Studijoms.lt

Referatai, konspektai

J.Ivanauskaitės „Placebo“ recenzijos

Autorius: Karolina

Placebas (1)

Jurga Ivanauskaitė kadaise žadėjo romanų neberašyti, nes tai, anot jos, yra egoizmo apraiška, nes „nebeįdomu ir beprasmiška išgalvoti kokius nors siužetus ir personažus, kurie iš tikrųjų tik atspindi įvairias mano ego puses. Budistinė psichologija teigia, kad pagrindinė kliūtis, trukdanti mums atskleisti pasaulio esmę ir tikrąją savo pačių prigimtį, yra emocijos bei intelektas. Kaip tik jais ir remiasi visa, ypač šiuolaikinė, Vakarų proza“ (Tomas Sakalauskas, Duetai, Vilnius, 1998, 159). Pridurkime, kad budizmas nepasitiki kalba ir pasaulio bei būties pažinime pirmenybę teikia tylai. Tad galime tik įsivaizduoti, kokias dvasines kančias turi iškęsti budistė, rašanti ne šiaip sau knygas (berods jau tryliktą), bet pildanti socialinius užsakymus. Šito ji, reikia pridurti, ir neslepia: leidėjai Vokietijoje nepanoro versti lietuvės romano apie Tibetą, tačiau pageidavo apie šiuolaikinę Lietuvą – štai ir turime romaną apie šiuolaikinę Lietuvą, nesvarbu, kad po Frankfurto. Ar vokiečiai atpažins aktualijas, kurių romane apstu? Jeigu ir atpažintų, visa tai jiems būtų jau seniai regėti dalykai. Atpažindami aktualijas turėtų džiūgauti vidutinio lygio lietuvių skaitytojai (kai kurios romano citatos iš laikraščių, matyt, įeis į intertekstualumo chrestomatiją: pvz., reklamos eilutė „Graži mergina, šaltas šampanas, ar gali būti geriau“ (p. 254) cituojama ir A. Valionio eilėraštyje „kitos paslaugos“).

Tad ką parašė Ivanauskaitė – romaną, dabarties analizę, žurnalistinę esė ar ką kita? Bendriausia prasme jos knyga – tai bandymas parodyti, beje, gana prikišamai, kad Lietuva jau beveik atsidūrė tokiame pasaulyje, kokį aprašė Zamiatinas, Huxley, Orvelas arba Gavelis (keista, kad pastarojo Vilniaus pokeris nėra aptartas greta garsiųjų distopijų). Tačiau Ivanauskaitės romane viską kontroliuojanti jėga nėra konkreti, juolab politinė, o ekonominė („rinkos dėsniai viską sureguliuos“ – šiandien kone šventas pasakymas, lygintinas su „viskas Dievo rankose“, prieš kurį nebėra jokių argumentų – kas prieštarauja rinkos dėsniams, tas paskutinis kvailys, atsilikėlis, kurį be gailesčio būtų galima užmėtyti akmenimis, nes jis kiša pagalius į pažangos ratus). Aldousas Huxley dar 1958 m. rašė, kad ekonominė cenzūra yra kur kas pavojingesnė negu politinė.

Beje, trečiojo Vilniaus pokerio leidimo viršelyje (2000) Ričardas Gavelis rašė: romanas „šiandien netgi aktualesnis nei prieš dešimt metų. Šimtai, o gal ir tūkstančiai šioje knygoje surašytų minčių bei frazių šiandien galioja dar skausmingiau nei anuomet. […] Homo lituanicus taip ir liko net patiems dievams nesuvokiamas padaras. Bejėgis Vilniaus falas neįgavo nė menkiausios galios nei gyvybės. Taip ir nepajėgė nieko apvaisinti – toliau tyliai pūva ir merdėja. Vilniaus basiliskas iš savo irštvos tebežudo visus neregių akių žvilgsniu, tebesiurbia iš žmonių smegenų pačias geriausias, pačias gražiausias mintis, palikdamas vien pagiežą, pavydą ir neviltį. Šiame mieste tebelošiamas metafizinis pokeris, kuriame visi visada pralaimi“. Šiuo pasažu Gavelis teigia, kad politinį totalitarizmą keičia nemažiau grėsmingas, tik mažiau pastebimas globalizacijos, masinės kultūros, psichologinės manipuliacijos totalitarizmas.

