, bet… dar reikėjo rasti, kas paskolins lėšų.

Ir vėl pasakoja J.Biliūnienė:

– Aš niekaip negaliu užmiršti jo atsisveikinimo su Lietuva, – akys sudrėksta, moteris trumpam prityla ir po valandėlės tęsia: – Jis nujautė savo mirtį. Kai buvom Anykščiuose, aprodė man kiekvieną kalnelį, takelį. “Palauk, einam prie Šventosios, – kalbėjo jis, – aš Tau parodysiu, kur maudydavomės. Ir brastas, ir duburius. O šituo keliuku mes rarotų bėgdavom…” Jis ėjo ir ėjo, visur mane vesdamasis, tartum norėdamas supažindinti, kad vėliau kitiems papasakočiau…

Išvykus vyrui į Zakopanę, Julija šokosi darbuotis, kad galėtų išmokėti skolas ir sukaupti lėšų tolesniam vyro gydymui. Gyveno Kaune, Maironio gatvėje, pusrūsyje. Staiga gavo žinią iš Zakopanės gydytojų: “Prašau atsiimti, ligonis tesės dešimt dienų ar dvi savaites daugių daugiausia”. Ir vėl teko skubėti, ieškoti, iš ko dar galėtų pasiskolinti. “Prašau vieno, prašau kito, – pasakoja, – ir to, kuris tą naktį šimtą rublių pralošė, atsisako skolinti. Ir tik vienas pacientas, radęs mane susikrimtusią, paskolino pinigų. Tai buvo kunigas Opulskis. Paklausęs, kiek kainuoja kelionė į Lenkiją ir kelionės išlaidos, vietoj kelių rublių už sutaisytus dantis davė reikiamą sumą”. Ir gubernatorius, sužinojęs jaunos moters nelaimę, kad vyras prie mirties, tik paklausė, kada išeina traukinys į Lenkiją, ir tam laikui liepė paruošti užsienio pasą ir kitus dokumentus, net nepaklausęs apie Julijos besislapstantį brolį A. Janulaitį.

Greičiausia todėl J. Biliūnienė vis sakydavo: “Aš nesutikau blogų žmonių savo gyvenime”. Jos akys tada spindėdavo gerumu. Ji mokėjo džiaugtis ir palangėj besisukinėjančia kiele, ir netoliese esančio vaikų darželio kieme krykščiančiais mažyliais. Tai buvo gerumo apaštalas. Ne veltui jau Zakopanėje parašytos “Liūdnos pasakos” dedikacijoje J.Biliūnas rašė: “O Ramūta! Tu manęs nelaimėje neapleidi, nuliūdusį palinksmini, nuvargusiam ranką paduodi… Dėkingas už Tavo atsidėjimą ir širdį gerą, aš nors apsakymėlius Tau rašysiu. Klausyk!.. Jeigu patiks Tau, ir gyvas būsiu, – ir daugiau papasakosiu…”

Vėl J. Biliūnienės, atskubėjusios su instrumentų dėžele į Zakopanę, žodžiai:

– Buvo lapkritis. Saulė žeme ridinėjosi. Kalnų keteros lyg auksinės blizga atokaitoje. Medinukai nameliai išmėtyti dauboje. “Negali jis mirti, negali!” – galvojau. Sanatorija, kurioje gulėjo Jonas, iš tiesų niūroka. Tada išsinuomojau kalnuos namelį – kambarėlis, virtuvytė ir stiklinė veranda. Ir mes tas kelias savaites gyvenom kaip pasakoj. Saulė kasdien mus lankydavo, o su ja – ir gera nuotaika. Leidau pinigus, gyvendama tik ta diena, ir J.Biliūnas ėmė gerėti. Atsirado nuotaika. Ėmė rašyti, svajoti, planuoti. Ir parašė daugiausia paskutiniaisiais mėnesiais būnant kartu. O aš dievinu žmogų, kuris rašo… “Brisiaus galą”, “Kliudžiau”. Jo visi apsakymai buvo nepaprastai trapūs, ir kiekviename galėjai įžiūrėti to didelio milžino – jį ir vadino meška – jautrią sielą.

O mirties šešėlis nejučia artinosi.

