Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Jonas Basanavičius

Autorius: Laima

1880 m. pradžioje išsikėlęs į Bulgariją Dr. Jonas Basanavičius pradėjo ieškoti galimybių leisti užsienyje lietuvišką laikraštį Lietuvai. 1882 m. J. Mikšas, prieš tai pasitaręs su J. Šliūpu ir P. Vileišiu, laišku kreipėsi į Basanavičių, siūlydamas leisti laikraštį Lietuvai Mažojoje Lietuvoje. Dr. J. Basanavičius 1883m. sausio 7 d. laiškais J. Mikšiui ir A. Višteliauskui nurodė, kad toks laikraštis galėtų būti leidžiamas Ragainėje. 1883m. sausio 23 d. Dr. J. Basanavičius nusiuntė laikraščio programos apmatus su pratarmės tekstu ir keliais rašiniais pirmam numeriui. J. Šliūpo pasiūlymu, laikraštį buvo nutarta pavadinti AUSZRA.

1883 m. balandžio mėnesį (su atspausdinta “kowinio” t. y. kovo mėn. data) Mažojoje Lietuvoje, Ragainėje, pasirodė pirmojo Didžiajai Lietuvai skiriamo lietuvių kalba laikraščio AUSZRA pirmasis numeris. Jo tituliniame puslapyje buvo parašyta, kad jį leidžia Dr. Basanawiczius (J. Basanavičius).

AUSZROS pirmo numerio pratarmės pradžioje pateiktas senas romėnų posakis: “Homines historiarum ignari semper sunt pueri” – “Žmonės, nežinantieji istorijos, visad lieka vaikai”. AUSZRA, vis ir vis pateikdama įvairiausios medžiagos apie Lietuvos ir lietuvių praeitį, tuo posakiu vadovavosi visą laiką.

AUSZRA ėjo 1883 – 1886 metais. Nors leidėjų ji vadinama laikraščiu, bet iš esmės tai buvo mėnesinis žurnalas, turėjęs pasirodyti kiekvieno mėnesio 20-ąją dieną. Pirmieji penki (1883 metų 1 – 5) numeriai buvo spausdinti Ragainėje, o nuo 1883 metų 6-to numerio ir iki galo (1886 metų) – Tilžėje.

Lietuvių tautiniam atgimimui AUSZRA turėjo lemiamos reikšmės. Ji žadino tautinį lietuvių sąmoningumą, būrė lietuvius inteligentus ir formavo jų tautinės veiklos programą. AUSZRA siekė būti lietuvių tautinį judėjimą vienijančiu intelektualiniu centru.

J. Basanavičiaus PRIEKALBOS pirmajame AUSZROS numeryje tekstas pateikiamas autentiškas.
Pasirašinėjo: Jonas iš Oszkabalių, Jonas Birštonas, J. Bassanius, Dr. J. Bs, J. Sapalius, Ibis, Iks ir kt.

Jonas Basanavičius – žymiausia XIXa. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo figūra, įgijusi tautos patriarcho vardą. Grožinės literatūros kūrinių J. Basanavičius nesukūrė, bet jo idėjos, jo patriotinė veikla, jo tautosakos rinkiniai ir tyrinėjimai paliko gilų atspindį to meto poezijoje ir kituose raštuose.

J. Basanavičius gimė 1851m. lapkričio 23d. Ožkabalių kaime Vilkaviškio apskrityje. 1866-1873m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1873m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1874m. perėjo į Medicinos fakultetą. Greta studijavo Lietuvos istoriją ir archeologiją, rinko lietuvių tautosaką. , rūpinosi pralaužti spaudos draudimą, leisdamas populiarias knygeles. 1879m. gavo gydytojo diplomą, trumpai dirbo Ožkabaliuose, Vilkaviškyje, Aleksote. 1880m. gavo gydytojo ir ligoninės vedėjo darbą Bulgarijoje, Lom Palankos mieste. Rūpinosi lietuvybės reikalais, ieškojo galimybių leisti užsienyje lietuvišką laikraštį Lietuvai. 1883m. pradėjo eiti laikraštis “Aušra”, kurio redaktoriumi ir leidėju buvo J. Basanavičius. 1882m. J. Basanavičius iš Bulgarijos išvyko ir iki 1884m. dirbo ir gilino medicinos studijas Prahoje, Vienoje.

1884m. grįžo į Bulgariją, dirbo Elenos mieste, 1885m. persikėlė į Lom Palanką. Nuo 1892 Varnos miesto ligoninės vidaus ligų skyriaus vyr. gydytojas. 1899-1903m. Bulgarų demokratų partijos atstovas Varnos miesto taryboje, atstovavo Varnos demokratų partiją kongresuose: 1903m. (Sofijoje) ir 1905m. (Adrianopolyje ir Konstantinopolyje). 1905m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. J. Basanavičiaus
iniciatyva sušauktas lietuvių seimas Vilniuje, įsteigta tautinė demokratinė lietuvių partija. ieškoti galimybių leisti užsienyje lietuvišką laikraštį Lietuvai. Vokiečių okupacijos metais dalyvavo bendrame lietuvių darbe, rinko medžiagą okupacijos istorijai. 1917m. lietuvių konferencijoje J. Basanavičius buvo išrinktas Lietuvių Tarybos nariu. 1918m. vasario 16d. J. Basanavičius pasirašė Nepriklausomybės deklaraciją.

Mirė 1927m. lapkričio 16d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

MANO GYVENIMO KRONIKA IR NERVŲ LIGOS ISTORIJA. 1851-1922m.

Lapkričio 23 d. 1921 m. pradėjus 8-jį savo gyvenimo metų kryželį varyti, reikėtų jau pasirūpinti praėjusių metų apžvalgą daryti, kad palikus ateisiančioms kartoms savo praleisto amžiaus nors kokį menką ženklą – aprašymą. Rods, jau aš buvau 1888 m. liepos 2 dieną trumpai aprašęs savo gyvenimo bėgį iki to laiko; dabar priderėtų tik tą aprašymą papildyti tūlomis smulkmenomis ir pratęsti iki pastarųjų laikų.

Mano gimtinė guli Ožkabalių kaime, Bartininkų valsčiaus Vilkaviškio paviete. [Šito kaimo laukai tęsiasi ant t. v. Valdaiškai – pajūrinio kalnyno šiaurės krašto, kursai kalnynas, tęsdamasis iš šiaurės rytų į vakarus per Suvalkų guberniją, Prūsų link eina. Nuo Sausininkų, Ožkabalių ir Bartininkų šiaurės linkui tęsiasi plati diluvijaus lyguma net iki Nemuno krantų, labai derlinga, daugybe kaimų apsodinta ir tik tarpais mažesnėmis ir didesnėmis giriomis ir gegais apžėlusi. Pietų šonan nuo Ožkabalių laukų pradėjus, Vižainio, Liubavo ir Suvalkų linkui tęsiasi 10-12 mylių pločio kalnuotas kampas net iki Mozūrijos, nemenkai dar mažais ir dideliais ežerais apklotas ir daugiur vietų dar diktomis giriomis (Vištytgiris, Vidgiris, Ančios girios ir k. ) apžėlęs, upėmis ir upeliais išbraižytas ir vietomis labai dailus. Šitas kalnuotasis plotas senųjų žmonių dar ir dabar užgirio traku vadinamas – čia yra ir daug kaimų: Trakiškiai, Trakėnai ir k. – regimai, nuo gilioje senovėje išdegintų girių ir įtaisytų čia “trakų” ir, be abejo, daug pirmiau apgyventas negu diluvijaus lygumos šiaurėje, kurios, kaip pasakojama, senovėje buvę apžėlusios plačiomis giriomis, kurios nuo Virbalio iki Prienų ir Kauno visą šiaurės Suvalkų gubernijos kraštą apdengusios buvo. Seniau, Lietuvos kunigaikštystės laikais, kaip ir iš “Carte des états de Couronne de Pologne”, Tob Meyerio 1773 m. išleistos, matoma, šitas užgirio trakas prigulėjo administracijos reikalais prie Trakų vaivadystės (palatinatus Trocensis), bažnyčios – prie Vilniaus vyskupystės. Lenkai, suambrydami lietuvišką traką į trakt, vadino užgirio traką trakt zapuszczański.

Jau kryžiuočių laikais, XIII-XIV šimtmetyje, šis kalnuotasis kraštas turėjo būti tirštai apgyventas ir labai svarbus strategijos žvilgsniu, jei senovės lietuviai priversti buvo jau tada o gal ir dar seniau – šitame trake daugiau vietose įsitaisyti tvirtas pilis, kad nuo netikėtinų plėšikų apsigynus. Nuo Prūsų sienos rytų link mes čia randame visą eilę tokių tvirtų ginuoklių, šiandien – piliakalnių: netoli sienos – Kaupiškiuose, paskui Pajevonyj, toliau Piliakalniuose ir Naujienėlėj, Bartininkų valsčiuje ir dar toliau į rytus – Lakynų ir Rudaminos (rodos, senovės “Naujapilis”) ir k. Vienur kitur – pav. , Pajevonio piliakalnyje – atrastieji rymiški pinigai iš I ir II šimtmečio Kristui gimus nurodo į gilią tų ginuoklių įtaisymo senatvę. Kryžiuočiai, kaip iš Vigando kronikos ir kitų raštų matoma, mėgę labai dažnai lankytis šitame kampe beplėšdami ir vislab naikindami, todėl nereikia stebėtis, jog čia žmonės dar ir šiandien atsimena tuos latrus, moka dar ši tą apie “kryžiokus” papasakoti ir žino dar vietomis (Kumečiuose už Stalaukėlio) “kryžiokų kapus” parodyti.

Tokiame dailiame kalnuotame krašte su daugybe dar “kryžiokiškų” tradicijų aš esmi gimęs ir užaugęs, ir ši aplinkybė, be abejo, nemenką į mano dvasią įtekmę turėjo.