Jurga Ivanauskaitė savo naująja knyga paantrina garsiesiems distopijų autoriams ir Gaveliui, kuriam turėtų jausti nemažą skolą. Pirmiausia į akis krinta Jis, slapta veikiantis Centro agentas (plg. Gavelio Jie), kartą išnyrantis Jono Jonaičio pavarde (tai nesama pavardė, rašoma į įvairiausių blankų pavyzdžius). Šis veikėjas apibūdinamas panašiai kaip Vilniaus pokeryje

– joks, beveidis ir panašiai. Visuotinio sekimo paranoja vis dėlto įtaigiau jaučiama Vilniaus pokeryje, o daikčiukas, įmontuotas į Jo smegenis (p. 228), iškart verčia prisiminti „Vilniaus sindromą“ – vabzdžio dydžio auglį smegenyse, kurį manosi atradęs Vytautas Vargalys. Panaudojama ir legenda apie Vilniaus basiliską (p. 229). Katė Placebe ir šuo Vilniaus pokeryje atlieka tą pačią funkciją – stebi pasaulį iš šalies, vertina jį ne žmogaus, o „nesuinteresuoto“ dalyvio akimis. Ivanauskaitės romane Lietuva vaizduojama tirštinant spalvas – tai savižudžių ir apsišaukėlių ekstrasensų kraštas, kurį Gavelis vadino tiesiai šviesiai – Visatos Subinė. Sąjūdžio mitingai kodiniu pavadinimu Vox Populi itin primena Gavelio Prarastųjų godų kvarteto sąjūdžio mitingų metafiziką. Galiausiai panaši ir pati detektyvinė intriga – aiškinamasi, kas nužudė moterį, tik Vilniaus pokeryje šioji intriga atviresnė, nes čia iš principo negali būti vieno teisingo atsakymo. Tačiau šios detalės Placebe lieka paviršutiniškos, žurnalistikos lygio, nevirsta galingomis, apibendrinančiomis metaforomis, todėl sunku tikėtis, kad romanas bus aktualus ateityje.

Kad ir kaip būtų, pats bandymas kalbėti apie kontrolę ir manipuliavimą yra sveikintinas. 2003-iaisiais į „Placdarmą“ pajūryje susirinkusiems poetams Leonidas Donskis perskaitė komunikatą. Jame kaip vieną didžiausių grėsmių mūsų visuomenei iškėlė demokratijos simuliaciją, perdėtą politinį korektiškumą, kuris remiasi žodyno ir vaizduotės kontroliavimu bei ima panašėti į Orvelo 1984-ųjų situaciją. Filosofas itin pabrėžė rašytojų atsakomybę. Kai kas į šį pranešimą, beje, reagavo labai priešiškai. Kitaip ir neįmanoma – juk nemažai rašytojų kaip tik ir dirba ryšių su visuomene, įvaizdžio formavimo, reklamos kontorose. Jau cituotame interviu Ivanauskaitė užsimena, kad reklama, ko gero, pavojingesnė ir destruktyvesnė už kovinius filmus, nes visiškai sumaišo tikrųjų vertybių sistemą. Vargu ar Ivanauskaitės vertybių sistema yra aiški ir skaidri. Paradoksas tas, kad ji pati, galima sakyti, yra tapusi prekiniu ženklu ir dalyvauja reklamos apykaitoje. Tai puikiai iliustruoja ir recenzijos pradžioje minėtas budizmas, labiau primenantis madingą etiketę, su kuria moterų žurnalai kelia savo tiražus, o turizmo agentūros organizuoja keliones po pasaulį su Ivanauskaite. Postmodernus kokteilis, plakamas iš krikščionybės, budizmo, kitų religijų, mitologijų ar ezoterinių sektų, labiausiai primenantis New Age eklektiką, jos kūryboje taip pat neskaidrus, „neskanus“ ir jau gerokai prarūgęs.

