Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Jaunimo nedarbas

Autorius: Tomas

Viena svarbiausių makroekonomikos problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra ekonominių ir politinių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos“ rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. Akivaizdu, kad nedarbas kaip problema egzistuoja.

Šio referato tikslas – atskleisti, kodėl, būtent nedarbas yra neišvengiamas, kas lemia jo lygį ir dinamiką, kokios yra nedarbo formos ir t. t.

Žmogaus elgsena darbo rinkoje priklauso nuo daugelio socialinių, ekonominių, demografinių ir kitų veiksnių, tarp savęs labai glaudžiai susijusių. Nedarbas kaip socialinis ekonominis reiškinys, yra ypač nepalankus šių veiksnių tarpusavio sąveikos rezultatas. Nedarbo problema aktuali visame pasaulyje. Beveik visose Europos valstybėse, išskyrus Austriją ir Vokietiją, jaunimo nedarbo lygis yra dvigubai aukštesnis už bendrą nedarbo lygį.

Per visus 1991-2001 metus Lietuvoje jaunimo nedarbo lygis buvo aukštesnis už bendrą nedarbo lygį šalyje. Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2001 šalyje vidutinis metinis nedarbo lygis siekė 12,5 proc., o jaunimo- 15,3 proc. (Darbo biržos naujienos, 2002). Tačiau nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir mastą. Būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis ir sukurti priemonių sistemą, didinančią integracijos į darbo rinką galimybes.

NEDARBAS
Bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingų asmenų, kurie šiuo metu neturi darbo, tačiau intensyviai jo ieško: registruojasi darbo biržoje, kreipiasi į darbdavius, seka skelbimus spaudoje ar kitais būdais dalyvauja darbuotojų atrankose.

Bedarbiams nepriskiriami:

* vaikai iki 16 metų amžiaus, kurie dar nėra darbo jėga;

* asmenys, kurie esamu laiku priklauso tam tikrai įstaigai: kareiviai, kaliniai, psichiniai ligoniai;

* pensininkai; akademinis jaunimas; laikinai nedirbantys; namų šeimininkės ar asmenys, auginantys nepilnamečius vaikus;

* gyventojai, kurie nedirba ir neieško darbo, kadangi yra nusivylę ir netiki galimybe jį rasti. Šiai žmonių grupei priskiriami vyresnio amžiaus žmonės, žemesnę kvalifikaciją turintys asmenys, degradavę šalies piliečiai.
Paprastai nedarbo lygis šalyje nustatomas kas mėnesį, remiantis darbo biržos duomenimis arba anketų pagalba, užduodant painius klausimus.

Dėl kai kurių nedarbo lygio apskaičiavimo metodų vis dar abejojama. Tarkim ar reikia iš nedarbo jėgos išskaičiuoti kareivius, kurie jau daugelyje pasaulio šalių yra samdomi ir gauna atlyginimus? Kodėl ignoruojamas dalinis nedarbas, kuomet dirbantiesiems priskiriami asmenys, kurie dirba ne visą darbo dieną, ne visą mėnesį ar ne visus metus? Be to nedarbo skaičiavimo metodika kai kuriais atvejais priklauso nuo pačios šalies. Griežčiausi reikalavimai dirbantiesiems yra nustatyti JAV. Čia į dirbančiųjų gretas patenka asmenys gaunantys darbo užmokestį dirbdami tik kartą savaitėje arba dirbantys savo šeimos versle ne mažiau, kaip 15 val. per savaitę, tačiau negaunantys darbo užmokesčio. Šiai nepilną darbo dieną dirbančiųjų kategorijai priskiriami ir savanoriai, kurie patys pasirinko tokį darbo grafiką (moterys auginančios mažus vaikus), bei šiuo metu sudarantys 1/3 šalyje gyvenančių žmonių.

Dažnai oficiali statistika sumažina nedarbo lygį neįvertindama paslėptojo nedarbo, kuris verčia žmones, neturinčius savo žemės bei verslo, užsiiminėti atsitiktiniais darbais.

NEDARBO RŪŠYS
Bedarbystė gali būti laisvanoriška bei priverstinė. Laisvanoriška – kai darbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško geresnio darbo. Priverstinė – tradicinė, kai norinčiųjų dirbti bei darbo vietų skaičius neatitinka arba darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, kurios pageidauja darbdaviai.
Tradiciškai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo rūšis:
* Tekamasis nedarbas – tai laisvanoriškas nedarbas, susijęs su tuo, kad žmonės laikinai nedirba ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąją vietą; veda ar išteka; gimdo ar augina vaikus. Kai kuriais atvejais šį nedarbą galime vadinti – laukimo nedarbu, kuriam didžiausią ir tiesioginę įtaką turi darbo užmokestis, neatitinkantis darbo jėgos paklausos bei pasiūlos pokyčių. Teoriškai, pagal rinkos modelį, darbo paklausa ir pasiūla turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo užmokestį, tačiau realusis darbo užmokestis taip greitai nekinta ir neretai yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra. Tekamasis nedarbas daugiau būdingas jaunimui, tačiau bendrąją prasme, šiam nedarbui priskiriami visi asmenys, kurie tikisi darbą susirasti artimiausiu laiku.
* Struktūrinis nedarbas – apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam laikotarpiui ir turi mažai vilties jį rasti. Struktūriniam nedarbui priskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių, kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau darbo netekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos kvalifikacijos. Šio nedarbo mažinimui kuriamos gyventojų perkvalifikavimo programos, vis labiau populiarėja dirbk ir mokykis įmonių politika dirbančiųjų atžvilgiu.
* Ciklinis nedarbas – susijęs su verslo cikliškumu. Šis nedarbas atsiranda esant nepakankamai darbo paklausai ciklo recesijos fazėse. Priklausomybės tarp verslo ciklo ir ciklinio nedarbo pasireiškia tuo, kad atsiradus cikliniam nedarbui, bendras nedarbo lygis viršija natūralų nedarbo lygį (~ 6%).