Ožkabalių kaimas, žmonėms pasakojant, esąs labai senas; atrandami čia, Alytos laukuose ant „Geležinkalnio” ir kitur, visoki žalvariniai daiktai (retežėliai, sagutės ir k. ) iš t. v. žalvario laiko [rodo aiškiai, jog jau nuo gilios senovės šita vieta buvo apgyventa. Šiandien turintis 24 ūkininkus, senovėje buvęs tik kelių “viensėdžių” gyvenamas]. Ožkabaliečiai gyvenę viensėdžiais, kur kam patikę. [Iš tokių viensėdžių dar sulig šiol tradicijoj likę vardai: Kušlys, gyvenęs apie 1699-1703 m. pas “Kušliakalnį” netoli Grajauskų kaimo sienos; ten likus ant aukštoko kalno dar gili kūdra Jul. Alytos lauke; kitas Geležiūnas – palei Geležinkalnį, kurs nuo to gyventojo pramintas, Aidukaičio lauke; trečias, apie kurį iš metrikų knygų prie Bartininkų bažnyčios žinią gauname, buvęs Breičikas ir gyvenęs pagal Breičiko kalną Vaitukaičių lauke; ketvirti buvę Basanavičiai – turtingiausi; jie gyvenę beveik toje pat vietoje, kur ir dabar; jų vieta buvus vadinama “dvaravietė”: dar prieš 30-35 metus Juozas Basanavičius ardamas palei trobas išaręs mūrinius trobų pamatus, kurios senovėje stovėjusios palei kelelį, kurs Gražiškių link ėjo. Visas lauko plotas palei šios dienos Vaitukaičių ežią iki “Kupstynės” buvęs užimtas sodo (“vyšnyno”), kuriame buvus gili kūdra dabar užslinkusi. Iš ano laimingesnio laiko, dar man mažam esant, apie 1858 m. už trobų pakalnėje stovėjo “gluosnyne” didelis “pravoras” – aukšta ir plati troba, pilna kubilų ir k. rakandų, reikalingų alui daryti, kur ne kartą, man atsimenant, daryta dar sau ir šeimynai alus, ypač per rugiapjūtę ir kalėdoms, Velykoms. Prie “pravoro” buvo šulinys ir pro jį ėjo per klampią pievą vakarų link brukuotas kelias, kuris ir šiandien po velėna randasi (Siručio lauke). Iš tų laikų buvo dar likęs didelis, labai senos architektūros kluonas su didelėmis palėpėmis ir svirnas. Gyvenamoji troba buvo 1832 m. statyta. [Penktasis viensėdis buvęs Bradūnas, paskui Vaitukaitis toje pat vietoje gyvenęs, kur ir dabar, Paliulis ir k. ] Ožkabaliuos didžiausius laukus – po 90-100 margų turėję Basanavičiai ir Vaitukaitis, mažiau Bidočius ir k. , bet baudžiavą įvedant beveik visų laukus sulyginta. Dar mano tėvo Juro senis buvęs labai turtingas žmogus, laikęs 8-tą arklių – kas anais laikais buvę visame krašte retenybė. Visi šitie Ožkabalių viensėdžiai – kaip ir kiti apylinkės gyventojai – buvę “karaliaus žmonės”, mokesnių nemokėję, baudžiavos seniau nepažinoję, vyrų į kariuomenę neleisdavę, bet liuosa noriai tarnaudavę. Kada įvesta baudžiava – o ją čion įvedęs Tyzenhauzas – žmones suvaryta į kaimą vienon vieton, kad būtų parankiau juos prižiūrėti ir baudžiavon į Bartininkų dvarą varyti; visiem paskirta rėžius ir sulyginta laukus, nes uždėta vienoda baudžiava, kuria baisiai varginta žmonės. [Tyzenhauzas atėmęs didelę dalį Ožkabalių laukų, kurie siekę iki Pagerniavės dvaro, kurio dar tuomet nebuvo, ir iš tų laukų, kaip ir iš atimtų iš Bartininkėlių, padaręs Bartininkų dvarą. Tyzenhauzo laikais Bartininkuose buvę fabrikai visokie ir amatininkai: kalviai, malūnininkai, siuvėjai, kurpiai, audiejai ir k. ; jis norėjęs čia įtaisyt miestą. ]

Kaip iš šito pasakojimo matoma, mano sentėviai buvę labai turtingi žmonės, bet ilgainiui, baudžiavą įvedus, nemenkai pavargę. Mano motina Marė Birštoniutė iš Stolaukio, Pajevonio par. , kilusi iš labai senos Birštonų giminės, kurios pravardę kryžiuočių raštuose randame 1384 m. minėta. Birštonų lizdas buvęs Grajauskų kaime šalia Ožkabalių, kur jie baudžiavos laikais šaltyšiavę (Oberšulc) ir baudžiavos n’ėję; iš jų vienas, būtent Jurgis, buvo nuėjęs žentu į Stolaukio kaimą; jis buvo mano motinos tėvas ir turėjo dar sūnus: Simą, Kazį, Joną ir, be mano motinos, dar dvi dukteri: Oną, ištekėjusią už Bakšio Šakiuose, ir Agotą – už Klimo Jakiškiuose. Sūnų vienas, Simas, liko ūkininkauti Stolaukyje, o Kazys, kurs užkuriu buvo nuėjęs į Keturvalakius, turėjo tris sūnus, kurių vienas, Motiejus nebylys, tapo garsiu visoje apylinkėje skulptorium ir kryžiadirbiu. Vienas Grajauskų, Birštonas, broliavaikis su mano motina, įgijęs mokslo, buvo Beržiniuose Vaitkabalių valsčiaus raštininku. Mano motina, rodos, buvo hysterikė; jiji, kiek atsimenu, dažnai skųsdavosi – kakle tarytum kokį kąsnį jautusi (globulus hystericus), kurį ji praryti negalėjusi. Ji buvo labai malonaus būdo, šneki, meili – simpatinga moteriškė. Kiek vaikų turėjo – neatsimenu gerai, žinau tik, jog kada gimė 1861 m. mano brolis Vincas, aš dar buvau vienintėlis ir vyriausias jos sūnus, kurį ji labai buvo įpratusi lepinti ir mylėti. Kada sužinojau apie brolio gimimą, baisiai žliumbiau, manydamas, kad dabar motina mane jau taip neglamonės, kaip pirm to kad buvo. Būta ir kitų vaikų, kurie maži išmirę. Atsimenu vieną jų – seserį Marutę, kur gruodžio 26 d. 1869 m. , man Kalėdomis iš gimnazijos namon sugrįžus, pasimirė. Buvo tai mergaitė jau kokių 6 metų, neišpasakytai daili, kaip koks angelėlis su išmintingomis mėlynomis akelėmis, geltonplaukė labai, be galo meili! Mirė, rodos, džiova. Padarė jai iš baltų lentų rakštelį; ant antvožo aš nupiešiau kryžių, o gale galvos – akvarelės spalvomis puikų rožių vainiką su raide M viduryje. Žmonės, šermenyse susirinkusieji, stebėjosi, kad taip jos rakštelis papuošta. Nulydėta į kapus Bartininkuose, užkasus ir “Aniuolas Dievo” užgiedojus, aš buvau baisiai susigraudenęs, kad mane tarytum koks šiurpulys ir drebulys visą apėmė ir taip pradėjo kinkos drebėti, jog vos neparpuoliau. Tokios širdgielos man vėliau niekados patirti neteko. Motina, kuri buvo gimusi spalių 19 d. 1826 m. , mirė Ožkabaliuose gruodžio 21 d. 1890 m. plaučių uždegimu, o palaidota 23 d.

Mano tėvo pravardė XVII-XVIII šimtmečio dokumentuose metrikų knygose prie Bartininkų bažnyčios iš lenkiško yra gana įvairiai rašoma; taip randame užrašyta: Bosonoicz, Basanoicz, Bosonowicz, Bosenowicz, Basenowicz, Basianowicz, Basienowicz, Basiniewicz, Basinowicz, Basanowicz, Bassanowicz, Basonowicz, Bassonowicz, Basnewicz, Basawicz ir 1786 m. – Magdalena Basanowa. Šita pravardė, be abejo, yra kilusi nuo liet. basas
ir turi dar kitus žmonių ir vietų vardus, nuo to žodžio pramintus. [Pav. , Vaśko Basa buvo Kazimiero Jagelaičio raštininkas, Mykolas Basa apie 1514 m. – Stakliškių vietininkas, Basin dvaras -Naugarduko vaivadystėje, Basino dvarelis apie 1514 m. minėtas Naugarduko paviete, Bassyno – kaimas tame pat paviete, Basalickoje seniūnystė – Ašmenos pav. , Baselauken kaimas (“Codex epistol. Witoldi”, p. 966), Basiškiai – Daugeliškio valsč. Švenčionių pav. , Basinye kaimas – Dysnos pav. , Basiškiai – dirva Gaižavoj, Vilkijos valsč. , Basašilas – Tverų valsč. , Bosevščizna – Vilkijos valsč. (Sprogis. Geograf. slovar. drev. Žomoit. zemli, p. 17, 28), Basiai (Bosse) – kaimas Berzinink. val. Seinų pav. , Basiniai (Basiny) – kaimas Naugardelio parap. (Zienkowicz. Constitutiones synodi dioeces. Vilnensis. Vilnae, 1744, p. 111), Bassutė – prūsų bajoro vardas ir pravardė Basaitis ir k. Kaip Lietuvoje, taip ir dar senesnėje lietuvių tautos tėvynėje Maž. Azijoj ir Trakijoj randame taipogi žmonių ir vietų vardus, nuo to žodžio kilusius. Taip yra žinomas vienas bitynų-trakų karalius Basas M. Azijoj, kursai turėjo sūnų Žibaitį (apie 326 m. Krist. negimus). Trakijoj buvo tautos vardas Basanisai ir Bassidaua – pilis Mysijos provincijoj, Bassiana – vieta Pannonijoj, Bassus, Bassinus – rymiečių vardai ir t. t. ].