Kas paneigs, kad populiarios rašytojos knyga nepadeda formuotis mentalitetui ar turi įtakos priešinantis placebui? Šiuo požiūriu romanas gana dviprasmiškas. Padarydama Juliją placebo auka, autorė tarsi skatina manyti, kad būrėja galėtų būti alternatyva placebui. Čia jau įmanoma įžiūrėti sąmoningą ar nesąmoningą manipuliaciją – kas kitas, jeigu ne būrėjos, kuria tokį pasaulį, kurį galima vadinti placebo metafora? Apie Juliją sakoma, kad ji visada pataiko į dešimtuką, kad ji geresnė negu prezidentui parinktoji būrėja iš Baltarusijos, kad ji savo pranašystėmis net padėjusi Sąjūdžiui (!) (p. 312). Tačiau kartu ji dirba viename iš populiariausių dienraščių bei turi laidą televizijoje geriausiu vakaro laiku. Pasakykite, ar kas suteikia tokią auditoriją nepriklausomos, laisvos laikysenos žmogui ugdyti, kuris paskui nusisuktų ir nuo lėkštos televizijos ir nuo dienraščių? Pagaliau pačiame romane tiesiai šviesiai konstatuojama – būrimas išsklaido nerimą, o ne atskleidžia tikrąją ateitį (p. 281). Vadinasi, tai ne kas kita, kaip somos tabletė Huxley romane Šaunus naujasis pasaulis.

Apskritai visa parapsichologija ir ezoterika yra vienas efektyviausių kontroliavimo ir manipuliavimo būdų. Maskviškė parapsichologijos laboratorija, kurioje mokėsi Tadas, įkurta KGB, Jis tariasi dėl parapsichologų konferencijos, kurioje „platinami Centro pagaminti orakuliatoriai, specialūs aparatai, kurių veikiamas subjektas įtikėdavo, kad palaiko tiesioginį ryšį su Dievu, su Juo netgi šnekučiuojasi. […] Lai parapsichai dėsto niekus, pundais perka knygas apie karmos diagnostiką, buria magiškaisiais kristalais, mojuoja virgulėmis ir fotografuoja auras. Tegu laisva valia sau knisa protą, pudruojasi smegenis, kabinasi ant ausų kilometrus makaronų ir vyniojasi į užkalbėtą šikpopierį. Kuo valstybėje daugiau apmulkintųjų, tuo geriau!“ (p. 100). Kaip jums patinka tokia alternatyva?

Žinoma, kritikui galima priekaištauti dėl pernelyg tiesmuko skaitymo, bet šito nepaminėti, žinant Ivanauskaitės auditoriją, neįmanoma. Galima sakyti, kad autorė siūlo priešintis placebui – ką ir darė būrėja, tik jai nepavyko. O štai katę reikėtų suprasti kaip laukiniškumo, barbariškumo metaforą. Juk tokį patį kelią niveliuojančiai masinei kultūrai atsispirti siūlo Arvydas Šliogeris (Konservatoriaus išpažintys, 1995) ir Gintaras Beresnevičius (pastarųjų metų eseistika), tokia pati alternatyva naujajam pasauliui nurodoma ir Zamiatino bei Huxley romanuose. Katė Bastetė (arba Bubastė, kaip ji pati save vadina) – visiškai nepavaldi placebui, gal todėl jis ir vykdo programą, kuri siekia supriešinti kates ir šunis su žmonėmis (p. 232). Murkdama savo mantras Maurrr Ourrr Maurrr Ourrr… ji ramina Juliją, o kačių chorai knygos pabaigoje lyginami su Sąjūdžio mitingais ir gelbsti pasaulį nuo Liuciferio ašarų nešamos katastrofos (p. 385).

Tačiau ar katės metafora yra tokia nekalta? Basta, Basteta Egipto mitologijoje – džiaugsmo ir pramogų deivė, kurios šventasis gyvūnas buvo katė. Juk (pseudo)džiaugsmas ir pramogos, nuolatinė fiesta ir trykštantis optimizmas – tai pagrindiniai šiuolaikinės masinės kultūros bei New Age judėjimų bruožai, juk Maksas Vakaris (maksimalus vakarėlis!), savo paties įvaizdžio įkaitas ir auka, kaip tik ir kuria gyvenimą kaip šou (Ritos dukters Danos žodžiai: „Jam turbūt kiekviena diena – fiesta, tortai ir žvakės“, p. 96; arba pačios pasakotojos ironija: jis „neverkia, nesikremta, neliūdi, minta dangiškuoju nektaru ir tuštinasi rožių žiedlapiais“, p. 52).

