Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Joninės

Autorius: Justinas

Saulė ir ugnis per Jonines pagerbiama ypatingai. Saulei dėkojama už šviesą ir šilumą, prašoma jos palankumo. Todėl ši šventė visada švenčiama lauke, prie didelio laužo. Laužas sukuriamas ant aukštos, toli matomos kalvos. Manyta, kad kuo toliau jis apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius. Šventinį laužą įžiebdavo švaria, ką tik įžiebta – titnagu įskelta – ugnimi. Ši ugnis laikyta nepaprasta: ji apvalo, apsaugo nuo ligų ir nelaimių. Nakčiai baigiantis šokinėjama per laužą. Jeigu mergina ir vaikinas kartu peršoka laužą susikibę rankomis – jų laukia vestuvės.

Pavasario darbai jau baigti, pats laukų žydėjimas, brandos metas. Dienos dar ilgėja, nors saulė jau pavargus, tuoj persiris per dangaus aukštumas. Vieną gražiausių vasarvidžio dienų, kai žemė ilsisi po dalgio dar nepaliestu žolynų kilimu, švenčiama ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventė. Pagal baltišką tradiciją ši diena dar vadinama Rasos švente arba Kupolinėmis. Katalikų Bažnyčios liturgijoje tai šv. Jono Krikštytojo gimimo šventė. Šiandien gražūs baltiški pavadinimai jau gerokai primiršti, tačiau Joninių laukia ir jas švenčia ne tik varduvininkai. Tai jauno ir seno, mažo ir didelio laukiama šventė. Belaukiant šios nakties stebuklo (gal šįsyk pavyks rasti paparčio žiedą?), noriu papasakoti apie nuostabius šventės papročius, burtus, simboliką.

Birželio 23 dieną – Joninių išvakarėse – moterys laukuose ir miškuose rinkdavo vaistažoles – kupoliaudavo. Tuomet tikėta, kad surinktos žolės turinčios ne tik gydomąją, bet ir maginę galią. Ypatinga reikšmė skirta jonažolei – tikėta, kad ji gali išgydyti net 99 ligas! Netekėjusios merginos, apsivilkusios kuo balčiausiais lino rūbais, dainuodamos pasklisdavo po pievas pinti vainikų. Vainikai turėdavo būti nupinti iš devynių arba dvylikos skirtingų žolynų – baltųjų ir raudonųjų dobilų, ramunių, rugiagėlių, rūtų… Paprastai merginos nusipindavo du vainikus – vieną galvai papuošti, kitą – ateičiai spėti. Tai būdavo viena lyriškiausių ir žaismingiausių pasirengimo šventei dalių. Vyrai, ypač jeigu parapijoje būdavo atlaidai, vakarop apvaikščiodavo rugių laukus. Joninių išvakarėse žmonių darbus visuomet apgaubdavo paslaptis ir viltis.

Trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos, kaip, beje, ir ilgiausios nakties ir trumpiausios dienos – šv. Kalėdų – šventę lydi burtai ir magija. Didžiausia paslaptis slypi naktyje. Vidurnaktį visi išeina ieškoti paparčio žiedo – laimės ir aiškiaregystės simbolio. Jį radęs, žmogus įgyja antgamtinių jėgų, tampa protingas, laimingas, sužino visas paslaptis, kitų žmonių mintis, supranta gyvulių kalbą, sužino, kur paslėpti turtai. Norintieji jį surasti, turi įveikti daugybę kliūčių: eiti reikia tik vienam, tarp 11 ir 12 valandos nakties, prieš tai būtina atlikti išpažintį, nuoširdžiai melstis, o einant gilyn į mišką jokiu būdu nesidairyti. Vieta turi būti taip toli nuo gyvenviečių, kad jos nepasiektų nei žmogaus balsas, nei gaidžio giedojimas, nei šuns lojimas. Išsirinkęs tokią vietą, ieškotojas po paparčio keru tiesia drobulę, baltą nosinę ar šilkinę skarelę, apsibrėžia žemėje šermukšnine lazda arba šventinta kreida apskritimą, pasideda indą su švęstu vandeniu, užsidega žvakę, atsiklaupia, meldžiasi ir neatsigręždamas laukia, kada pasirodys švytintis, panašus į deimantą ar mažą spindinčią žvaigždutę žiedas ir nukris ant skarelės. Besimeldžiant gąsdina velniai, raganos, piktosios dvasios. Rastą žiedą reikia ypatingai saugoti – prasipjauti rankos ar krūtinės odą ir po ja pakišti. Tačiau neatsirado dar tokio laimingojo, kuris būtų galėjęs rastą paparčio žiedą išsaugoti…

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->