Iš savo tėvo girdėjau pasakojant, kad mūsų sentėviai buvę ateiviai iš Užnemunės, iš kur tai nuo Vilniaus. Kaipogi tikrai šiame krašte Basanavičių esama. [Taip, pav. , tūlas Basiniewicz, politikos prasikaltėlis Bialostoke, vežant jį 1906 m. , iš vagono per langą iššokęs ir pabėgęs (“Kurjer Litewski”, 1906. N. 204, p. 5). Apie kitą Basanavičių paduoda žinią Vilniaus laikraštis “Severo-zapadnyj Golostj” 1907, lapkričio 25 d. N. 602: “Ūkininkas V. Basanavičius (Basanovič), kad sutaupius kapitalą, išvažiavo iš miestelio Krasnoje Vileikos paviete (tarp Molodeczno ir Radoškovičių, prie geležinkelio Minskan) į darbus. Sugrįžęs jis buvo pasiryžęs įvykdyti savo svajonę, vesti mylimą merginą M. Meišutavičiutę. Sužinojęs apie jos mirtį, jis nusprendė nusižudyti ir pažeidė savo krūtinę peiliu. Jį nusiuntė ligoninėn, iš kur pagijus paleista. Bet nepraėjo nė kelių dienų, kaip Basanavičius antru kartu pasiryžo nusižudyti: iš revolverio šūviu į galvą jis pabaigė gyvastį”. Apie trečią Basanavičių, dargi Joną vardu, turime žinių iš paties Vilniaus, kur jis apie 1909-1910 metus gyveno ir save gudu skaitė, ir dalyvavo gudų draugijose].

Basanavičiai, regis, bus atsikėlę į mūsų kraštą drauge su kitais išeiviais po 1676 metų maro, kursai buvo čia labai išnaikinęs žmones. Pirmą kartą mes juos randame dokumentuose 1694 m. minėtus. Bartininkų bažnyčios gimimo metrikos knygos N. 1, pusl. 137 nuo spalių 3 d. 1694 m. randame pirmą kartą minėtą Mykolą Basanavičių [kada jis su “generosa Helena Zawistowska” iš Gulbinbalių buvo krikšto tėvu Mykolo Šurkino sūnui Mykolui. Ar Mykolas Basanavičius buvojau tuomet vedęs – nežinoma, tik tiek patiriame iš tos pat metrikų knygos pusl. 295, kad “domini” Mykolo Basanavičiaus ir jo pačios Onos Senkevičiutės rugsėjo 24 d. 1702 m. krikštyta Bartininkų bažnyčioje sūnus Motiejus Ignotas, o krikšto tėvais buvę “generosus d-nus P. Januszewicz cum d-na Helena Zawistowska” ir “generosus d-nus Franciscus Wysocki cum Joanna Zawistowska”. Vysockis tuomet gyveno Ožkabaliuose, o apie Basanavičių gyvenimo vietą sužinome iš tų pat metrikų knygos pusl. 339, kada Ona Basanavičienė, be abejo, Mykolo pati, kovo 8 d. 1705 m. , Gulbiniškių kaime gyvendama, buvo kūma su kareiviu Mot. Stankovičium, krikštijant Petro Plaušos sūnų Juozą – taipogi iš Gulbiniškių, kurie guli palei Sudonės upę Janavo valsčiuje, 6 verstai nuo Kalvarijos. Apie Gulbinbalių dvarą (aula), kurio šiandien Suvalkų gubernijoj nebėra, patiriame iš vienos 1705 metrikos p. 356, kurioje yra sakyta, kad, krikštijant Jono Gobinio kūdikį iš Gulbinbalių, krikšto tėvai Kazys Svirbutaitis ir Ieva Rizaitė buvę iš Gulbiniškių. Regimai, Gulbinbaliai buvo kur visai arti prie Gulbiniškių]. – Kitas Mykolo Basanavičiaus sūnus Juozapas turbūt atėjo į žentus ar kitokiu būdu persikėlė gyvent į Ožkabalius [buvo vedęs Oną Borašanką, o jai mirus, antru kartu Oną Liūkiutę (Lukówna) ir iš pirmosios pačios buvo susilaukęs sūnaus Stanislovo, gimusio kovo 14 d. 1739 m. ]. Ona Liūkiutė pagimdė jam balandžio 5 d. 1742 m. sūnų Jurgį [balandžio 27 d. 1749 m. dukterį Aleną ir nežinia kada gimusį Petrą]. Jurgis Basanavičius turėjo tris pačias vedęs [su pirmąja Ona Gajūniute buvo susilaukęs dukteries Onos, gimusios rugpjūčio 30 d. 1767 m. , ištekėjusios už našlio Jono Gelgaudo gegužio 20 1787 m. Bartininkuose, ir sūnaus Juozapo, gimusio kovo 16 d. 1770 m. ; iš pačios Onos Meteliūtės buvo susilaukęs duktės Teresės, gimusios spalių 15 d. 1775 m. ]; o trečioji iš eilės pati Ieva Kurtinaičiutė jam pagimdė dukterį Agniešką [gimusią gegužės 6 d. 1799 m. ], sūnų Mykolą [gimusį rugsėjo 1 d. 1800 m. ], Jurgį – [gegužės 13 d. 1802 m. ir dvi dukteri: Marę , rugsėjo 11 d. 1805 m. ir Magdę – gegužės 28 d. 1807 m. ]. Mykolas Basanavičius buvo vedęs pačią Magdę Juodkojutę iš Moliniškių ir mirė vasario 19 d. 1846 m. plaučių liga. Jisai turėjo sūnus: Jurą, gimusį balandžio 10 d. 1826 m. , Joną, Juozą ir dukteris: Marę, Uršę, Veroniką ir Oną. Juras Basanavičius, vedęs Marę Birštoniutę, buvo susilaukęs, kaipo vyriausį sūnų, mane, gimusį lapkričio 23 d. 1851 m. , Vincą – rugpjūčio 1 d. 1861 m. ir dukterį Uršulę; jisai mirė spalių 8/20 d. 1879 m. plaučių liga (tuberculosis).

Dabar reikėtų žodelį tarti apie Juodkojų atsiradimą ir apie mūsų šeimynos narių gabumus. [Juodkojis, Magdės Basanavičienės senio senis, buvo gimęs Vaitkabaliuose: maro metais išmirus visiems kaimo žmonėms, jis vienas telikęs: ligai pasibaigus, nuvykęs į Moliniškius ir ten, radęs vienuose namuose tik vieną mergą, ją vedęs. Tokiu būdu Juodkojai Moliniškiuose atsiradę]. Magdės Juodkojutės kita sesuo buvo ištekėjusi už Linkos Lankeliškiuose, šito Linkos duktė [Vinco Linkos aptiekininko sesuo], ištekėjusi už Lankeliškių bažnyčios zakristijono Gerbačausko, buvo motina J. A. Herbačausko, žinomo rašytojo, lietuvių kalbos lektoriaus Krokuvos universitete. Mano dėdė Jonas buvo žalvario daiktų liejikas, muzikas ir siuvėjas. Onos Basanavičiutes, ištekėjusios už Kerevičiaus, sūnus Kazys, tik prisižiūrėjęs vėjo malūnų konstrukcijai, buvo pasistatęs didelį gerai veikiantį vėjo malūną; kitos jos sesers Uršės, ištekėjusios už Šmulkščio Gražiškiuose, duktė Kastancija Matulaitienė – hysterikė, labai gabi matematikė.

Mano tėvas Juras, nors prastas ūkininkas ir tik skaityti, biskelį rašyt ir lenkiškai kalbėt mokėjo, buvo kelis metus Bartininkų valsčiaus vaitu ir savo kampe guodojamas ir teisingas žmogus. Mano tėvas iš lenkiškų ponų arba sulenkėjusių Lietuvos bajorų (Gediminų Bartininkuose, kunigaikščių Puzinų Pajevonyje ir k. ) baudžiavas žinojo labai daug apie visokius baudžiauninkų vargus apipasakoti; jis mokėjo ir daugel atsitikimų iš praėjusių laikų mūsų krašto žmonių, taipogi daugelį pasakų, mįslių ir t. t. , ir aš jam ir jojo atminčiai esmi kaltas įgaivinimu mano širdyje meilės į mūsų tautos praeitį ir lietuvystę.

Kaip visi mūsų krašto lietuviai, taip mano tėvai buvo labai deivuoti, dievobaimingi žmonės ir jie rūpinosi ir savo pirmgimį sūnų tokioje pat dvasioje užauginti. Ant šio “baltojo” svieto lapkričio 11/23 d. 1851 m. , 7-tą valandą vakare ateinant dėl nežinomos priežasties teko man gimti in asphyxia, taigi pusgyviu, ir tik su dideliu vargu tapęs atgaivintas. Ar trinant šepečiu mano kojų padus, ar per kokį, kaip tėvams rodėsi, stebūklą po geros, sako, valandos aš atsigaivalėjęs; tėvai jau tada mane, nors pusgyvį, prižadėję į kunigus leisti, jei tik Dievas teiksiąsi dvasią įkvėpti į mano menką kūnelį. Lapkričio 24 d. 4 val. po pietų buvau Bartininkų bažnyčioje klebono Jono Burdulio apkrikštytas, o kadangi tą dieną buvo Jono nuo Kryžiaus, tai ir man Jono vardą suteikta. Bet tai buvo, rodos, nelemtas to šventojo vardas, kursai mano gyvenime tarytum man daug nelaimių atgabeno. Krikšto tėvais buvo dėdė Simanas Birštonas iš Stolaukio ir teta Uršulė Basanavičiutė. [Drauge su tėvu prie krikšto liūdytoju buvo Mateušas Mazurkevičius iš Ožkabalių. Tėvas turėjo tuomet 25, motina 24 metus]. Seniausi mano kūdikystės laikų atsiminimai – tai rėpliojimas ant aslos ir obuoliu žaidimas – ritinėjimas drauge su kitu tėvo seseries Marės Birštonienės biskelį vyresniu vaiku Kazuku. [Mat mano tėvas su Simu Birštonu buvo “mainais” vedęs. Marė Basanavičiutė-Birštonienė, pagyvenus su vyru vienus metus ir pagimdžius sūnų, susirgo (puerperium), buvo parvežta į Ožkabalius, kur, trumpai pagyvenus, po Mykolo pasimirė ir Bartininkų kapinėse palaidota. Paliko vaiką Kazuką, kurs ar 2 nepilnai pragyvenęs metus, silpnutis taipogi Ožkabaliuose mirė ir prie motinos palaidotas. ] Atsimenu, kaip tėvas, kai kada vakarais svirne gulėdamas, imdavo mane savo lovon ir, pasiguldęs mane, pradėdavo bučiuot ir mano veidą savo ataugusia barzda tarytum šepečiu lytėti. Būdamas kokių 3 metų kartą nuėjau per sieną į Vaitukaičių Urbų pupas, kurių buvau prisiskynęs pilną sterblę, kada mane užtiko patsai Urbas ir, dar priskynęs pilnas rieškučias, man davė ir iš pupų išvedė. Kartą, man jau kokių 5-6 metų esant, vaikščiojant pieva palei durpinyčias, nuslydus kojai nuo kranto, įpuoliau į durpinyčios vandenį ir tik man surikus balsu atbėgo arti ariantis dėdė Jonas, ištraukė mane iš vandens ir išgelbėjo nuo prigėrimo.