Keletą žodžių reikia tarti ir apie kalbą, kuria taip nepasitiki budistai. Gal ir ne be reikalo – juk tiek garsiosiose distopijose, tiek Ivanauskaitės romane kalba yra viena pagrindinių manipuliavimo priemonių, galimybė keisti žmogaus mentalitetą. Kas valdo kalbą, valdo ir žmones (p. 351). „Vartydamas dienraščius, Jis kasdien pasidžiaugdavo, matydamas, kaip Donelaičio ir Baranausko kalba netenka savo sumauto archajiškumo, apverktino agrariškumo, atsikrato nusibodusių būdvardžių, seilėtų deminutyvų bei viso kito XXI amžiuje nebereikalingo balasto.“ (P. 171) Beje, neseniai skaitėme knygelės Noriu Nobelio autorių liudijimą, kad Donelaitis mokykloje nusipelno epiteto „supistas“. Žodžiu, kaip ir daugelį dalykų, taip ir kalbos problemą Ivanauskaitė apčiuopia taikliai. Būtų logiška iš romano laukti lietuvių kalbos gyvastingumo paliudijimo, jos pasipriešinimo minėtiems procesams, kurie yra diagnozuojami (prognozuojami?). Tačiau vargu ar galime šitai pasakyti apie Placebą. Rašytojos stilius geriausiai pasiteisina eseistikoje, žurnalistikoje – knygose apie Tibetą bei Kelionių alchemijoje. O sukurti turtingą, daugiasluoksnę, įtaigią meninę kalbą jai sekasi sunkiau. Nors pagyrimo nusipelno šnekamosios, natūralios kalbos vaizdingumas ir įtikinamumas, tačiau romano kalba pilna gatvės štampų, kurie nei originalūs, nei įdomūs. Vargu ar rimtai rašytojai verta mobilųjį telefoną vadinti debiliuoju, o apie blondinės kojas sakyti, kad jos prasideda nuo pažastų (p. 271). Jau ir gatvėje tokie pasakymai – „ne lygis“. Galiausiai stinga atidaus redaktoriaus, kuris turėtų suabejoti, ar tikrai kas keturiasdešimt sekundžių nusižudo kuris nors pasaulio gyventojas (p. 239). Jei taip būtų, tai po valandos neliktų nė vieno. O kadangi jų skaičius nesiliauja didėjęs, tai galbūt reikėtų spėti, kad reinkarnacija vyksta kas trisdešimt sekundžių? Tokia apykaita kaip tik tinka vartotojiškai epochai!

Romane nemažai meniškai neinformatyvaus kartojimosi, beverčių epizodų. Labiau žurnalistinė nei meninė kalba nesukuria tokios įtaigos, kokia pasiekiama klasikinėse distopijose, Gavelio Vilniaus pokeryje ar net Tomo Rekio, kuris apskritai nėra rašytojas, laiškuose iš Amerikos („Metai“, Nr. 10, 11, 2003). Šiuose filologo laiškuose tam tikras amerikiečių sluoksnis atrodo jau pranokęs didžiausias amžiaus pradžios ar net vidurio rašytojų fantazijas.

Taigi esminė romano koncepcija, švelniai tariant, yra dviprasmiška – tiek būrėjos paveikslas, tiek katės metafora, viena vertus, konstruojami kaip alternatyva placebui, tačiau kita vertus, jos abi ir yra placebas, tik paslėptas, nutylėtas. Tokia dviprasmybė primena Orvelo 1984-uosius, kur Partija pati kuria sau opoziciją, kad galėtų ją kontroliuoti ir provokuoti. Partija kuria lėkštus pornografinius romanus, pakiša Vinstonui „disidentinę“ knygą ir jam vos spėjus perskaityti jį areštuoja. Ji kontroliuoja viską, todėl neaišku, ar yra ir ar apskritai įmanomas tikras pogrindis, tikra alternatyva. Ivanauskaitės romanas perša du dalykus – arba jokios alternatyvos nėra (Julija, Maksas Vakaris – „sutvarkyti“, žurnalistė Rita, bandžiusi ieškoti teisybės – užverbuota), arba siūloma netikra alternatyva – aukomis tapę būrėja ir šou verslo vaikinas, o tai yra ne kas kita kaip placebo tabletė. Taigi romanas apie placebą, tačiau su didele rizika pačiam tokiu tapti. Konstatuojama grėsminga situacija, bet nesiimama konstruktyvios analizės, o kai kuriose vietose tariamoji dekonstrukcija iš tiesų tėra dekonstruojamojo reiškinio propaganda.

