Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Draustiniai ir kiti saugomi plotai

Autorius: Deivydas

Draustinių ir kitų saugomų plotų nuolat daugėja. Taip yra visoje šalyje. Tai dėsningas reiškinys: intensyvinant žemes, miškų ir vandens ūkį, plečiant pramonės įmones ir miestus, labai svarbu išsaugoti kuo daugiau natūralaus gamtovaizdžio, kur galėtų išlikti nė kiek nepasikeitusios žemės paviršiaus formos, upeliai ir ežerai, retieji augalai bei gyvūnai.

Teorinių gamtosaugos žinių bei praktinių įgūdžių šiandien reikia visiems- negalima abejingai stebėti mūsų kraštotvarkos darbų, būti neveikliam. Mokslo ir technikos galia šiais laikais iš tikrųjų yra didžiulė, jau prilygstanti tiems gamtiniams reiškiniams, kurie suformavo mūsų planetą. Todėl nenuostabu, kad svarbiausius gamtos pertvarkymo projektus dabar aptaria ne tik mokslininkai, ne tik specialistai, bet ir plačioji visuomenė.

Mes privalome saugoti ne tik istorijos ir kultūros paminklus, bet ir gamtos paminklus- gamtos „rankų“ sukurtus šedevrus, jos nutapytus nuostabius peizažus. Juos irgi privalu surasti, aprašyti, puoselėti.

Pagal saugomų teritorijų tinklą dažniausiai sprendžiama apie konkrečios šalies gamtosaugos lygį. Todėl paprastai stengiamasi turėti daug ir įvairios paskirties saugomų plotų. Apibendrinant mūsų šalies praktiką šioje srityje galima konstatuoti, kad turime trejopo pobūdžio saugomas teritorijas:

1.konservacinės, arba išsaugojamosios, paskirties plotus- juose saugomas esamas vertingas genetinis fondas bei informacinės savybės, draudžiant atskirų kraštovaizdžio kompleksų ar vertybių naudojimą;

2.prezervacinės, arba apsaugojamosios, paskirties plotus- juose ribojama žmogaus veikla, siekiant apsaugoti gretimas svarbias teritorijas bei atskirus objektus arba bendrą ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą;

3.rekuperacinės, arba atkuriamosios, paskirties plotus- juose tvarkomasi taip, kad išlaikytų atsikurtų bei gausėtų liaudies ūkiui svarbūs gamtos ištekliai.

Šios trejopos paskirties saugomos teritorijos rūšiuojamos pagal smulkesnius paskirties bei tvarkymo ypatumus ir turi savus rūšių pavadinimus arba nomenklatūrą.

Saugomų teritorijų tradicijos Lietuvoje siekia gilią senovę. Dar viduramžiais Lietuvos žemėse augo vadinamosios šventosios girios, kuriose drausta kirsti medžius, medžioti, daryti takus ir net lankytis.

Labanoro giria

Labanoro giria jau seniai tapo pirmykštės senagirės įvaizdžiu. Net nežinia, kur šiuo gražiu vardu pavadinti miškai prasideda ir kur baigiasi. Tamsuoja šilai nuo Švenčionėlių iki Molėtų, nuo Pabradės iki Saldutiškio, ošia Baranavos, Lakajų miškai ir Kiauneliškio senagirė. O pati Labanoro giria dunkso ten, kur ežerai Rašia ir Peršokšnai, kur upelės Luknelė ir Dumblė, kur senasis Labanoro kaimas.

Šiaurinėje Labanoro senagirės dalyje yra mažytis Kanio ežerėlis ir raistas. Nuo čia reikėtų ir pradėti kelionę po didžiulį, net 2528 ha ploto, Kanio raisto botaninį- zoologinį draustinį. Vasarą čia veši daug retųjų augalų: šiaurinė linėja, didžioji kelerija, žalsvažiedė blandis, paprastasis sinavadas, šakotoji ratainytė, liekninis beržas. O žiemą visų įspūdingiausias, visų šviesiausias ir kantriausias gamtos kūrinys čia yra Labanoro pušis. Žoles, krūmokšnius, ežerus, takus ir net upelius paslepia baltas sniegas, žemai nusvyra eglių šakos, o kur žaliavo kadagiai- tik balti kupstai pūpso. Niekur kitur tiek daug neprisninga kaip Labanoro girioje, bet būtent tada išryškėja grakštaus, tiesaus ir šviesaus saulės medžio- paprastosios pušies- grožis. Kaip Purvaičių eglė auga tiktai Purvaičiuose, o Šešuolių juodalksnis tiktai Šešuoliuose, taip ir Labanoro pušį galima pamatyti tiktai Labanoro girioje. Ir būtinai žiemą, kai snaigės paslepia visus trumpalaikius miško ženklus, kai per neilgą žiemos dieną ryškiai įsimena tobulas trijų spalvų derinys: baltas sniegas, gelsvi pušų liemenys, ir žalios spyglių lajos.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->