Kūdikystės metai praėjo man tarp visokio naminio darbo vasaromis ir mokyklos – žiemomis. Dar dabar mielai atsimenu, kaip didoku jau vaikėzu būdamas su kitais vaikais, būdavo, rudenyje, susėdę ant žirgų, jodėme didžiu būriu piemenis svetimų kaimų “vaikyti”, botagais pliaukšėdami, “vajiolia” rėkaudami, šiaudadūšiais, smalabambiais, degutpilviais ir k. juos pravardžiuodami. Šitie “vaikymai” man visados atrodė kaip rudimentarinės kovos, kaip karas en miniature iš senovės lietuvių laiko. Lenktynės, imtynės, rimavojimas, ritinys ir kiti žaislai, toki jau, kaip ir pas senovės trojėnus, iš jaunystės laiko man iki šiandien atminime liekti.

Drauge su pasakomis apie “kryžiokus” piliakalniai jau nuo pat mažų dienų mano akis ir širdį prie savęs traukė. Netoli nuo Ožkabalių, Piliakalnių kaimo laukuose pas Rasius, yra gražus piliakalnis, nuo kurio patsai kaimas praminta. Šitą didį, labai gražų, neišpasakytinai dailioje, ramioje vietoje ant daubos kranto palei Aistos upę stūksantį kalną aš jau nuo jaunystės pradėjau lankyti, dar suvis instinktinį užuojausmą jam turėdamas ir nežinodamas, kas jį, kada, iš kokios priežasties supylė, tik iš mažo jau buvau girdėjęs pasakojant apie užkerėtas ir uždarytas jame labai dailias mergas; jog jis buvęs supiltas sterblėmis ir kepurėmis; jog jaučiai, kuriais bandyta jis išarti, nugaišę ir t. t. Pajevonin su tėvais į atlaidus važinėdamas, vėliau susipažinau su Pajevonio piliakalniu, dar vėliau su Kaupiškių, arti Prūsų sienos, Rudaminos, Lakynų ir k. Ant šitų kalnų, galiu drąsiai sakyti, susitvirtino mano lietuviškumas.

Prieš pastarąjį 1863 m. “lenkmetį” ir nuo baudžiavos atvadavimą mūsų kampe kaimuose beveik niekur nebuvo mokyklų; tik miestuose, kaip Vilkaviškis, Kalvarija, pradines mokyklas galima buvo rasti, nors ir labai menkas, nes menkose lenkų mokytojų rankose. Marijampolėje buvo “szkoła powiatowa” su 4 klasėmis, seniau čion, rodos, iš Seinų atkelta, kuri ypatingai lietuviškų “klopų” vaikams buvo įtaisyta, tokiems būtent vaikams, kurie norėjo į kunigus eiti; jei kas norėjo Suvalkų gimnaziją pasiekti, turėjo “šlėkta” būti. Tik po lenkmečio šitos gimnazijos durys ir klopų vaikams atidaryta.

Kaimuose, kaip sakyta, retai kur buvo mokyklos ir tik ten, kur “ponas” buvo įtaisęs. Ūkininkai, kurie geidė savo vaikus “į mokslus leisti” – nors kiek juos išmokinti – imdavo namuosna ypatingus “daraktorius”, kurie tik žiemomis mokindavo, už ką mažą mokesnį ir pylą javais iš žmonių imdavo. Toki daraktoriai visados būdavo labai mažo mokslo: jie mokindavo vaikus ant elementorių ir “Aukso Altoriaus” lietuviškai ir kiek lenkiškai skaityti, šiek tiek iš lenkiško vadovėlio aritmetikos ir – prie mišių tarnauti. Kad geriau lenkų kalbos mokytųsi, buvo draudžiama lietuviškai tarp savęs kalbėti ir prakalbėjusiam buvo kabinama ant kaklo “metelinga”, kurią vaikas turėjo iki tol nešioti, pakol išgirsdavo kitą lietuviškai prakalbėjusį, kuriam tuomet galėjo ant kaklo pakabinti, nuo savęs nuėmęs. Tankiai atsitikdavo, ką vaikas per žiemą buvo pramokęs, vasaros laiku vėl užmiršo taip, jog sekančią žiemą reikėdavo vislab da capo pradėti. Daraktorius eidavo nuo vieno ūkininko pas kitą kas savaitę, ir tą septyndienį, kur jis užsilaikydavo, tuosna namuosna reikėdavo ir visiems kaimo vaikams susirinkti. Pirmu mano daraktoriumi buvo tūlas apysenis Kardokas, iš dzūkų ateivis, aukšto stuomens vyras, šleivakojis: nuo jo skaityti ir šiek tiek rašyti išmokau. Antras mano mokytojas buvo tūlas girtuoklis lenkelis iš Vištyčio miestelio Szymanowskis, nuo kurio biskelį pramokau lenkiškai, vėliau mokinausi pas Bartininkų zakristijoną Naujoką, kursai iš lenkiško Novakovskiu rašėsi. Nuo tokių menkų mokytojų ne per daugiausia galima buvo išsimokinti, ir nors aš nuo 5 ar 6 metų pradėjau “į mokslą eiti”, bet jau 12 metų būdamas galėjau tik gerai lietuviškai ir lenkiškai skaityti ir rašyti, biskelį buvau aritmetikos pramokęs ir prie mišių tarnauti, nors vargiai supratau, kas tai yra introibo ad altare.

Dabar jau, pramokęs pas daraktorius skaityti, aš uoliai pradėjau dalyvauti šventadienių rytais namiškių giedojime iš kantičkų, ypač kad turėjau gerą, gražų balsą. Taip būdavo po naujų metų giedant:

“Ant meto naujo, apsiliejo krauju” ir t. t.

Kad užrėksiu, tai net visame bute skamba. Bet kantičkose vietomis ir poezijos nemenkai randasi. Atsimenu:

“Lapkritis medžių lapus nuplėš kaipo plaukus,
Pavasaris su gražiais žiedais rėdo laukus. . . ”

Kartą, jau vakare lovoje gulėdamas, ėmiau giedoti. Motina, tai girdėdama, linksmai tarė: “Tai bus Jonukas dailus kunigelis, o koks gražus balselis”, į tai tėvas sako: “Giedok tu, giedok ir renkis į kunigus eiti”.

Prisiartino 1863 m. lenkų maištas. Kadangi Bartininkų parapijoj dvarininkų labai mažai buvo, tai bažnyčioje patriotiškų jų demonstracijų su dainomis “Bože coś Polskę”, “Z dymem pożarów” ir k. giedant negirdėta, tik buvo plačiai kalbama, kad laukiama atvykstant jiems pagalbon tūlo Garibaldžio, kurio paveikslą galima buvo matyt ant pirktinių sagtučių. Mūsų krašto žmonės maište nedalyvavo, dargi buvo jam priešingi. Tokius neištikimus lenkams žmones jų slaptoji valdžia dargi persekiojo ir baudė. Taip nežinia už ką Pajevonio ūkininką Baliūną, naktį pastvėrę, lenkai pakorė gluosnyje prie kelio ties Būdviečiais, kurį į Joninių atlaidus Pajevonin su tėvais važiuodamas mačiau po šaka kabant, nes buvę įsakyta 3 dienas pakartą laikyti. Dar žiemą, kovo mėnesį, š. Juozapo dieną pirmą kartą mačiau prajojant Bartininkuose kazokų eskadroną. Maišto metu rusų valdžiai atitraukus nuo Prūsų sienos dalį kareivių sargybos, žmonės sužinoję ėmė važiuoti į Prūsus įvairių pigesnių prekių pirktis. Taip ir mūsų vyrai – tėvas su broliu Jonu , pasiėmę mane drauge, vasarą leidosi važiuot į Stalupėnus ir čia prisipirkę, ko reikėjo, nuvažiavo į netoli miesto gulinčius Bilviečius (vok. Bilderweitschen), kur turėjo gimines ūkininkus Alytus, pas kuriuos pernakvoję ir pasisvečiavę, grįžo namon. Jau sutemus pasiekėm Karalkrėslio dvarą, kurį pravažiavę išgirdom iš užpakalio keliu kitą vežimą atvažiuojant; prisidingėdami, kad mus paviję neimtų kratyti, užsukome patamse Užbaliuose iš vieškelio į gluosniais išsodintą vieno ūkininko kelelį ir laukėme, iki tas kitas pravažiavo. [Rudeniop mirė Karalkrėslio dvaro arendatorius Šabunevičius; vieną vakarą jo lavoną keliu per Ožkabalius į Bartininkus lydint, daugybė kaimo gyventojų buvo susirinkusi žiūrėt – nes lydėjo naktį su švyturiais – ir ant kalno ties Milančiais stovėdami giedojo:

Ojčizna naša, vilkas poną neša
Nešė per aglyną, sudraskė jam klyną. . . ]

Aukščiau jau minėjau, kad, man vos gimus, tėvų duota pažadas, kad jeigu gyvas liksiu, leisią mane į kunigus. Jau nuo šio laiko, ypačiai motina, įžadų užmiršti negalėjo, o, man paaugant, dar didesnį turėjo rūpesnį, nors menkai ištesėdami, mane į kunigus rengti. Bet, užsinorėjus “į kunigus eiti”, reikėjo pirmučiausiai Marijampolės “szkoła powiatowa” baigti, kas vėl nelengva buvo. Anuo laiku tik Vilkaviškyje ir Lukšiuose buvo geresni mokytojai, kurie galėjo vaikus pirmajai tos mokyklos klasei prirengti, tėvas tad atidavė mane į Lukšius, ypačiai dėl to, kad toje mokykloje buvo jau vienas ožkabalietis, būtent Mazurkevičius Vincas, mokinęsis ir kad ten tuomet vikaru buvo mūsų giminietis kunigas Šlekys.

