Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Brazaičio politinių veiksmų vertinimas

Autorius: Gabrielė

2003m. gruodį buvo minimos literatūrologo, Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo, antinacistinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvio, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko profesoriaus Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio šimtosios gimimo metinės. Dramatiškas XXa. Lietuvai padovanojo stebėtinai iškilių asmenybių, kurių veikla buvo persmelkta aukštu idealizmu, ilgiems laikams išliks kilnaus tarnavimo savo tautai ir valstybei pavyzdžiu. Niekaip nepavyktų apeiti ir prof. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio (1903 12 09 – 1974 11 28) pavardės.

Ką mes anuomet galėjome žinoti apie arkivyskupą Mečislovą Reiną, profesorių Praną Dovydaitį ar Lietuvos laikinosios vyriausybės ministrą pirmininką Juozą Ambrazevičių-Brazaitį? Beveik nieko, nebent šmėstelėdavo viename ar kitame į rankas patekusiame tarpukario skaitinyje. Žinių turėjome mažai, asociacijų laukas buvo siauras, tos pavardės tebuvo tik kažkokios tolimos ir nepažįstamos. Tie, kuriems yra į rankas pakliuvusi J.Brazaičio knyga Vienų vieni, arba dar geriau – visas jo Raštų šešiatomis, kam yra tekę skaityti Vytauto Dambravos prisiminimus ar Jono Valiušaičio paskelbtus J.Brazaičio laiškus – tas, aišku, apie J.Brazaitį yra ne viena ausimi girdėjęs. Šio iš Trakiškių, Marijampolės apskrities, kilusio jaunuolio pavardė puošia garsios Marijampolės gimnazijos abiturientų sąrašus, tiesa, juose įrašytas kaip Juozas Ambrazevičius. Savo ateitį jis siejo su literatūros mokslu, studijavo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete ir 1927 metais jį baigė. 1931-1932m. tobulinosi Bonos universitete. Tenka pripažinti, jog tarpukaryje išarė gana gilią literatūros tyrinėjimų vagą. Dar 1930m. išleido pirmąjį vadovėlį „Literatūros teorija“. Su Jonu Griniumi parašė fundamentinį veikalą „Visuotinės literatūros istorija“. I dalis pasirodė 1931m., o rašant II dalį (išleista 1932m.) prie abiejų autorių prisidėjo ir Antanas Vaičiulaitis. Išskirtinė vieta tenka J.Ambrazevičiaus parašytoms literatūrinėms studijoms „Vaižgantas“ (1936) ir „Lietuvių rašytojai“ (1938). Jo „Naujieji skaitymai“ (I ir II dalys) pasirodė 1939 metais.

J.Ambrazevičiaus mokslinė, pedagoginė, visuomeninė ir politinė veikla yra ryškus pavyzdys, kaip keičiantis gyvenimo aplinkybėms žmogui tenka užsiimti labai skirtinga veikla, bet net ir tada įmanoma išlikti savimi. Pirmiausia išlikti tikru inteligentu, patriotu, kuriam asmeninė atsakomybė už valstybės ir tautos likimą – tai visiškai natūralus, savaime suprantamas dalykas, kai nėra reikalo kankinamai ilgai svarstyti, ką vienu ar kitu gyvenimo atveju reikia daryti. Valstybės netekusios tautos sūnums buvo tik viena veiklos kryptis – ieškoti visų įmanomų būdų ir priemonių atstatyti valstybę. J.Ambrazevičiui pati istorija lėmė šį uždavinį spręsti praktiškai, vadovauti valstybingumo atkūrimo darbui, o kai šitai padaryti to meto sąlygomis nepavyko, imtis rezistento veiklos, vadovauti antinaciniam ir antisovietiniams pogrindžiui. Studentų ir mokinių mylimas pedagogas staiga atsiduria pačiame politinio gyvenimo verpete, dar kartą atkurtos (1941m. birželio 23 dieną) Lietuvos valstybės Laikinosios vyriausybės priešakyje. Rugpjūčio 5 dieną – naujas mūsų valstybės ir tautos gyvavimo lūžis: nustoja egzistuoti Laikinoji vyriausybė. Nuo šiol jos buvęs vadovas vadovauja rezistencinei antinacinei veiklai pogrindyje.

Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio visuomeniškumas reiškėsi ir tarpukaryje, bet daugiausia spausdinto žodžio forma. Jis buvo aktyvus katalikiškos spaudos dalyvis. Kaip čia neprisiminti kartu su kitais valstybės likimu susirūpinusiais inteligentais J.Ambrazevičiaus parašytos ir 1936m. Naujojoje Romuvoje išspausdintos deklaracijos Į organiškos valstybės kūrybą. Nors konkrečių praktinių padarinių ši deklaracija ir nesukėlė, bet akivaizdžiai parodė pilietinį inteligentijos susirūpinimą valstybės likimu. Dramatišką 1940-ųjų vasarą, kai Lietuvos valstybė netenka savarankiškumo ir įtraukiama į kitos valstybės sudėtį, prasideda J.Ambrazevičiaus-Brazaičio rezistencinė veikla. Ir rezistentu jis tapo ne tiek savo vidinių troškimų ar neįgyvendintų politinių ambicijų vedamas, ne iš didelio noro būti nematomo fronto didvyriu, bet inteligento sąžinės ir istorinių aplinkybių verčiamas. Likti nuošalyje nuo įvykių, kurie užgriuvo Lietuvos valstybę, J.Ambrazevičius negalėjo. Tenka pripažinti, jog tada atsiskleidė jo – organizatoriaus talentas.

Žlugus valstybei ir kultūrai atsidūrus ties praraja, J.Ambrazevičiaus-Brazaičio pasaulėžiūra ir visuomeninės pažiūros nesikeitė. Niekad nesivadovaudamas kuria nors politine ideologija, jis liko laisvas nuo partinių požiūrių į Lietuvos ateitį, todėl be jokių prietarų galėjo atsidėti neatidėliotiniems uždaviniams. Beliko pasitikti lemtingų išbandymų metą ir santykių su kultūra vietą užleisti pasiaukojančiam tarnavimui valstybei. J.Ambrazevičiui-Brazaičiui buvo skirta gyventi nepaprastai sunkiu istoriniu momentu, kai reikėjo ne tik ištvermės, bet ir šviesos, į kurią ne taip lengva išeiti.

1940m. spalį organizuojamas LAF’as – Lietuvių aktyvistų frontas. J.Ambrazevičius – jo patarėjų gretose. LAF’as ir buvo ta pogrindžio organizacija, kuri puoselėjo valstybingumo gaivinimo idėją ir praktiškai padarė viską, kad Lietuvos valstybė dar kartą būtų atkurta. LAF’o štabai Vilniuje ir Kaune buvo numatę pradėti šiuose miestuose sukilimus. Planuota užimti telefono ir telegrafo stotis, elektros jėgaines, kad besitraukianti Raudonoji armija nespėtų susprogdinti. Sukilimą buvo numatyta pradėti 1941m. gegužės 1 dieną, nes per ryšininkus buvo gauta žinia, kad Vokietijos karas su Tarybų Sąjunga prasidės gegužės pradžioje. Beje, Lietuvos nepriklausomybę skelbti buvo numatyta tame mieste, kuriame susidarytų palankesnės sąlygos. Gegužės mėnesį, kaip žinia, karo veiksmai tarp Vokietijos ir tarybų Sąjungos nebuvo pradėti, teko atidėti ir sukilimo pradžią. Birželio viduryje prasidėjusios sovietų represijos ir žmonių trėmimas dar labiau padidino neapykantą okupantams. LAF’o gaunamais pranešimais karas turįs prasidėti birželio 18–26 dienomis. Buvo ne paslaptis, jog sekmadienis buvo nacių mėgiama puolimo diena, todėl birželio 22 d. buvo ypač tikėtina karo pradžios diena ir jai kruopščiai rengtasi.

