Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Janinos Degutytės pasakos “Pasaka be galo” analizė

Autorius: Austėja

Darbo planas

1. Įvadinis pokalbis apie Janiną Degutytę

2. Literatūrinių pasakų rinkinio Pelėdžiuko sapnas aptarimas ir literatūrinės pasakos apibrėžimo prisiminimas.

3. Galimi Pasakos be galo skaitymo būdai, temos bei pagrindinės minties nustatymas

4. Galimi pasakos analizės būdai, klausimai bei užduotys.

5. Meninės raiškos priemonės.

6. Galimos interpretavimo užduotys.

7. Vaikų skatinimas skaityti.


1. Įvadinis pokalbis apie Janiną Degutytę.

Janina Degutytė gimė Kaune. Pirmuosius penkerius metus praleido nuostabiame senelės name tarp gėlių ir medžių. Vaikams ji rašė, norėdama papasakoti apie savo vaikystę, taip padėdama vaikučiams užaugti. Tačiau rašytoja prisipažino, kad rašyti vaikams yra nelengva todėl, kad „reikia pažadinti savyje vaiką“. J. Degutytės vaikystė buvo labai sunki. Ji nejuto motiniškos šilumos, kuri taip reikalinga kiekvienam vaikui, nes mama girtaudavo ir visiškai nesirūpino šeima. Artimiausias žmogus buvo- tėvas, tačiau jam teko labai daug dirbti tam, kad išlaikytų šeimą. Taigi, J. Degutytei dažnai tekdavo būti vienai. Mažoji Janytė prieglobsčio ieškodavo gamtoje, stengėsi suprast kiekvieną medelį, krūmelį, gėlytę. Kai jai būdavo be galo liūdna, ji pasikalbėdavo su jais, ir jai pasidarydavo geriau. Kai Janytei sukako keturiolika metų, mirė jos tėtis, praėjus dar ketveriems, mirė senelė. Janiną Degutytę apėmė didžiulis sielvartas, ji liko visiškai viena, be jokios užuovėjos nuo motinos šiurkštumo.

Būsimoji garsi rašytoja, vaikams pradėjo rašyti kiek vėliau negu suaugusiems. Pagrindinis jos kūrybos bruožas- pasaulio, kuriame gyvena medžiai, gėlės, žvėrys, spalvos, garsai kūrimas. Jos kūryboje apstu vaikystės momentų. Pati Janina Degutytė sakė, kad vaikystė formuoja ne tik charakterį, bet ir kūrybą, nes niekas taip žmogaus nepaveikia, kaip tai, su kuo jis suartėjo vaikystėje.

J. Degutytė vaikams rašė ir poeziją, ir pasakas. Svarbiausias rašytojos uždavinys kuriant vaikams, buvo tai, kad vaikučius reikia išmokyti Meilės, vaikas, nepamilęs pienės ir žiogo, neįstengs pamilti žmogaus, gyvenimo ir darbo. Ji siekė, kad tas mažas žmogutis nors iš tolo pažvelgtų tiesai į akis. Kad to pasiektų, Janina Degutytė vaiką į sudėtingų žmogaus santykių ir išgyvenimų pasaulį stengėsi įvesti taip pat per gamtą.

2. Literatūrinių pasakų rinkinio Pelėdžiuko sapnas aptarimas ir literatūrinės pasakos apibrėžimo prisiminimas.

Rašytoja, be eilėraščių rinkinių Debesų pilis, Baltas gulbių sostas ir daugelio kitų, išleido ir literatūrinių pasakų rinkinį Pelėdžiuko sapnas. Šį rinkinį sudaro septynios pasakos. Vienos iš šių pasakų ištraukų Pelėdžiuko sapnas jau yra vaikų analizuota antroje klasėje. Pasaka be galo taip pat priklauso šiam rinkiniui. Visose pasakose vyrauja romantinė svajonė, pagarba gamtai, šviesiomis spalvomis piešiama aplinka, veikėjai. Gėri kova su blogiu šiose pasakose supoetinta. Tai- vienos iš geriausiai pavykusių lyrinių pasakų vaikų literatūroje. Visos pasakos yra pamokomo pobūdžio.