Lukšiai buvo gana švarus kaimas romantiškoje vietoje palei Siesarties upę, Naumiesčio – dabar Šakių – paviete, į 7 mylias atstu nuo Ožkabalių, turėjo apie 10 ūkininkų, ant kalnelio mūro mokyklą, sodo viduryje stovinčią, senąją ir mūrijamą naująją bažnyčią. Mokykla buvus įsteigta Zyplių dvarinmko Bartkausko, kursai kaip retai kuris kitas tais laikais rūpinęsis savo žmonelių apšvietimu. [“Vilniaus Žinių” 1905 m. korespondentas Balandis N. 72 aprašo vėlesnių laikų Lukšius: “Vakarinis bažnytkaimio galas nemalonią turi išvaizdą, išskiriant puikią bažnyčią gotiško pavidalo, visi kiti gyvenimui namai tik lūšnos su pasvirusiomis kerčiomis ir nušiupėjusiais stogais; gyventojų katalikų čia yra per šimtą, žydų 42 ir vokiečių 19, yra klebonas, kamendorius ir rezidentas, mokykla ir valsčiaus raštinė, monopolis, karčema ir alaus sandėlis; netrūksta taip pat ir amatininkų įvairios rūšies, kaipo tai: rūbsiuvių, kurpių, dailidžių, mūrininkų ir k. Lietuvių draugija ūkio pagerinimui, 2 katalikų sąkrovos, 7 – žydų ir viens dažininkas. Lukšių apylinkėje ūkininkai, išskiriant keletą, gyvena gana vargingai, viena, dėl to, kad ūkis senobiškai vedamas (trilaukės), laukai žemi, be grovių, menkai teprižiūrimi, pievos menkos. Antra, kas pikčiau, tai girtuokliavimas, giliai įsišaknijęs mūsų kampe, ką galima suprasti jau iš to: pačiuose Lukšiuose ne per senai gyveno 10 ūkininkų, šiandien tik 4, pasiliko vien smulkūs gyventojai, o kiti praskolinti į monopolį sukiša kas metai 7 tūkstančius mažiausiai, į karčemą arti 4 tūkstančius. Degtinę čion pardavinėja ne tik monopoliuje ir karčemoje, bet ir kai kurių katalikų, o labiaus žydų namuose”].

Mano Lukšiuose gyvenimo metu žmonių ištvirkimas dar žymus nebuvo. Mokykla tuomet buvo Vilušio, biskelį sulenkėjusio lietuvio, rankose, kursai savo šeimynoje vartojo lenkų kalbą. Jisai anais laikais turėjo būti skaitomas gana geru mokytoju su vidutiniu mokslu; buvo ir patogus žmogus. Čia mokinta tikybos, aritmetikos, geografijos, lotynų, lenkų, o vėliau ir rusų kalbos. Išguldymo kalba, kaip visur kitur tuomet, taip ir čia, buvo lenkiška. Užlaikymui mokykloje atgabenama buvo produktais ir pinigais Vilušiams mokama. Tie, kurie iš toli buvome atvykę, žiemą gyvendavome pačioje mokykloje, vasarą – ant mūrinių namų aukšto. Maistą turėdavome gana gerą. Šventėms parvažiuodavom namon. Kartą, rodos, 1866 m. pavasarį, ant Velykų namon su dėde Juozu grįžtant per patvinusios Šešupės brastą pas Vilktrakius, vos neprigėriau, nes, srovei ėmus smarkiai vežimą žemyn nešti, vos ne vos arkliai, pasiekę kojomis upės dugną, spėjo dar atsispirti ir vežimą krantan išvilkti. – Pasimokinęs pirmąjį pusmetį nuo kalėdų iki vakacijų, šitoms baigiantis nuvežta mane 1865 m. į Marijampolę, bet, kvotimų iš aritmetikos neišdavęs, turėjau į Lukšius grįžti ir dar ištisus metus mokintis ir tik vasarą 1866 m. , išlaikęs kvotimus, buvau į Marijampolės “szkoła powiatowa” priimtas.

Šita “pavieto mokykla” turėjo tuo laiku inspektorių, direktorių tūlą sulenkėjusį storpilvį prancūzą Langry, kursai čia, kad sulenkinus lietuvių “mužikų” vaikus, labai uoliai rūpinosi ir trūsėsi. Ne tik apie išsimokinimą lenkų kalbos rūpinosi, Langry stengėsi, kur tik galima, permainyti lietuviškas pravardes į lenkiškas, vienam -icz, kitam -ski prikabindamas, iš Vabalo Žukovskį darydamas ir t. t. Man išdavus egzaminą į I-ją klasę, Aleksandras Langry, pažiūrėjęs į mano ūgį , ilgas kojas, sako: “Nežinau, ką reiks daryti su jo ilgoms kojoms, kam revizijon atvažiavus – po suolu pakišim”. Rykštės, “kozos” tuomet šitoje keturklasėje mokykloje dar buvo geriausias “remedium”, kad apšvietimą į “klopų” galvas įvarius. Šita “szkoła powiatowa” 1867 m. papildyta trimis aukštesnėmis klasėmis ir gymnazija paversta, o drauge su tuomi vieton lenkų kalbos tapo įvesta rusiška mokslui dėstyti. Didžiausia, seniau negirdėta naujiena buvo ir lietuvių kalbos – po 2 valandi savaitėje – gimnazijon įvedimas, ir šis nuotykis kaip į mane, taip ir į kitus lietuvius turėjo nemenką įtekmę, nes, priėmus lietuvių kalbą Marijampolės ir Suvalkų gymnazijose, jauni lietuviai iš palengvo pradėjo nuo tos limpamos ligos, “polonizacija” vadinamos, atsikrėsti ir – nors ne visi , ir apie savo kalbos ir tautos reikalus bandė palengvėle rūpintis. Tik labai gaila, neturėta tuomet gerų lietuvių kalbos mokytojų. Žemesnėse klasėse lietuvių kalbos mokino piešimo mokytojas Rutkauskas, aukštesnėse ,žemaitis Ulinskas, matematikos mokytojas. Visas lietuviškos kalbos mokslas buvo – vertimas iš rusų kalbos į lietuvių ir vice versa, taipogi lyginimas tūlų lietuviškų žodžių su panašiais graikiškais, lotyniškais ir slaviškais; apie mokslišką kalbos išguldymą ir išsimokinimą negalima nė kalbėti, nes patys mokytojai nė apie lietuvių kalbos gramatiką, nė apie ką kitą nė kokios nuovokos neturėjo.

Kaip praėjo gimnazijos mokslo metai? Menkai teatsimenu. I-je ir II-je klasėje kvatierą turėjau pas tūlą Jakobsienę prie Bažnytinės gatvės: pirmaisiais metais buto vyresniuoju, perdėtiniu buvo Petras Kraučūnas, antraisiais – Petrašunas Juozas, V-tos klasės mokinys, kurs vėliau buvo tapęs mokytoju Lenkijoj; tuomet tame bute drauge su manim gyveno: Ant. Gelgaudas (I kl. ), vėliau buvęs Bartininkų valsčiaus vaitu ir teisėju; Fr. Bielinski (I kl. ) – juristu, trumpą laiką teismo tardytoju Vilkaviškyje, nukeltas Kaukazan, gavęs drugį, mirė; Kaž. Chlebinski (I kl. ) – mažas valdininkėlis prie geležinkelio Vilniuje; Rosinski (IV kl. ) – illegitimus tūlo Naumiesčio muitinės valdininko Volskio sūnus – inžinierium; Silv. Petrika (IV kl. ) – mirė Lankeliškių klebonu (lithiasis) ir Jonas Strymas (IV kl. ) – kunigu Didvyžiuose. Antroje klasėje esant atvažiavo Marijampolėn Varšuvos srities mokyklų kuratorius Witte; atėjus jam į geografijos pamoką, mokytojas Ed. Plevinskis iššaukė mane prie lentos, ant kurios aš nupiešiau iš galvos Europos konturus ir upes taip gerai, kad Witte mane labai pagyrė ir pasakė: “Mokinkis – būsi žmogus”. III-je ir IV klasėje kvatierą turėjau pas Hofmann’ą gale miesto nuo Prienų šono. IV-je klasėje esant atvažiavo švietimo ministeris gr. Tolstoj, kuriam aš vėliau, kaipo vidurio reikalų ministeriui, buvau prašymą padavęs dėlei “Auszros” Kaunan perkėlimo. Jis apsilankė lotynų kalbos pamokoje, mane išklausęs, pagyrė tos kalbos gerą supratimą. Penktoje klasėje būdamas jau pradėjau kitus vaikus mokinti: pirmutiniu mano mokiniu buvo rusų kalbos mokytojo Jurgio Poromenskio sūnus Saša. Toje pat klasėje būdamas jau gavau kvatieros perdėtinio vietą už sodo prie Evangelikų kirkės. Šitoje ir VI-je klasėje esant man teko mokinti lotynų kalbos mokytojo Przeorskio ir gimnazijos direktoriaus Ternovskio sūnų. Šeštoje klasėje apie 2 ar 3 mėnesius buvau Orlevičienės kvatieros perdėtiniu beveik priešais paštą, o paskui, mokytojui Vytautui Ščukai geidžiant, persikėliau pas jojo uošvį, Marijampolės burmistrą Žilinskį, pas kurį pusbadžiais, iki pabaigiant gimnazijos mokslą, kaipo jo sūnaus Vytauto korepetitorius, gyvenau pirmiau prie “Ponų” gatvės, paskiau prie rinkos mūro namuose, kur prieš karą notaras Kociela turėjo savo kancelariją. Šeštoje klasėje esant atsitiko, kad Poromenskis 1871 m. rudenyje uždavė rašyti temą “Tiše jedeš, dalše budeš”. Spalių 3 d. (sen. st. ), parašęs uždavinį, įteikiau mokytojui. Kelioms dienoms praėjus atneša jis klasėn rašinius ir ima juos dalint mokiniams, darydamas pastabas apie paklaidas ir t. t. Mano rašinį paliko galop; man belaukiant savo uždavinio ir manant, kad jis blogiausias, jei taip ilgai neatiduodama, Poromenskis prabyla: “Vyručiai, paklausykite, aš jums perskaitysiu veikalėlį, iš kurio pamatysit, kaip reikėjo gvildenti jums duotąją tėmą” ir – ima mano rašinį skaityt. Aš tik džiaugiuosi. Perskaitęs labai išgyrė mano darbelį, kursai buvo parašytas ant 11 puslapių in 4-to, ir, pasakęs autoriaus vardą, man jo dar neatidavė. Negana to, nusinešė mano rašinį į V ir VII klasę, perskaitė jį visiems mokiniams, nurodydamas jo gerąsias puses ir statydamas kaipo pavyzdį, kaip ta tema reikėjo rašyti. Sugrąžinus man rankraštį, radau po juomi padėta 3+, taigi aukštesnis 3-jų laipsnių systemos ženklas, kurie tuomet gimnazijoj buvo statomi. Poromenskiui pakėlus mano reputaciją gimnazijoje, kaipo stylisto, ant taip aukšto laipsnio, neilgai trukus , ypač VII-je klasėje esant, direkcija pradėjo mane siuntinėti į tas klases mokytojus pavaduoti, kurie dėl ligos ar kitos kokios priežasties negalėdavo į pamokas ateiti, su teise klausinėti mokinius, tik jiems ženklų nestatant.