1941m. birželio 22-oji. Karas prasidėjo. LAF’o daliniai pradeda vykdyti iš anksto numatytas užduotis. Naktį Raudonosios armijos daliniai pradėjo trauktis iš Kauno. Pirmadienį, birželio 23 dieną, LAF’o štabe gautas pranešimas, kad Kauno radiofonas užimtas ir pasirengta Lietuvos nepriklausomybės skelbimui. 9 val. 28 min. LAF’o įgaliotinis Leonas Prapuolenis LAF’o Vyriausiojo štabo vardu paskelbė Lietuvos valstybės atstatymo deklaraciją ir Laikinosios Lietuvos vyriausybės sudėtį. Sugiedotas Lietuvos himnas. Paskelbtas kvietimas imtis ginklo prieš besitraukiančią Raudonąją armiją bei bolševikus, o visiems Nepriklausomos Lietuvos tarnautojams įsakyta grįžti į savo darbo vietas, iš kurių buvo bolševikų pašalinti, ir vykdyti ankstesnes pareigas. Aktyvistų daliniai puolė ginklų sandėlius, greitosios pagalbos automobiliais ginklai buvo išvežioti į reikiamas vietas. Sukilo lietuvių kariuomenės daliniai, buvę sovietų kariuomenės sudėtyje. LAF’o daliniai pradėjo pulti Panemunės, Geležinkelio ir Aleksoto tiltus, siekdami juos apsaugoti nuo susprogdinimo. Šios priemonės sukėlė priešingą rezultatą, nes raudonarmiečiai tiltus paskubėjo kuo skubiau susprogdinti – sukilėliams pavyko išgelbėti tik vieną tiltą per Nerį į Vilijampolę. Raudonoji armija traukėsi kai kur sukilėlių apšaudoma. Tris dienas Kaunas praktiškai buvo sukilėlių rankose, nes vokiečių pirmieji daliniai į miestą įžengė tik ketvirtadienį, t.y. birželio 26 dieną. Per kelias organizuotai ir darniai suplanuotas dienas atsikūrė Lietuvos valstybinės ir administracinės institucijos. Sutvarkiusi krašte lietuviškos administracijos darbą, Laikinoji vyriausybė siekė vokiečiams parodyti jau įvykusį faktą – Lietuva esanti nepriklausoma valstybė ir sugeba pati administruoti valstybės gyvenimo reikalus.

Antisovietinis 1941m. Birželio sukilimas – vienas kontraversiškiausių naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos įvykių. Lietuvių tautos nepriklausomybės siekius niekinusiai ir juodinusiai sovietinei istoriografijai atsvarą sudarė mūsų išeivijos autorių darbai, kuriuose Birželio sukilimas buvo heroizuojamas bei mitologizuojamas, neįžiūrint jokių šešėlių. „Ko negalėjo Lietuva padaryti 1940, tą ji padarė 1941m.“, – tvirtina sukilimo iškeltas Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Pasak jo, sukilimo tiesioginis tikslas buvo pasiektas – Lietuva paskelbta nepriklausoma, valdoma savos tautinės vyriausybės; politinė sukilimo prasmė – parodyti pasauliui, jog lietuvių tauta pasisako už nepriklausomybę.

Kai Berlyne namų arešto sąlygomis sulaikomas ir į Lietuvą atvykti neišleidžiamas numatytas Laikinosios vyriausybės vadovas pulkininkas Kazys Škirpa, Laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas priima Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, kuriam pagal ankstesnius sumanymus buvo numatytos švietimo ministro pareigos. Taigi nuo jam artimesnių švietimo organizavimo reikalų teko imtis daug didesnės atsakomybės: valstybingumo atstatymo darbo. Tam svarbiausiam tikslui pirmiausia reikėjo sutelkti visas sveikas tautos jėgas. Laikinoji Vyriausybė buvo priversta laviruoti esamomis aplinkybėmis. Ryžtingai atsiribodama nuo Sovietų Sąjungos ir jos 1940–1941m. Lietuvoje diegtų gyvenimo formų, Laikinoji vyriausybė nesiangažavo ir Vokietijos atžvilgiu – pirmiausia siekė Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Tačiau naciai apsisprendė ignoruoti paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę, nušalinti Laikinosios vyriausybės narius ir ją pakeisti savo patikėtiniais. Tomis sąlygomis Laikinoji vyriausybė ėmėsi veiksmų, kurie bet kuriomis aplinkybėmis buvo perspektyvūs: stiprino švietimo sistemą, neleido Birželio sukilimo tikslų nukreipti tik į naciams naudingos politikos okupuotuose kraštuose vagą. Kad tauta liko ištikima laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo principui – tai Laikinosios vyriausybės ir jos vadovo J.Ambrazevičiaus-Brazaičio nuopelnas. Deja, Laikinoji vyriausybė veikusi pusantro mėnesio 1941 m. rugpjūčio 5 dieną buvo priversta nutraukti savo veiklą. Tačiau net ir atsistatydindama Laikinoji vyriausybė bei jos ministras pirmininkas J.Ambrazevičius-Brazaitis nė akimirkai nepamiršo savo svarbiausio prioriteto – nepriklausomos Lietuvos valstybės siekio. Laikinoji vyriausybė galėjo rinktis tik du kelius: oportunizmo ir pataikavimo naciams kelią arba idealistinį tarnavimą Lietuvai. Pasirinktas sunkesnis antrasis kelias ir netenka abejoti, kad šiam pasirinkimui svarbų vaidmenį turėjo paties Laikinosios vyriausybės vadovas J.Ambrazevičius-Brazaitis. Laikinoji vyriausybė vykdė tautos valią ir tai buvo jos stiprybė.

