Studijoms.lt

Referatai, konspektai

J. V. GĖTĖ

Autorius: Virginija

Gėtės kūryba labai įvairi žanrų bei temų atžvilgiu ir be galo gausi. Tai ištisa vokiečių literatūros epocha. Ankstyvuoju savo kūrybos laikotarpiu Gėtė buvo susijęs su „Audros ir veržimosi” literatūriniu sąjūdžiu.

„Audros ir veržimosi” literatūra. Tuo metu, kai anglų ir prancūzų literatūroje įsigalėjo sentimentalizmo srovė, Vokietijoje iškilo „Audros ir veržimosi” (vok. Strum und Drang) sąjūdis. Šiam sąjūdžiui, kaip ir sentimentalizmui, buvo būdingas jausmo, paprastumo išaukštinimas, kvietimas grįžti „į gamtą”. Tačiau dėl kitokių sąlygų „Audros ir veržimosi” literatūra Vokietijoje įgavo savitų, skirtingų nuo sentimentalizmo, bruožų.

Vokietija XVIII a. politiniu ir ekonominiu atžvilgiu buvo atsilikusi valstybė, kurią sudarė daugybė kunigaikštysčių, karalysčių, hercogysčių. Kiekvienos tokios srities valdytojas stengėsi būti neaprėžtu valdovu ir visiškai nesiskaitė su savo pavaldinių interesais. Dvarui išlaikyti jam reikėjo daug lėšų, kurias gaudavo, negailestingai engdamas ir išnaudodamas liaudį, kartais net pardavinėdamas savo krašto piliečius kitoms valstybėms kaip kareivius. Feodalizmo priespauda Vokietijoje buvo dar didesnė, negu kitose feodalinėse valstybėse. Audrininkai ir paskelbė protestą prieš despotišką to meto Vokietijos tikrovę, ir jų protestas buvo stiprus ir nesitaikstantis. „In tyrannos”—„Prieš tironus”. Šie žodžiai, įrašyti F. Šilerio dramos „Plėšikai” pradžioje, išreiškė ne tik šio kūrinio pagrindinį motyvą, bet didele dalimi ir visos „Audros ir veržimosi” literatūros vieną būdingiausių bruožų.

Tačiau audrininkai, kovodami prieš viešpataujančią neteisybę, neturėjo aiškių politinių idealų. Jie daug kalbėjo apie laisvę, tačiau, kaip ją pasiekti, jie ir patys neįsivaizdavo. Štai kodėl jų audringas maištas dažniausiai baigdavosi tuo, kad jie atsisakydavo kovos ir susitaikydavo su tikrove. Kai kurie audrininkai, matydami, kokie neįgyvendinami jų siekimai, nugrimzdo į visišką nusivylimą ir baigė savo dienas tragiškai.

Audrininkų idealas — nerimstantis, maištingas „genijus”. Tokią asmenybę, ryškiai išsiskiriančią iš aplinkos, jie stengėsi pavaizduoti ir savo kūryboje. „Audros ir veržimosi” literatūros herojus — veikli, drąsi, ieškanti, bet kartu ir vieniša, nuo liaudies atitrūkusi asmenybė. Tokio herojaus audrininkai ieškojo antikoje (Prometėjas), viduramžių epochoje (Faustas), o kartais jį rasdavo ir savo meto aplinkoje (Šilerio Karlas Moras, Gėtės Verteris ir kt.).

„Audros ir veržimosi” rašytojai griežtai atmetė klasicizmo taisykles ir pripažino rašytojo kūrybinę laisvę. Jiems pavyzdžiu buvo Šekspyro kūryba — plati, laisva, vaizduojanti stiprias žmogiškas asmenybes. Audrininkai domėjosi ir liaudies kūryba; sėmėsi iš jos nemaža motyvų bet siužetų, panaudojo liaudies šnekamosios kalbos turtus.

Žymesnieji šio sąjūdžio dalyviai buvo Herderis, Lencas, Klingeris ir kiti, taip pat Šileris ir Gėtė ankstyvuoju savo kūrybos laikotarpiu.

Gėtės vaikystės ir jaunystės metai. Gėtė gimė Frankfurte prie Maino pasiturinčio miestiečio, imperatoriaus valdininko šeimoje. Tėvas buvo išsilavinęs, daug keliavęs žmogus, domėjosi menu. Jaunasis Volfgangas buvo mokomas namie. Jis gerai išmoko antikines ir naująsias kalbas, studijavo gamtos mokslus ir matematiką, mokėsi piešti. Būsimasis rašytojas buvo nepaprastai gabus, turėjo nuostabią atmintį ir troško kuo daugiau sužinoti. Be to, jis labai atkakliai dirbo, nuolat ugdė savo valią. Vaikystėje Gete labai mėgo klausytis pasakų ir dainų, kurių be galo daug mokėjo jo motina.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->