Studijoms.lt

Pasak Degutytės, vaikystė – kūrybos užuomazga. Deja, jos vaikystė buvo nepavydėtina. Bet kaip tik tai ir padėjo jai tapti poete, nes tikroji poezija gimsta iš skausmo, tai kraujo žiedas.

Degutytė gimė Kaune, priemiesty, Šančiuose. Mažos gatvelės gale – jau Nemuno krantas. Gyveno senelės name. Jos tėvai susipažino labai romantiškai. Tėvas, studentas(aukštosios technikos mokyklos), ieškojo kambario Šančių priemiesty – vis pigiau negu centre. Gyveno be namiškių pagalbos – buvo korepetitorius ar kitus darbus dirbo, kad galėtų mokytis. Iš valstiečių šeimos – daug vaikų, bene penki broliai ir dvi seserys. Taigi, atėjo ieškoti kambario į Šančius, į 6 Kranto gatvelę, į neblogą, nemažą(4 butų) namą, gražiai užlaikomą, apsodintą alyvom ir nasturtom. Jį pasitiko daili mergina, juodais ilgais plaukais, mėlynakė, beplaunanti grindis. Tėvui buvo meilė iš pirmo žvilgsnio( beje, pirmoji meilė). Motinai – patiko mokytas, išsiskiriantis iš kitų ir pasirinkęs ją… Gal Dievas ją aplenkė, dalindamas meilę – ji nieko gyvenime nemylėjo. Net savo vaiko(rašytoja turėjo ją išsikariauti, bet…). Tėvo meile ji neabejojo.

Baigęs mokslus, tėvas ją vedė nereikalaudamas jokio kraičio. Ji dirbo fabrike, ne kažin ką uždirbdama, už išlaikymą turėjo mokėti šeimai, nes senelis dirbo vienas, o vaikų aštuoni. Senelis dirbo Šančių metalo fabrike šaltkalviu, turėjo auksines rankas, buvo gerbiamas ir per šventes šeimininko apdovanojamas. Buvo labai taupus. Negėrė, nerūkė, kaimynai jį gerbė ir mylėjo. Dėl savitarpio vaidų eidavo pas jį kaip pas teisėją, kad nuspręstų, kas kaltas.

Senelė iš prigimties buvo retos inteligencijos. Darbšti, smalsi mokslui, mėgstanti skaityti. Degutytė per kiauras naktis senelei aiškindavo fiziką, chemiją ,astronomiją.

Kaip pati poetė sako, jos gyvenimas prasidėjo nuo septynerių metų, iki tol tik fragmentai, nuotrupos. Tolesnis gyvenimas krauju užrašytas ir nebus pamirštas. Ją suformavo netektys, kurios prasidėjo taip anksti ir taip viena po kitos. ‘Viskas prasidėjo tą mano gimtadienį, kai man suėjo septyneri ir aš namie pralaukiau mamos visą dieną, o sutemus mane nuvedė ten, kur buvo ji… Bet tenai jos jau nebebuvo… Ten buvo siaubo reginys – nieko baisesnio jau gyvenime nebemačiau(ji buvo girta).’ Tai buvo pirmoji netektis.

Po šio karto išgėrinėjimai vis dažnėdavo, ji gerdavo iki sąmonės netekimo. Vos išgėrus joje prasiverždavo neapykanta savo dukrai. Rašytoja taip ir nesuprato – kodėl? Juk ji taip mylėjo savo motiną ir nieko blogo jai nepadarė.

Nei tėvas, nei senelė nesužinojo, kaip ji gyvendavo likus viena su motina. …Gal dėl to, kad tylėjimas buvo neišvengiamas, o gal jau tokia mano prigimtis – paguodą lengviau priimdavau iš nebylių gamtos rankų. Medis nieko neklausinėdavo, žolei nebuvo gėda rodyti ašaras. Nežinojo, kad tėvui išvažiavus i komandiruotę, ji būdavo siunčiama su portfeliu i krautuvę parnešti vyno arba alaus. Vyną nešti būdavo lengviau – ilgiau užtekdavo butelio, o alaus – iš karto kelių butelių, po valandos – ir vėl. Eidavo su tuo portfeliu dieną ir vakare, žiemą ir vasarą, per lietų ir per pūgą. Ilgainiui tėvas sužinojo iš žmonių apie jos naktines keliones po barus ir visa kita. Jam niekaip nepavyko išskirti jos su motina.

Kiekvieną tėvo mėginimą išvažiuoti ji apliedavo ašaromis. Tada tėvas paprašė senelės, kad atsiųstų mamos jauniausią seserį. Joms tekdavo slapstytis naktimis sode arba rūsyje, bet Janina bijojo rūsio, nes ten bebuvo tik vienerios durys.