NEDARBO PRIEŽASTYS
Nagrinėjant svarbiausius nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis reikia atsižvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijos pozicijas: neoklasikinę ir keinsistinę.

Remiantis pagrindine neoklasikinės teorijos teze, darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą, t. y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį pasiekus darbą galės susirasti visi norintys dirbti, esant tam tikram užmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškas užimtumas gali nusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo užmokesčio tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Neoklasikų nuomone, pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis.

Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jo nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad susibalansuotų darbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realus darbo užmokestis keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu iš tiesų darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus. Paveiksle parodyta, kodėl nelankstus darbo užmokestis sukelia nedarbą. Kada realus darbo užmokestis w1 yra aukštesnis už lygį w0, užtikrinantį darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą, darbo pasiūla rinkoje viršija jos paklausą.

Kai darbo užmokesčio lygis w0, būtų įdarbinta N0 darbuotojų, o kai darbo užmokesčio lygis w1, – N1. viso to pasekmė – nedarbas, kurį rodo atkarpa E1A. neoklasikinė mokykla nagrinėja nedarbą kaip savanorišką reiškinį, nes, jos vertinimu, pusiausvyra darbo rinkoje yra pastovi, ji sutampa su visišku užimtumu, ir kiekvienas norintis dirbti gali rasti darbą, esant darbo užmokesčiui w0. nedarbas, susidarantis šiomis sąlygomis, vadinamas savanorišku nedarbu. Tik nenoras dirbti už šį užmokestį yra nedarbo priežastis, sukelianti priverstinį arba lūkesčių nedarbą.

Nelanstus darbo užmokestis ir nedarbas
Nedarbas, atsiradęs kaip nelanstaus darbo užmokesčio rezultatas, vadinamas lūkesčių (laukimo) nedarbu (wait unemployment).
Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį darbo užmokestį.

Norint suprasti darbo užmokesčio nelankstumo ir lūkesčių nedarbo esmę, būtina išsiaiškinti, kodėl darbo rinka nepasiekia pusiausvyros. Kai realiojo darbo užmokesčio lygis yra virš pusiausvyros taško, o darbo pasiūla viršija paklausą, darbdaviai turėtų darbo užmokestį sumažinti. Bent jau to reikalauja elementari rinkos logika. Tačiau lūkesčių nedarbas ir kyla dėl to, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nepaisant darbo pasiūlos pertekliaus. Kyla klausimas, kodėl darbo užmokestis yra nelankstus? Ekonomistai nurodo tris šio reiškinio priežastis:

1. minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymą;

2. profsąjungų reikalavimus stabilių darbo užmokesčių;

3. skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimą.
Manoma, kad minimalaus valandinio darbo užmokesčio nustatymas ypač veikia jaunimo, paauglių nedarbą, kadangi jų pusiausvyros darbo užmokestis paprastai žemas. Taip yra dėl dviejų priežasčių:

1. paaugliai priklauso mažiausiai kvalifikuotai ir menką patyrimą turinčiai darbo jėgai, todėl jų sukurtas ribinis darbo produktas yra mažas;

2. paaugliai firmose labai dažnai „nemokamai“ įgyja profesiją ir darbo įgūdžius, negaudami dalies darbo užmokesčio. Tai irgi sumažina jų pusiausvyros darbo užmokestį. Todėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymas šiai darbuotojų kategorijai turi didelę reikšmę.

Neoklasikinė teorija nedarbui pateikia nemažai argumentų.
Tuo tarpu Dž. M. Keinso ir jo pasekėjų teorijos tvirtina, kad kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosios paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijų paklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas). Jei bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonominis aktyvumas. Prasidėjus ekonomikos nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla nedarbo lygis. Tuo tarpu bendrajai paklausai padidėjus, ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda mažėti. Taip yra todėl, kad nuosmukio metu sumažėja prekių ir
paslaugų gamybos apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta atvirkščias procesas. Augant firmų produkcijos paklausai, plečiasi gamyba, priimama daugiau darbuotojų. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis ir kuo jis intensyvesnis, tuo nedarbo lygis labiau mažėja. Akivaizdu, kad tai ciklinių ekonomikos svyravimų sukeltas nedarbas. Verslo ciklo ir nedarbo priklausomybę atspindi paveikslas. Iš jo matome, kad, verslo ciklui pasiekus pakilimo (bumo) stadiją (a), ciklinio nedarbo lygis yra mažiausias (b), o verslo ciklui pasiekus depresijos (krizės) stadiją, ciklinio nedarbo lygis yra didžiausias. Taigi verslo ciklo ir ciklinio nedarbo kreivės vingiuoja priešinga kryptimi.