Toliau analizuojant pasaką, verta prisiminti, kas tai yra ta literatūrinė pasaka, kuom ji skiriasi nuo liaudies pasakos.

Literatūrinė pasaka atsirado iš tautosakinės pasakos, tačiau tai autorinis kūrinys t. y. kiekviena literatūrinė pasaka turi savo autorių. Liaudies pasakos atsirado perpasakojant jas iš lūpų į lūpas nuo seniausių laikų, taigi jos neturi autorių. Visos literatūrinės pasakos turi tam tikrus bendrus elementus:

a) Yra aiškus pasakotojas;

b) Yra žinoma vieta ir laikas, kur vyksta veiksmas;

c) Yra apibūdinami veikėjų paveikslai, jie yra charakterizuojami;

d) Kiekviena

literatūrinė pasaka yra skirtinga, nes ji priklauso nuo rašytojo individualaus stiliaus;

e) Yra vaizduojami du pasauliai: realusis ir fantastinis.

3. Galimi Pasakos be galo skaitymo būdai, temos bei pagrindinės minties nustatymas

Pasakos struktūra nėra lengva, vyrauja dialogas, autoriaus žodžių nedaug. Manau, kad pirmiausia šitą pasaką reikia perskaityti mokytojui. Perskaičius mokytojui, antrą kartą ši pasaka turėtų būti skaitoma pačių vaikų garsiai. Mokytojas suskirsto pasaką dalimis ir liepia vis kitam vaikui skaityti paeiliui jam skirtą pasakos dalį. Skaitant tokiu būdu, vaikučiams bus aiškiau suprasti, apie ką ši pasaka, taip pat jie privalės sekti, ką skaito jų klasės draugai, nes žinos, kad bet kuriuo momentu kiekvienas iš jų gali būti mokytojo paprašytas skaityti toliau. Garsinis skaitymas taip pat vienas iš mokymo privalumų. Klaipėdos universiteto asistentė, mokytoja metodininkė Janina Bukantienė straipsnyje Aktyvaus skaitytojo ugdymas šiandien rašo, kad šitokiu būdu vaikai išmoks taisyklingai artikuliuoti garsus, skaityti sklandžiai, raiškiai, lavins regimąją atmintį, pasirengs mokymuisi vyresnėse klasėse.

Kuomet pasaka yra perskaityta du kartus, reikia pabandyti drauge nusakyti, apie ką ji yra t. y. nusakyti temą, ir kokia šios pasakos pagrindinė mintis. Pakalbėjus apie tai, kad Pasaka be galo sugrąžina prie poetės vaikystės kriaušės, aukštos ir baltos kaip sniego kalnas, kad pasakoje kriaušė pasakoja savo mažai atžalėlei apie tai, kaip ji auga, ką jai reikia iškentėti atskirais metų laikais: pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą ir nustačius , kad pagrindinė mintis yra skubėjimas užaugti, tačiau užaugus pradedama suprasti, kad geriau būti mažam, šią pasaką galima perskaityti dar kartelį, panaudojant vaidmeninį skaitymo būdą. Mokytojas turi paskirstyti vaidmenis tiems vaikams, kurių skaitymo įgūdžiai yra labiau išlavėję. Šie vaikai raiškiau skaitytų tekstą ir kitiems vaikams, kurių skaitymo įgūdžiai yra išlavėję mažiau, būtų vis geriau suprasti, apie ką ši pasaka.

4. Galimi pasakos analizės būdai, klausimai bei užduotys.

Kadangi ši pasaka nėra trumpa, tai toliau ją analizuojant, galima taikyti teksto skaitymo dalimis metodą. Šis metodo būdas turėtų būti gerai žinomas ir patiems vaikams, kadangi mokytojai jį pradeda taikyti jau nuo pirmos klasės. Šitokiu metodu analizuojant kūrinį, yra skatinamas mokinių kritinis mąstymas, vaikai lengviau įsijungia į bendrą veiklą, nevaržomai ir noriai atsakinėja į jiems pateiktus atviruosius klausimus. Taip pat galima nustatyti, kaip vaikai suprato šį kūrinį ir kokias interpretavimo užduotis bus galima jiems skirti tolesnėje darbo eigoje.

