Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Japonija

Autorius: Antanas

Lietuvoje egzistuoja daug mitų apie Japoniją. Populiariausi jų: 1) japonės – nuostabios, paklusnios moterys; 2) vyrai – valdingi, kalbantys šaižiais samurajiškais balsais; 3) jaunimas- nepaprastai gabus; 4) jų technika – geriausia pasaulyje, ir japonai turi jos tiek daug, kad namuose laisvai apsisukti neįmanoma. Deja, stereotipai taip toli nuo tikrovės…

Dėl vieno mito – kad Japonijos gamta nuostabi,- galima neabejoti. Bet Japonijos salos taip išsidriekusios, kad norint jas visas apžiūrėti, prireiktų mažiausiai poros mėnesių. Todėl keliaujant į tą šalį geriau iš anksto pasirinkti, ką norėtųsi pamatyti. Jei traukia atogrąžos, povandeninis pasaulis, patartina vykti į Okinavą; jei norisi laukinės gamtos, kalnų, reikėtų keliauti į šiaurę -Hokaido arba į Honsiu salas; jei traukia didmiesčio tempas, dangoraižiai, prabangios parduotuvės,- tinkamiausias Tokijas; kas domisi Japonijos tradicijomis, senove, kultūra, tam kelionę geriausia pradėti nuo Kioto. Šis miestas- tai senoji Japonijos sostinė, tikras turistų magnetas. Čia geriausiai jaučiama senovės dvasia. Vien budistų ir sintoistų šventyklų jame – per du tūkstančius. Kiekviena šventykla žavi ne tik savo architektūra, bet ir dailiu japonišku sodu ( formuodami pušis, sodininkai po vieną pešioja spyglius) ar tvenkiniu, pilnu įvairiaspalvių japoniškų karpių bei vėžliukų.

Kiotą aplipę žavūs japoniški miesteliai: Uji , Arašijama – be galo graži kalvota vietovė. Užlipęs į kalvą pamatai pulkus laisvai gyvenančių beždžionių. Iš Kioto mažiau kaip per valandą galima nukakti į Narsą – pirmąją Japonijos sostinę. Ten, Todaiji šventykloje, amžinai medituoja Didysis Buda…

ŠIUOLAIKINĖ JAPONŲ ŠEIMA

Šiandieninė japonų šeima visiškai kitokia nei senovėje, ir japonė – jokiu būdu ne nuolanki vyro nurodymų vykdytoja, o gana valdinga , gal net visus keturis namų kampus laikanti moteris. Dažnas japonas ar užsienietis sako: ”Japonų moteris valdo namus, vaikus ir piniginę”. Dažnai iš pažiūros rami, nuolanki būtybė tam tikromis situacijomis pademonstruoja visus savo charakterio “perliukus”.

Šeimoje taip pat viską tvarko moteris. Ji tradiciškai rūpinasi namais, tvarka, valgiu, pirkiniais, vaikų auklėjimu bei mokslu , tačiau, labai keista, neruošia pamokų kartu su savo mažuoju mokinuku. Tam yra visokių “zubrinimo” mokyklėlių, samdomi korepetitoriai. Vyras turi uždirbti pinigų. Dažnas, atidavęs uždarbį žmonai, paskui iš jos gauna tik dienpinigių ir yra griežtai kontroliuojamas, kur ir su kuo juos išleidžia. Žinoma , vyrai suranda būdų pagudrauti ir sutaupyti savoms reikmėms. Į darbą pasinėręs , tiksliau , įstaigai atsidavęs japonas labai mažai laiko praleidžia namuose su šeima, taip prarasdamas balso teisę auklėjant vaikus, ką jau kalbėti apie dvasinį ryšį su žmona. Neretai į pensiją išėjęs vyras nežino, kaip gyventi be darbo, bendradarbių, nes praktiškai visą gyvenimą praleido su jais. Namuose net švenčių tradicijos nėra, nes japonai dažniausiai švenčia darbe , su kolegomis (ypač populiarios bendradarbių išvykos, puotos po žydinčiomis sakuromis), ir į tas šventes nekviečia šeimos narių, netgi per Naujuosius metus. Taigi galvokit kaip norit, – lyg šeima, lyg ir ne šeima.

SANTŪRUMAS

Neaišku, nuo kokio amžiaus tėvai liaujasi glamonėti savo vaikus,- tik mažyliai bučiuojami, tik jie glaustomi prie tėvų. Netgi svarbesnėmis progomis tėvai, sveikindami vyresnį vaiką, jo neapkabins, nepabučiuos, tik žodžiais ir veido išraiška reikš palinkėjimą. Japonai nešvaisto meilės žodžiais: vaikai niekada negirdi tėvų, vienas kitam sakančių: ”Aš tave myliu”. Mama su tėčiu prie vaikų nesibučiuoja ir nesako mažiesiems, kad šie yra mylimi. Vaikai juolab nereiškia savo jausmų tėvams žodžiais. Užsieniečio akimis, santykiai šeimoje – be galo šalti ir formalūs.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->