Studijoms.lt

Referatai, konspektai

J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas

Autorius: Karolina

Jonas Jablonskis (1860-1930) buvo žymus lietuviu kalbininkas. 1885 metais baigęs Maskvos universitetą, jis dėl to pusketvirtų metų negavo darbo. Nuo 1889 metų vargais negalais įsikūrė Mintaujoje, bet 1896 metais, įtartas ryšiais su lietuvių nelegaliuoju, anticariniu veikimu, iškeliamas dar toliau nuo savo krašto – į Taliną. O 1900 metais jam sudaroma byla, ir caro aktu ištremiamas dvejiems metams i Pskovą.
Tačiau ir tokiomis sąlygomis Jablonskis per dešimtį metų išvarė didelį barą lietuvių moksle. Savo straipsniuose, išspausdintuose ,,Varpe“, jis suformulavo pagrindinius bendrinės kalbos norminimo principus, nurodė jos šaltinius. Savo teorines išvadas pagrindė praktika: ėmė kuopti lietuvių kalbą, ypač sintaksę, nuo svetimų apnašų, sukūrė nemaža vykusių terminų.

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Jablonskis galutinai nustatė lietuvių raidyną ir davė svarbiausias rašybos tvarkymo gaires.
Nuosekliausias, pilniausias visų to meto lietuvių bendrinės kalbos problemų sprendimo pavyzdys buvo Jablonskio ,,Lietuviškos kalbos gramatika“ (1901 m.) – pirmasis toks veikalas lietuvių kalba.
1901 metais Jablonskis ėmė taisyti tam tikrus sangrąžinius veiksmažodžius, kurie, jo nuomone, esą vartojami rusų kalbos pavyzdžiu, kaip anai: sakosi (= sakoma), statosi (= matyti), girdisi (= girdėti). Jablonskis mėgino taisyti ir nesangrąžinius veiksmažodžius, keisdamas juos lietuvių kalbai būdingesniais sangrąžiniais, pavyzdžiui: padaryk sau (= pasidaryk), neprileidžia prie savęs (= neprisileidžia) ir t.t.
1901 metais gramatika reikšminga dar vienu dalyku – kalbos mokslo terminologija. Tiesa, jau Jablonskio pirmtakai stengėsi kurti lietuviškus kalbos terminus. Ryškiausią pradžią davė A. Baranauskas ir K. Jaunius. Jono Jablonskio gramatikoje, žinoma, buvo pasinaudota senesniais, kitų kalbininkų terminais. Ir vis dėlto jis susidūrė su dideliais sunkumais.
Paties Jablonskio gali būti sudaryti šie terminai: tikrieji ir netikrieji daiktavardžiai, bevarde gimtis, vientisasis būdvardis, netikrasis veiksmažodis, vientisasis veiksmažodžių laikas, tikrasis prielinksnis, nelyginamasis laipsnis , sakomasis, reiškiamasis, liepiamasis, geidžiamasis, tariamasis sakymas (nuosaka) ir kt.
Tačiau kuriant lietuviškus terminus, ne visi spėti gerai apgalvoti. Pavyzdžiui, Jablonskis vartojo terminą pabaiga vietoj K. Jauniaus galūnės, o ji reiškė žodžio dalį, susidedančią iš priesagos ir galūnės, pvz.: ,, aukštesniojo laipsnio galūnė yra –ėsnis… “. Vėliau Jablonskis termino pabaiga atsisakė.
Trumpai ir toli gražu neišsamiai apžvelgus 1901 m. gramatikos terminus, galima padaryti vieną kitą išvadą. Nors Jablonskis kritiškai žiūrėjo i Jauniaus terminus, vis dėlto tęsė jo terminologijos tradiciją.
Tačiau Jonas Jablonskis ties gramatiką neapsistojo… 1914-1915 m. Lietuva tapo karo veiksmų arena. Caro valdžia evakavo visas savo įstaigas, mokyklas, taip pat didesniąsias įmones. Kartu evakavosi mokytojai, mokiniai, tarnautojai ir darbininkai. Pagaliau, išgirdę apie vokiečių kaizerinės armijos ir okupacinės valdžios terorą, bėgo net valstiečiai, palikę savo ūkius. Taip iš Lietuvos pasitraukė per 200 000 žmonių. Jie būrėsi keliuose didesniuose centruose – Maskvoje, Petrograde, kur iš anksčiau jau būta lietuvių kolonijų, taip pat Voroneže, Jaroslavlyje, Tambone, Jekaterinodare ir kt.
Tenkindamas mokyklos poreikius, Jablonskis išvertė A. Kiseliovo vadovėlio dalį – ,, Aritmetiką “ ir Voroneže pakartotinai išleido S. Mečiaus ,,Žemės aprašymą “. Šie Jablonskio darbai labai reikšmingi lietuvių terminologijai – juose buvo apibendrinti Jablonskio ir matematikų Šikšnio, Mašioto ir Žemaičio posėdžiu, skirtų matematikos terminams nustatyti, rezultatai.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->