Norėčiau pateikti savo Pasakos be galo nagrinėjimo šiuo metodu pavyzdį.

I teksto fragmentas

Vienoje kryžkelėje, kur susitinka vėjai iš rytų ir vakarų, iš pietų ir šiaurės, stovi kriaušė – aukšta aukšta ir balta kaip sniego kalnas. Tik nuo jos dvelkia ne šalčiu, o šiluma, nes ant žydinčių šakų nutupia saulės spinduliai ir auksasparnės bitės. Ir paukščiai čia mėgsta čiulbėti ar atsigerti rasos iš baltų žiedo taurių.

Klausimai

1) Kur augo kriaušė?

2) Kodėl nuo šios kriaušės dvelkia ne šalčiu, o šiluma?

3) Kodėl ši kriaušė yra mylima paukščių?

4) Kokie antonimai t. y. priešingos reikšmės žodžiai yra panaudoti šioje ištraukoje?

II teksto fragmentas

Vieną rytą kriaušei gimė maža dukrytė – žalia atžalėlė.

– Kas aš? – paklausė tas mažytis žalias stiebelis.

– Tu – maža kriaušytė. Užaugsi – ir būsi toks didelis medis kaip aš.

– Ir būsiu tokia balta kaip tu?

– Dar baltesnė.

– Ir taip kvepėsiu?

– O!.. – šypsodamasi kalbėjo kriaušė.- Tu taip kvepėsi, kad paukščiai ir žvėrys iš toli ateis tavęs lankyti.

Atžalėlė apsidžiaugė ir suplojo savo lapeliais – dviem žaliais delniukais.

Klausimai

1) Apibūdinkite ištraukos žodžiais, kokia mažoji kriaušytė yra, ir kokia ji bus, kai užaugs?

2) Kodėl apsidžiaugė atžalėlė?

3) Kaip kitaip tekste yra pavadinti atžalėlės lapeliai?

4) Ar sutinkate su tuo, kad kriaušės sušukimas „O!..“ reiškia ir džiaugsmą, ir liūdesį? Pagrįskite savo atsakymus.

III teksto fragmentas

Ak, aš noriu greitai užaugti!

– Palauk, dar pirmoji tavo diena nesibaigė…

– O kada ji baigsis?

-. Kai saulė užmigs…

– Tai tegu ji greičiau eina miegoti! – atžalėlė buvo labai nekantri.

– Bet jeigu ji taip greit nueis ir tavęs nesušildys, tu visiškai negalėsi augti.

Žalias mažytis padarėlis suvirpėjo, prigludo prie kamieno ir nieko neatsakė.

Kriaušė paklausė:

– Nori, aš tau paseksiu pasaką?

– Noriu.

Klausimai

1) Ko labiausiai norėjo kriaušytė ir kodėl?

IV teksto fragmentas

– Vienoje kryžkelėje, kur susitinka vėjai iš rytų ir vakarų, iš pietų ir šiaurės, stovi kriaušė – aukšta aukšta ir balta kaip sniego kalnas… Bet ji greit nusimeta puošnius pavasarinius drabužius – baltus žiedlapius – ir brandina vaisius. O maža atžalytė kasdien auga ir tvirtėja… Kriaušės pavėsy jos neišdegins saulė ir nelaužys vėjas…

Klausimai

1) Palyginkite šį teksto fragmentą su pirmuoju. Kuom jie skiriasi?

2) Kodėl ,jūsų nuomone, kriaušė šią savo pasaką pradėjo būtent tokia pradžia?