Į Laikinosios vyriausybės vadovo J.Ambrazevičiaus-Brazaičio veiklą galima pažvelgti ir kaip į humanitaro veiklą politikoje. Tokių žmonių atėjimas į politiką reiškia, kad toje politikoje realizuojami doroviniai principai ir kad ta politika grindžiama visa lietuvių kultūros ir Lietuvos istorijos atmintimi. Karo metais buvo plečiamas lietuviškų mokyklų tinklas – tai buvo išties nuostabą kelianti veikla.

Ypač ryškiai lietuvių susitelkimas ir vienybė pasireiškė naciams Lietuvoje pradėjus organizuoti SS legioną. Savanoriais buvo kviečiami stoti lietuvių karininkai, puskarininkiai ir kareiviai. Jiems buvo žadamos įvairios gėrybės, teisių sulyginimas su vokiečių esesininkų teisėmis, pirmenybė tarnyboje ir geram darbui gauti, taip pat ir nekilnojamam turtui įsigyti po karo. Lietuvos inteligentija boikotavo legionų sumanymą, kartu ir visa tauta, kuriai inteligentijos autoritetas tuo metu buvo išskirtinis ir lemiamas. Iš esmės tai buvo ta pati Laikinosios vyriausybės vykdytos politikos tąsa, kai pirmas, esminis ir nuolat vokiečiams keliamas klausimas buvo siejamas su Lietuvos valstybingumo atstatymu. Keldama Lietuvos valstybingumo atstatymo klausimą Laikinoji vyriausybė vykdė tautos valią. Šiai Vyriausybei oficialiai nustojus veikti kai kurie jos nariai veiklą tęsė pogrindyje. Atsakomybės už tautos ir valstybės likimą dabar ėmėsi krašto inteligentija. Reikia pripažinti, jog inteligentijos autoritetas tautoje buvo nepaprastai didelis, inteligentų žodis buvo labai veiksmingas ir dažnai lemiamas. Toks susiklausymas įmanomas, ko gero, tik istorinio kataklizmo metais. Žinoma, inteligentijos atsakomybė už savo žodį ir veiksmus taip pat buvo įgavusi ypatingą reikšmę. Apibendrinant galėtume pasakyti, jog tai buvo ir Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio oficialiai vykdytos Laikinosios vyriausybė vadovo, o jai nustojus veikti – antinaciniame pogrindyje tęstos politikos rezultatas. Nesėkmė organizuojant Lietuvoje SS legionus perpildė nacių kantrybės taurę. 1943m. kovo 17 dieną nacių okupacinės politikos Lietuvoje nesėkmių didžiausi kaltininkai – universitetai Vilniuje ir Kaune, septynios aukštosios mokyklos, muzikos mokyklos ir Lietuvos mokslų akademija buvo uždarytos. Gestapas suėmė ir į Štuthofo koncentracijos stovyklą išvežė 46 lietuvius inteligentus. Tarp jų buvo prof. Balys Sruoga, prof. Vladas Jurgutis, rašytojas Rapolas Mackonis, kunigas Alfonsas Lipniūnas, švietimo tarėjas Pr. Meškauskas-Germantas ir kiti.

