Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Jonas Aistis

Autorius: Justė

1929 m. Kaune išėjo žurnalas „Pjūvis”, užsimojęs restauruoti prieškarinės tautinio idealizmo literatūros principus, išvesti iš „tuštumos” pradedančiųjų rašytojų kartą, išsiilgusią kažko svarbesnio negu „mašinos plerpimas”.

Ar kaimietiškų šaknų lietuvių literatūra, brutaliai grūdama į techniškosios civilizacijos schemą, nepraras savo gyvybingumo ir natūralaus veido? Ar literatūros subjektas, negavęs iš pasimetusių kūrėjų dvasinio branduolio ir vidinės istorijos, nepavers kūrybos „kaukių maskaradu”? Ką čia Lietuvoje griauti ir sprogdinti, kai mūsų nepriklausomos būties klodas toks plonytis ir trapus, o mūsų tautinės kultūros tradicijos tebėra jaunutės ir gležnos? Materialistinė pasaulėžiūra, išardžiusį moralinių vertybių metafizinį pagrindą ir įteisinusi revoliucinę prievartą kaip pažangos „pribuvėją”, palikusi žmogaus sielą be jokių amžinybės garantijų, „Pjūvio” autoriams atrodė tik mąstymo akligatvis, pasmerkiantis meną natūralizmui, kuris nebejaučia anapus regimybės jokio būties tęsinio. „Grožis, dorovė, tiesos meilė telpa dvasios sąvokoje; visa kas negera, bjauru ar žema – materijoje”, – rašė 1929 m. kritikas P. Juodelis. Tikrasis menas – tai pasipriešinimas techniškosios civilizacijos prakticizmui. „Idealizmo klausimas mums yra šiandien buvimo klausimas. Mes norime išsivadavimo. Mes dairomės išeities”, – rašė tas pats P. Juodelis.

Pakilusiai Lietuvai reikalingi idealistai, kurie nuplautų nuo tautos veido okupacijų apnašas ir įgyvendintų vargingoje krašto kasdienybėje gėrio ir teisingumo idealus. Istoriją kuria žmogus – savarankiška esybė, o pasaulis tobulėja, kai tu pats daraisi šviesi ir tauri asmenybė. XX a. žmogui būtina grąžinti amžinybės sąvokas, o humanizmui Dievo – aukščiausios vertybės – mastą. XX a. menas gali vaisingai plėtotis tik idealumo sferoje, nes kūryba yra pajungta grožiui, kuris turi transcendentinę prasmę. Tokiomis idėjomis gyveno „Šatrijos” draugija, įkurta 1924 m. Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete ir globojama šio fakulteto profesorių V.Mykolaičio-Putino, S.Šalkauskio, J.Ereto.

Į lietuvių kultūrą žengė nauja intelektualų karta, subrandinta pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio. Katalikybė, tvirtai išsilaikiusi kaime, apsaugojo ją nuo revoliucinio radikalizmo, apsvaiginusio daugelį Europos intelektualų. Lietuviškų gimnazijų auklėtiniai, nebesimokę rusų kalbos, mažiau tebuvo veikiami marksistinės literatūros, skelbusios klasių kovą ir revoliucinį perversmą istorijos varikliu. Jie orientavosi „į idealistiniai krikščionišką kultūrą” ir į Vakarų Europą, kur buvo siunčiami tęsti studijų, į nuosaikaus reformizmo teorijas ir individų dinamizmą.

Išaugusi Lietuvos nepriklausomybės kovų laikotarpyje, regėjusi savanorių pulkus, žygiuojančius į mūšius ties Širvintomis ar Radviliškiu, pirmąsyk gavusi lietuviškus pasus su įspausta vytimi, ši karta žvelgė į Lietuvos valstybę kaip į istorijos stebuklą ir visų vertybių viršūnę. Nevalia ja abejoti ar ieškoti jai alternatyvos kitokiuose pasaulio pertvarkymo planuose. „Pjūvis”, pasak P.Juodelio, „visa širdžiai prijaučia dabartiniam „reakciniam” mūsų politiniam režimui – lygiai jo principuose, lygiai taktikoje”, nes „su esama tvarka mes palydėtumėm tautą”. Poetas A.Miškinis rašė: „Vai, linksma buvo ir smagu, kol ėjome / Su Lietuva, kai kėlėsi gyvent iš naujo”. S.Nėriai vaidenosi Gedimino kalnas, kai „šventoji mūsų žemelė”, karstan dėta, kėlėsi iš numirusiųjų. „Tu – mano deganti širdis! / Tu – mano kraujas gyvas!” – pasakys ji eilėraštyje „Tremtinio Lietuva”. Neoromantikai kūrė poetinę nepriklausomybės

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->