Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Jonas Jablonskis

Autorius: Erikas

1860 m. gruodžio 30 gimė kalbininkas, publicistas Jonas Jablonskis
1860 m. gruodžio 30 gimė kalbininkas, publicistas Jonas Jablonskis. Mirė 1930. J.Jablonskis— lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, ugdytojas bei normintojas, kartais dar vadinamas “bendrinės kalbos puoselėtojas”. O Bostone (JAV) išleistos Lietuvių enciklopedijoje Jonas Jablonskis apibūdinamas kaip “dabartinės mūsų bendrinės kalbos kūrėjas ir vienas iš žymiausių kalbininkų praktikų”. Gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Lietuvoje panaikinus spaudos draudimą, taisė lietuviškų laikraščių kalbą, dirbo mokytoju. 1922 m. įkūrus Kauno universitetą, tapo jo profesoriumi.

1873 m. J. Jablonskis įstojo į Marijampolės gimnaziją, 1881 m. ją baigė aukso medaliu. Baigęs Maskvos universitetą, kurį laiką dirbo Marijampolės teismo raštinėje. Gimnazija, kurioje mokėsi, pavadinta jo vardu.
1901 m. Tilžėje buvo išleista „Lietuviškos kalbos gramatika”, pasirašyta Petro Kriaušaičio slapyvardžiu. Gramatikos didžiąją dalį sudaro morfologija („Kalbos dalys”), taip pat yra fonetikos („Kirtis”, „Garsai ir skiemens”), sintaksės („Keli sintaksių įstatymai”) ir rašybos („Gramatikos rašyba”) skyriai. Gramatikoje apibrėžtas lietuvių bendrinės kalbos ir tarmių santykis, bendrinės kalbos pamatu įtvirtinta suvalkiečių (vakarų aukštaičių kauniškių) tarmė, kuri kitų tarmių turi būti „sustiprinama ir suremiama”. Gramatikoje nedaug teorinių apibrėžimų ir apibendrinimų: daugiausia konstatuojami faktai ir pateikiama vartojimo pavyzdžių.
Jis parašė daug kalbos straipsnių bei recenzijų, kuriose taisė kalbos klaidas ir svetimybes, stengėsi bendrinėje kalboje diegti liaudies kalbos žodžius. Kūrė ir platino naujadarus. Dabartinėje kalboje vartojama daugybė Jablonskio padarytų žodžių, pvz.: atvirukas, bendradarbis, degtukas, deguonis, įspūdis, mokinys, pažanga, pieštukas, sąsiuvinis, vadovėlis, vaizduotė, vandenilis. Jablonskis sukūrė nemažai lietuviškų kalbotyros terminų — linksnių (vardininkas, kilmininkas,…), skaičių (vienaskaita ir daugiskaita), laikų (esamasis, būtasis kartinis, būtasis dažninis, būsimasis), nuosakų ir sakinio dalių pavadinimus.
Įvairiuose spaudiniuose skelbti ir atskirais leidiniais neišėję Jablonskio darbai surinkti ir sudėti į jo „Raštų” penkiatomį (1932—1936, redaktorius Juozas Balčikonis), suskirstytą į keletą teminių skyrių: „Visuomenės straipsniai” (t. 1), „Švietimo reikalai” (t. 2), „Rašybos dalykai” (t. 3) ir „Kalbos dalykai” (t. 4—5). Svarbiausi Jablonskio kalbos mokslo ir praktikos veikalai, straipsniai ir recenzijos sudėti į „Rinktinius raštus” (t. 1—2,1957—1959, sudarė Jonas Palionis).1911 m. Seinuose buvo išspausdinta “Lietuvių kalbos sintaksė”, 1928 m. Kaune – “Linksniai ir prielinksniai”. Literatūrinės kalbos norminimui nemaža reikšmės turėjo ir Jablonskio vertimai.
Netrukus po Jablonskio mirties žurnale “Švietimo darbas” panašiai apie Jablonskį buvo pasakęs kalbininkas Mykolas Durys: “Rygiškių Jonas-Jablonskis nebuvo atsidavęs moksliniam kalbos tyrimui.
Pagaliau tokios nuomonės apie Jablonskį yra buvęs ir didysis latvių kalbotyros korifėjus Janis Endzelynas. Antai Jonas Kabelka, Rygos universitete klausęs jo paskaitų, savo atsiminimuose pasakoja: Endzelynas plačiai ir šiltai kalbėjęs apie Jablonskį, bet pabrėžęs, kad Jablonskis “grynai moksliškai dirbti intereso neturėjęs”.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->