Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Jonas Mačiulis – Maironis

Autorius: Laima

Va. pabaigos tautinio sąjūdžio idėjų reiškėjas. Maironis – poetas romantikas, lyrikos branduolį sudaro eilėraščiai apie Tėvynę. Poetas romantiškai vaizduoja jos praeitį (“Milžinų kapai”, “Trakų pilis”, “Vilnius”(prieš aušrą)), idealizuoja Lietuvos gamtą(“Mano gimtinė”, Kur bėga Šešupė”, “Vakaras ant ežero keturių kantonų”), tiesiogiai išpažįsta meilę Tėvynei(“Taip niekas tavęs nemylės”).

Tėvynės meilė lydėjo poetą nuo pat gimtinės slenksčio prie vaizdingų Dubysos krantų iki paskutinės poilsio vietos po Kauno katedros skliautais. Dar studijų suole parašytos Lietuvos istorijos pratarmėje jaunasis poetas įrašė šiuos įsidėmėtinus žodžius: ”Žemė kur mes gimėme, augome ir pasenome, yra mums brangi ir miela, mylime ją kaip vaikai savo motiną, o jei kartais atsitinka persiskirti su ja ir išvažiuoti į tolimą šalį, tai sunku užturėti krintančias ašaras ir nuraminti suspaustą širdį. Kiekvienas, rodos, žmogus turi tartum įgimtą tą meilę, kiekvienam yra brangi tėvynė”. šiuos prasmingus žodžius, kuriuos parašė dar labai jaunas būdamas, Maironis patvirtino visu savo gyvenimu bei kūryba.

Kurį Maironio eilėraštį beskaitytume, iš jo dvelkia gimtosios žemės poezija: ir Nemuno vandenys, banguojantys tarp ”kalnų, lankų”, ir “Dubysos atkrančiai žali”, ir čiurlenantis skaidrus upeliukas, kuriame mainosi vasaros dangaus atspindžiai.

Maironio eilėraščiai tapo neatsiejami nuo lietuvių tautos, jie virto populiariausiomis liaudies dainomis. O žodžius “Graži tu, mano brangi tėvyne…” žino kiekvienas lietuvis, nesvarbu, kokio amžiaus, politinių pažiūrų, religinių pažiūrų, religinių įsitikinimų ar socialinės padėties jis bebūtų.

Retoriniu kreipiniu autorius išsako santykį su tuo, apie ką kalba, epitetai graži, brangi sustiprina įspūdį. Motyvas po motyvo(istorija, gamta, žmonės) atsiveria prieš akis maironiškoji, poetiška, dvasinga ir grakšti Lietuvos panorama. Ir eilėraštyje dominuoja istorinis įvaizdis(“Čia Vytautas Didis plačiai viešpatavo, Ties Žalgiriu…”, “Ten apleistos pilys griūva…”)tačiau kartu su autoriumi žavimės Tėvynės grožiu, jos nepakartojama panorama.

Maironis nesižavėjo tuo, kas svetima, egzotiška tolimų kraštų gamta nekėlė jam jokių jausmų, nors ji galbūt turtingesnė ir puošnesnė. Stebėdamas Alpių grožybes(“Medžių ant saulės kepintas lapas Nuspindo rasa; Rožių iš kalnų papūtė kvapas Skania sveikata.”):smaragdu žibančias ežero vilnis, nuostabų aromatą skleidžiančias puikiausias rožes,- poetas pajunta nenugalimą tėvynės ilgesį. Svajonėmis jis nejučia sugrįžta į gimtąjį kraštą: ”Ten, kur palangėms stiepias sužiurę Žemčiūgų žiedai, Kur raudonmargę kreipia kepurę Jurginų pulkai.”

Šios Lietuvos kraštovaizdžio detalės, atrodo, tokios kuklios šalia didingų Alpių kalnų, tačiau jos artimos ir mielos pasiilgusiai poeto širdžiai. Lietuvos peizažas neatsiejamas nuo tautos kultūros, kuri, Maironio giliausiu įsitikinimu, ryškiausiai atsispindi tautosakoje. Gal todėl jo lyrikoje neretai apdainuojama “močiutė sengalvėlė”- auguntoja, ramintoja auklėtoja .

