Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Jonas Jablonskis

Autorius: Karolis

Didysis mūsų kalbos ugdytojas Jonas Jablonskis gimė 1860 m. Kubilėlių kaime, netoli Kudirkos Naumiesčio. Pradinę mokyklą lanke Naumiestyje, o gimnaziją Marijampoloje. 1881 m. Įstojo į Maskvos universitetą, kur studijavo klasikinę filologiją (lotynų ir senovės graikų kalbas).

Baigusiam universiteto studijas J. Jablonskiui, kaip lietuviui, caro valdžia neleido dirbti mokytoju Lietuvoje. Todėl jis ketverius metus vertėsi įvairiais atsitiktiniais darbais arba privačiai mokė turtingųjų vaikus. Tik 1889 m. Jam pavyko įsitaisyti mokytoju Mintaujos (dab. Jelgavos, Latvijos Respublikos) gimnazijoje, netoli nuo Lietuvos. Iš čia J. Jablonskis dažnai atvygdavo į Lietuvą, rinko kalbos duomenis. Tai carinei valdžiai nepatiko, ir 1896 m. jį iškėlė į Taliną. J. Jablonskis greit užmezgė glaudžius ryšius su rusų kalbininkais F. Fortunatovu ir A. Šachmatovu. Tačiau po kelerių metų caro valdžia J. Jablonskį atleido iš darbo. Kiek pagyvenusį Žeimėlyje pas gimines, 1902 m. ištrėmė į Pskovą.

1903m. J. Jablonskiui leidžiama apsigyventi Šiauliuose. Čia jis mokė vietos inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbos duomenis. 1904 m. persikėlė į Vilnių, kur iš pradžių, panaikinus spaudos draudimą, teisė pradėtų leisti lietuviškų laikraščių kalbą, vėliau vertėsi spausdindamas taisyklinga kalba parašytas pigias lietuviškas knygas. 1906 m. jam pasisekė įsikurti Panevėžyje. Čia rašė straipsnius bei recenzijas apie kalbą, su mokiniais vertė iš rusų kalbos pedagogines knygas. 1908 m. gavo lotynų kalbos mokytojo vietą Breste. Po ketverių metų persikėlė į Gardiną, kur jį užklupo Pirmasis pasaulinis karas. Artėjant frontui, J. Jablonskis kartu su gimnazija evakavosi į Veližą, o vėliau į Voronežą, kur buvo susibūrę daug lietuvių pabėgelių. Čia mokė lietuvių ir lotynų kalbų įsteigtose lietuvių gimnazijoje. Dėl ligos jau nebegalėjo vaikščioti ir į pamokas jį tekdavo vežti račiukais. Tačiau, nepaisydamas silpnos sveikatos, J. Jablonskis ir toliau įtemptai dirbo.

1918 m. vasarą J. Jablonskis sugrįžo į Lietuvą. Apsigyveno Vilniuje, o 1919 m. Vilnių okupavus Lenkijai, persikėlė į Kauną.
Čia vadovavo vidurinių mokyklų mokytojų kursams. 1922 m. Įkūrus universitetą, išrenkamas jo profesoriumi. Kol leido sveikata, dėstė universitete. Dirbo labai daug iki pat mirties (1930 m.).
Per visą savo gyvenimą J. Jablonskis nepaisydamas kovojo su lietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Jis buvo didžiausias mūsų rašomosios kalbos tobulintojas. Daugiausia sielojosi dėl mūsų kalbos ateities, ypač rašomosios kalbos sunorminimo, visokių šiukšlių išvalymo.
Svarbios J. Jablonskio gramatikos. Jose nustatytos ir įteisintos rašomosios kalbos normos. Reikšminga jo knyga „Linksniai ir prielinksniai“ (1928 m.).
Ypač vertingi mūsų bendrinės kalbos norminimui bei tobilinimui J. Jablonskio straipsniai praktiniais kalbos klausimais. Tokių straipsnių bei recenzijų jis rarašė apie šimtą. Juose teisė ano meto rašomosios kalbos klaidas, aiškino lietuvių rašybos, gramatikos, žodyno ir stiliaus dalykus. Svarbiausiu bendrinės kalbos normų šaltiniu bei normų patikrinimo kriterijumi jis laikė liaudies kalbą.

Iš liaudies kalbos pavyzdžių J. Jablonskis spręsdavo, ar gera žodžių daryba, ar lietuviška sintaksinė konstrukcija ir ar tinka rašomajai kalbai. J. Jablonskis sugebėjo įžvelgti ir atskleisti būdinguosius mūsų bendrinės kalbos dėsningumus bei raidos polinkius.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->