Kai Zosės nebebuvo, ji eidavo į kapines, nes buvo tikra, kad ten motina neis. Ir nebejaus motinos žnaibymų, kuriuos ji prisimina ir po 40 metų.

Kartą motina užrakino duris ir ją vaikėsi po kambarį, kaimynams teko laužti duris. Tėvas tai sužinojęs, perkraustė Degutytę su motina pas senelę, manė ten jai bus saugu. Bet kur tau! Ir vėl kartojos tas pats.

Degutytė kartu mylėjo savo motina, bet ir nekentė, bijodavo būti kartu su ja, bet ir negalėdavo jos palikti. Ir net tik dėl grasinimų. Rašytojai atrodė, kad jos motina yra užkeikta, ir vylėsi kad ateis atkeikimo laikas. Nepaisant jos agresyvios energijos, Degutytė jautė, kad ji labai silpna ir viena žus.

Ji būdavo prisaikdinama, kad nieko neprasitartų tėvui. Motinos agresyvumas buvo nepaprastas. Kartais jai su tėvu tekdavo nakčiai išeiti į viešbutį. Tada pirmą kartą ji išgirdo, kaip tėvas verkia… Kažkoks neapsakomas vyro verksmas – rauda… Ji ėmė daužyti galvą į geležines groteles lovos galvūgaly. Atrodė, kad galvos skausmas nustelbs širdies skausmą…

Tėvas palikdavo jai pinigų, kad eitų nakvoti į viešbutį ir valgyti į valgyklą, bet savigarba neleido – geriau jau buvo kapinės.

Aštuonerių metų norėjo nusižudyti, bet dėl tėvo to nepadarė. Mokyklos tada lankyti negalėjo, buvo pasamdytas žmogus, kad ją mokytų. Prasidėjus karui tėvas išvažiavo į Mažeikius, kur buvo nušautas. Dėl tėvo mirties Degutytė kaltina save, mano jai būtų skyrusis su motina – jis būtų dar gyvas.

Ji buvo keturiolikos metų, kai motina paklausė, kas uždirbs pinigus, visai rimtai tada Degutytė prisiėmė atsakomybę. Tapo korepetitore.

Mokyklą rašytoja gerbė ir mylėjo. Visą laiką kamavo žinių alkis. Vadovėlių, užrašų buvo maža. Gelbėjo knygos. Ir ne tik grožinė literatūra. Baigusi pradžios mokyklą, buvo perskaičiusi beveik visą lietuvių klasiką. Gimnazijos pirmosiose klasėse jau skaitė Hugo, Tolstojų, Dostojevskį, prancūzus ir skandinavus. Knygos buvo vienintelė palaima.

Jai puikiai pavyko slėpti tai, kas vyksta namuose. Žinojo tik auklėtoja. Auklėtoja parūpindavo jai maisto. Duonos rašytoja parnešdavo ir motinai, kokia buvo laimė ir išdidumas, kai motina imdavo duoną iš jos rankų.

Per visą gyvenimą ji teprisimena du gerumo išpuolius jos atžvilgiu.

Penkiolikmetė būdama eidavo kasdien į bažnyčią, prašydavo Dievo, kad motina atsiverstų, o sau už tai mirtinos ligos – manė, kad veltui nieko negalima gauti. Po poros metų gavo širdies reumatą su visom jo pasekmėm, nors pirmasis prašymas taip ir liko neišpildytas.

Apskritai giminės nieko nepadėjo, net ir tie, kurie mano akivaizdoje šunį maitino sumuštiniais su sviestu ir skilandžiu. Pyko, kam tokia elgeta mokosi, ir dar geriau nei jų sūnūs. Ją mylėjo tik tėvas ir senelė, bet jie anksti mirė. Senelė mirė nuo gripo, mes kartu su motina ją slaugėm. Apie senelę Janina kalbėdavo nušvitusiu veidu. Ne viename eilėraštyje šmėkščioja senelės šešėlis. Eilėraštis “Melsva alyvų prieblanda” artimas maldai. Iš ankstyvesnių – “Senelės portretas”:

Aš vėl šukuočiau tavo ilgus plaukus, lig žemės, plaukus, juodus ir spindinčius(net paskutinių žvakių šviesoj tavo kasos buvo nepaliestos laiko).

Grožio , meno suvokimas ir pajautimas pradėjo formuotis dar vaikystėje. Kai jai buvo devyneri, ji išgirdo simfoninį orkestrą. Tai ją sukrėtė. Jai rodės, kad orkestrantai – šventieji, o muzika – palaima, stebuklas, kuris pasiėmė ją visą ir sutirpdė savyje. Taip atrado Bethoveną, paskui romantikus, Mocartą, Bachas jai jau gimė po karo.

Nuolat lankydavo teatrą ir koncertus, bilietų parūpindavo geriausia draugė, Vanda.