1944m. pavasarį prasidėjo represijos prieš antinacinio pogrindžio dalyvius. Gestapas areštavo daugumą Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK‘o) narių, tas pats grėsė VLIK‘o politinės komisijos pirmininkui J.Ambrazevičiui-Brazaičiui. Nuo 1944m. pavasario Ambrazevičius tapo Brazaičiu ir turėdamas naujus dokumentus J.Brazaitis slapstėsi, vėliau pasitraukė į Vokietiją, tęsė tautinės rezistencijos veiklą. Jis siekė, kad 1941m. sudarytoji ir vokiečių užgniaužta Laikinoji vyriausybė tęstų darbą užsienyje. VLIK‘o veikloje Vokietijoje J.Brazaitis dalyvavo nuo 1945 iki 1951 metų. Vėliau išvykęs į JAV iki gyvenimo pabaigos vėl tęsė rezistencinę veiklą, tapo Brukline leidžiamo laikraščio „Darbininkas“ redaktoriumi, o 1953-1959m. redagavo ir žurnalą „Į Laisvę“. J.Brazaičio bibliografijoje net 225 darbai: knygos, studijos, straipsniai. Iš jų net 125 darbai parašyti JAV. J.Brazaičio 25 rezistencijos metų apžvalga – tai jo svarbiausioji knyga Vienų vieni. J.Brazaitis mirė 1974m. lapkričio 28 dieną, palaidotas Putname, JAV.

Natūralu, kad gali kilti klausimas: ar pasiteisino Birželio sukilimas, nusinešęs 2 tūkstančius lietuvių gyvybių (daugiau negu 1919-1921m. Nepriklausomybės kovose). Sukilimo organizatoriams ir Laikinosios vyriausybės vadovams nepavyko pasiekti svarbiausio dalyko – pirmiausia, kad Vokietija pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo neįmanoma to meto sąlygomis – kaimynai latviai ir estai to nedarė, tad gal jų pasirinktas kelias buvo pragmatiškesnis ir teisingesnis? Svarbiausias Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės veiklos rezultatas buvo tas, jog nepasisekus atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę nacių okupacijos sąlygomis, tauta suprato esminį dalyką: joks okupantas Lietuvos valstybingumo atkurti nepadės, tai yra pačios tautos rūpestis. Reikia dirbti tautos labui, rūpintis jaunimu ir brandinti būsimos valstybės idėją. Taigi Lietuvoje ėmė bręsti pilietinės visuomenės sąmonė, kurios buvimas vėliau ryškiai pasireiškė. Dar niekada Lietuvoje nebuvo tokio plataus lietuviškų mokyklų tinklo, koks buvo karo metais. Švietimas, mokslo žinių alkis visuomenėje vertybių skalėje iškilo į ligi tol neregėtą aukštį. Vyko dvasios rezistencija. Susidarė palanki terpė intelektualų žodžiui smigti į palankią dirvą. Štai kodėl tas mokslo žmonių, tautos šviesuolių žodis galėjo būti toks paveikus, autoritetingas. Argi tai ne Laikinosios vyriausybės narių ir jos buvusio vadovo J.Ambrazevičiaus-Brazaičio veiklos pogrindžio sąlygomis rezultatas? Galima kelti skaudžius klausimus, ar viso to reikėjo, ar adekvati buvo tautos reakcija į to meto situaciją? Lietuviai tai padarė, nes tai buvo užprogramuota mūsų tautos ligtolinės rezistencinės veiklos išdava.

Naudota literatūra:
1. J.Brazaitis. Vienų vieni. Vilnius, 1990m.

2. Ugninis stulpas: 25 metai be Juozo Brazaičio: laiškai, dokumentai, liudijimai (sudarytojas ir redaktorius V.Valiušaitis). Kaunas, 2000m.

3. Lietuvos žydų žudynių byla: dokumentų ir straipsnių rinkinys. Vilniaus Universitetas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Vilnius, 2001m.

4. Lietuvos žydų tragedija: konferencijos, skirtos Holokaustui paminėti, medžiaga, 2001m. rugsėjo 19d. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo Akademija, Vilnius, 2001m.

5. G.Zemlickas. J.Ambrazevičiaus-Brazaičio šimtmečiui. Mokslo Lietuva Nr.3, 2004m. vasario 5-18d.

6. G.Zemlickas. J.Ambrazevičiaus-Brazaičio šimtmečiui. Mokslo Lietuva Nr.5, 2004m. kovo 5-17d.

7. G.Zemlickas. J.Ambrazevičiaus-Brazaičio šimtmečiui. Mokslo Lietuva Nr.6, 2004m. kovo 18-31d.

8. 1941m. Birželio sukilimas: Dokumentų rinkinys. Sudarė Valentinas Brandišauskas. Lietuvos gyventojų genocido rezistencijos tyrimo centras, Vilnius, 200

Rašykite komentarą

-->