– Tik poetas galėtų aprašyti tokią dieną, – vėl tęsia J.Biliūnienė. – Buvo gruodžio aštunta. Sekmadienis. Saulė kėlėsi. Spinduliai smigo iš už kalno į dangų. O kalnas gigantas lyg karžygys guli apipiltas ugningu auksu. Apie devintą valandą į plyną lauką atėjo repetuoti smuikininkas Barscevičius ir šopenistas Slivinskis. Aš ruošiausi virtuvėlėje, kai užgirdau Joną švilpaujant –
šaukiant mane. Jis buvo pakilios nuotaikos. Aprengiau baltais marškiniais, sušukavau, pritaisiau staliuką. Jonas dainavo… Prisiminėm vaikystę, jaunystę. Jonas planavo rytą pradėti rašyti apsakymą apie lietuvę moterį. “Dievas, – sakė, – moterį sutvėrė iš Adomo šonkaulio, rytų pasakose – iš lotoso žiedo, o aš – iš lietuviško…”

Ir pakilo kalnų vėjai, iš pradžių klabindami langines, barbendami į langus, paskui įsibėgėję grodami eglių viršūnėmis ir lieknais kamienais. Tai neaprašoma muzika, neaprašomas jausmas. Pakilo kalnų vėjai, o su jais išėjo ir Jonas Biliūnas.

Julijos ir Jono Biliūnų bendras gyvenimas buvo tarsi nematytos, neregėtos žvaigždės akimirkos švystelėjimas, tarsi kalnų kaktusas, kuris tik kartą gyvenime pražysta nepaprasto grožio varpelių prisodrintu žiedu ir miršta. Jiedu išėjo į Amžinybę, bet liko žemėje jų šviesa, jų darbai. Julija, tiesa, neparašė tomų, bet buvo ta nuostabioji Lietuvos miškų ir laukų deivė, suteikusi savo vyrui sąlygas dirbti, rašyti, svajoti, mokėjusi džiaugtis ir akimirka, ir jo darbais ir svajonėmis.

Manau, kad kiekvienas lituanistas, jei tik bus galimybė, proga, aplankys tas šventas mūsų širdžiai vietas, kur J.Biliūnas gyveno, vaikščiojo, kūrė.

Man pasisekė. Buvau ne kartą Anykščiuose. Ir su Antanu Vienuoliu mes, Vilniaus universiteto studentai, užkopėm į Liudiškių piliakalnį, kur turėjo atgulti iš Lenkijos sugrįžęs Jonas Biliūnas, buvau ir jo tėviškėje, Niūronyse (ten, žvelgiant į rūke paskendusį Piestupį, staiga gimė eilėraštis, vėliau įėjęs į mano rinkinį), ir Liepojoje, Šiauliuose, Panevėžyje (kur juodu, kaip minėta, susituokė) ir Rozalime, Kačerginėje, Leipcige, Ciuriche. Zakopanėje su Kauno dailininkų grupe aplankėm J.Biliūno kapą, kuris gražiai tvarkomas. O labiausiai dėkinga likimui, man dovanojusiam keliolika metų Julijos Biliūnienės širdies šilumos, jos akių spindėjimo.

Marija MACIJAUSKIENĖ

Koks buvo J. Bilūnas
Kovojo už lietuvius darbininkus.

Rašė tarpsnius į „Varpą“, „Ūkininką“, „Darbininkų balsui“.

Mėgdavo kurti tėviškėj ant beržų kalnelio.
Biliūnienė apie savo vyrą sakė: jis yra greit užsidegantis, pasiduodantis jausmams, nuotaikoms, o paskui greit atvėstantis, prablaivėjantis ir jau mokantis į save pažvelgti iš šalies.
Pagal Biliūno laišką iš Ciūricho sukūręs keturis sonetus – „Viltis“, „Kūdikystės aidas“, „Kareivio atsisveikinimas“, „Senos motinos akimis“, – ir nusiuntė juos savo bičiuliui Povilui. Paskui atsipeikėjęs – pamatęs, kokie jie silpni, ir pasiuntė kitą laišką. „Ant eilių gali mano spjauti, spausdinti jų neleidžiu“, – taip parašęs.
Biliūnas visuomet turėjo aiškią nuomonę, bet jos niekam neprikišdavo, buvo tolerantiškas, atidus draugams, todėl pelnė didelį jų pasitikėjimą.