V teksto fragmentas

– Betgi saulė nedegina, o tik maloniai šildo, o vėjas tik kutena… Ak, – sukrykštė ji vėjui, – nekutenk manęs…

– Vidurvasario saulė kartais ir degina, o vėjas rudenį dažnai būna piktas, – atsidusus tarė kriaušė.- Per sausmetį taip trošku, nei lašo vandens, nei vieno debesies su lietum… O paskui ateina ruduo, sunkios šakos svyra nuo vaisių. Kartais – šaka nulūžta, ir teka kraujas iš žaizdos. Ir niekas nežino, kaip man skauda.

Klausimai

1) Palyginkite atžalytės ir kriaušės vėjo bei saulės apibūdinimus.

2) Apie kokius du metų laikus kalba kriaušė? Kaip ji juos apibūdina?

VI teksto fragmentas

Atžalytė persigando:

– Tai tu neaugink vaisių, tu tik žydėk, žydėk visą laiką…

Bet kriaušė tyliai pasakojo toliau:

– Paskui spalis ir lapkritis… Visi lapai nukrinta, visi paukščiai išskrenda, saulė pasislepia už didelių debesų, lieka tik vėjas ir lietus, šaltas lietus. Dieną ir naktį. Nuoga visa permirksti, niekur nuo jo nepasislėpsi, kaip nuo vėjo. Jis lanksto iki pat žemės, bara, šaukia, stūgauja. O aš- nieko, aš turiu tylėti ir kentėti.

Klausimai

1) Ką atžalytė patarė kriaušei?

2) Kokie pokyčiai vyksta gamtoje spalį ir lapkritį?

3) Išvardinkite visus rudens mėnesius.

VII teksto fragmentas

O paskui pirmos šalnos ir žiema. Žiemą tu visa būsi po sniegu… Nematysi nei manęs, nei dangaus. Sniegas nutūps ant tavęs. O šaltas – net žado neteksi. Bijosi ir kvėpuoti. Ir aš vos pakelsiu tą baltą ir šaltą naštą. Bet mane dar speigas kandžios savo lediniais dantimis kaip plėšrus žvėris.

O! Tu dar

nežinai, kas yra pūga! Ji visada stengiasi mane parklupdyti. Bet aš nesiklaupsiu. Nes atsiklaupus neatnešiu nė vieno vaisiaus…

Klausimai

1) Kaip šioje ištraukoje apibūdinama žiema, kaip jūs apibūdintumėte šį metų laiką?

2) Kaip paaiškintumėte sakinį Ji visada stengiasi mane parklupdyti?

VIII teksto fragmentas

– Tada aš laukiu pavasario.

– Ar jis ateina?

– Ateina. Jis negali neateiti. Paskui aš vėl žydžiu ir nokinu vaisius. Ir vėl mirkstu šaltame lietuje…

– Ir vėl lauki pavasario?

– Ir vėl…

– Ir vėl! Ir vėl! – kone riktelėjo atžalėlė.- O kada gi galas?

– Šita pasaka be galo.

– Aš nenoriu tos pasakos be galo. Aš nenoriu liūčių ir pūgų, aš noriu visada matyti dangų ir saulę. Ir nenoriu jokio vaisiaus atnešti, jeigu jie tokie sunkūs. Aš noriu tik žydėti.

Klausimai

1) Kokio metų laiko kriaušė laukia po žiemos ir ką ji tuomet veikia?

2) Kodėl mažoji atžalėlė nenori tos pasakos be galo?

IX teksto fragmentas

Staiga aptemo, ir plykstelėjo žaibas. Po to pakvipo ugnim ir kriaušė sudejavo.

– Kas tau?- baikščiai paklausė atžalytė ir pradėjo verkti.

– Neverk, nereikia,- sudraudė kriaušė.- Tai žaibas išdegino… Jis beveik kasmet man palieka ženklą…

Atžalytė pasuko galvą ir pamatė ant aukšto, dailaus kamieno juodą įstrižą ruožą. O aplinkui ant žemės- lyg baltas vainikas- nukritę žiedlapiai.