VI-je klasėje esant, ant Velykų, nusisamdę žydelį, išvažiavome keliese atostogų namon per Vilkaviškį. Išvažiavus plentu už miesto ir Šešupės ant kalnelio, aš padaviau sumanymą važiuojantiems drauge mokiniams uždainuoti, kad nebūtų nobodu važiuot, ir, turėdamas gerą balsą, užtraukiau dainą: “Augin tėvas du sūneliu, du sūneliu, augindamas labai džiaugės, labai džiaugės”. . . Pasirodo, kad keliaujančių vaikų tarpe tuomet būta ir Vinco Kudirkos, kursai 1871-72 metais buvo II klasės mokiniu, ir šitą atsitikimą jisai mini “Tėvynės Varpuose” (“Varpas”, 1893. N. 3), sakydamas: “Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau paketinęs prisidėti (dainuoti), tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: “Augin tėvas du sūneliu. . . ” Rodos, kad kas gerklę užėmė iš gėdos. “Chłop” – pamislijau sau lenkiškai ir, nuleidęs nosį, tylėjau”. Mat buvo nutautėjęs.

Gimnazijos metų mano užrašuose menkai galima rasti įdomių žinių iš mano gyvenimo. Taip birželio 29 d. 1867 m. yra užrašyta apie sudegimą mūsų gyvenamosios trobos, kurią padegė degtuku piemenukas. Spalių 4 d. tų pat metų vidurnaktyj pasimirė Aleksandras Langry, lenkų ir prancūzų kalbos mokytojas ir mokyklos inspektorius, o spalių 27 d. 9 val. ryto mirė Vincentas Voinovič, lenkų kalbos mokytojas. Lapkričio 3 d. pradėjo pirmą kartą snigti. 1868 metais mano užrašų knygutėje nebuvo nieko įdėmaus pažymėta. Bet tais metais rudenyje, man jau trečioje klasėje esant, atsitiko toks įvykis, kursai į mane nemenką įtekmę turėjo. Tai buvo – už vyro mano mylimos merginos ištekėjimas. Reikia žinoti, kad mano tėvas, man dar mažam esant, draugavo su kaimynu Milančium, dzūku, atėjusiu į žentus Ožkabaliuosna. Jisai turėjo vyriausią, rodos, su manim vienmečią dukterį Uršulę. Dažnai pas mus lankydamasis, jis, būdavo, tėvui sako: “Ar žinai ką, Jurgi, tu turi sūnų, aš – dukterį; kaip užaugs – suženysiva”. Ir reikėjo taip atsitikti, kad aš, dar būdamas kokių 8-9 metų vaikėzas, eidamas drauge su tąj Uršule į mokslą pas daraktorių, būčiau į ją įsimylėjęs. O tai buvo labai graži mergaitė, tamsių, beveik juodų plaukų mėlynakė su labai gražiomis didelėmis akimis, kokių gražesnių vėliau niekur man neteko matyti. Aš taip idealiai, platoniškai į ją įsimylėjęs, kad būdavau patenkintas, laimingas, tik ją nors iš tolo pamatęs. Tuo tikslu dažnai, ar reikia, ar nereikia, eidavau pro jos namus keliu į Trempų pievas arba šventadieniais nuo vargonų bažnyčioje iš aukšto į ją žiūrėdavau. Taip būdavo, kaip dar namie buvau, o vėliau atostogų laiku iš Lukšių ir iš gimnazijos sugrįžus. Ar ji žinojo apie mano meilę ir jausmus – sunku ką sakyti; ar ji mane mylėjo – nežinau, nes progos stigo su jąj apie tatai kalbėti. Man taigi trečioje klasėje esant, Uršulė, būdama 16 metų, ištekėjo už tūlo turtingo viensėdžio, pusbajorio Vaitukaičio, kuriam po kelių metų nusigyvenus, drauge su vyru persikėlė Amerikon. Kita jos jaunesnė sesuo vėliau buvo ištekėjus už mano brolio Vinco, kursai balandžio 23 d. 1910 m. nuo tuberculosis pulmonum mirė.

[Toliau seka 1869 m. užrašai. Vasario 2 d. 5 val. ryto mirė Vincas Kudirka, 4-os klasės mokinys, ir 3 d. buvo palaidotas. Balandžio 15 d. , sekmadienį, val. 9, min. 40 vakare pasirodė ant dangaus šiaurės ir vakarų šone šiaurės pašvaistė ir tęsėsi iki 10,45 min. ; balandžio 29 d. snigo, o 30 d. apie 8 vakare labai pustė. Gegužės 3 d. apie 10 val. ryto prie pat gimnazijos pasirodė gaisras; sudegė 3 namai; o gegužės 4 d. , antradienį, 2 val. po pietų – Kazimiero Lado smuikos koncertas gimnazijos salėje; bilieto kaina mokiniams 10 kap. Rugpjūčio 15 d. , sekmadienį, apie 12 val. ryto numirė Bartininkų kaime Pilypas Gelgaudas, mano giminiečio Antano Gelgaudo tėvas. Lapkričio 13 d. numirė 11-os klasės mokinys Eugenijus Žukauskis, o gruodžio 26 d. , man iš gimnazijos šventėms sugrįžus, pasimirė mano kokių 6 metų seselė Marutė. 1870 m. sausio 19 d. apie 6 1/2 vakare pasirodė ant dangaus žemiau mėnulio baltas stulpas ir iki 7 val dūravo. Vasario 4 d. , penktadienį, šalčio buvo 23° R. , o 5 d. – 25°; tiedvi dieni į gimnaziją n’ėjom. Kovo 7 d. tūlas Bliūdžius, netoli Marijampolės gyvenąs, naktį nušovė savo motiną, o 10 d. – galeva diena, gimnazijon nėjom; dieną buvo gana šilta, saulė kaitino, bet naktį prisnigo. Balandžio 1 d. apie 3 val. po pietų pradėjo eit ledai Šešupe pas Marijampolę, o 5 dieną apie 9 vakare pasirodė ant dangaus labai graži šiaurės pašvaistė ir iki val. . . . dūravo]. Birželio 1 d. , trečiadienį, sėdėjau “koze” 2 valandi drauge su Samueliu Tuvin’u, žydeliu, už tai, kad vėlokai vakare buvova nuėję pasiklausyt levų riksmo pas mūsų matytą jau menažeriją, kuri iš Suvalkų buvo čion atvykus. Nežinia kas, pamatęs mudu apie menažeriją uždraustu laiku vėlai vaikščiojant, pranešė gimnazijos direktoriui, kursai nubaudė mudu, “kozan” pasodydamas. Kitą dieną Tuvinas, apleidęs gimnaziją, Kalvarijon išvažiavo. Birželio 30 d. sugrįžau iš Marijampolės namon atostogoms. Šeštadienį liepos 2 d. buvau Vilkaviškyje P. Marijos Aplankymo atlaiduose. Spalių 30 d. numirė lotynų kalbos mokytojas J. Kosiarski. 1871 m. būdamas V-je klasėje nuo sausio 25 d. gavau lekcijas pas lotynų kalbos mokytoją Przeorskį jojo sūnų mokinti. Vasario 10 d. , ketvirtadienį, šalčio buvo iki 26° R. , nevaikščiojom gimnazijon taipogi penktadienį ir šeštadienį. Nuo Velykų 1870 iki vasario 15 d. 1871 m. gyvenau Hofmano bendrabutyje drauge su S. Zienkavičium, kursai potam pabėgo iš Marijampolės Kaunan, o iš ten į Jonavą. Birželio 18 d. numirė rusų kalbos ir literatūros mokytojas Andrius Bezcennyj. Tai yra visi užrašai, gimnazijos metu padarytieji.

Sympatingiausi mokytojai, kurie sulig šiol mano atmintyje liko, buvo: tikybos mokytojas kun. Jurgis Čėsna, marijonų vienuolyno perdėtinis, kursai mane supažindino su L. Rhezos išleistais Duonelaičio “Metais”, taipogi St. Rutkauskas, kursai mane mylėjo už piešimą ir dailiaraštį. Gaivino į mane sympatiją Ed. Plevinskis, Przeorskis, V. Ščuka, o ypač J. Poromenskis. Kiek žinoma, Marijampolės gimnazijos mokytojai literatūroje beveik ne – arba labai mažai katras – tedalyvavo. [Tik Jurgis Poromenskis, būdamas dar mokytojų seminarijos mokytoju Rygoje, buvo 1858 m. išleidęs igaunių kalbos gramatiką 2 tomais (“Estskaja grammatika Revelskago narečija”) ir 1861 m. “Rukovodstvo k praktičeskomu izučeniju estskogo jazyka. Juhataja wenekeelt wäljaöppida”, o lotynų ir graikų kalbos mokytojas], unitas A. Horoszewicz, jau man VII klasėje esant, rašinėjo vokiečių ir rusų kalba straipsnius į laikraščius iš palyginamosios kalbos srities, kuriuos duodavo man perrašinėti. Drauge jis buvo gimnazijos bibliotekorius, kuriam aš padėdavau tvarkyti – kataloguoti knygas, todėl visados galėjau namon imti ir skaityti knygas, kokias tik norėjau.