Remdamasis Biliūno bendraamžių prisiminimais, jį yra charakterizavęs Vaižgantas: „Jonas su visais, neskiriant nė moterų, apsieidavęs labai paprastai, lengvai, lygiai, tikrai demokratiškai. Bet kas galėjo su juo susibičiuliauti.
J. Biliūnas savo laiške Jurgiui Šauliui apie save rašė taip: „Aš labai jautrus žmogus…“ Tai atsiskleidžia jo herojuose. J. Stonys j. Biliūno herojus labai jautrus kitų skausmui ir apskritai kitų padėčiai. J. Biliūno proza pasižymi ir bendra didelio jautrumo atmosfera. ( Juozas Stonys )
Optimistas, maištingas dvasios veržlumas, socialinės lygybės siekėjas.
Draugiškas, nuoširdus tai atsispindi ir jo kūriniuose, ir laiškuose. Buvęs labai draugiškas, pats vienas negalėjęs pabūti, laisvomis valandomis pas Biliūną vis būdavę po keletą draugų, jam lygių ar jaunesnių. (Vaižgantas)

Pagrindinė ir svarbiausia J. Biliūno kūrybos ypatybė, kuri pagauna ir sužavi skaitytoją, yra jos nuoširdumas.
Jono Biliūno vaikystės prisiminimai
J. Biliūnas – tamsaus gymio, aukšta kakta, melsvom akim. Tik nosytė kaip tėvo – su gurkleliu. Gimė silpnas todėl dažnai sirgo, buvo liesas, išblyškęs. Tačiau buvo labai tėvų mylimas.

Jau būdamas suaugęs, Biliūnas bando sugrįžti į savo pirmąsias dienas, tačiau nenumaldoma laiko bangų mūša jau daug ką užnešusi smėliu, tik vienas kitas grūdas dar žiba iš to saulėto kūdikystės pasaulio.

… Pamena jonas virš lopšio palinkusį motinos veidą. Pamena, kaip rūpėdavo abiem rankom nutverti pro langą nusidrėkusią spindulių juostą…

… Keista buvo Biliūnui, kai mama pasakė, kad jos sesers dukrai jis yra dėdė. Tuomet berniukas mąstė, koks jis gali būti dėdė, jeigu yra dar mažas, be ūsų, be kos dantyse…

… Atmena Jonas ir garnio dainelę:
– Garnys, garnys, tas ilgakojys.

Garnys, garnys, tas ilgakojys.

Bėgčiau, bėgčiau, kad galėčiau.

Tokias kojas kad turėčiau

Kaip garnys.
Vaiką visada linksmai nuteikdavo šita dainelė, kai tik mama imdavo dainuoti apie garnį, liaudavosi verkęs ir šypsodavosi. Gera būdavo klausytis sodraus, jausmingo mamos balso, kuris dar tada, kai berniukas gulėdavo lopšy, užplūsdavo jį kartu ir šviesos ir šilumos pajautimu…

… Laimingas berniukas buvo, kai dovanų gavo juostą, tokią gražią su raudonomis žvaigždutėmis ir raudonais kutais. Niekas tokios neturėjo. Džiaugėsi berniukas, kad jis jau susijuosęs, nebesišaipys bernai, jog diržo neturi…

… Pamena Jonas, kai spaudos draudimo metais tėvai skaitydavo lietuviškai. Gerai pamena, kaip į sodžių atėjo žandarai, kaip reikėjo slėpti lietuviškas knygas.

Galbūt jau nuo tų vaikystės dienų Jonuką užvaldė pagarba ir meilė knygai, laikraščiui, kuriuos vėliau jis godžiai skaitys…

… Pagavo Jonas su draugu lyną. Susikūrė laužą, išdorojo žuvį, apibarstė druska, suvynioję į varnalėšą aptepė moliu ir kepė ant žarijų. Kaip gyvas Jonukas nebuvo valgęs tokios skanios žuvies, kvepiančios dumblu, švendrų šaknimis ir laužo dūmais…

… Skaudu buvo vaikui, kai ganant žąsis piemenaitės iš jo šaipytis pradėjo, šveplium vadino…

… Pamena savo pirmąją išpažintį. Kiek jis galvojo, ką sakyti kunigėliui, o ko ne – juk dar Dievulis supyks…!

Rašykite komentarą

-->