Verslo ciklo ir nedarbo lygio priklausomybė

Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinės ar fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios paklausos mažėjimą.

Tarp kitų nedarbo priežasčių svarbią vietą užima ekonomikos struktūros pokyčiai. Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams, vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų – mažėja.

Tai veikia darbo paklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų bei aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Darbo jėgos paklausos profesinė ir kvalifikacinė struktūra ima neatitikti jos pasiūlos struktūros. Darbuotojai, nesėkmingai mėginantys gauti darbą, reikalaujantį aukštesnės nei jų pačių kvalifikacijos, tampa bedarbiais. Nedarbą didina ir tai, kad naujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, irgi mažinančios darbo jėgos paklausą.

Nedarbo dinamiką veikia ir netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose, regionuose. Didžiulė migracija į miestus, kur didesnė darbo jėgos paklausa, ir čia sukelia nedarbo augimą.

Kita vertus, ir nepakankamas darbo jėgos mobilumas yra viena nedarbo priežasčių.

JAUNIMO NEDARBAS
Nors jaunimas yra imlesnis darbui, Lietuvoje jaunuoliams sunkiau įsidarbinti nei vyresnio amžiaus žmonėms. Statistikos duomenimis, praėjusių metų lapkričio 1-ąją jaunimo nedarbo lygis siekė 18,9 procento, o vidutinis nedarbas šalyje buvo 7 procentais mažesnis.

Galbūt dėl to daugiau kaip pusė Lietuvos jaunuolių norėtų išvykti dirbti ir mokytis į užsienį, o kas aštuntas – išvykti ir negrįžti.

Jaunimo gyvenimą Lietuvoje sunkina ir tai, kad jų atlyginimas yra 40 procentų mažesnis už vyresnių kolegų.

Geriausia jaunuoliams gyventi mieste. Palyginti su kaimo jaunimu, miesto jaunimo kvalifikacija gerokai aukštesnė, o darbas geriau mokamas. Todėl net pusė visų Lietuvos jaunuolių gyvena penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose ir baigę studijas aukštosiose mokyklose į rajonus negrįžta.
Vidutinis mėnesinis 2000 metų I pusmečio nedarbo lygis – 11,1 proc. (1999 m. – 8,0 proc.).

2000 m. liepos 1 d. nedarbo lygis Lietuvoje – 11,1 proc.

Didžiausias nedarbas 2000 m. liepos 1d.:

Pasvalyje – 20,9 proc.

Akmenėje – 19,9 proc.

Lazdijuose – 19,6 proc.

Šalčininkuose – 19,6 proc.

Mažiausias nedarbas 2000 m. liepos 1d.:

Kretingoje – 6,0 proc.

Prienuose – 7,1 proc.

Kėdainiuose – 7,4 proc.

Anykščiuose – 7,5 proc.

Vilniuje – 7,5 proc.

Nedarbas 2000 metais augo visose teritorijose, išskyrus Varėnos, Palangos, Kretingos ir Trakų. I ketvirtį jis padidėjo nuo 9,4 iki 11,4 proc., o II ketvirtį sumažėjo iki 11,1 proc. Labiausiai nedarbas išaugo Pasvalyje (3,7 punkto), Druskininkuose (3,2 punkto), Kelmėje (2,9 punkto). Nežymūs nedarbo augimo tempai buvo Panevėžyje, Akmenėje, Ignalinoje ir Šalčininkuose.

Tarp didžiausių šalies miestų 2000 m. liepos 1 d. mažiausias nedarbo lygis buvo Vilniuje – 7,5 proc., aukščiausias nedarbas buvo Šiauliuose – 15,8 proc. Didžiausiuose šalies miestuose užregistruota didesnė pusė visų šalies bedarbių.

2000 m. liepos 1 d.:

221,4 tūkst. užregistruota ieškančių darbo asmenų

196,7 tūkst. bedarbių, iš jų:

88,4 tūkst. arba 44,9 proc. moterų

108,3 tūkst. arba 55,1 proc. vyrų

29,9 tūkst. arba 15,2 proc. jaunimo

41,8 tūkst. arba 21,3 proc. ilgalaikių bedarbių

63,6 tūkst. arba 32,3 proc. asmenų, kuriems taikomos papildomos užimtumo garantijos

30,4 tūkst. arba 15,5 proc. gaunančių bedarbio pašalpą.