1866 metais man į “szkołą powiatową” įstojant, buvo priimta viso labo 45 mokiniai, iš kurių iki VII-os klasės daėjo vos 5, būtent: aš, Jokūbas Kalasauskas, pabaigęs įstojo į girininkų institutą Peterburge, Jonas Kudirka – medikas Maskvoje, Tamas Šaukevičius, kursai rašėsi Šolkiewič – kunigas ir Maušius Škudski; visi kiti, kurie 1873 m. drauge su mumis pabaigė gimnazijos mokslus, būtent: Jonas Dylevski – medikas, Jonas Horodecki, Kazys Stancler – inženierius ir Vytautas Žilinskis – medikas, buvo kitose klasėse pavyti arba vėliau įstoję.

Gimnazijos mokslus atlikau 1873 m. , gaudamas už gerą mokymąsi sidabro medalį dovanų ir šitokį liudijimą, kurio nuorašą čia pridedu.

ATESTATAS

Marijampolės Klasikinės Gimnazijos Pedagogų Taryba, remdamasi 1866 metų sausio 5/17 deną Jo Didenybės Imperatoriaus patvirtintu Įstatų 59 straipsniu, išdavė šį atestatą mokiniui Ivanui Bassanavičiui, Romos Katalikų tikėjimo, gimusiam Suvalkų Gubernijoje, turinčiam 21 metus, patvirtinantį, kad jis įstojo į šios Gimnazijos 1 klasę ir mokėsi joje, kol išėjo visą kursą ir 1873 metų birželio 17 būdamas gero elgesio per baigiamuosius egzaminus parodė šiuos rezultatus:

1. Tikyba labai gerai

2. Rusų kalba ir literatūra labai gerai

3. Lenkų kalba ir literatūra –

4. Lotynų kalba labai gerai

5. Graikų kalba labai gerai

6. Vokiečių kalba labai gerai

7. Lietuvių kalba labai gerai

8. Aritmetika labai gerai

9. Algebra gerai

10. Geometrija gerai

11. Trigonometrija gerai

12. Fizika gerai

13. Kosmografija labai gerai

14. Visuotinė Istorija labai gerai

15. Rusijos ir Lenkijos Istorija labai gerai

16. Visuotinė Geografija labai gerai

17. Rusijos Imperijos ir Lenkijos Karalystės Geografija gerai

18. Gamtos mokslas gerai

Kadangi Ivan Bassanavič labai gerais rezultatais užbaigė visą kursą ir parodė labai geras Lotynų ir Graikų žinias, Pedagogų Taryba, remdamasi minėtuoju Įstatų straipsniu, skiria jam sidabro medalį, išduoda jam šitą atestatą su reikalingu parašu ir valstybiniu antspaudu.

Marijampolė 1873 metų birželio 17 diena.

Inspektorius (parašas) D. Černiavskij

Inspektoriaus padėjėjas (par. ) Pržeorskij

Rusų k. , Rusijos Istorijos ir Geografijos mokytojas (par. ) Abramovič

Lenkų kalbos ir literatūros mokytojas (par. ) Lanarevič

Tikybos mokytojas (parašas) Ks. Černac

Matematikos mokslų mokytojas (par. ) Ulinskij

Fizikos ir Kosmografijos mokytojas (par. ) E. Plevinskij

Senųjų kalbų mokytojas (par. ) A. Goroševič

Senųjų kalbų mokytojas (par. ) Grigorevskij

Istorijos mokslų mokytojas (par. ) A. Ščuka

Vokiečių kalbos mokytojas (par. ) Ivan Drsvs

Piešimo mokytojas (par. ) Sta. Rutkovskij

Tarybos sekretorius (par. ) Šimanskij

Raštininkas (par. ) I. Junskij

Su originalu sutinka Gminos Viršaitis Bartinik. . .

Mokslas man sekėsi gerai, nes aš, kaip sakoma, turėjęs “gerą galvą”, todėl ir visose klasėse buvau pirmutinis mokinys, o pereidamas iš klasės į klasę gaudavau dovanų knygomis. Ypač klasiškosios kalbos sekėsi man gana lengvai suprasti ir aš draugų tarpe buvau visados malonėtas dėl jų pažinties; taipogi ir literatiški mano uždaviniai rusų kalbos žvilgsniu visados užsipelnydavo pagyrą ir, VI-je klasėje būdamas, kaip jau minėta, buvau įgijęs gero stylisto vardą.

Iš visų gimnazijos meto mokinių tik vienas tuomet Petras Kraučiūnas iš Papečkių buvo lietuviškos kalbos tyrinėjimu užsiėmęs, būtent žodžių rinkimu žodynui. Viename viešame gimnazijos “akte” jisai skaitė lietuvišką J. Kochanovskio vienos giesmės vertimą, kas pirmą kartą toje gimnazijoje atsitiko. Šitas stiprus savo tautystėje lietuvis, su kuriuomi man vienus metus drauge gyventi, o vėliau draugauti teko, pabaigęs gimnazijos mokslą, Seinų seminariją ir dvasiškių akademiją Peterburge, bet, nejausdamas savyje pašaukimo į kunigus, metęs sutoną, tapo klasiškų ir lietuviškos kalbos mokytoju toje pat Marijampolės gimnazijoj ir vėliau ne vienam jaunadvasiui įkvėpė karštą meilę į savo pavargusią tautą ir josios kalbą. Daugiausiai jo dėka lietuvystė atgaivinta Suvalkų gubernijoje.

Liekti dabar keliais žodžiais paminėti apie santykius tarp įvairių tautų – ypač lenkų ir lietuvių – mokinių Marijampolės gimnazijoje. Kaip “pavieto mokykloje”, taip ir vėliau, tapus jai gimnazija, tie santykiai buvo visados normalūs, niekados nebuvo taip įtempti, kaip Suvalkų gimnazijoje, kur lenkai, būdami daugumoje ir pilnai šeimininkaudami, įvairiais būdais lietuvius mokinius stengėsi persekioti, apie ką d-ras V. Pietaris savo atsiminimuose “Vienybėje Lietuv. ” 1894 m. N. 11 mini.

Gimęs ir užaugęs tyrai lietuviškame kampe, aš jau nuo mažų dienų, po tėvų įtekme, buvau pradėjęs savyje lietuvišką gaivinti dvasią. Pirmos lietuviškos knygos – išskyrus “Aukso Altorių” ir “Garbę Dievo” – kurios mano rankosna pateko, buvo M. Akelaičio rašytas veikalėlis “Swejka Marija ir gywenimas Panos szwencziausios” (Wilniuja 1860), kun. J. Dovydavičiaus “Sziauleniszkis senelis” (Wilniuja 1860) ir kun. Aleknavičiaus “Pasakos, pritikimai, weselos ir giesmės” (Wilniui 1861); pirmi dvi knygi dėl jų skaisčios kalbos ir vėliau ne kartą dar skaičiau. Antroje klasėje būdamas pradėjau, nors menkas, daineles rašyti, vėliau ir lenkų kalba ir gana daug buvau prirašęs, bet paskui beveik visas sudeginau; tik vienas Lenartavičiaus “Pavasario” (Wiosna) vertimas buvo spausdintas 1882 m. “Lietuwiszkoje Ceitungoje”. Antroje ar trečioje klasėje būdamas pradėjau lietuvių dainas užrašinėti, iš mokinių girdėtas; trečioje klasėje esant man teko susipažinti su Duonelaičio “Metais”, iš kun. J. Čėsnos gautais, su Mickevičiaus, o vėliau ir su Syrokomlės (Kondratavičiaus) poezijomis; šito pastarojo melancholiškos dainos ypač man patiko. “Konradą Walenrodą” Syrokomlės “Margier” daugybę kartų skaičiau ir kuone viską iš atminties atkartoti buvau išmokęs.

Pirmąsias žinias iš lietuvių praeities nuo mano tėvo įgijau; tai buvo žinios apie mūsų krašto baudžiavą ir k. ; vėliau Stryjkovskio “Kronika polska, litewska, žmodzka” (Krolewiec, 1582) buvo mano vadovu; Guagnini, Dlugoszas, Kromeras ir k. kronistai, o vėliau Kraševskio raštai turėjo didelę į mane įtekmę, ir aš gimnazijoj dar būdamas patogiai buvau su lietuvių istorija susipažinęs.

Dar IV-V-je klasėje esant, mano tėvas atkartodamas sakydavo: ,Jonuti, nuo šių metų turi jau į Seinus eiti; matai – aš esmi paliegęs, motina nedrūta, Dievas žino, ar dar ilgai galėsiva tavimi džiaugtis; jei būsi kunigu, tai nors kada maldose ir mus paminėsi: tik ir mums bus lengviau aname sviete”. . . Ypač motina buvo savo širdį ant kunigystės palaužusi ir gana dažnai man sakyti pamėgusi, aš būsiąs “dailus kunigėlis”. Bet ne veltui sakoma: “Žmogus šaudo, ledoks kulkas neša. . . ” Iki IV-os klasės ir aš patsai buvau labai deivuotas vaikinas ir dažnai dar mislijau apie seminariją, bet nuo V-tos klasės atostogų, kada man teko skaityti prancūzo Aug. Nicolaso lenkiškai verstą veikalą “Bóstwo Jezusa Chrystusa”, kuriame autorius ginčijasi su Ern. Renanu ir kritikuoja jo knygą “Vie de Jésus”, pradėjo jau manyje tūla atmaina atsirasti. . .

