Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Jablonskio taisymų teoriniai pagrindai

Autorius: Diana

Jablonskis niekur nėra išdėstęs savo taisymų, t. y. kalbos norminimo, teorinių pagrindų. Tik vienu kitu atveju jo užsimenama apie bendrinės kalbos šaltinius, reikalą išlaikyti vienos tarmes sistemą ir t. t. Jablonskį kai kas buvo linkęs laikyti kalbos praktiku, o ne mokslininku.

Vienas pirmųjų tokią nuomonę išreiškė kalbininkas M. Durys: “Rygiškių Jonas, Jablonskis – nebuvo atsidavęs moksliniam tyrimui”. Kiek vėliau tą patį teiginį įvairiais variantais yra pakartojęs autoritetingiausias ketvirto dešimtmečio lietuvių kalbininkas P. Skardžius: “Filologas filologui nelygu: vieni paskęsta į teorijas, į abstrakcijas ir nutolsta nuo gyvenimo, o kiti, priešingai, nuo senovės nukrypsta į šių laikų gyvenimą, ima daugiausia domėtis dabartinėmis kalbomis ir atsiduoda vien šiandieniniam darbui”. P. Skardžius Jablonskio darbo mokslinę vertę apibūdino taip: “Tačiau J. Jablonskio darbas, kad ir netiesiogiai, turi vis dėlto nemažos reikšmės ir bendrajam kalbos mokslui: viena, jis yra surinkęs daug naujos kalbos medžiagos; antra, jis didžia savo kalbos nuojauta galėjo daug kur vykusiai įžvelgti ir aikštėn iškelti tokias mūsų kalbos svarbmenas, kurios kitiems ir į galvą neateidavo”.

Jablonskio turėtą bendrinės kalbos reiškinių kodifikavimo sistemą sunku apibūdinti todėl, kad ir dabartinė kalbos kultūros teorija nėra tokios sukūrusi. Apie sunkumus kurie kyla neturint darnios kriterijų sistemos, plačiai savo vadovėlyje yra rašęs bene daugiausiai teorinės lietuvių bendrinės kalbos norminimo problemas nagrinėjantis A. Pupkis.

Didžiausias Jablonskio, kaip mokslinio lietuvių bendrinės kalbos normintojo, nuopelnas yra tai, kad jis iš pat pradžių labai aiškiai buvo apsisprendęs dėl bendrinės kalbos šaltinių ir dėl jų hierarchijos. Jablonskis normindamas bendrinę kalbą, stengėsi remtis jos šaltinių kalbos dėsniais. Iš to galime daryti išvada, kad kalbininkas labai dažnai susidūrė su dėsningų ir nedėsningų kalbos reiškinių atranka. Tam reikėjo turėti kažkokių kriterijų, apie kuriuos pats Jablonskis beveik nieko nekalbėjo, išskyrus viena vieną kitą užuominą. Tų pastabų, užuominų anaiptol neužtenka, kad galėtume atkurti jo kalbos reiškinių atrankos kriterijų sistemą, tačiau jos tikrai būta, nes kitaip sunku paaiškinti, kaip Jablonskis galėjo 40 metų taip nuosekliai dirbti painų kalbos norminamąjį darbą.

Kada gi Jablonskiui kildavo atrankos problema? Visų pirma tada, kai susidurdavo su svetimu, lietuvių kalbai nebūdingu reiškinių. Šiuo atveju atrankos imperatyvumas ne visoms kalbos sritims vienodas: gramatikai jis absoliutas, fonetikoje palyginti griežtas, bet ne absoliutus, o leksikoje atranka paliečia gana didelę svetimųjų žodžių grupę. Dauguma senųjų skolinių atėjusių į kalbą kartu su daiktais, taip pat tarptautinių žodžių Jablonskis nė nemanė keisti išgalvotais naujadarais. Visų pirmą Jablonskis keisdavo tuos svetimuosius žodžius, kuriems pačioje pagrindinėje kalboje būta atitikmenų. Tačiau apskritai vadovaudamasis tokiais svetimųjų žodžių atrankos kriterijais, Jablonskis tam tikrais atvejais darydavo ir išimčių. Pavyzdžiui, jei žodis būdavo labai paplitęs, įaugęs įvairiose kalbos sferose, tai jo neguidavo: antai netaisė ir paplitusių barbarizmų.

Jablonskis, atrinkdamas bendrinei kalbai savuosius reiškinius, bene nuosekliausiai vadovavosi vienos tarmės kriterijumi: visa, kas prieštaraudavo bendrinės kalbos pagrindo – vakarų aukštaičių tarmės elementams, kalbininkas paprastai laikydavo nenorminiais dalykais, neteiktinais vartoti spaudoje, mokykloje. Šis požiūris gana aiškiai išdėstytas 1901 m. “Lietuviškos kalbos gramatikos” prakalboje: “Rašomosios kalbos tiesas visuomet įgyja kokia norint viena tarmę; kitos tarmės priduoda jai tiktai savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomojoje tarmėje dėl kokios nors priežasties yra išnykę, nebevartojami jei rašomoje tarmėje stinga kokio žodžio, kuris yra žinomas tiktai iš kitų tarmių, rašytojas turi vartoti tą žodį, vis tiek kame rasdamas”.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->