Per ją, motiną, poetas susijęs glaudžiausiais kraujo bei dvasios ryšiais su savo tauta, su savo žeme, jos istorija ir jos žmonėmis, su jų vargais ir likimu.

Poetui tėvynės meilės grožis yra susijęs su jausmais, kuriuos išgyvena. Vienas iš gražiausių jausmų meilė, meilė tėvynei. Poetas visada “Pavasario balsuose” spausdindavo pirmuoju eilėraštį ”Taip niekas tavęs nemylės” Eilėraštis pradedamas retoriniu kreipiniu-sušukimu: ”Jau niekas tavęs taip giliai
nemylės, Kaip tavo nuliūdęs poetas!”.Po to kita retorinė figūra: ”Ar kas ir kančių tiek pakelti galės

Tiktai dėl tavęs numylėta!”. Įsiklausykime , kokia emocionali šio posmo kalba. Lyrinis subjektas vaizduoja savo psichologinę būseną kaip išskirtinę: jis ne tik myli – jo meilė ypatinga. Jis myli, liūdi ir kenčia. Mylimosios įvardinimas nukeltas į pačią pabaigą, todėl rimuotoje pozicijoje ištariamas labai stipriai. Be to, jis sudaro aidą su įvaizdžiu poetą. Abi šios sąvokos ypatingos, poetiškos.

Liūdesio gaidą pastiprina ir pratęsia graudžių ašarų motyvas, būdingas Maironio lyrikai. Pagaliau ketvirtoje eilutėje randame ugnies metafora, kuria Maironis mėgo reikšti savo jausmus.

Trečiojoje strofoje prabylama apie tėvynės žavesio jėgą, grožį, meilės kerus: ”Kas suteikė tau, numylėta, graži, Tą įstabią, slaptąją galią Kuria į dausas jojo dvasia neši; Vėl dega jam norai atšalę!

Eilėraščio “Taip niekas tavęs nemylės” vainikuojamas dviem paskutiniais posmais: juose išryškėja lyrinio subjekto žygdarbio dvasinė patriotinė prasmė ir iššifruotas iki šiol slėptas numylėtosios vardas. Ji – Tėvynė. Kūrinys užbaigiamas lyriškai. Tame lyrizme girdėti ir pasididžiavimas, ir poetizuotas liūdesys: ”Pasklido giesmė po tą šalį toli, Kur Nemuno vandenys bėga; Pažino tave ir pamilo visi: Ir rūmai ir sodžių sermėga. Poetams kitiems numylėta ranka Iš laurų vainiką nupynė,-Tu jį nors atmint ar atminsi kada? Tu jo numylėta tėvyne?

Autoriui svarbi tėvynės istorinė praeitis, tautos kovos už savo egzistenciją. Vienas iš tokių praeities vizijų yra populiarusis eilėraštis – daina “Milžinų kapai”.

Pavadinimu jau nusakoma kurinio tema: praeities lietuvių kovos su kryžiuočiais. Eilėraštis turi siužetą, vienas posmas natūraliai praauga kitą, pasakojama istorija plėtojama, turi ryškią pabaigą.

Pirmasis posmas – veiksmo ekspozicija. Nusakoma konkreti erdvė: ”Kur lygūs lauka Snaudžia taurūs miškai”. Vaizdas vizualus, dinamiškas, daug veiksmo, kurį įvardina veiksmažodžiai ”dūmoja”, ”galanda”, “balnoja”. Netgi veiksmažodis “snaudžia” žymi aktyvų veiksmą. Miškai ne šiaip snaudžia – jie pilni gyvybės, šiurpių įvykių. Jie kaip ir lygūs laukai, sukuria Lietuvos senove, atskleidžia kraupią įvykių tikrovę.

Antroji eilėraščio strofa kuria pavojaus nuotaiką. Įspūdį sustiprina metafora :”Kaip sparnai debesies”.

Į trečiąjį posmą poetas įveda lietuvaičių temą. Maironis, kaip ir kiti lietuvių poetai, rėmėsi liaudies kūryba. Lietuvaitės, našlaitės, rauda ”tarp tyrų plačių”.

Ketvirtoji eilėraščio strofa veiksmo įtampą. Sužinome, kad kryžiuočiai rengiasi į Lietuvą “Kryžiuočių seniai(suvadinti svečiai) į vaišias per Lietuvą traukia”. Antrojoje posmo dalyje juntame jų herojišką ryžtą. Strofos nuotaiką kuria artilerijos, pabrėžiančios šaižokus garsus.