Pažintis su daile prasidėjo nuo reprodukcijų, iliustracijų, nuo Čiurlionio galerijos ir parodų. Paskutinėse klasėse skaitė knygas apie meną.

Viską, ką atrodo, atrado pati. Ir dažnai tai buvo kelias su kliūtimis.

Gyveno tokiame dugne, tokioje tamsoje, kad menas buvo ta vienintelė tolima šviesa, kuri suteikė jėgų išsilaikyti. Ji kažką žadėjo. Prasmės, vertybių suvokimą. O jų jai labai reikėjo, nes kad ištverti, turėjo žinoti vardan ko.

Jau būdama maža ji norėjo groti, bet po to kai motina sukapojo smuiką, ji nebesiryžo daugiau apie tai svajoti. Degutytė turi labai blogą savybę, kaip ji pati sako, dešimtmečiais neatsipeikėti po smūgio.

Universitetas. Į jį rašytoja veržėsi, kaip į išganymą. Bet jai sveikas protas diktavo, kad reikia jo atsisakyti. Net atestato nėjo pasiimti, bet klasės auklėtoja atėjo su pinigais ir ji išvažiavo į Vilnių studijuoti literatūros. Bet vėl sušlubavus sveikatai, teko studijų atsisakyti. Grįžo prie jų vėliau nei po metų.

Janinos tėvas žmonyse ieškojo gėrio, o ji atvirkščiai įžvelgė jų daugialypiškumą ir sudėtingumą. Ji negalėdavo greit suartėti su žmonėm, bet jai jau taip įvyko, tai jau tie žmonės likdavo joje visam laikui. Santykius su žmonėmis jai apsunkindavo ne tiek uždaras charakteris, kiek kompromisų nepriėmimas ir per didelė intuicija. Liguistai bijojo melo, o dar labiau nepatikėti tiesa.

Pasak poetės, mokytojo misija yra šventa. Tam tikra prasme – vieno žmogaus atžvilgiu – didesnė negu poeto. Nes poeziją skaito ne visi, o mokyklą lanko kiekvienas. Ir tokiame amžiuje, kai asmenybė formuojasi – ir neretai šis procesas priklauso nuo mokytojo.

Mokytoja ji dirbo neilgai, tik dvejus su puse metų. Ir ne tose mokyklose ir ne tą dėstydama, ką norėjo. Mokytojo ir poeto darbo suderinti ji negalėjo. Būti geru mokytoju, tokiu, koks norėtum būti, ir tu 24 valandų per parą mažoka, o ir poezija nuotrupų nepriima, bet ir vaikams skirti nuotrupas – sąžinė užgraužtų.

Degutytė leidykloje dirbo neilgai. Ji įgavo pagarbą šiam sunkiam ir daug žinių reikalaujančiam darbui.

Kūryba

Pradėjo eiliuoti jau Kaune, turėdama apie dešimt metų. Pirmasis motyvas: paukštis, trokštantis laisvės, uždarytas narve. Niekam jo nerodė, net tėvui. Tik po kelerių metų išdrįso duoti į sienlaikraštį pavasario peizažą, o jau pirmas tikras, kurio jai nebuvo gėda parodyti vadinasi “Tau Tėvyne”, parašytas 1945 ar 1946 metais.

Janina mano, kad ne ji poeziją pasirinko, bet poezija – ją. Nes rašyti pradėjo visai negalvodama būt poete. Jai reikėjo būti žmogumi, reikėjo tiesos. Žodis ‘poetas’ buvo susijęs su garbe, turtu, aplodismentais. Iš vaikystės pamokų ji žinojo, kad laimė ir pinigai neturi nieko bendra. Jai trūko meilės. Meilė lyg ir įeitų į tiesos sąvoką, nes į tą tiesą einama per meilę. Į ją ji ėjo fanatiškai atkakliai – kaip eretikas į laužą.

Degutytė norėjo būti gydytoja – gelbėti žmones nuo fizinio skausmo, tada dar ji nesuprato, kad poezija gelbsti nuo dvasinio.

Rašytojos poetinį likimą Eugenijus Matuzevičius yra reikšmingai paveikęs, tada jis buvo Rašytojų sąjungoje poezijos konsultantu. Ji gaudavo jo laiškus su nurodymais, kur kada bus jos eilėraščiai išspausdinti, ir pagaliau žurnalus su jais. 1958 metais ji buvo priimta į rašytojų sąjungą ir buvo pasiūlyta ruošti rinkinį. “Ugnies lašus” ruošė karštligiškai ir beviltiškai. Kol jis išėjo, prisirinko eilėraščių ir antram rinkiniui.

Lūžių poetės gyvenime lyg ir nebuvo, buvo tik lėtas ėjimas į save. Tai nebuvo paprasta, ją slėgė depresija. O tuo tarpu visi džiaugėsi eilėraščių šviesiom nuotaikom, o ji pastoviai galvojo apie išėjimą. Bijojo pažvelgti į tai, kas buvo giliai jos viduje. Bijojo savo atminties.

