Studijoms.lt

Referatai, konspektai

J. Grušo tragikomedijos “Cirkas” poetika

Autorius: Eugenija

J.G. “Cirkas”, parašytas 1976m., – tai 2-jų dalių paradoksinė tragikomedija. Veikėjai: PILYPAS KARALIUS, pramintas ŽIOGELIU – cirko klounas; JAKSAS, vadinamas IKSU – cirko direktorius; DŽENĖ – cirko jojikė; APOLONIJA – klouno žmona; GYDYTOJAS; Cirko artistai, keleiviai, milijonieriai, narkomanai, literatai, hipiai, mergaitės.

Veiksmas vyksta mūsų dienomis vienoje kapitalistinėje šalyje.
Tragikomedija – dramos kūrinys, derinantis tragedijos ir komedijos ypatybes, pasižymintis juoko ir rimtumo ambivalentiškumu [dvilypumu] su vieno ar kito elemento persvara. (Liet.lit-os encikloped.)

Poetika – formų ir stilistinių priemonių, būdingų kurio nors rašytojo arba grupės rašytojų kūrybai, visuma, jų sistema.

Paradoksas – netikėtas, neįprastas, keistas reiškinys ar teiginys, prieštaraujantis natūraliam galvojimui, gyvenimiškajai logikai ar tiesiog sveikam protui.

Daugelis dramaturgų jaučia vidinį poreikį rašyti tragik-jas, nes: šis žanras artimiausias gyvenimui, kuriame į vieną kamuolį neišskiriamai susiraizgę tragiškieji ir komiškieji žmogaus būties bei buities pradai; tik tragik-ja teisingai atskleidžia chaotišką, ironišką ir skeptišką 20 a. dvasią; tradik-ja suteikia neribotą laisvę meniniams eksperimentams, nes nėra suvaržyta ankstesnių žanro kanonų ir taisyklių; tragik-ja leidžia su kartėliu ir liūdesiu pasijuokti iš žmogaus ir savo paties bejėgiškumo grėsmingų ir dažnai nesuprantamų bei nepaaiškinamų jėgų akivaizdoje. Pats Grušas yra taip pasakęs: “Pastaruoju metu labiausiai pamėgau tragik-ją (jų parašė tik 3: “Meilė, džiazas ir velnias”, “Pijus nebuvo protingas”, “Cirkas”). Tragik. galima duoti valią vaizduotei, “proto žaidimui”, ieškoti naujų formų, naujų kelių”.

“Cirkas” atstovauja pamėgtam J.G. tragikomedijos žanrui. Šį kūrinį galima būtų vadinti ir filosofiniu farsu. Patetiški svarstymai apie šiuolaikinio žmogaus etiką, moralę ir psichologiją čia pateikti, galima sakyti, alegorine forma. Pagrindiniai veikėjai – keistuoliai, donkichotai, kovoją su blogiu ne visai racionaliais būdais. Veiksmo peripetijose daug paradoksalumo, ekscentriškų situacijų. Personažai ne vien santykiauja tarpusavyje, bet ir svaidosi sentencijomis, kurios yra tarsi autorinis vaizduojamų įvykių komentaras. Ir kartu visas šis sceninis žaismas bei deklaracija yra pagrįsta labai stipriu realybės pojūčiu. Dramaturgas su įniršiu smerkia žmogų smukdančios socialinės aplinkos reiškinius, gina humanistinius grožio ir gėrio idealus. Autoriaus moralinis ir satyrinis patosas yra tiek stiprus, jog vietomis jis net šiek tiek ima varžyti tragikomediškojo veiksmo sąmojį bei žaismingumą.

Šiuo veikalu J.G. sakyte sako, jog dramaturgas, vaizduodamas dabarties buitį ir moralę, privalo ieškoti tokių pat didelių konfliktų, kaip ir liesdamas praeitį, rodydamas istorijos didvyrių tragiškus bei herojiškus išgyvenimus. Gal todėl iki raudonumo įkaitintoje jo tragikomedijų žaizdre tragizmo daugiau, negu komizmo. Pjesėje realybė perkeliama į sąlyginius rėmus. Rodoma “pjesė pjesėje”, tikrovė susipina su vaidyba. Personažai ne tik veikia, bet ir imituoja veiksmą, jį analizuoja, diskutuoja apibendrina. Šeimyninės dramos elemntai (Dženė-Pilypas-Apolonija) įjungiami į parabolišką siužetą, grotesko scenos susilieja su lyriniais monologais, nuo filosofinių svarstymų einama prie poetinių vizijų bei alegorijų, psichologiniai prdai susilieja su publicistiniais.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->