Studijoms.lt

Referatai, konspektai

J. Aisčio poezija. Eilėračių analizė

Autorius: Gabrielė

Nuo Putino Aistis suko atgal į folklorą, žodį pervedė per sodiečio vaizduotei būdingas formas, pratęsė tą lyrizmo variantą, kurio ištakų ieškojome liaudies dainose. ( Viktorija Skrupskelytė )

Jonas Aistis pratęsė tyriausias lietuvių lyrikos tradicijas, į viršūnes iškėlė mūsų eleginę (eleginis – graudus, liūdnas) poeziją, suteikė jai formos preciziškumą, lankstumą ir spindėjimą, pagilino lietuvių poezijos kalbinį meistriškumą, parodė mums kuklų, o drauge pasakiškai gražų Lietuvos peizažą, šalia savo individualios gėlos atverdamas kosminę tragediją ir sielvartą. ( A. Vaičiulaitis )

Tai vienas didžiausių lietuvių lyrikų . J. Aisčio kūryba ir jis pats priskiriamas neoromantikams, tarp kurių: S. Nėris, A. Miškinis ir B. Brazdžionis. Neoromantinei pasaulėjautai būdinga : jausmo išaukštinimas; pastanga atskleisti paslaptį; į žmogų žiūrima kaip į mažą Visatą; garbinama stipri, laisva asmenybė; gamta artima paslapčiai; lyrizmo formas atnaujino iš vidaus.

Noeromantikai nesiima tautos vedlio vaidmens, kaip tai darė Maironis ( romantikas ).Jie tiki taurios asmenybės galia ( pasaulis tobulėja kai asmenybė viesėja ). Kiekvienas, anot jų , susijęs su istoriniu procesu ir jame aktyviai dalyvauja.

J.Aistis: Groio mokėsi i gamtos. Jis- klasikinės harmonijos alininkas. Eilėratis artimas viduramių miniatiūrai.

Neniekina tikrovės. Aistis pasiekė į auktą betikslės kūrybos, į liūdną, graudų ir tylų odio aidėjimą :

LYRIKOS GRAUDUMAS KYLA I LIETUVIŲ PASAULĖJAUTOS GELMIŲ

Aisčio pasaulėjauta yra miesto mogaus pasaulėjauta.

Kaip poetas, raydamas graudulingas eiles, atveria diaugsmą ?

Visas realybės netobulumas ir pasaulio bei mogaus egzistencijos tragikumas yra gilioji Aisčio kančios prieastis. Kančią jis regi glūdint visoje pasaulio buityje, jos gelmėse. Tarytum kančia – pirmapradis visos būties principas. Visa būtis ivien yra tarsi pasaulio sielvarto aimana. Eilėratyje Septynios psalmės visuotinis skausmas glūdi ir tvyro net saulėj – kaip atrūs kalavijai .

Septyni sopuliai , seotynios psalmės Eilėratyje skausmas prilyginamas psalmei ( psalmė – biblijinių giesmių pavyzdiu sukurtas meldimo, padėkos ar lovinamųjų motyvų lyrikos kūrinys, giesmė ) . Sopulys tampa savotika giesme, kūrėjo sielos psalme. ( 7 psalmės – atsikartoja septynių dienų motyvas – laikas, per kurį Dievas sutvėrė pasaulį. ) į skausmo ir nevilties jausmą poetas eilėratyje įvardina kaip savo pirmąją meilę :

Septynis sopulius , septynias psalmes Skausmas kaip ir meilė( kuriantys jausmai, sielą apvalantys igyvenimai, intensyviausias mogaus jutimas, kuomet jam atsiveria begalinės visatos paslaptys ir neisemiama prasmė ) yra sopulys. Poetui tai aukčiausia vertybė, todėl ią kančios būseną jis įvardija kaip meilę.

I rezignacijos bei mokėjimo susitaikyti su likimu kyla kančios pragiedrėjimas ir sieloje įsivyrauja ramybė.

Eilėratis Ratelis taip pat atveria Aisčio graudulį dėl būties nykumo ir tuo pat metu, ties ta nykuma plazdantį diaugsmą. Pilki, juoduojantys pavasario laukai, ratelį dainuojantys vaikai kaip graudaus būties laikinumo metafora. Pasaulyje viskas vyksta pagal savo dėsnius, viskas turi savo ritmą, kuriam mogus neivengiamai paklūsta. Dainuojantys vaikai – toks nerūpestingumu , jaunatvika laisve bei skaidriu vaikiku diugesiu persmelktas vaizdas. Jis diugus, tačiau rato įvaizdis sukuria iurpią mirties nuojautą, kaip ir apsnūdęs, dainuojančių vaikų link besiartinantis pavasaris, taip pat paymėtas inykimo enklu, nors pavasaris simbolizuotų naują pradią, atgimimą. Tačiau kiekvienas pavasaris nea mirtį : taip baugiai atsliūkindamas jis kartu su savimi nusinea praeitį. J. Aistis lyg stebėtojas, i alies velgia į pasaulį, tačiau tuo pat metu jo santykis su gamta, su pasauliu yra intymus, glaudus, artimas. Jo vilgsnis tampa kakaip keistai, lyg liūdnai globiančiu, globojančiu. Aistis myli gamtą , bet visame pasaulio ir mogaus gyvenime įvelgia gilią tragiką, tat kančios eėlis beveik visur virpa jo diaugsme.

Kančią nugali diaugsmas, susitaikius su tikrove, ji ( kančia ) tampa skaidri. Anot B. Krivicko, Aisčio eilėračiuose kančią ir diaugsmą skiria juos keistai siejanti riba. Atsiranda savotika paralelė :

Mirtina kančia itinka kankinį didiausia įtampa periangiama riba didiausia įtampa ( diaugsmingos ekstazės, palaimos sritis : dangikoji viesa ir neemiki skambėjimai ulieja sielą jaučiama klaikuma kančia ( Remiantis eilėračiu v. Sebastijonas i rinkinio Be tėvynės brangios )

J. Aistis – vienas didiausių lietuvių lyrikų. Turėjo ypatingą įsigyvenimo, įsijautimo į tikrovę galią.Jo lyrikos graudumas, kylantis i lietuvių tautos pasaulėjautos gelmių, turi atsvarą – tyrą diaugsmą, spindi giedrumu. J. Aisčio lyrika tęsia klasikos tradicijas – siekia harmonizuoti santykius tarp ţmogaus ir pasaulio. Tuo pat ji moderni , tačiau prieinga avangardiniam modernizmui, siekiančiam tiesioginių efektų. Apverkė tėvynės emę . Rauda turėjo savyje kartaus susimąstymo.

Rašykite komentarą

-->