Jai priekaištavo dėl egzaltacijos, patetiškumo, per lengvo optimizmo. O ji tokiu būdu traukė save iš savo tamsos. Nes kito išėjimo nebuvo. Kad būtum poetu, pirmiausia reikia išlikti gyvam. Galbūt tuo šiaudu, kurio griebiasi skęstantis, buvo tie rinkiniai. Poetė gaudavo laiškus pilnus dėkingumo, kad jos eilėraščiai jiems padėjo išgyventi. Tai buvo pirmasis laimėjimas, kad ji padarė kažką gero. Ilgainiui ėmė liesti tai, kas labiausiai skauda. Taip gimė “Šiaurės vasaros”.

Vienas iš svarbiausių bruožų, susijusių su kūryba – vienatvės poreikis. Beje, jai poezijos gimimas visada asocijuojasi su meile ar mirtimi. Tik jos abi tolygios – aukščiausias žmogaus dvasinis taškas.

Eilėraštis atsiranda iš karto su savo spalva, taigi du nuotaika ir prasme.

Degutytė sugebėjo tautosaką ir poetiškai stilizuoti, ir atverti jos gelmę. O tautosakos – nei kaip vertybės savyje, nei jos reikšmės tautos kultūrai, istorijai, menui – negalima pervertinti.

Pasak poetės, tradicija – tai kraujas, kuris teka mumyse, bet poezija kaip širdis plaka savo epochos, savo valandos, savo akimirkos ritmu. Be nuolatinio gimimo, be nuolatinių ieškojimų – neįsivaizduojamas būtų menas. Tai jau nebūtų kūryba.

Rašyti vaikam yra lengviau todėl, kad eilėraštis ateina iš šviesiausios dvasinio gyvenimo vietos, kur erdvė ir giedra. Bet kartu ir sunkiau, nes reikia savyje pažadinti vaiką.

Didžiausias poezijos uždavinys – mokyti vaiką meilės ir kuo ilgiau išsaugoti vaiko sieloje tyrumą, nesudrumstą suaugusiųjų pėdsakų, alkį – grožio ir šviesos. Atskleidžiant esmę, kalbantis su vaiku kaip su sau lygiu. Vaikai labai protingi. Daug protingesni ir gilesni, nei mes apie juos manom.

Štai kokiais žodžiais Degutytė atsiliepia apie gamtą: “Aš gyva gamtos akimirka, iš kūno ir kraujo. Didžiausioj girioj, begaliniam lauke – niekada gamtoje nejaučiu vienišumo ir baimės. Ji manyje – ir aš joje.

Kaimo darbai jai buvo artimi ir brangūs. Kai pirmą kartą atsidūrė kaime, ji pasijuto lyg grįžus iš tolimos, varginančios kelionės.

Medžiai – kiekvienas turi savo charakterį. Jai artimiausias buvo klevas. Klevo plastinė išraiška – žmogaus likimo simbolis. Šakų kontūrai dramatiški. Kiekvienas klevas nepakartojamas. Liepos – visos panašios, pilnos motiniško gerumo. Beržai – vaikiškai baltas, patiklus spindintis virpėjimas. Eglė – visada vienatvė, net kai auga eglyne.

Visos gėlės – žemės spinduliai. Gamtos akys.

“Artumas” tai gamtos lyrikos sutelktinė. Gamta J.Degutytei, kaip ir S. Nėriai, ne tik pagrindinis vaizdų šaltinis, bet ir amžinoji būtis, kurios ribų negalima įžvelgti, ir didysis grožis, kurį menininko siela tik atspindi, bet nesukuria. Kartu tai saugotinas gyvybės šaltinis, kurį techniškoji civilizacija grasina sunaikinti. Po S.Nėries J.Degutytė pirmoji išvydo gamtą, stovinčią virš individualios žmogaus egzistencijos, kupiną beribiškumo paslapties, kurią įspėti turi poetinis vaizdas. Dialogą su gamta poetė grindžia nacionaliniu pasaulėvaizdžiu, protarpiais stilizuodama liaudies dainas bei raudas, poetizuodama nacionalinę krašto atributiką, kurdama embleminius Lietuvos vaizdus. Gamtinės miniatiūros eilėraščiui ji suteikė globalinio reikšmingumo ir nacionalinių vertybių spindesio.

Miestai – vargšų žmonių buveinės, kur vieni kitus bestumdydami visi trokšta laimės ir nemoka jos ieškoti.

Vilnius – tai mūsų istorija, tai jos akmeninis puslapis, ir pasirašytas protėvių krauju. Kiekvienas pastatas turi savo veidą. Rašytoja nemėgsta dabartinės architektūros, nes ji beveidė.