Studijoms.lt

Referatai, konspektai

J.Ivanauskaitės „Placebo“ recenzijos

Autorius: Karolina

Placebas (1)

Jurga Ivanauskaitė kadaise žadėjo romanų neberašyti, nes tai, anot jos, yra egoizmo apraiška, nes „nebeįdomu ir beprasmiška išgalvoti kokius nors siužetus ir personažus, kurie iš tikrųjų tik atspindi įvairias mano ego puses. Budistinė psichologija teigia, kad pagrindinė kliūtis, trukdanti mums atskleisti pasaulio esmę ir tikrąją savo pačių prigimtį, yra emocijos bei intelektas. Kaip tik jais ir remiasi visa, ypač šiuolaikinė, Vakarų proza“ (Tomas Sakalauskas, Duetai, Vilnius, 1998, 159). Pridurkime, kad budizmas nepasitiki kalba ir pasaulio bei būties pažinime pirmenybę teikia tylai. Tad galime tik įsivaizduoti, kokias dvasines kančias turi iškęsti budistė, rašanti ne šiaip sau knygas (berods jau tryliktą), bet pildanti socialinius užsakymus. Šito ji, reikia pridurti, ir neslepia: leidėjai Vokietijoje nepanoro versti lietuvės romano apie Tibetą, tačiau pageidavo apie šiuolaikinę Lietuvą – štai ir turime romaną apie šiuolaikinę Lietuvą, nesvarbu, kad po Frankfurto. Ar vokiečiai atpažins aktualijas, kurių romane apstu? Jeigu ir atpažintų, visa tai jiems būtų jau seniai regėti dalykai. Atpažindami aktualijas turėtų džiūgauti vidutinio lygio lietuvių skaitytojai (kai kurios romano citatos iš laikraščių, matyt, įeis į intertekstualumo chrestomatiją: pvz., reklamos eilutė „Graži mergina, šaltas šampanas, ar gali būti geriau“ (p. 254) cituojama ir A. Valionio eilėraštyje „kitos paslaugos“).

Tad ką parašė Ivanauskaitė – romaną, dabarties analizę, žurnalistinę esė ar ką kita? Bendriausia prasme jos knyga – tai bandymas parodyti, beje, gana prikišamai, kad Lietuva jau beveik atsidūrė tokiame pasaulyje, kokį aprašė Zamiatinas, Huxley, Orvelas arba Gavelis (keista, kad pastarojo Vilniaus pokeris nėra aptartas greta garsiųjų distopijų). Tačiau Ivanauskaitės romane viską kontroliuojanti jėga nėra konkreti, juolab politinė, o ekonominė („rinkos dėsniai viską sureguliuos“ – šiandien kone šventas pasakymas, lygintinas su „viskas Dievo rankose“, prieš kurį nebėra jokių argumentų – kas prieštarauja rinkos dėsniams, tas paskutinis kvailys, atsilikėlis, kurį be gailesčio būtų galima užmėtyti akmenimis, nes jis kiša pagalius į pažangos ratus). Aldousas Huxley dar 1958 m. rašė, kad ekonominė cenzūra yra kur kas pavojingesnė negu politinė.

Beje, trečiojo Vilniaus pokerio leidimo viršelyje (2000) Ričardas Gavelis rašė: romanas „šiandien netgi aktualesnis nei prieš dešimt metų. Šimtai, o gal ir tūkstančiai šioje knygoje surašytų minčių bei frazių šiandien galioja dar skausmingiau nei anuomet. […] Homo lituanicus taip ir liko net patiems dievams nesuvokiamas padaras. Bejėgis Vilniaus falas neįgavo nė menkiausios galios nei gyvybės. Taip ir nepajėgė nieko apvaisinti – toliau tyliai pūva ir merdėja. Vilniaus basiliskas iš savo irštvos tebežudo visus neregių akių žvilgsniu, tebesiurbia iš žmonių smegenų pačias geriausias, pačias gražiausias mintis, palikdamas vien pagiežą, pavydą ir neviltį. Šiame mieste tebelošiamas metafizinis pokeris, kuriame visi visada pralaimi“. Šiuo pasažu Gavelis teigia, kad politinį totalitarizmą keičia nemažiau grėsmingas, tik mažiau pastebimas globalizacijos, masinės kultūros, psichologinės manipuliacijos totalitarizmas.

Jurga Ivanauskaitė savo naująja knyga paantrina garsiesiems distopijų autoriams ir Gaveliui, kuriam turėtų jausti nemažą skolą. Pirmiausia į akis krinta Jis, slapta veikiantis Centro agentas (plg. Gavelio Jie), kartą išnyrantis Jono Jonaičio pavarde (tai nesama pavardė, rašoma į įvairiausių blankų pavyzdžius). Šis veikėjas apibūdinamas panašiai kaip Vilniaus pokeryje

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11

Rašykite komentarą

-->