Naujasis Ivanauskaitės romanas galėtų tapti gera proga pakalbėti apie menininkų atsakomybę šiuolaikiniame placebe (reklama, ryšiai su visuomene, įvaizdžių kūrimas, piaras – beje, tokio žodžio viešai beveik niekas nevartoja, pabandykite jį surinkti Google paieškos sistemoje ir palyginkite tą patį padarę rusiškai). Menininkai, viena vertus, patys kuria placebą, tačiau laisvomis įkvėpimo valandomis jį ironizuoja ir dekonstruoja. Kaip pralaužti šitą uždarą ratą? Į jį įsukta ir pati Ivanauskaitė su savo kūryba.

Svarbiausias klausimas – kas simuliacijų ir manipuliacijų amžiuje, placebo epochoje yra tikra? Ar apskritai įmanoma autentiška alternatyva, kai, regis, sukompromituoti ir nuvalkioti patys tikriausi, intymiausi dalykai. Tokio klausiančio kūrinio dar lauksime.
Rimantas Kmita

Placebas (2)

1. Prisipažinsiu, kad imdama knygą “Placebas” į rankas išgyvenau daugybę prieštaravimų. Dalis šių prieštaravimų kilo iš ankstesnės Ivanauskaitės kūrybos patirties, – mano santykis su šia kūryba buvo grįstas, viena vertus, žaidžiančiojo žmogaus susidomėjimu ir intriga, kurią ši kūryba iš principo provokuoja, kita vertus, kritiškojo žmogaus skepsiu ir nepasitikėjimu. Menas nėra gyvenimas, jam būdingos tam tikros susitarimo taisyklės. Ankstesniuose Ivanauskaitės romanuose į viena buvo šliejami gyvenimo ir fikcijos sandai ir taip naikinama kritiškojo žmogaus galimybė kritiškai bendrauti su šiais tekstais. “Placebe” radau tą sveiko skepsio dozę, kuri padėjo su romano tekstu susikalbėti. Vis dėlto naujojo romano istorija, prasidėjusi mistiniais pomirtiniais raganos Julijos, šiuolaikinės burtininkės, išgyvenimais, išsyk sukūrė aukštą nepasitikėjimo slenkstį: ką iš tiesų kritiškai mąstantis žmogus galėtų veikti su čia pasakojama burtininkės patirtimi? Tačiau versdama šimtąjį romano puslapį turėjau pripažinti, kad kritiškojo žmogaus skepsis, atkakliai glūdėjęs manyje ir vertęs taip paprastai nepasiduoti, su džiaugsmu užleido vietą žaidžiančiajam žmogui. Ironiška autorės pozicija visų be išimties savo knygos herojų atžvilgiu ir pagrindinės herojės (burtininkės Julijos) autoironija tiesiog perėmė to slenksčio funkciją. Romanas “Placebas” parašytas paisant meno taisyklių, neieškant nuolaidų už šių taisyklių galiojimo ribų.
2. Romanas “Placebas” nėra kokia nors naujiena Ivanauskaitės temų repertuare, – keistuolis hipis Gedas, skraidantis Kristus ar kosminiais orgazmais mylimas moteris apdovanojantis kūras Tenvaras Ošaras dabar galėtų atrodyti lyg koks lieptas į raganos ir būrėjos pomirtinį gyvenimą, kuris puslapis po puslapio atsiskleidžia “Placebe”. Tačiau estetinis lygmuo, o šiuo atveju ironija, romane tampa vaizduojamojo, fiktyvaus pasaulio logika, veikiančia pagal meno dėsnius. Savo ruožtu šie dėsniai romanui “Placebas” tampa lemtingi. Romane “Sapnų nublokšti” tokie dėsniai taip pat veikia, tačiau ne taip aiškiai, veikiau lyg pagal tam tikrą idėjinę sapno schemą. Naujausiame romane akivaizdžiai pasikeičia teksto kokybė. Svarbiausieji argumentai – kūno fizika ir metafizika, rūpėjusi Ivanauskaitei visuose be išimties jos tekstuose, ypač knygose apie Tibetą (nusipelnančiose ypatingo dėmesio ir pagarbos), nesušlietos į viena, o autorės dėmesys sutelkiamas į empirinę, dokumentinę šiuolaikinio žmogaus, tegu tai ir burtininkė, kasdienybę. Romane “Placebas” metafizinė patirtis yra, tačiau ji skleidžiasi ne tiesmukai, ne tiesiog iš kurio nors personažo kūno, bet ironiškai.
3. Iš visų ironiškų romano teiginių pats netikėčiausias susijęs su žodžiu “placebas”. Romano pradžioje paaiškinta, ką reiškia šis žodis: neveiksmingas vaistų pakaitalas, kurį vartodamas ligonis pasveiksta kaip nuo tikrų vaistų. Kitaip tariant, “Placebas” yra realybės simuliacija. Būtų kiek aiškiau, jeigu romane būtų nurodyta tikra realybė, kaip ir populiariame filme “Matrica”, kur iš kompiuterinio simuliakro nuotykių ir kančių kupinas kelias veda į tikrų patirčių pasaulį. Ivanauskaitės “Placebo” pasaulis yra šiurpesnis: vienoje romano vietoje net nuskamba mintis, kad yra Placebas arba nėra nieko. Štai tas “nieko” kritiškąjį žmogų verčia susigūžti, nes “Placebo” pasaulis tampa panašus į garsą, pliaukštelėjus vienu delnu. Realybės sando netekusi empirika rizikuoja tapti metafizikos pasaulio dalimi, vienu iš žmogaus vaizduotės demonų. O kur tada koks nors daiktas? Vis dėlto lygybės ženklo tarp “Placebo” ir demonų pasaulio dėti negalėčiau – palyginti logiškoje teksto struktūroje man pristigtų duomenų argumentams. Galbūt toks romano pavadinimas ir idėja turi derėti tarpusavyje tolimu sugretinimu, lyg parabolė. Ir nors man priimtinesnis būtų Donaldo Kajoko arba Nijolės Miliauskaitės poezijos pasaulis, pilnas tylos ir daiktų prasmės, būdama sąžininga skeptikė negalėčiau atmesti Ivanauskaitės skepsio jos pateikto beprasmio pasaulio atžvilgiu. Ironija yra šio romano prasmė ir filosofija, ne burtininkės Julijos užrašai.
4. Kitaip nei daugumos šiuolaikinių lietuvių rašytojų knygos, Ivanauskaitės proza yra gerai suręsto siužeto pavyzdys. “Placebas” šiuo požiūriu ne išimtis. Lyginant su ankstesnėmis autorės knygomis – netgi kokybinis žingsnis į priekį. Dominavusios idėjinės schemos, tegu ir labai savitos, kaip romanuose “Ragana ir lietus” (1993) ar “Sapnų nublokšti” (2000), “Placebe” suyra, virsdamos sunkiau nuspėjamais autorės žaidžiamų siužetų vingiais. Siužetas šiame romane tampa savotiška poetikos priemone: siužetas, o ne išankstinė idėjinė schema leidžia atsiskleisti herojų charakteriams, poelgiams ir pasirinkimams. Siužetas yra būtina geros prozos sąlyga, kurią lietuvių rašytojai kažkodėl iš principo ignoruoja. Ir kitaip net nei romane “Sapnų nublokšti”, kur herojų charakterius iliustravo jų likimų matrica, “Placebe” pasirodo charakterių įvairovė. Svarbiausias šios įvairovės sukurtas efektas – personažų likimų, balsų ir veidų polifonija, kurianti ne vieną, kaip ankstesniuose romanuose, bet kelis meninio vaizdo lygmenis. Kaip ir kiekvienam kritiškam skaitytojui ar skaitytojai, man maloniausia tai, kad norint priimti ir išbandyti romano idėją nebeprivalu tapatintis su pagrindine heroje ar pagrindiniu herojumi, paprastai iš esmės teigiamu, ir atmesti visus kitus, iš esmės neigiamus, nes skeptiško nusiteikimo skatinama, visada noriu atsidurti tų atmetamų, neigiamų pozicijose. Gera literatūra būtinai pateikia galimybę rinktis. Romane “Placebas” tokia galimybė yra.
5. Romanas keistu pavadinimu yra ir meilės istorija, ir detektyvas. Neabejoju geru šio romano likimu ir tuo, kad atsiras daugybė jo skaitytojų. Mėgindama prisiminti ką nors panašaus šiandieninėje lietuvių literatūroje, galiu pasidžiaugti Marko Zingerio romanu “Grojimas dviese” (2002). Ir Ivanauskaitės, ir Zingerio romanai turi puikų pretekstą, gerai suregztą intrigą ir stiprų ironijos jausmą. Neprilygstama žodžio meistrė Ana Achmatova detektyvo žanru žavėjosi ne mažiau nei architektūra, matyt, vertindama įdėtą į jį empirinės tikrovės interpretavimo krūvį. Detektyvas Achmatovai buvo vienas iš įkvėpimo šaltinių. Jurgos Ivanauskaitės detektyvas man atrodo daugiau nei detektyvas būtent dėl tos aprėptos ir originaliai interpretuotos gyvenimo medžiagos – faktų, faktelių, pateikiančių nemenką nūdienos gyvenimo Lietuvoje išklotinę. Gyvenimo medžiagos interpretavimo mechanizmu šis detektyvas netgi kiek priartėja prie Juozo Erlicko “Knygos”. Kaip meilės ir herojų nesusikalbėjimo istorija, šis romanas irgi atrodo įtaigus ir įspūdingas. Kitaip nei drastiški “Raganos ir lietaus” ir netgi romano “Sapnų nublokšti” vaizdai, istorijos aprašinėjamos atvirai, tačiau ne primygtinai, ne tiesmukai. Ironiškai erotiška nuotaika šis romanas gali būti skelbiamas parašytas damos.
Pabaigoje norėtųsi pasakyti, kad bet koks kritiškas skaitymas iš principo neturi prasmės, jeigu neformuluoja ko nors pozityvaus. Todėl apibendrinimas būtų toks: Jurga Ivanauskaitė – viena įdomiausių pastarojo dešimtmečio lietuvių prozininkių, verčianti diskutuoti. Itin produktyvi, gyvybinga, besikeičianti. Geriau diskutuoti verčianti nei paruoštų atsakymų literatūra, kurios nesinori skaityti. Romanas “Placebas” yra šiuo metu brandžiausias grožinis Jurgos Ivanauskaitės kūrinys.
Audringa Peluritytė
2003-10-21
„Šiaurės Atėnai“