Per 2000 metų I pusmetį:

138,0 tūkst. užregistruota ieškančių darbo asmenų

133,1 tūkst. bedarbių, iš jų:

55,0 tūkst. arba 41,3 proc. moterų

78,1 tūkst. arba 58,7 proc. vyrų

42,2 tūkst. arba 30,6 proc. asmenų, kuriems taikomos papildomos užimtumo garantijos

28,9 tūkst. arba 21,7 proc. jaunimo

3,3 tūkst. arba 2,5 proc. absolventų

47,6 tūkst. užregistruota naujų laisvų darbo vietų

36,8 tūkst. bedarbių paskirtos pašalpos

70,0 tūkst. bedarbių nutraukta darbo paieška dėl registravimosi tvarkos pažeidimų.

Jaunimo nedarbo lygis 2000 m. kovo 1 d. – 14,7 proc. buvo aukščiausias per visą Lietuvos darbo biržos veiklos laikotarpį. Pusė jų neturi profesinės kvalifikacijos, turi tik pradinį ar pagrindinį išsilavinimą.

Bedarbių skaičiaus dinamika

Metai Bedarbių skaičius tūkst.

1991 55,5

1992 124,7

1993 154,9

1994 132,5

1995 213,5

1996 183,6

1997 193,5

1998 204,3

1999 244,7

2000 ( I pusm.) 133,1

Teritorinių darbo biržų specialistai per 2000 metų I pusmetį:

• suteikė 2,7 mln. konsultacijų ieškantiems darbo asmenims ir darbdaviams,

• 98,1 tūkst. asmenų nukreipė į darbo rinkos politikos priemones, iš jų:

o 45,4 tūkst. įdarbino,

o 45,9 tūkst. nukreipė į aktyvios darbo rinkos politikos programas,

o 6,8 tūkst. tarpininkavo įsigyjant lengvatinius patentus.

Bedarbių skaičius Lietuvoje yra pasiekęs keliolika procentų ir didžiausias kaimo vietovėse. Daugelis šiandieninių žemiausių sluoksnių gyventojų bėdų ir ydų kyla dėl nedarbo ir skurdo.

SVARBIAUSIOS SKURDO PRIEŽASTYS

• Nedarbas, ypač ilgalaikis, susijęs su struktūriniais darbo rinkos pokyčiais vykstant ekonominėms permainoms;

• Mažos pajamos, susijusios su neefektyviais ūkiais (pirmiausia žemės ūkyje) ar mažai apmokamu, nekvalifikuotu, nenuolatiniu darbu;

• Mažėjantis gimstamumas ir darbingo amžiaus žmonių emigracija, dėl to didėjantis senatvės priklausomybės santykis bei senų žmonių išlaikymo našta, tenkanti užimtiesiems;

• Mažos pajamos, kurias nulemia demografiniai faktoriai (vieniši tėvai, daugiavaikės šeimos) ar kitos žmonių gyvenimo aplinkybės (menka sveikata, invalidumas, senatvė, blogos būsto sąlygos ar jo neturėjimas);

• Žmonių ar institucijų nesugebėjimas prisitaikyti prie sparčiai besiplėtojančių informacijos ir komunikacijos technologijų; silpna mokyklų techninė bazė bei pernelyg ankstyvas mokymosi nutraukimas, nepažangumas bei pamokų praleidinėjimas;

• Lyčių nelygybė;

• Šeimos institucijos irimas ir skyrybos, piktnaudžiavimas narkotikais ir alkoholiu bei gyvenimas aplinkoje, kuriai būdinga tokio pobūdžio elgsena, o dažnai ir kitos nepalankios aplinkybės (lūšnos, antisanitarinės būsto ir aplinkos sąlygos).

JAUNIMO NEDARBAS: PROBLEMA IR SPRENDIMAS
Daugelis išsilavinusių ir aktyvių jaunuolių nerasdami kur pritaikyti savo žinias ir gebėjimus priversti išvykti ieškoti darbo užsienyje. Sociologai tvirtina, kad bene svarbiausia jaunimo nedarbo priežastis yra ta, kad iki šiol mokykloje nėra sistemiškai ir kryptingai formuojamas moksleivių nusiteikimas dirbti, nesuteikiama ekonominių ir verslumo pagrindų. Todėl šiuolaikinis jaunimas pamažu tampa tik reikliais vartotojais ar socialinės paramos gavėjais, nes nei šeima, nei ugdymo įstaigos neorientuoja jo į savarankiškumą ir nuovoką praktiškai naudoti įgytas žinias. Menkai skatinamos bei remiamos moksleivių iniciatyvos.

Mūsų valstybėje dar nepakankamai pasirengta įdarbinti jaunimą, nes ir mokykla turi išmokti prisitaikyti prie asmeninių vaiko gebėjimų ir poreikių, ir universitetai turi skatinti savo bendruomenes būti atviresnes visuomenei bei jaunimo poreikiams, ir neformalaus švietimo centrai turi imtis spręsti jaunimo darbinio užimtumo problemas. Tai jau bando daryti Respublikinių moksleivių techninės kūrybos rūmų Profesinio orientavimo skyrius, Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro Profesinio informavimo ir orientavimo kabinetas, Jaunimo karjeros centras prie VDU. Svarbiausia visų ugdytojų pareiga šiandien – išlaikyti moksleivių smalsumą, kuris paprastai nunyksta pagrindinėje mokykloje, jei moksleiviai neskatinami nuolat tobulėti. Dirbkime ir fiksuokime pažangą, skleiskime sukauptą patirtį ir remkimės užsienio partneriais.

