Studijoms.lt

Referatai, konspektai

J. Avyžiaus biografija ir kūryba

Autorius: Valdemaras

Retas dabartinių lietuvių rašytojų yra susilaukęs tokio populiarumo Lietuvoje ir tokio plataus tarptautinio pripažinimo kaip Jonas Avyžius. Jo kūryba artima tradicinei realistinio pasakojimo krypčiai, geriausiuose kūriniuose vaizduojamos situacijos, charakteriai ir konfliktai pasižymi nepadailinta gyvenimo tiesa, realistiniu autentiškumu.
Jonas Avyžius gimė 1922 m. gegužės 16 d. Joniškio raj. Mėdginų kaime valstiečių šeimoje ir nuo mažumės priprato prie žemės darbų, įsijautė į kaimo žmonių rūpesčius. Mėdginų žemė ne sykį jam buvo neišsenkamas problemų, tipažo, situacijų šaltinis.

Baigęs Mielaičių pradžios mokyklą (1934 m.) įstojo į Joniškio valstybinės gimnazijos trečią klasę. Literatūra J.Avyžius jau susidomėjo mokydamasis Joniškio gimnazijoje. Savo autobiografijoje rašė, kad “nuo aštuonerių metų amžiaus jau tvirtai žinojau kuo būsiu. Vaiko fantazija kartais bandydavo paversti mane agronomu, karininku ar kunigu, bet netrukus vėl grąžindavo į rašytojo kėdę.”
Tačiau gerai mokytis gimnazijoje trukdė anaiptol ne silpna valia, priešingai – atkaklus, nepaliaujamas visokiausių knygų skaitymas, o svarbiausia – rašinėjimas: būsimasis rašytojas ir gimnazijoje, neprisėsdamas prie lotynų kalbos, ir net per atostogas, pasak jo žodžių, išsisukinėdamas nuo darbų ūkyje, skaitydavo knygas arba nuliūdęs kur į kampą “kurdavo” savo nepabaigiamas apysakas ir eilėraščius. Keletą jų išspausdino to meto periodikoje. Susidėjus nepalankioms aplinkybėms, 1939 metais turėjo palikti gimnaziją, ir dirbdamas tėvų ūkyje toliau tęsė mokslą neakivaizdiniu būdu. Pasak J.Avyžiaus tėvo pinigai “nesemiami iš balos”, ir net palyginti nedidelis mokestis už egzaminus gimnazijon buvo nemaža kliūtis toliau mokytis. O ir kam tie mokslai žemę dirbančiam žmogui! Būsimojo rašytojo tėvui rūpėjo, kam žemę ir ūkį palikti, ir jis dažnai “pyko ant knygų”, ne viena proga nuoširdžiausiai tikino sūnų, jog “iš knygų duonos nevalgysi”.
Siekti aukštojo mokslo sutrukdė netrukus užgriuvusios lietuvių okupacijos – raudonoji ir rudoji – prasidėjęs karas. Šiaip taip išsislapsčius nuo Wehrmachto deja, nepavyko to paties padaryti, kai sovietų armija vėl grįžo į mūsų kraštą. 1944 metais rugpjūčiio mėnesį buvo mobilizuotas drauge su kitais gimtojo kaimo vaikinais. Teko dalyvauti 1945 metų pavasarį mūšiuose Kurše, Latvijoje.
Buvo įprasta rašytojo kūrybinio kelio pradžią sieti su pirmuoju jo apsakymų rinkiniu “Pirmosios vagos”, kurį 1948 m. pabaigoje išleido “Tiesos” leidykla. Bet tai tik sutarties dalykas. Niekados nežinia, kur toji kūrybos pradžia. Tikrai didžiai įtemptas darbas turėjo tada vykti rašytojo sieloje, jei būtent tragiškos okupacijos metai visu kraupumu iškilo bene brandžiausiame J.Avyžiaus romane “Sodybų tuštėjimo metas”. Tačiau kol romanas gimė, praėjo lygiai 25 metai.
Pirmaisiais pokario metais J.Avyžius dirbo “Jaunimo gretų”, vėliau “Tiesos” redakcijoje korespondentu, nemažai važinėjo po kaimus ir rašė reportažus bei apybraižas. Kaip pats rašytojas rašė “darbas redakcijoje labai mane slėgė, negalėjau su daug kuo taikstytis, todėl 1949 metų viduryje pasitraukiau, apsisprendęs pasišvęsti literatūriniam darbui, naiviai manydamas atsiriboti nuo šiurpios ano meto realybės. Taip prasidėjo mano – profesionalo rašytojo kelias, užsitęsęs vos ne pusę šimtmečio.”

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->