Placebas (3)

Nauja Jurgos Ivanauskaitės knyga “Placebas” – vos ne dokumentinė istorinė knyga, kurioje atpažįstami visi moderniosios Lietuvos skandalai, nesusipratimai, nuvorišų pomėgiai, kvailystės ir realijos. Viskas arti it iš laikraščių. Bet pati knyga velia mistinio trilerio mazgą; jame ir burtininkės profesionalės, ir popso žvaigždės, ir kriminalas, persmelkęs visus visuomenės sluoksnius, ir įtampa, kaip ir dera romanui su detektyvo elementais. Tai skaitytojui, kuris nudžiugs dėl daugmaž atpažįstamo personažo, kaip, tarkime, Maksas Vakaris, visų merginų svajonių jaunikis, ar pati autorė, kuri save ramiai įterpia į pasakojimą, nuo pat pradžios, tiesa, nudaigodama (nelabai aišku kuo, nes kartais tai mažas estetiškas šautuvėlis, įremtas į burtininkės smilkinį, kartais iš bičiulio pasiskolintas “pistikas”). Pagrindinė herojė nužudoma ar nusižudo pirmajame puslapyje, tačiau jai tai netrukdo pasakoti ir komentuoti jau iš anapus, iš savotiškos tarpinės mirties būklės, skrajojant ir dairantis aplink iki pat didžiojo visų dievų ir Taro kortų teismo. Tiesa, kaip ir detektyve, paaiškėja paskutiniame puslapyje, nors apytiksliai jau nujaučiama anksčiau.