LR Seimo Pirmininko pavaduotojas Gintaras STEPONAVIČIUS. 2004 m. tapę Europos Sąjungos erdvės gyventojais, turėsime išmokti laisvą asmenų judėjimą pritaikyti prie laisvo darbo jėgos judėjimo, gauti visokeriopos informacijos apie laisvas darbo vietas ar paklausias profesijas. nuo mūsų jaunimo išradingumo priklausys, kiek būsime pajėgūs perimti reikšmingą finansinę paramą iš ES struktūrinių fondų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius Rimantas KAIRELIS. Jaunimo užimtumas, nepaisant teigiamų pastarojo meto tendencijų (per 2002 m. darbo rinkoje buvo imtasi atitinkamų priemonių, todėl jaunimo nedarbo lygis šalyje sumažėjo nuo 18,7 proc. iki 13,4 proc.), lieka aktuali problema, nes bendras nedarbo lygis praėjusių metų pabaigoje išliko aukštesnis – 10,9 proc. Todėl būtina kompleksiškai ir nuosekliai įgyvendinti užimtumo didinimo programoje numatytus darbus: skatinti jaunimo įdarbinimą, steigti jaunimo darbo centrus, daryti lankstesnę profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemą, aiškinti visuomenei apie mokymosi visą gyvenimą neišvengiamumą, didinti legalaus darbo galimybes užsienyje, stiprinti protų nutekėjimo prevenciją, mažinti „nubyrėjimą“ bendrojo lavinimo mokyklose bei atsakingiau orientuoti profesinį rengimą ir studijas konkurencingos darbo rinkos reikmėms. Be partnerystės su jaunimo organizacijomis, be paties jaunimo iniciatyvų ir projektų užimtumo srityje, ryškių pokyčių nesulauksime. Pagirtina naujoji LVJC veikla, jo socialinė programa, kuriai padėsime rasti finansavimo šaltinių. Vilniaus darbo biržos direktorius Juozas KANKEVIČIUS. Mus dominantis jaunimas – tai asmenys nuo 16 iki 25 metų, nesimokantys mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose. 1999 m. rugsėjį mes pirmieji Lietuvoje įkūrėme Jaunimo darbo centrą (JDC), nes sparčiai daugėjo darbo ieškančių merginų ir vaikinų. Centro atsiradimą paskatino Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, metodinę paramą suteikė Danijos užimtumo tarnybos ekspertai. Idėja pasiteisino, apėmėme itin reikalingas nedirbančio jaunimo veiklos sritis: profesinio paslaugas besirenkantiems profesiją ar mokymo įstaigą; darbo biržos atviro informavimo ir konsultavimo paslaugas darbo ieškantiems; tarpininkavimą įsidarbinant aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų absolventams, registruotiems Vilniaus darbo biržoje; paslaugas darbdaviams, ieškantiems jaunų specialistų; finansuojamas įdarbinimo rėmimo programas absolventams; informacinių ir mokomojo pobūdžio užsiėmimų tikslinėms jaunimo grupėms organizavimą; jaunų, aukštos kvalifikacijos specialistų įtraukimą į „Talentų banko“ programą. Patariamojo JDC organo – Metodinės tarybos nariai: jaunimo ir studentų organizacijų, verslo plėtotę skatinančių institucijų, profesinių sąjungų ir kitų socialinių partnerių deleguoti žmonės, padeda objektyviai analizuoti jaunimo užimtumo situaciją Vilniaus regione ir teikti rekomendacijas ministerijai ir Vyriausybei, kaip geriau ir perspektyviau įtraukti jaunimą į darbinę veiklą. Apsilankantys JDC randa aprašymų, kaip pasirinkti profesiją, ir pačių profesijų aprašų, filmų, informacijos apie darbo biržoje registruotas laisvas darbo vietas, darbo siūlymus, skelbimus internete. Jie supažindinami su darbo paieškos būdais ir metodais, darbdavių keliamų reikalavimų analize, savikritišku asmens galimybių įvertinimu, mokomi, kaip parašyti gyvenimo aprašymą, motyvacinį laišką, kaip pasirengti pokalbiui su darbdaviu, kaip save tinkamai pristatyti. JDC klientai sužino ir apie paslaugas, kuriomis galima naudotis neužsiregistravus darbo biržoje, galimybes skelbtis internete apie darbo paiešką, dalyvauti darbo rinkos politikos programose, bedarbių pašalpas ir jų skyrimo tvarką, savo verslo organizavimo galimybes ir pasiūlą dirbti ar stažuotis užsienyje bei kt. Šiandien sakome, kad JDC Vilniuje pasiteisino, nes 2000 m. pradžioje biržoje užsiregistravusių buvo 4193 jaunuoliai, o šių metų sausį – tik 2709!

