Studijoms.lt

Referatai, konspektai

J. Avyžiaus biografija ir kūryba

Autorius: Valdemaras

Retas dabartinių lietuvių rašytojų yra susilaukęs tokio populiarumo Lietuvoje ir tokio plataus tarptautinio pripažinimo kaip Jonas Avyžius. Jo kūryba artima tradicinei realistinio pasakojimo krypčiai, geriausiuose kūriniuose vaizduojamos situacijos, charakteriai ir konfliktai pasižymi nepadailinta gyvenimo tiesa, realistiniu autentiškumu.
Jonas Avyžius gimė 1922 m. gegužės 16 d. Joniškio raj. Mėdginų kaime valstiečių šeimoje ir nuo mažumės priprato prie žemės darbų, įsijautė į kaimo žmonių rūpesčius. Mėdginų žemė ne sykį jam buvo neišsenkamas problemų, tipažo, situacijų šaltinis.
Baigęs Mielaičių pradžios mokyklą (1934 m.) įstojo į Joniškio valstybinės gimnazijos trečią klasę. Literatūra J.Avyžius jau susidomėjo mokydamasis Joniškio gimnazijoje. Savo autobiografijoje rašė, kad “nuo aštuonerių metų amžiaus jau tvirtai žinojau kuo būsiu. Vaiko fantazija kartais bandydavo paversti mane agronomu, karininku ar kunigu, bet netrukus vėl grąžindavo į rašytojo kėdę.”
Tačiau gerai mokytis gimnazijoje trukdė anaiptol ne silpna valia, priešingai – atkaklus, nepaliaujamas visokiausių knygų skaitymas, o svarbiausia – rašinėjimas: būsimasis rašytojas ir gimnazijoje, neprisėsdamas prie lotynų kalbos, ir net per atostogas, pasak jo žodžių, išsisukinėdamas nuo darbų ūkyje, skaitydavo knygas arba nuliūdęs kur į kampą “kurdavo” savo nepabaigiamas apysakas ir eilėraščius. Keletą jų išspausdino to meto periodikoje. Susidėjus nepalankioms aplinkybėms, 1939 metais turėjo palikti gimnaziją, ir dirbdamas tėvų ūkyje toliau tęsė mokslą neakivaizdiniu būdu. Pasak J.Avyžiaus tėvo pinigai “nesemiami iš balos”, ir net palyginti nedidelis mokestis už egzaminus gimnazijon buvo nemaža kliūtis toliau mokytis. O ir kam tie mokslai žemę dirbančiam žmogui! Būsimojo rašytojo tėvui rūpėjo, kam žemę ir ūkį palikti, ir jis dažnai “pyko ant knygų”, ne viena proga nuoširdžiausiai tikino sūnų, jog “iš knygų duonos nevalgysi”.
Siekti aukštojo mokslo sutrukdė netrukus užgriuvusios lietuvių okupacijos – raudonoji ir rudoji – prasidėjęs karas. Šiaip taip išsislapsčius nuo Wehrmachto deja, nepavyko to paties padaryti, kai sovietų armija vėl grįžo į mūsų kraštą. 1944 metais rugpjūčiio mėnesį buvo mobilizuotas drauge su kitais gimtojo kaimo vaikinais. Teko dalyvauti 1945 metų pavasarį mūšiuose Kurše, Latvijoje.
Buvo įprasta rašytojo kūrybinio kelio pradžią sieti su pirmuoju jo apsakymų rinkiniu “Pirmosios vagos”, kurį 1948 m. pabaigoje išleido “Tiesos” leidykla. Bet tai tik sutarties dalykas. Niekados nežinia, kur toji kūrybos pradžia. Tikrai didžiai įtemptas darbas turėjo tada vykti rašytojo sieloje, jei būtent tragiškos okupacijos metai visu kraupumu iškilo bene brandžiausiame J.Avyžiaus romane “Sodybų tuštėjimo metas”. Tačiau kol romanas gimė, praėjo lygiai 25 metai.
Pirmaisiais pokario metais J.Avyžius dirbo “Jaunimo gretų”, vėliau “Tiesos” redakcijoje korespondentu, nemažai važinėjo po kaimus ir rašė reportažus bei apybraižas. Kaip pats rašytojas rašė “darbas redakcijoje labai mane slėgė, negalėjau su daug kuo taikstytis, todėl 1949 metų viduryje pasitraukiau, apsisprendęs pasišvęsti literatūriniam darbui, naiviai manydamas atsiriboti nuo šiurpios ano meto realybės. Taip prasidėjo mano – profesionalo rašytojo kelias, užsitęsęs vos ne pusę šimtmečio.”
Sėkmės paskatintas, jaunas autorius ėmė gausiai rašyti apsakymus ir apysakas, daugiausia kaimo tematika. Netrukus pasirodė ir jo apysakos “Garbė” ir “Palikimas” (1949m.), apsakymų rinkiniai “Išsivadavimas” (1951m.), “Žmonės ir įvykiai” (1954m.), “Butkus keršytojas”(1957m.), stambi meninė apybraiža “Upė ir krantai” (1957m.), vėliau perdirbta į apysaką “Žmogus lieka žmogumi” (1960m.).
