Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Jono Basanavičiaus biografija

Autorius: Karolis

Gimė Ožkabaliuose Vilkaviškio raj. Tai lietuvių politinis veikėjas ir ideologas, mokslininkas, gydytojas.

1873 m. baigė Marijampolės gimnaziją, 1879 m. – Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. 1879-1882 m. Lomo (Bulgarija) ligoninės direktorius ir apygardos gydytojas. Gilino medicinos studijas Prahoje. Nuo 1891 m. – Bulgarijos pilietis, po 1893 m. – Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytojas. Nuo 1905 m liepos mėn. su pertraukomis gyveno Vilniuje.

Kultūrinę ir politinę veiklą J.Basanavičius pradėjo Maskvoje. Tyrinėjo Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, rūpinosi liaudies švietimu. 1874 m. parengė lietuvių elementorių, bet negavo leidimo jį spausdinti. Bulgarijoje bendradarbiavo su liberaliais P.Karavelovo partijos veikėjais, demokratinės Tirnovo konstitucijos šalininkais, po 1894 m. dalyvavo Bulgarijos demokratų partijos veikloje.

1880-1882 m. Prūsijos lietuvių spaudoje propagavo Prūsijos ir Rusijos lietuvių nacionalinį bendrumą, smerkė kryžiuočių piktadarybes, ragino kurti Prūsijoje lietuvių mokslo draugiją, parašė jos nuostatus.

1883 m. parengė pirmuosius lietuvių žurnalo „Aušra” numerius, pasirašė jos Nr. l leidėju. Legalioje rusų spaudoje įrodinėjo lietuvių spaudos draudimo nenaudingumą caro valdžiai, pasiuntė carui peticiją, prašydamas legalizuoti „Aušrą”. Per 1905-1907 m. revoliuciją rėmė konstitucinės monarchijos idėją, stengėsi, kad revoliucija Lietuvoje baigtųsi taikiai. Vadovavo Lietuvių suvažiavimo (Vilniaus seimo) organizaciniam komitetui.
1905 11 15 memorandume vyriausybei prašė, kad caras manifestuose neignoruotų Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo.

Po revoliucijos ir nesėkmingų mėginimų kurti savo partiją prisidėjo prie viltininkų. Jo iniciatyva 1907 m. įkurta Lietuvių mokslo draugija; jai jis iki mirties pirmininkavo, redagavo jos tęstinį leidinį „Lietuvių tauta”. 1917-1918 m. dalyvavo Lietuvos tarybos darbe, su kitais tarybos nariais pasirašė jos aktus, turėjusius atskirti Lietuvą nuo revoliucinės Rusijos. Dirbo Vilniuje steigiamo Istorijos ir etnografijos muziejaus direktoriumi.

J.Basanavičius paskelbė apie 40 studijų iš istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros, sanitarijos, apie 140 straipsnių, kurių dauguma taip pat skirta mokslo temoms. J.Basanavičių, kaip mokslininką, labiausiai domino lietuvių etnogenezės ir kultūros klausimai. Jis sukaupė daug vertingų faktinių duomenų, nustatė nemaža panašumų lietuvių ir kitų tautų liaudies kūryboje. Iš esmės teisingai vertino kryžiuočių ir vokiečių imperializmo ekspansiją į Lietuvą („Apie kryžiokus” ir „Iš Lietuvos senovės nusidavimų. Apie įsteigimą Ragainės pilies”, išspausdinta 1881 m., „Iš lietuvių gyvenimo 1915-1917 m. po vokiečių jungu”, išspausdinta 1919 m.).

Įtikinamai parodė katalikų bažnyčios, ypač popiežių, priešiškumą lietuvių tautai, atskleidė krikščionybės padarytą žalą lietuvių nacionalinei kultūrai („Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje” (1912), „Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra” (1912).

Vertingiausia J. Basanavičiaus mokslinio kultūrinio palikimo dalis yra jo sudaryti ir išleisti lietuvių tautosakos rinkiniai: „Lietuviškos pasakos” (2 d., 1898-1902), „Ožkabalių dainos” (2 t., 1902), „Iš gyvenimo vėlių bei velnių” (1903), „Lietuviškos pasakos įvairios” (4 t., 1903-1905).

Moksliniuose darbuose žymu mėgėjiškumas ir romantinės istorinės mokyklos bei tautosakos mokslo mitologinės mokyklos įtaka: istorinės įvykių distancijos ir perspektyvos nesuvokimas, istorinės raidos socialinių priežasčių neįžvelgimas, bandymai istorinius įvykius paaiškinti tik moraliniais ir kultūriniais motyvais, rėmimasis daugiausia kalbine ir tautosakine medžiaga, tautosakos meninės specifikos nepaisymas. Beveik visą gyvenimą stengėsi pagrįsti romantinę lietuvių kilmės iš trakų-frygų hipotezę („Lietuviškai – trakiškos studijos” (1898), „Levas lietuvių pasakose ir dainose” (1919), „Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon” (1921), romantiškai idealizavo lietuvių tautos praeitį.

Medicinos ir sanitarijos darbus nuo 1881 m. skelbė daugiausia bulgarų ir rusų spaudoje. 1891 m. Bulgarijoje išleistas šios srities didžiausias veikalas „Bulgarijos sanitarinės etnografijos medžiaga. Lomo apygarda”.

Rašykite komentarą

-->