Svarbiausia užduotis – naujų darbo vietų kūrimas. Naujos darbo vietos turi būti kuriamos plėtojant privatų verslą – savivaldybės turi panaikinti bet kokius biurokratinius suvaržymus privačiam verslui. Savivaldybė kartu su darbo birža privalo analizuoti užimtumo situaciją ir verslui skatinti naudoti visus galimus lėšų šaltinius.

Viena iš dabartinės darbo rinkos problemų yra nedarbas.

Lietuvos darbo birža – valstybinė institucija kuri teikia nemokamas paslaugas ir informaciją visiems darbo rinkos subjektams: bedarbiams ir dirbantiems asmenims kurie ieško darbo arba nori keisti darbą bei darbdaviams.

Lietuvos darbo birža, įgyvendindama valstybines užimtumo garantijas darbo rinkoje, padeda ieškantiems darbo asmenims įsidarbinti ne tik Lietuvoje, bet ir kai kuriose užsienio šalyse legaliai, darbo biržoje registruotus asmenis įtraukia į gyventojų užimtumo programas.

Lietuvoje yra įsikūrusios ir privačios įdarbinimo agentūros. Jos Lietuvos darbo rinkoje užsiima tik asmenų įdarbinimu Lietuvoje bei užsienyje, įdarbinimas užsienyje dažniausiai būna nelegalus. Ir šios įdarbinimo agentūros dažniausiai neatsako už tai kas jų klientų laukia užsienyje.

Kadangi socializmo laikotarpiu visi Lietuvos piliečiai turėjo garantiją į darbą. Nepriklausomai nuo to koks buvo išsilavinimas: pradinis, pagrindinis, vidurinis, profesinis, aukštesnysis ar aukštasis. Tad nelabai buvo suinteresuoti tuo, kad turėti aukštesnį išsilavinimą ar didesnę kvalifikaciją.

Būtų gerai, kad dabartinis jaunimas kurie dar tik mokosi vidurinėse mokyklose suprastų, kad mokosi sau, tam, kad įsigytų gerą specialybę ar profesiją. Ir po mokyklos baigimo galėtų įsidarbinti pagal įgytą išsilavinimą ar įkurti savo įmonę, sukuriant ir kitiems asmenims darbo vietas. Ir papildytų darbo rinką gerais specialistais.

Dar didžiulė problema yra kaimuose, nes beveik nebėra darbo. Todėl jei kaimiečiai atvykę į didesnius miestus neranda darbo, dauguma jų nusivilia gyvenimu, tiek jauni, tiek pagyvenę. Todėl dažnas reiškinys kaimuose yra girtuokliavimas. Tai labai didžiulė problema Lietuvoje.

Dabartinėje darbo rinkoje trūksta šių specialistų:

Ш tinklo administratorių;

Ш administracijos darbuotojų;

Ш E ir D kat. vairuotojų;

Ш sekretorių mokančių vieną, o geriau dvi užsienio kalbas, ir gerai mokančios dirbti kompiuteriu;

Ш virėjų 5 – 6 kat.;

Ш manikiūrininkių;

Ш konditerių-kepėjų;

Ш statybinių įvairių profesijų apdailos specialistai;

Ш gerų kirpėjų modeliuotojų;

Ш aukštos kvalifikacijos suvirintojų;

Ш reklamos darbuotojų;

Ш gerų buhalterių.

Nepaisant pastarųjų metų bendro ekonominio augimo, nedarbo lygis Lietuvoje vis dar išlieka aukštas (2003 metų Lietuvos nedarbo lygio vidurkis 10,3 proc.). Jonavos, Jurbarko ir Šakių regionuose situacija darbo rinkoje yra ypač sudėtinga: čia nedarbo lygis svyruoja nuo 16 iki 20 proc. ir jau kuris laikas išlieka aukštesnis už Lietuvos vidurkį. Todėl šie trys regionai priskiriami prie probleminių Lietuvos regionų.
Ypač skaudžiai nedarbo problemos paliečia žmones su negalia. Lietuvoje gyvena per 10 proc. neįgaliųjų, kurie patiria rimtus integracijos darbo rinkoje ir visuomeniniame gyvenime sunkumus. Statistiniais duomenimis 2001 metais Lietuvoje neįgaliųjų nedarbas siekė 81 proc.

SURAŠYMO REIKŠMĖ KAIMO GYVENTOJŲ UŽIMTUMO IR NEDARBO PROBLEMOMS NAGRINĖTI

Pagal 1953 m. gyventojų surašymo duomenis kaime gyveno 1671 tūkst. žmonių, arba 62 proc. visų šalies gyventojų, 1970 m. gyventojų surašymą – 1561 tūkst., arba 50,1 proc., 1979 m. – 1356,6 tūkst., arba 40 proc., ir 1989 m. gyventojų surašymą – 1188 tūkst., arba 32,3 procento. Lyginant su 1959 m. kaimo gyventojų skaičius sumažėjo 483 tūkst., arba beveik 30 procentų. Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje gyventojų skaičius dėl migracijos ir sumažėjusių gimimų mažėjo, tačiau kaime išliko gana stabilus. Šiuo metu kaime gyvena beveik trečdalis visų šalies gyventojų.

