Studijoms.lt

Gimė balandžio antrą dieną Niūronių kaime, netoli Anykščių, valstiečių šeimoje. Vaikystė jis praleido vaizdinguose Anykščių apylinkėse. Būsimasis rašytojas buvo silpnos sveikatos, todėl tėvai nutarė jauniausiąjį sūnų leisti į mokslus, tikėjosi jį būsiant kunigu. 1891 m. Pasiruošęs savarankikai namuose, J.Biliūnas pradėjo mokytis Liepojos gimnazijoje. 1893 m. Mirus tėvams, jis, baigęs keturias klases, atsisakė stoti į dvasinę seminariją ir neteko giminių paramos. Duoną jis turėjo pelnytis pats: vertėsi pamokomis. Nuo etos klasės pasinėrė į visuomeninę veiklą. 1899 m. gimnaziją baigė.1900 m. J.Biliūnas įstojo į Dorpato (dabar Tartu) universitetą studijuoti medicinos. Gyveno labai sunkiai, uždarbiaudamas pamoko-mis ir retkarčiais gaudamas pašalpą iš ,,žiburėlio draugijos”. 1901 m. išspausdino pirmąjį prozos vaizdelį ,,Betėvis”. Tais pat metais buvo paalintas i universiteto u dalyvavimą studentų demonstracijose. Sugrįžęs j Lietuvą, J.Biliūnas gyveno Šiauliuose, Panevėžyje. Versdamasis pamokomis, jis įsijungė į organizacinį socialdemokratų partijos darbą, bendradarbiavo laikraštyje ,,Darbininkų balsas”, platino nelegalią patriotinę ir socialistinę literatūrą, aktyviai reikėsi kaip publicistas. Įsitraukęs į visuomeninę veiklą, susipažino su kitais rašytojais: žemaite, G.Petkevičaite-Bite, P. Višinskiu. Negavęs toliau leidimo studijuoti Rusijos imperijos universitetuose, J.Biliūnas 1903 m. įstojo į Leipcigo aukštąją komercijos mokyklą (tokius mokslus baigusiems greičiau atsirasdavo tarnyba Lietuvoje). Tačiau komercija rašytojo netraukė: 1904 m. jis perėjo į Leipcigo universitetą studijuoti literatūros. Suvokęs, kad profesionali kūryba reikalauja viso žmogaus, J.Biliūnas pamažu ėmė tolti nuo politinės veiklos. Dėl pablogėjusios sveikatos 1904 m. rudenį persikėlė į Šveicariją. Ciuricho universitete studijavo literatūrą, filosofiją, estetiką. Ligai progresuojant, studijas teko nutraukti. 1905 m. pirmoje pusėje karštligiškai dirbo -sukūrė apsakymus ,,žvaigždė”, ,,Nemunu”, ,,Vagis”, ,,Laimės žiburys”, ,,Kliudžiau”, parašė poleminį kritikos straipsnį ,,Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys”, kuriame gynė lietuvių prozą nuo natūralizmo apraiškų, kritikavo vulgarų meno ir tikrovės santykių supratimą, akcentavo rašytojo asmenybės, intelekto ir jautrios širdies vaidmenį kūrybos procese. Sugrįžęs vasarą į Lietuvą, J.Biliūnas parengė pirmąją savo kūrinių knygutę ,,Įvairūs apsakymėliai” (1906). Sveikata vis labiau blogėjo. 1905 m. rudenį rašytojas išvyko gydytis į Zakopanę. Gulėdamas ligos patale, daug skaitė, planavo leisti literatūrinį almanachą- kalendorių, pateikti studiją apie žemaitės prozą, parašė brandžiausius kūrinius ,,Joniukas”, ,,Lazda”, ,,Brisiaus galas”, ,,Liūdna pasaka”, išleido du nedidelius apsakymų rinkinius. Mirė Zakopanėje nuo džiovos. Viename eilėraštyje buvo išreiškęs pageidavimą, kad jį palaidotų netoli gimtinės. 1953 m. J.Biliūno palaikai perkelti i Zakopanės ir palaidoti Liūdikių piliakalnyje netoli Anykščių. Kūriniai. Įsitikinęs, kad literatūra pačia savo esme yra arčiausiai ,,vargdienio dvasios”, J.Biliūnas ir savo kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų, tęsdamas žemaitės ir Lazdynų Pelėdos tematiką. Tačiau nesiėmė pirštu prikišamai nurodyti tos skriaudos priežasčių, įvardinti kaltininkų ir čia pat atstatyti teisingumą. Novelėje ,,Ubagas” pasenęs tėvas išvaromas i namų, bet autorius nė nekalba apie jo sūnų, pasakotojas Novelėje ,,Joniukas” piemenėlis, ujamas šeimininkų, parbėga į namus, o čia randa verkiančią motiną – žuvęs tėvas. J.Biliūnui rūpi pati skriaudos situacija. Novelių ,,Ubagas”, ,,Nemunu”, ,,Kliudžiau”, ,,Brisiaus galas” pasakotojas, dažniausiai pats autorius, stovi nustėręs beribės skriaudos akivaizdoje. Jis nėra pašalinis stebėtojas, atėjęs paguosti ar teisti. Jis – kenčiantis drauge, nuengęs savo noru į skriaudos bedugnę būti su visais. žvelgdamas į nelaimingą žmogų, jis pirmiausia klausia savęs: kur čia mano kaltė? Paduodamas išvarytam i namų seneliui Sabaliūnui duonos riekę, pasakotojas jaučiasi kaltas, kad yra bejėgis prie suaugusių vaikų žiaurumą. Nušovęs pasenusį šunį, šeimininkas bėga šalin neatsigręždamas jam gaila ir gėda. Gimnazistas, pervėręs strėle baltą katytę, pajunta širdyje skausmą ir baisų sunkumą. J.Biliūnui nėra aukštesnės teisingumo instancijos, kaip žmogaus sąžinė. J.Biliūno novelių centre – atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniame gyvenime. Tragiškoji šios temos kulminacija – bejėgės gyvybės sunaikinimas, pažeidžiantis aminą visų egzistavimo teisę. Tačiau nei elgetauti išvarytas tėvas, nei piktai apkalbama prostitutė, nei dvaro urėdas, prisiglaudęs pas buvusius baudžiauninkus, nesijaučia esą sutryptos gyvenimo aukos. Kiekvienas jų turi savo tiesos ir vidinės ramybės erdvę, į kurią atsitraukia nesutriuškinti. ,,Nereikalingų žmonių figūrose J.Biliūnas išsaugojo drovios savigarbos jausmą, kuris neleidžia žemintis, krikščionišką gerumą, nereikalaujantį kerto, liaudies dainų rezignaciją, pripažįstančią skaidrų liūdesį, o ne desperaciją. Jas gaubia gailesčio, užuojautos, širdingo supratimo ir atlaidumo dvasia, perimta autoriaus i kaimo etikos: pasigailėk silpnojo. J.Biliūnas buvo elegiško, bet nesuskaldyto ir nepralaimėjusio žmogaus vaizduotojas, atvėręs – vienas pirmųjų – Lietuvos kaimo sanklodoje dvasinio grožio pradmenis, išlaikęs permainų viltį, tikėjimą siekimų ir pasiaukojimas kovos prasmingumu (,,Laimės žiburys”).Įteisinęs epikos formoje savistabos principą ir nuoširdumo tonaciją kaip svarbiausią rišamąją medžiagą, J.Biliūnas pranašingomis gairėmis nužymėjo tolesnę novelės raidą XX a.