Sugriuvus stabams, kuriais tikėta, ir subyrėjus idealams, kurie dar vakar atrodė neginčytinai šventi ir kuriais vadovautasi vos ne dešimtmetį, J.Avyžių aplankė dvasinė krizė. Kad gili dvasinė krizė nepavirto kūrybos krize, J.Avyžius galėjo būti dėkingas tik savo talentui. J.Avyžius ne tik išlaikė šią akistatą, bet ir atslūgus dvasinei krizei, pradėjo pirmąjį romaną, taip ateidamas į “savo žanrą”. Pirmajame romane “Į stiklo kalną” (1961m.) J.Avyžius atrado ne tik savo žanrą, bet ir patį save.
J.Avyžius toliau atkakliai ieškojo naujų meninių sprendimų. 1964 metais išėjo jo romanas “Kaimas kryžkelėje”. “ “Kaimą kryžkelėje”, – vėliau sakė J.Avyžius, – aš rašiau su didelėmis pertraukomis beveik 11 metų.” Taigi romano sukūrimo istorija tiesiogiai atspindi ilgametę rašytojo kovą su naiviomis, klaidingomis literatūrinės kritikos dogmomis bei nurodomomis.
Ypač giliai ir skaudžiai J.Avyžius išgyveno vokiečių okupaciją, nes būtent tragiški okupacijos metai su tokiu ryškumu ir kraupumu iškilo bene brandžiausiame rašytojo romane “Sodybų tuštėjimo metas” (1970 m.). Už romaną 1976 m. paskirta Lenino premija – aukščiausias to meto literatūrinis apdovanojimas. Romanas išleistas daugiau nei 25 pasaulio kalbomis.
Kartais gyvenimas rašytoją ruošdavo naujai knygai ne vieną dešimtmetį. Štai romanas “Chameleono spalvos” (1978 m.) vienintelis rašytojo kūrybinėj biografijoj miesto tema. “Turėjau pragyventi Vilniuje daugiau kaip trisdešimt metų, pamilti šį miestą, kad kiltų nenumaldoma noras parašyti tokią knygą”, – rašė rašytojas savo autobiografijoje.
1982 metais išleidžiamas antrasis J.Avyžiaus romanas apie kolūkinį kaimą – “Degimai”. Šį kūrinį autorius laiko beveik prieš 20 metų paskelbto romano “Kaimas kryžkelėje” tęsiniu. Tos dvi knygos sudaro lyg ir dilogiją, apimančią beveik ketvirtį šimtmečio (1957 m.– 1980 m.).
Po kiekvieno stambaus kūrinio, dažnai net jo dar neparašęs, rašytojas pasijusdavo dvasiškai išsekę, pasenėjęs. Būdavo būtina pasinerti į gaivinantį šaltinį, kad atgautum jėgas. J.Avyžiui toks šaltinis – kūryba vaikams. Vaikams J.Avyžius yra išleidęs keletą apsakymų, pasakėlių, vaizdelių knygų: “Mažos pasakos mažiesiems” (1958 m.), “Neklaužada Kastytė” (1959 m.), Geležinis nykštukas” ir kt. 1975 m. – 1979 m. pasirodė penki Avyžiaus kūrinių serijos tomai.
Laisva mintis, nuoširdi publicistika atvedė J.Avyžių į Nepriklausomybės atkūrėjų gretas, atskleidė tikrąsias jo pažiūras. 1966 m. pagal Tėvynės sąjungos (Lietuvos Konservatorių) sąrašą jis išrinktas Seimo nariu, priklausė Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) frakcijai. Dirbo Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitete. Kaip vyriausias amžiumi Seimo narys, pirmininkavo pirmajam šios kadencijos parlamento posėdžiui.
Už nuopelnus Lietuvos valstybei ir jos kultūrai J.Avyžius apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.
Jonas Avyžius mirė 1999 m. liepos 7d. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
2002 metų gegužės mėnesį, minint rašytojo gimimo 80-ąsias metines, Mėdginuose, Joniškio rajone, atidengtas ąžuolinis stogastulpis. Pristatyta jau po rašytojo mirties Lietuvos rašytojų sąjungos išleista, jo žmonos Irenos Litvinaitės – Avyžienės sudaryta knyga “Ir išmuš tavo valanda” (2002 m.).
Kas nors pasakys, – gimęs po laiminga žvaigžde! Ir taip, ir ne. Rašytojas gimsta savo paties iškentėta kančia, o ir savo žvaigždę taip pat pasirenka pats. J.Avyžius seniai pasirinko žvaigždę – ištikimybę lietuvių liaudžiai, jos kasdieniniams rūpesčiams ir jos dramatiškai, dažniausiai kruvinai, žiauriai, net brolžudiškai istorijai.

NAUDOTA LITERATŪRA:
1. J.Avyžius: bibliografinis – informacinis bukletas/sudarė Violeta Kuprevičienė.– Joniškio savivaldybės Viešoji biblioteka, 2002. – 10p.
2. Bučys A. Jonas Avyžius/A.Bučys. – K: Šviesa, 1990. –168 p.
3. Lietuvių literatūros istorija. – V: Vaga, 1979 – 1982 m. T.2.
4. Osipova I. J.Avyžiaus gimtinėje atidengtas stogastulpis/Ilona Osipova. – Nuotr.// Sidabrė. – 2002, gegužės 22, p.1.
5. Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos. – V: Vaga, 1989. T.1.A–K, p. 60–70.

Rašykite komentarą

-->