Surašymas padės tiksliau įvertinti kaimo gyventojų užimtumą. Pagal esamus statistinius duomenis žemės ūkio produktų gamyba užsiima penktadalis visų užimtųjų. Didelį užimtumą žemės ūkyje lemia istoriškai susiklosčiusios tradicijos. 1935 m. žemės ūkyje dirbo net keturi penktadaliai visų užimtųjų, 1960 m. – 54 proc., 1970 m. – 31 proc., 1980 m. – 23 proc., 1990 m. – 19 procentų. Taigi pastaraisiais metais stabilizavosi užimtųjų žemės ūkyje skaičius. Jau du dešimtmečiai žemės ūkyje dirba kas penktas Lietuvos gyventojas ir kas ketvirtas – kaimo gyventojas.

Tarptautinė darbo organizacija (TDO) siūlo užimtais gyventojais laikyti visus vyresnius nei 14 metų amžiaus gyventojus, dirbančius bet kokį darbą ne mažiau kaip 1 valandą per savaitę, už kurį gaunamas darbo užmokestis.

Kaimo gyventojų užimtumas pagal ekonomines veiklas labai skirtingas. Daugiausia kaimo gyventojų (56 proc.) užimti žemės ūkyje, pramonėje – apie 11 proc., švietimo įstaigose – 8 proc., prekyboje – 4 proc., transporte ir ryšiuose – 4 proc., sveikatos apsaugoje ir socialiniame darbe – 4 proc., valdyme ir socialiniame draudime – 3 proc., kitoje veikloje – 3 procentai.

Surašymo duomenys leis patikslinti ir esamus statistinius užimtumo duomenis pagal profesijas. Profesija yra darbinės veiklos rūšis, kuriai reikia specialaus pasirengimo ir kuri yra pragyvenimo šaltinis.
Nedarbą geriausiai atspindi nedarbo lygis. Tai bedarbių skaičiaus ir ekonomiškai aktyvių gyventojų (darbo jėgos) skaičiaus santykis. Vidutinis nedarbo lygis kaime yra mažesnis už vidutinį šalies nedarbo lygį. Nedarbo lygiai atskirose amžiaus grupėse labai skiriasi. Ypač aukštas jaunimo nedarbo lygis, kuris 14-19 metų amžiaus grupėje kaime buvo 29,4 procento. Šios amžiaus grupės bedarbiai sudarė 12 proc. visų kaimo bedarbių. Didėjant amžiui nedarbo lygis mažėja: kaime 20-24 metų – 19,2 proc.

SITUACIJA DARBO RINKOJE IR TOLIAU GERĖS
Užimtųjų gyventojų didės

Pastaraisiais metais ekonomika auga greitėjančiais tempais. Ūkio augimą skatina spartus eksportas bei atsigaunanti vidaus paklausa. BVP augimo virš 6 proc. kasmetinė prognozė paremta prielaida, kad ekonominė plėtra Europoje palaipsniui spartės. Lietuvos verslas konkuruos ir vidaus ir išorės rinkose. ES finansinė parama didins BVP augimo tempus. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis augs spartėjančiais tempais.

Mažės ekonomiškai aktyviausio amžiaus gyventojų skaičius. Rekordiškai padidėjęs užimtųjų skaičius 2002 metais, didės ir toliau. Jų skaičius per 2004 metus gali padidėti 16 tūkst. iki 1435 tūkst.

Nedarbo lygis sumažės

Įvertinę ekonominių ir darbo rinkos rodiklių pokyčius bei gautus duomenis iš darbdavių prognozuojama, kad nedarbas mažės. Vidutinis nedarbo lygis 2004 metais turėtų sumažėti iki 9,5 – 9,8 proc., kai tuo tarpu 2003 metais buvo 10,3 proc. – kokį ir buvome prognozavę. Toks nedarbo lygis buvo beveik prieš penkis metus. Prognozuojamas sezoninis nedarbo lygio sumažėjimas iki 8,5 – 8,8 proc. birželio-rugpjūčio mėn.

2004 metų pabaigoje teritorinėse darbo biržose įregistruotų bedarbių skaičius gali sumažėti dar apie 15 tūkst. ir siekti 140 – 145 tūkst.

Neliks savivaldybių, kurių teritorijose nedarbo lygis viršytų 20 proc.

Vidutinis metinis nedarbo lygis sumažės visose apskrityse ir 54 savivaldybių teritorijose. Didžiausias nedarbo lygio sumažėjimas – virš 1,0 proc. punkto prognozuojamas Panevėžio, Šiaulių ir Tauragės apskrityse.

Aukščiausias nedarbas 2004 metais išliks Druskininkų savivaldybėje, tačiau čia jis sumažės 3 proc. punkto ir neviršys 20 proc.

