Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Janina Degutytė

Autorius: Laimonas

Pasak Degutytės, vaikystė – kūrybos užuomazga. Deja, jos vaikystė buvo nepavydėtina. Bet kaip tik tai ir padėjo jai tapti poete, nes tikroji poezija gimsta iš skausmo, tai kraujo žiedas.

Degutytė gimė Kaune, priemiesty, Šančiuose. Mažos gatvelės gale – jau Nemuno krantas. Gyveno senelės name. Jos tėvai susipažino labai romantiškai. Tėvas, studentas(aukštosios technikos mokyklos), ieškojo kambario Šančių priemiesty – vis pigiau negu centre. Gyveno be namiškių pagalbos – buvo korepetitorius ar kitus darbus dirbo, kad galėtų mokytis. Iš valstiečių šeimos – daug vaikų, bene penki broliai ir dvi seserys. Taigi, atėjo ieškoti kambario į Šančius, į 6 Kranto gatvelę, į neblogą, nemažą(4 butų) namą, gražiai užlaikomą, apsodintą alyvom ir nasturtom. Jį pasitiko daili mergina, juodais ilgais plaukais, mėlynakė, beplaunanti grindis. Tėvui buvo meilė iš pirmo žvilgsnio( beje, pirmoji meilė). Motinai – patiko mokytas, išsiskiriantis iš kitų ir pasirinkęs ją… Gal Dievas ją aplenkė, dalindamas meilę – ji nieko gyvenime nemylėjo. Net savo vaiko(rašytoja turėjo ją išsikariauti, bet…). Tėvo meile ji neabejojo.

Baigęs mokslus, tėvas ją vedė nereikalaudamas jokio kraičio. Ji dirbo fabrike, ne kažin ką uždirbdama, už išlaikymą turėjo mokėti šeimai, nes senelis dirbo vienas, o vaikų aštuoni. Senelis dirbo Šančių metalo fabrike šaltkalviu, turėjo auksines rankas, buvo gerbiamas ir per šventes šeimininko apdovanojamas. Buvo labai taupus. Negėrė, nerūkė, kaimynai jį gerbė ir mylėjo. Dėl savitarpio vaidų eidavo pas jį kaip pas teisėją, kad nuspręstų, kas kaltas.

Senelė iš prigimties buvo retos inteligencijos. Darbšti, smalsi mokslui, mėgstanti skaityti. Degutytė per kiauras naktis senelei aiškindavo fiziką, chemiją ,astronomiją.

Kaip pati poetė sako, jos gyvenimas prasidėjo nuo septynerių metų, iki tol tik fragmentai, nuotrupos. Tolesnis gyvenimas krauju užrašytas ir nebus pamirštas. Ją suformavo netektys, kurios prasidėjo taip anksti ir taip viena po kitos. ‘Viskas prasidėjo tą mano gimtadienį, kai man suėjo septyneri ir aš namie pralaukiau mamos visą dieną, o sutemus mane nuvedė ten, kur buvo ji… Bet tenai jos jau nebebuvo… Ten buvo siaubo reginys – nieko baisesnio jau gyvenime nebemačiau(ji buvo girta).’ Tai buvo pirmoji netektis.

Po šio karto išgėrinėjimai vis dažnėdavo, ji gerdavo iki sąmonės netekimo. Vos išgėrus joje prasiverždavo neapykanta savo dukrai. Rašytoja taip ir nesuprato – kodėl? Juk ji taip mylėjo savo motiną ir nieko blogo jai nepadarė.

Nei tėvas, nei senelė nesužinojo, kaip ji gyvendavo likus viena su motina. …Gal dėl to, kad tylėjimas buvo neišvengiamas, o gal jau tokia mano prigimtis – paguodą lengviau priimdavau iš nebylių gamtos rankų. Medis nieko neklausinėdavo, žolei nebuvo gėda rodyti ašaras. Nežinojo, kad tėvui išvažiavus i komandiruotę, ji būdavo siunčiama su portfeliu i krautuvę parnešti vyno arba alaus. Vyną nešti būdavo lengviau – ilgiau užtekdavo butelio, o alaus – iš karto kelių butelių, po valandos – ir vėl. Eidavo su tuo portfeliu dieną ir vakare, žiemą ir vasarą, per lietų ir per pūgą. Ilgainiui tėvas sužinojo iš žmonių apie jos naktines keliones po barus ir visa kita. Jam niekaip nepavyko išskirti jos su motina.

Kiekvieną tėvo mėginimą išvažiuoti ji apliedavo ašaromis. Tada tėvas paprašė senelės, kad atsiųstų mamos jauniausią seserį. Joms tekdavo slapstytis naktimis sode arba rūsyje, bet Janina bijojo rūsio, nes ten bebuvo tik vienerios durys.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->