Penktojo posmo nuotaika džiaugsminga, pakili. Daug veiksmo apibūdinančio pasirengimą kovai. Strofa skamba labai energingai, nors ir dominuoja švelnūs tonai.

Šeštoji ir septintoji strofose pasikeičia veiksmo laikas. Tai naktis. Veiksmo laiko kaita padeda atskleisti kryžiuočių dvasinę būseną: ”Klaidu tarp miškų! Vien tik ugnys gaisrų. per Lietuvą kelia berodo. Užtemęs dangus Meta trankius žaibus; beklaidžiot svečiam nusibodo.

Septintojoje strofoje veiksmas pasiekia aukščiausia įtampą. Vaizduojamas mūšio momentas. Nors vyksta mūšis vyrauja mūšis, tačiau vyrauja šviesi, žvali nuotaika. Kad labiau išryškėtų pasiekta pergalė, tolimesniame posme regime nutapytą mūšio lauko vaizdą: ”Tik būrų šimtai, suvartyti keistai, ilgai, dar ilgai ten ilsėjos”. Šis posmas skamba kair rekviem tiem, kas žuvo už tėvynės laisvę. Mūšio aprašymu baigiamas lyrinis eilėraščio siužetas.

Paskutinis posmas išryškina baladišką eilėraščio pobūdį. Nuskamba baimės motyvas.

Kuriamas vaizdas apgaubiamas paslaptimi, istorinį laiką vėl keičia dabarties laikas: ”Dabar ten baisu Ir nakčia nedrąsu! Net vyrai aplenkti mėgina: Esą tai senų Kapai milžinų, Ir kartais net pasivaidina.

Visur poetas, prisimindamas praeitį, neužmiršta paties svarbiausio – savo gimtųjų namų. Gimtinės poetizavimo viršūnė eilėraštis “Mano gimtinė”: ”Ten, kur Nemunas banguoja/ Tarp kalnų, lankų, Broliai vargdieniai dejuoja nuo senų laikų.

Niūrus dabarties vaizdas, bet dėl to poeto meilė tėvynei nemąžta. Juk kalba apie pačią didžiausią vertybę – tėvynę Lietuvą.

Pirmajame posme duodama konkreti erdvės nuoroda: ”Ten kur nemunas banguoja”. Nemunas paprastai Maironio poezijoje ženklina Lietuvos – tėvynės teritoriją.

Subjektas gimtinėn žvelgia iš šalies, siekdamas suvokti ir įvardinti vaikystėje nesąmoningai įgytą patirtį, tiesiogiai “sugertus” aplinkos įspūdžius ir atsiminimus, kuriais užpildyta gimtinės erdvė. Subjektas eilėraštyje išvardiję tik pačius bendriausius momentus, kurie, manytina, galėjo būti pažystami ne vienam to meto žmogui.

Pirmajame ir antrajame posme pristatomi kraštovaizdžio fone pasirodantys veikėjai – gimtinės žmonės: broliai vargdieniai, močiutė ir “aš”. Trečiame ir ketvirtame – kraštovaizdžio paminklai: girios, pilys, milžinkapiai.

Su aukštąja erdvės riba siejamos pilys (“Ten apleistos pilys griūva Ant kalnų aukštai”),

Jai priskirtini ir milžinkapiai, kuriuos įsivaizduojame taip pat kaip kalvą, kalną.

Miškas lietuvį dengė, maitino, gydė, jo širdį ramino, nuo priešų slėpė. miškai atsiliepė lietuvio būdui, formavo jo dvasią – polinkį į svajingumą, melancholiją. Tad nenuostabu, kad Girios ir žmogaus paralelė lietuvių tautos kultūroje tokia sena.

Maironio kūryba nepaiso bėgančio laiko. Vis naujos kartos skaito ir dainuoja jo sukurtas eiles, kartais net pamiršdamos, kieno jos parašytos. Kiekvienas iš mūsų atrandame tai, kas artima ir nepakeičiama, – tėvynės meilė ir ištikimybė jai.

Literatūra:

1,Lietuvių literatūros rašiniai

2.I.Slavinckaitė “Maironis”

3.Literatūros teksto interpretacija

Rašykite komentarą

-->