Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Jonas Jablonskis ir jo darbai

Autorius: Kostas

J. Jablonskio biografija
Jablonskis Jonas (Rygiškių Jonas; gimė 1890 gruodžio 30 Kubiliuose, Šakių raj. – mirė 1930 vasario 23 Kaune), lietuvių kalbininkas 1872 įstojo į Marijampolės gimnaziją (dab. Marijampolės Rydiškių Jono gimnazija), kurią 1881 baigė aukso medaliu. 1881 – 1885 Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją (čia jam ypač didelę įtaką turėjo profesoriai Fiodoras Koršas ir Filipas Fortunatovas).1885 Jablonskis išlaikė universiteto baigimo egzaminus, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių kandidato laipsnį Maskvos universitete gavo tik 1888. Lietuvoje negavęs mokytojo vietos, vertėsi privačiomis pamokomis, teismo raštininko ir kitais atsitiktiniais darbais. 1889 – 1896 mokytojavo Mintaujoje, 1896 – 1900 – Talino gimnazijoje. 1900 buvo atleistas iš gimnazijos už cezūros draudžiamų leidinių laikymą. 1901 – 1902 gyveno pas gimines Žeimelyje.1902 – 1903 buvo ištremtas į Pskovą. 1903 gyveno Šiauliuose, kur nelegaliai mokė lietuvių kalbos. 1904 atsikėlė į Vilnių. Dirbo lietuviškų laikraščių redakcijose., mokytojavo. 1906 – 1908 Panevėžio mokytojų seminarijos ir realinės mokyklos neetatinis lietuvių kalbos mokytojas. 1908 – 1912 mokytojavo Breste, 1912 – 1914 – Gardine, 1914 – 1915 – Veleže. 1915 – 1918 Voroneže dėstė čia suorganizuotose lietuvių gimnazijose bei įvairiuose kursuose. 1918 atvyko į Vilnių. 1919 užėmus Vilnių lenkams, persikėlė į Kauną. Dirbo įvairiuose kursuose. 1922 – 1926 profesoriavo Lietuvos universitete; 1922 išrinktas šio universiteto garbės profesoriumi. 1929 Latvijos universitetas suteikė Jablonskiui garbės daktaro laipsnį. Keliolika paskutinių gyvenimo metų Jablonskis dėl ligos negalėjo vaikščioti.

Jablonskio darbai
Per savo amžių jis išspausdino apie 460 straipsnių, išleido šešis gramatikos vadovėlius, dvi chrestomatijos „Vargo mokykla“ dalis (keli leidimai), daug verstų knygelių. Vis dėlto tie skaičiai ne ką mums sako apie Jablonskis darbų reikšmę. Kad geriau ją suvoktume, turime išsiaiškinti vieną kitą lietuvių bendrinės kalbos dalyką.

Didžiausias Jablonskio nuopelnas lietuvių bendrinei kalbai yra kaip tik tai, kad jis iš pat pradžių suformulavo aiškius ir pagrįstus jo norminimo principus. Paskui jis keturiasdešimt metų tvirtai jų laikėsi ir atkakliai juos gynė. Ir šiandien jo suformuluoti principai nėra praradę reikšmės.

Jablonskis visų pirma apibūdino bendrinės kalbos šaltinius. Didžiausiai jis vertino gyvąją liaudies kalbą ir tautosaką. Jis sakė, kad „gyvoji kalba“ esanti „tikriausias mūsų vadovas rašto kalboje“. Kitos tautos, turinčios didelių rašytojų, bendrinei kalbai šaltinių ėmė jų kūrinių kalbą. Lietuviškos knygos buvo daugiausia religinės, jų autoriai – įpratę kitomis kalbomis rašyti žmonės. Todėl šios literatūros kalba nebuvo autentiška ir negalėjo tapti bendrinės kalbos pagrindu.

Norminant bendrinę kalbą, vienų šaltinių nustatymo neužtenka, nes ir čia reikia atrankos, besiremiančios tam tikrais kriterijais.

Jablonskis ypač brangino kalbos sistemingumo kriterijų ir juo daugiausiai vadovavosi. Todėl jis buvo priešingas įvairių tarminių elementų maišymo viename kūrinyje: „Man rodos, jog žodžių ir vardų formose ir apskritai sakant gramatikoje neturėtų būt maišomos visokios tarmės mūsų kalbos“,- sakė kalbininkas XX a. Pradžioje. Taip pat sudaromi nauji žodžiai turi būti derinami prie bendrinės kalbos sistemos, tarsi jie būtų nuo seno joje buvę.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->