Pliūptelėjo sodrus pavasario lietus. Atžalytė išsiverkė kiek norėjo, nes niekas nematė jos ašarų. Paskui viskas nutilo, prašvito. Paukščiai užgiedojo. Kai paskutiniai lašai skambėdami krito nuo šakų, raudona saulė leidosi į vakarus, ir kriaušė tarė:

– Labanakt! Miegok ramiai.

Bet atžalytė ištiesė savo šlapius žalius delnukus, kad vėjas juos išdžiovintų ir pasakė:

– Aš noriu atnešti didelį didelį vaisių, patį didžiausią visame pasaulyje. Ir tegu būna ta pasaka be galo…

Klausimai

1) Kodėl verkė atžalytė?

2) Kodėl mažoji kriaušytė po audros pakeitė savo nuomonę ir nebebijojo tos pasakos be galo?

Taip analizuojant kūrinį, tuo pat metu aptariant kiekvieną išskirtą dalį, mokiniai gali sugalvoti kiekvienam fragmentui pavadinimą ir užrašyti jį sąsiuvinyje. Taip toliau gali būti rašomas atpasakojimas. Straipsnyje Sakytinės ir rašytinės kalbos ugdymas rašoma, kad taip rašyti atpasakojimus yra gerokai lengviau, nes vaikai geriau įsidėmi tekstą ir sunkesnės rašybos žodžius, vadovaujasi pačių sudarytu planu ir gali laisvai reikšti mintis.

Kuomet kūrinys visas jau išanalizuotas, vaikams galima pateikti dar keletą papildomų klausimų bei užduočių, susijusių su visu nagrinėtu tekstu,

o ne su atskirais fragmentais. Šiai pasakai pateikčiau, pavyzdžiui, tokius klausimus bei užduotis:

• Kokie yra keturi metų laikai? Remdamiesi tekstu, apibūdinkite šiuos metų laikus.

• Išrinkite iš teksto visus žodžius, kuriais yra vadinama kriaušė. (Vėliau bus kalbama apie giminiškus žodžius).

• Kokius palyginimus ir vaizdingus žodžius aptikote tekste?

• Prisiminkite pasakojimus apie Kirklių ir Radvilų gimines. Kuo ši pasaka yra panaši?

• Kaip manote, ko ši pasaka pamoko?

• Piešimo popieriaus lape nupieškite kriaušės ir kriaušytės paveikslus taip, kaip jūs juos įsivaizduojate.

5. Meninės raiškos priemonės.

Pasakoje be galo aptinkamos šios meninės raiškos priemonės:

Antonimai:

susitinka vėjai iš rytų ir vakarų;

iš pietų ir šiaurės;

nuo jos dvelkia ne šalčiu, o šiluma.

Palyginimai:

stovi kriaušė – aukšta aukšta ir balta kaip sniego kalnas;

Užaugsi – ir būsi toks didelis medis kaip aš;

O aplinkui ant žemės- lyg baltas vainikas- nukritę žiedlapiai.

Vaizdingi veiksmažodžiai:

dvelkia ne šalčiu, o šiluma;

vėjas kutena;

atžalytė sukrykštė;

plykstelėjo žaibas;

lietus pliūptelėjo.

Metaforos:

ant žydinčių šakų nutupia saulės spinduliai ir auksasparnės bitės;

Atžalėlė apsidžiaugė ir suplojo savo lapeliais – dviem žaliais delniukais;

Bet ji greit nusimeta puošnius pavasarinius drabužius – baltus žiedlapius – ir brandina vaisius.

Vaizdiniai epitetai:

Auksasparnės bitės;

Piktas vėjas.

Pastovieji epitetai:

Kriaušė balta, aukšta;

Šakos žydinčios;

Medis didelis;

Lietus šaltas.

Deminutyvai:

Dukrytė;

Atžalėlė;

Stiebelis;

Kriaušytė;

Padarėlis.

Laipsniavimas:

Balta – baltesnė;

Didelis – didžiausias.

Retoriniai sušukimai:

– O!.. – šypsodamasi kalbėjo kriaušė

Ak, aš noriu greitai užaugti!