Mat jau nuo mažens į mano širdį buvo įsimetusi žingeidumo kirmėlaitė, kuri mane graužė, traukte mane traukė į nepažinstamą tolimą svietą. Kaip mažas vaikas būdamas, taip ir iš gimnazijos atostogoms sugrįžęs, mėgdavau po Ožkabalių ir Grajauskų kalnus vaikščioti ir gėrėtis gražumi reginiu. Aukščiausias punktas Ožkabalio laukuose yra “Kušliakalnis”. Regratis nuo minėtojo Kušliakalnio yra labai erdvas: pietų linkui aukštesni kalnai, kurių pryšakyje matosi Grabalkos dvaras su aukštais medžiais apaugusiomis Gerlachų kapinėmis ir Vidgirių girios kraštas; vakarų link, netoli, puikioje vietoje, ant aukšto kalno, Gražiškių bažnyčia iš raudonų plytų su vienu bokštu stūkso, už jos horizontą nuo Prūsų sienos užstoja Vištytgiris ir už jo šiaurės link tęsiantiesieji Pavištaičių ir Šakių kalnai už Pajevonio aukštai iškilusio, pušynu apdengto kalno su gražia dviemi bokštais bažnyčia. Dailiausia regykla – šiaurės link: čia, tiesiog per Sausininkų ežerą, lygumose akys siekia net iki Naumiesčio, kurio giedroje dienoje bažnyčia prieš saulę baltuoja ir kiek į vakarus matosi Prūsuose Širvintos vokiečių stūksanti kirkė. Kiek arčiau matosi Virbalio Šilelis, už 17 verstų aiškiai baltuoja Vilkaviškio bažnyčia, todėlei ir geležinkelis, pro šį miestą Kybartų linkui einantis, traukiniui dūmus iš garvežio leidžiant, yra aiškiai matomas. Kiek nuo Vilkaviškio į rytus matosi Gižų bažnyčia. Šitas visas kraštas turi ypatingą gražumą: daugybė kaimų su išsisklaisčiusių ūkininkų trobomis ir sodais, kaip ir vietomis nedideliomis giraitėmis, vienur kitur baltomis dvarų ir palivarkų trobomis jis yra išmargintas. Rytų Imk per arti gulinčius Bartininkus su jųjų balta bažnyčia, dvaru ir dviemi vėjo malūnais akis atsiduria per Budavonės giraitę ir Keturvalakius į Marijampolės baltuojančią už 3 mylių bažnyčią; už Marijampolės tolyn matoma ant horizonto krašto tamsios girios, o pietų link traukiasi Tabariškių kalnai, kurie horizonto kraštą čia nuo Kalvarijos atidalina. Mane daugiausiai traukė tuomet šiuomi reginiu visados gėrėtis – dūmai iš mašinos ant geležinkelio, nuo Kybartų Kauno link einančio, neišpasakytinus jausmus mano širdyje sujudindami. Troškau ir aš, nabagas, platesnį svietą, žmones, padanges nors iš tolo pamatyti!. .

Kada gimnazijos mokslą pabaigęs namuosna sugrįžau, tėvas, tarp kitų dalykų, pasakė nė skatiko daugiau neduosiąs, jei aš į Seinus n’eisiąs; visą atostogų laiką kaip žemes pardavęs vaikščiojau. Nors aš gana rūpinausi tėvus perkalbėti, kunigų esą gana, o ir kitokiu būdu mokintų vyrų reikėtų, mano motina nė klausyti nenorėjo. Tik po ilgų kalbų ir plačių verksmų tėvas sutiko mane į svetimą šalį išleisti – ir aš su kokiu šimtu rublių Maskvon išvažiavau, tarytum nauju žmogum tapęs. . .

Vėlesniu laiku man teko šen link ir ten link, ir po Orientą, ir po Occidentą didesnes ir mažesnes keliones atlikti, bet nė viena jų neįsispaudė mano dvasion taip aiškiai, kaip ta pirmutinė. Kauną, Vilnių, apie kuriuos tiek man buvo tekę skaityti, dabar savo akimis mačiau: ant Nemuno kranto apmansčiau graudžiai ne vieną kruviną atsitikimą su žiauriais kryžiuočiais, ties Vilijos krantu užniūniavau “Wilija naszych strumieni rodzica”, ktirią dar gimnazijoj būdamas taip dažnai buvau dainavęs. . . Ir vėliau kiekvienų atostogų laiku iš Maskvos grįždamas arba ten link važiuodamas pakelėje visados Kaune ir Vilniuje apsistodavau ir ilgainiui gerai susipažinau ne tik su istoriškomis mūsų liekanomis šituose miestuose, bet ir su Vilniaus muzejum ir antikvarais, kaip ir su keliais tvirtesniais lietuviais, kaip kun. A. Baranauskas, K. Jaunius ir k. Kaune.

Nuvykęs Maskvon, įstojau į istorijos-filologijos fakultą ir du semestru 1873/74 m. klausiau, ypač pas prof. Gauerier, istorijos (viduramžis, prancūzų revoliucija), rusų literatūros istorijos pas prof. Tichonravovą, palyginamojo kalbamokslio pas prof. Duvemoy; dažnai lankydavausi garsingo tuomet rusų istorijos profesoriaus Serg. Solovjevo lekcijose. [Lotynų kalbos tūlas Ivanov’as mokino, Volkel’is – Ksenofonto “Memorabilia” skaitė ir aiškino, sanskrito kalbą – Petrovas].

Atvažiavęs Maskvon apsigyvenau lietuvės-lenkės Haluškevičienės buto mažame kambarėlyje prie Bronnos gatvės. Haluškevičienė turėjo sūnų, kurs, rodos, medicinos mokinosi, ir laike savo bute studentus, virdama jiems pietų. Kadangi šitame bute buvo lietuvių ir lenkų studentų įvairių susirinkimų vieta, tai man, neilgai trukus, teko su daugeliu jųjų susipažinti vėliau su vienu kitu ir draugauti. Dviem ar trims mėnesiams čia gyvenant praėjus, mano mašnelė ištuštėjo; tėvas tiesa vėl buvo kelis rublius atsiuntęs, bet ir tų ilgam užtekti negalėjo todėl priverstas buvau lekcijų ieškoti. Pirmos lekcijos, kurias gavau, buvo tai kunigaikščio Galicino namuose prie Vozdviženkos gatvės kokių 16 metų merginai iš rusų kalbos, istorijos matematikos; kiek vėliau – pulkininko Medviko dukteriai, labai dailiai merginai, iš tų pat dalykų ir rusų literatūros istorijos, dar vėliau šitais pirmaisiais studentavimo metais davinėjau pamokas tūlo restauratorininko Zielencovo seseriai Olgai, puikiai, sympatingai merginai, kuri rengėsi įgyti namų mokytojos teises; galop nuo Velykų iki galo mokslo metų gyvenau tūlo vaisbiaus mažarusio Pavlovskio namuose, mokindamas jo vaikus gimnazistus. Šie pirmi Maskvoje gyvenimo metai buvo gana sunkūs prie menko iš pamokų uždarbio, ir aš ne kartą buvau pradėjęs abejoti, ar galima bus iki galo iškentėti – o ir koks bus galas. . . Tik nuo rudens 1874 m. mano likimas pakrypo kiek geresnėn pusėn. Varšavos srities mokslo kuratoriaus rūpesniu rusų švietimo ministeris dekretu lapkričio 2 d 1874 m. N. 11533 paskyrė man Varšavos srities lietuviškąją stipendiją nuo šių mokslo metų pradžios 350 rublių metams ir kelionės išlaidoms padengti 100 rub. , apie ką ministerija man pranešė laišku lapkričio 22 d. N. 12 258.

Tuo tarpu drauge su aplankymu lekcijų universite ir davinėdamas privačias pamokas, vaikštinėjau į universito ir Rumiancevo muzejaus bibliotekas, kur, radęs daug įdėmių veikalų apie Lietuvą, pradėjau jau tuomet vis gilyn ir gilyn į lietuvių praeitį bristi ir šiais pirmaisiais metais surinkau nemaža medegos didž. kunigaikščio Keistučio gyvenimui aprašyti. Bet šis darbas taip ir liko tik pium desiderium.

Persekinėjimas ir antipatija tuometinių universite filologų profesorių katalikams studentams reiškiama – “katalikais” lenkus ir lietuvius vadinta – pirmame kurse aš tik vienas buvau katalikas, neišteklius gerų talentuotų profesorių, kurie iš sausos filologiškos medegos būtų mokėję nors menką klausytojuose interesą įkniesti, pagalios sunkios mokytojaus užsiėmimo pareigos lietuviams buvo uždrausta savo krašte vietą gauti, vislab tai privertė mane nuo to fakulto, baigiantis antrajam semestrui, atsiskirti.

Tokiu būdu biškelį iš klasiškų kalbų ir istorijos pasinaudojęs, pradžioje rudens semestro 1874 m. perėjau į medicinos fakultą, ypač dar, kad, kaip jau minėjau, nuo pradžios akademiškų metų man buvo pripažinta stipendija 460 rub. pirmaisiais ir po 360 rub. sekančiais metais, taip kad aš galėjau dar su tėvo pašalpa vidutiniškai pragyventi. Šitų “Varšavos mokslo srities” stipendijų buvo tada prie Maskvos universito 10 mokiniams – Marijampolės ir Suvalkų gimnazijų lietuviams, kuriuos tokiu būdu rusų valdžia manė prie savęs pritrauksianti.

Maskvos medicinos fakultas kaip prieš didįjį karą, taip ir mano laiku buvo garsus visoje Rusijoj ir jame mokslą įgijusieji buvo tuomet skaitomi “gerais” gydytojais. [Iš praktiškų medikų darbavosi ten tuomet chirurgas Basov’as, oftalmologas Braun’as, vidurių ligų medikai (medicina interna) Černov’as ir garsusis Zacharin’as, neurologas Koževnikov’as ir k. – visi gerai žinomi ir Europos moksle vyrai, ir patogūs mokytojai]. Be to, Maskvos universito anais laikais – ypač medicinos fakulto – studentai turėjo gana didelę laisvę, todėl ir jų skaitlius visados buvo didelis: 1878/9 metais V-me kurse buvo 149 medikai.

Medicina man labai patiko ir aš noringai ėmiausi darban, bet ir nuo senesnių įpročių man sunku buvo atsiskirti. Ypač lietuvių tautos praeitis, kurios pažinimui jau nemaža laiko buvau pašventęs, ir mediku tapus, man iš galvos išeiti negalėjo. Darbus laboratorijoj ar klinikoje atlikęs aš ir vėliau dar vis trūsiausi neretai bibliotekose, ką tik įgriebdamas apie Lietuvą skaitydamas. Tokiu būdu nors mediciną pabaigiau ne menkiau už kitus, bet, Aiskulapui ir Lietuvai podraug tarnaudamas, negalėjau tapti tokiu vaistytoju, kokiu būčiau tapęs visą tą darbą ir laiką vienam tik Aiskulapui pavesdamas.

Mano studijų laiku kasmet po kokius 20-25 studentus buvo iš Lietuvos (Suvalkų, Kauno, Vilniaus gub. ); be to, dar buvo keli vaikinai Maskvos aptiektose.

Rašykite komentarą

-->