Didžiuosiuose miestuose nedarbo lygis sumažės nuo 0,2 proc. punkto Vilniuje, Kaune iki 1,7 proc. punkto Panevėžyje. Klaipėdoje išliks nepakitęs.

Didžiausias – jaunimo nedarbas

Jaunimo vidutinis metinis nedarbo lygis 2004 metais prognozuojamas apie 13,2 proc. – aukščiausias tarp kitų bedarbių grupių. Moterų nedarbas – 10,7 proc. aukštesnis negu vyrų – 9,2 proc.

Darbo vietų steigimas bus spartesnis nei likvidavimas

Jau treti metai prognozuojamas teigiamas darbo vietų balansas. 2004 metais numatoma įsteigti beveik 47 tūkst., o likviduoti apie 10 tūkst. darbo vietų. Steigiamų darbo vietų balansas – 37 tūkst. – aukščiausias per vykdomų prognozių laikotarpį.

Pagrindiniais darbo vietų steigėjais bus paslaugų sektoriaus – 50,5 proc. bei smulkaus ir vidutinio verslo – 75 proc. įmonės.

Daugiau darbo vietų įsteigti negu likviduoti numato pramonės, statybos bei paslaugų, o likviduoti negu įsteigti – žemės ūkio sektorių darbdaviai.

Daugiausia prognozuojama įsteigti darbo vietų pramonėje: paslaugose:

maisto produktų gamybos didmeninės ir mažmeninės prekybos

medienos gaminių verslo paslaugų

drabužių siuvimo transportavimo

elektroninių įrenginių kompiuterių, informacinių technologijų

metalo dirbinių finansinio tarpininkavimo

Daugiausia prognozuojama likviduoti darbo vietų

tekstilės gaminių sveikatos priežiūros

odos ir odos dirbinių švietimo
Didės kvalifikaciniai reikalavimai darbo jėgai

Per 2004 metus prognozuojama įregistruoti apie 130 –135 tūkst. naujų darbo pasiūlymų, kaip ir ankstesniais 2001-2003 metais.

Išaugs kvalifikuotos darbo jėgos paklausa, ir visų pirma darbui statybos, transporto, konsultavimo, verslo paslaugų, informacinių technologijų, elektronikos ūkio sektoriuose bei smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse.

Darbo rinkoje bus aktuali darbdavių aprūpinimo kvalifikuota darbo jėga problema

Bedarbių struktūroje išliks didelė nepasirengusių darbo rinkai ir turinčių nepaklausias darbo rinkoje profesines kvalifikacijas, be profesinio mokymo dalis. Augs be darbo įgūdžių bedarbių dalis. Du trečdaliai darbo jėgos pasiūlos – pakartotinai besikreipiantys į darbo biržas, nesugebėję joje įsitvirtinti.

Prognozuojamos didžiausios įsidarbinimo galimybės specialistams, jauniesiems specialistams, technikams ir tarnautojams: aptarnavimo darbuotojams ir kvalifikuotiems darbininkams:

statybos inžinieriams; technikams statybos; apdailos mūrininkams; statybos dailidėms; staliams

buhalteriams; apskaitininkams; finansininkams tinkuotojams; pastatų dažytojams; betonuotojams; apdailininkams

programuotojams medienos apdirbimo staklių derintojams; staklininkams

kompiuterių taikymo; informacinių skaičiavimo sistemų aptarnavimo inžinieriams variklinių transporto priemonių variklių mechanikams; autotransporto priemonių šaltkalviams-remontininkams

inžinieriams elektrikams; elektrotechnikams tarptautinių vežimų vairuotojams

verslo; vadybos specialistams virėjams; kulinarams

vertintojams; konsultantams padavėjams; barmenams

elektronikos inžinieriams elektroninės įrangos montuotojams; mechanikams ir remontininkams

rinkodaros vadybininkams; rinkotyros specialistams parduotuvių pardavėjams ir prekių demonstruotojams

medienos apdirbimo inžinieriams darbužių siuvėjams

Išvados
Dažnas nedarbo psichologinis poveikis yra abejojimas savimi, nereikalingumo ir gyvenimo beprasmiškumo jausmas. Matydami, jog gyvenimo sąlygos blogėja, sudėtingėja, jaunimas pradeda abejoti, ar gyvenimas apskritai turi prasmę. Žmogaus socialinė integracija leidžia jaustis vertingam, reikalingam visuomenėje, suteikia psichologinio saugumo jausmą.

Jauni bedarbiai į gyvenimą žiūri rimtai, kiekvienas turi savo gyvenimo prasmės supratimą. Tyrimų duomenimis, bedarbiui jaunimui pagrindinis gyvenimą įprasminantis dalykas yra šeima. Deja, kai kurie jaunuoliai pesimistiškai vertina savo ateitį ir gyvenimą laiko beprasme egzistencija.

Literatūra:

1. KTU „Makroekonomika“, Kaunas *Technologija* 2001

2. www.ekm.lt

3. www.lijot.lt

4. www.švietimonaujienos.lt

5. www.tingiu.lt

6. www.ldb.lt

Rašykite komentarą

-->