Studijoms.lt

Referatai, konspektai

J.Marcinkevicius

Autorius: Irutė

Justinas Marcinkevičius gimė 1930m. Kovo 10d. Jis debiutavo kartu su vienmečiais poetais – J. Degutytė, A. Maldoniu ir A. Baltakiu. Šį kartą ypatinga tuo, kad po ideologinės deformacijos metų jai sugrąžino bendražmogiškas vertybes, atgaivino tautinę savimonę, neoromantinę lyrikos tradiciją, estetinius literatūros vertės kriterijus.

Šios kartos bruožus nulėmė ir laikmečio aplinkybės, ir pačių poetų talentas. Svarbu prisiminti, kad iki tol pokarinėje Lietuvos literatūroje vyravo grubi ideologinė tematika bei deklaratyvi, su tikra poezija nedaug ką bendra turinti statistika. Pirmieji poetų rinkiniai rodė, kad talentinga kūryba gali įveikti ideologinių ir stilistinių deklaracijų klišes. J. Marcinkevičiaus ir kartu su juo debiutavę vienmečių poetų kūryba sutapo su bendru kultūriniu ir poltiniu 6-ojo dešimtmečio “atšilimu”. Ši lyrika iš bendro literatūros srauto išsiskyrė natūraliu poetiškumu, individualiu stiliumi, tai labai būdinga J. Marcinkevičiaus kūryboje. Šios kartos stilius artimesnis realybei. Pakilėta neoromatikų simbolika, grindžiama gamtos personifikacija ir tautosakos stilizacija. J. Marcinkevičiaus, bei kitų poetų kūryboje pasislinko socialinės aplinkos ir buitiškumo linkme, išsaugodama visuotinumo siekį, ir įgydama papildomų patriotinių akcentų. Eilėraščiai sukonkretėjo, jame atsirado vietos aplinkos detalei, minties fragmentui. Nors kalbėjimo galimybės skyrėsi, bet estetiniu poezijos lygių, filosofinės minties krūviu kūryba beveik nenusileidžia dešimtmečiu vyresniems išeivijos žemininkams.

J. Marcinkevičiaus poezijos centre – Lietuva, tauta, kalba ir visos su šiomis sąvokomis susijusios vertybės. Šios vertybės lietuvių literatūroje nebuvo naujos, jos svarbios visiems lietuvių poetams nuo Maironio ir J. Aisčio, iki K. Bradūno ir A. Mackaus. Didžiausiu Just. Marcinkevičiaus kūrybos ir populiarumo laikoktarpiu Lietuvoje šias vertybes sugrąžinti į viešumą, įvardinti jas kaip aukščiausias, nebuvo lengva. Melo ir prisitaikymo atmosferoje jas kur kas lengviau buvo ingnoruoti, į pirmą planą keliant sovietmečio primestas pseudovertybes – klasę, liaudį ar darbininkiją. Nemažai to meto literatų taip ir darė, knygynų lentynas užpildydami, jokios išliekamosios vertės neturinčia, rašliava. Net ir tarp neprisitaikiusių prie režimo savo kartos poetų Justinas Marcinkevičius išsiskyrė ypatingu suinteresuotumu skelbti meilę savo kraštui, tautai, kalbai.

Literatūrologės V. Daujotytės teigimu “Justinas Marcinkevičiaus kūryba buvo ir nelaisvos visuomenės laisvė, paremta žinojimu, kad sarbu ne tik tai, kas pasakyta, bet ir tai, kas nepasakoma ir kodėl”. Ypač svarbu tai, kad Justinas Marcinkevičius kūryboje išaukštinta tautos, o su ja ir atskiro žmogaus laisvę.Ši laisvė Just. Marcinkevičiaus poezijoje įgijo originalią estetinę išraišką.

Visa Justino Marcinkevičiaus poetinė kūryba teka dviem vagomis – epine ir lyrine. 1955m. skaitančiai visuomeniai jis buvo žinomas kaip epinės poezijos autorius – poemų ir poetinių dramų kurėjas. Epinę poezija Justinas Marcinkevičius daugiausiai rašė 6-uoju ir 7-uoju dešimtmečiais. Tačiau lyrikos pradas jo kūryboje niekada nebuvo išknykęs.

Vėlyvesnėje Just. Marcinkevičiaus kūryboje – 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais

– įsivyrauja lyrika. Epinės kūrybos pasirodo vis rečiau. Šiuo laikotarpių ypač išryškėjo elipsės iškalbingumas Just. Marcinkevičiaus kūryboje – eilėrasčio tekstas intonuojamas taip, kad nepasakytų reikšmių lieka daugiau nei pasakytu, tačiau nepasakytosios nesunkiai nuspėjamos iš prasminių teksto akcentų. Elipsė ir intonavimas Just. Marcinkevičiaus kūryboje yra savitos poetinės kalbos priemonės: pauzėmis, nutylėjimais, užuominomis ir prasminiais akcentais pasakyti tai, ko atvirai pasakyti negalima. Tokia kalba literatūros moksilininkų kartais įvardijama kaip Ezopo kalba.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->