– Labanakt! Miegok ramiai.

Nutylėjimai:

– Palauk, dar pirmoji tavo diena nesibaigė…

-. Kai saulė užmigs…

. Žiemą tu visa būsi po sniegu…

Personifikacija:

Kartais – šaka nulūžta, ir teka kraujas iš žaizdos. Ir niekas nežino, kaip man skauda.

Kai saulė užmigs…

Nuoga visa permirksti.

Sakinio pakartojimas:

– Vienoje kryžkelėje, kur susitinka vėjai iš rytų ir vakarų, iš pietų ir šiaurės, stovi kriaušė – aukšta aukšta ir balta kaip sniego kalnas…

Sinonimai:


Vėjas bara, šaukia, stūgauja.

Tropai:

Ji visada stengiasi mane parklupdyti

mane dar speigas kandžios savo lediniais dantimis;

Ir aš vos pakelsiu tą baltą ir šaltą naštą.


6. Galimos interpretavimo užduotys.

Jau mano minėtame Aktyvaus skaitytojo ugdymas šiandien straipsnyje rašoma, jog interpretuoti pradinių klasių mokiniai gali sukurdami teksto priešistorę, pratęsdami kūrinio veikėjų gyvenimą, nupiešdami žodžiu ar kaip nors kitaip jų išorę, kurdami situacijas ar įsivaizduotiną pasaulį, kuris vaikui yra gerai žinomas. Pradinuko fantazija laki tik reikia leisti jai atsiskleisti.

Manau, kad vaikams šia tema galima užduoti taip pat pratęsti šią Pasaką be galo. Paskutinįjį šios pasakos sakinį:

– Aš noriu atnešti didelį didelį vaisių, patį didžiausią visame pasaulyje. Ir tegu būna ta pasaka be galo…

panaudoti naujosios Pasakos be galo pirmuoju sakiniu, ir tęsti pasaką toliau taip, kaip kiekvienas vaikas įsivaizduoja. Galima pakeisti buvusiuosius pasakos veikėjus kitais, galima taip pat keisti pasakos siužetą.

Namuose vaikams galima užduoti parašyti literatūrinį laišką labiausiai patikusiam veikėjui. Labiausiai pavykusius, gražiausius laiškus galima klijuoti klasės stende, taip parodant vaikams, kad kiekvienas jų darbas reikalauja jų dėmesio, yra įvertintas ir svarbus.

7. Vaikų skatinimas skaityti.

Vaikus būtina sudominti kiekvienu perskaitytu kūriniu. Šiuo atveju, nagrinėjant Janinos Degutytės kūrybą, išnagrinėjus Pasaką be galo verta kartu su vaikais prisiminti tai, apie ką buvo kalbama pamokos pradžioje. Pabrėžti antrą kartą pagrindinius autorės gyvenimo bei kūrybos bruožus. Vaikams reikėtų nurodyti perskaityti kitus Janinos Degutytės kūrinius. Siūlyčiau perskaityti visą pasakų Pelėdžiuko sapnas rinkinį, taip pat pripažintą geriausiu rinkiniu Baltą gulbių sostą. Pažangesniesiems siūlyčiau taip pat susipažinti su paskutiniąja Janinos Degutytės knyga Nepalik manęs.

literatūros sąrašas

1. Bukantienės Janinos straipsnis. Aktyvaus skaitymo ugdymas šiandien// Žvirblių takas, 2000 Nr. 5.

2. Gudžinskienės Vidos, Versiackaitės Laimos straipsnis. Sakytinės ir rašytinės kalbos ugdymas// žvirblių takas, 2000 Nr. 2.

3. Vida Plentaitė, Elene Marcelionienė. Šaltinėlis antroji knyga, kalbu skaitau rašau 3. K.- 2001.

4. Vida Plentaitė, Elena Marcelionienė. Lietuvių kalba pradžios mokykloje. K.- 1997.

5. Linkevičius J. Iš gintarų vėrinio. V.- 2001.

Rašykite komentarą

-->