Studijoms.lt

Referatai, konspektai

J. Aisčio poezija. Eilėračių analizė

Autorius: Audrius

Lyrika neatskiriama nuo kuriančios asmenybės. Kaip gali būti eilės kitokios nei a pats? Net vaidindamas tu negali išeiti anapus savo galvos ribų, anapus savo nuotaikos ir likimo. Rašto žmogaus stiliun įeina visas žmogus. Kūrėjo gyvenimas – neatskiriama paties meno dalis. Taip kalbėjo ir rašė J. Aistis. Poetas ieškojo meninio tobulumo paslapties sakytiniame ir dainuotiname lietuviškame žodyje, stebėjosi kaimo žmogaus posakių vaizdiniu taiklumu ir pastabumu. Tačiau J.Aistis nebandė perkelti į eilėraštį liaudies dainos veikėjų, ritualinių situacijų, kanoniškų frazių – kaip A. Miškinis ir K. Inčiūra. Pasigavo vos vieną kitą folklorinį įvaizdį (gegutėlė, vyšnių sodas, rūtų darželis, margas dvaras), kad eilėraštis atsidurtų Lietuvos kaimo ir lietuvių kultūrinės tradicijos aplinkoje, kurioje neoromantikams glūdėjo lyrikos ištakos ir paskirtis. Jį traukė ne citatos, o melodijos išglostytas poetinės kalbos švelnumas. J.Aistis išlygina visus frazės susigarankščiavimus, atplaišas ir įskilimus, kad susidarytų vientisas skambesys. žodžiai nebeištariami pavieniui – jie banguoja harmoningose dermėse, pasidavę dar neišblėsusio meloso traukai.

Rašykite komentarą

-->