Šia knyga Ivanauskaitė smarkiai dirba skaitytojui, užbėgdama už akių tenkina visus lietuvių skaitytojo pageidavimus – mistika, mafija, angelų specai, slaptosios tarnybos, sąmokslo teorija, visuotinis sekimas, psichologinis minių apdorojimas, popso žvaigždžių gyvenimo užkulisiai, didžioji spauda, nuvorišų gyvenimas ir taip toliau. Tiesiog varomas pageidavimų koncertas, tai yra knyga daroma pagal socialinio skaitytojo užsakymo nuojautą, ir nieko čia blogo neįžiūrėsi. Tokios knygos ir turi eiti, būkime realistai. Juolab siužetas ir mistinis ar greičiau maginis trileris leidžiasi skaitomas keliais lygiais ir keliais būdais.

Placebo – vaistas, duodamas ligoniui kaip normali piliulė, tačiau neturintis jokio gydomojo poveikio: kartais jis veikia įtaigos ar saviįtaigos dėka; tačiau tai ir slaptos organizacijos pavadinimas. Organizacijos, kuri užsimojusi pakeisti tiek Lietuvos, tiek pasaulio gyvenimą ir vertybes. Ji skleidžia visuotinio nerimo, suicido fluidus, tvarko minių nuotaikas cheminiais preparatais ir, kas be ko, su rimtesniais žmonėmis, vyrais ir moterimis, ilgai dirba asmeniškai. Kol arba sunaikina, arba neįtraukia į savo gretas. Placebo gimdo ir nepasitikėjimą savo jėgomis, ir cinizmą, ji valdo ir informaciją, slapta įsiskverbdama į redakcijų kompiuterius ir keisdama žodžius taip, kad jie smogtų pasąmonėn ir paprasčiausiai užkoduotų žmones vienam ar kitam elgesio modeliui. Sakyčiau, Placebo tai simboliškas globalizacijos ir pasaulinio kapitalo įtakų įasmeninimas; kad ir kaip “sąmokslo teorija” būtų pateikiama, ji neatrodo fantastiška, pažiūrėjus į tos veikos pasekmes. Sąmokslo gali ir nebūti, tačiau rezultatai kaip ant delno. Tačiau yra procesas, kurio metu absoliučiai visos vertybės keičiamos naujomis, erzacinėmis, minios vertybėmis. Vertybėmis miniai. Valdomos minios vertybėmis ir mintimis. Lyginant praėjusią sovietinio absurdo epochą su nūdiena, romane pasirodo, kad homo sovieticus ir homo nuovus iš principo nėra viens už kitą geresni projektai. Sovietizmas traiškė vienaip, globalizacija antraip, bet tikslas vienas – nužmoginimas. Ir čia dirba visi – nuo žiniasklaidos ir politikos iki iš sovietinių slaptų psichotroninio karo laboratorijų išleistų ekstrasensų. Kas gi lieka? Gana akivaizdu, ir Jurgos paaiškinimas yra labai tvarkingai išdėliotas: “Kiekviena nauja ryškesnė asmenybė tučtuojau buvo sunaikinama naudojant svarbiausią tautinį lietuvių bruožą – pavydą. Sakykite, meldžiamieji, kas liko? Ogi – nieko. Paaugliams – popso žvaigždutės. Dvasingiesiems – apsišaukėliai aiškiaregiai ir netikri pranašai. Eiliniai vartotojai garbino muilo operų personažus. Placebo sumanymu, didžiausiais autoritetais privalėjo tapti politikai, kaip tos “Gyvulių ūkio” kiaulės, įsitvėrusios nenuginčijamo šūkio: “Visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie – lygesni už kitus” (p. 289). Ir kas gi išmestas, ir kaip, kokiu būdu? Žinoma, tie, kurie sudarė stuburą, kurie darė Sąjūdį, kurie turėjo gyvybės ir kaitos galią dar pabaisiškam sovietmetyje. Realybės kaitai įpareigota publika buvo išmesta iš visuomenės mentaliteto apyvartos, idant kaitos iniciatyvą perimtų erzaco-placebo kunigai ir magai. Viskas vyko, kaip ir vyko. Tame pačiame puslapyje rašytoja primena: “Būtent darbas su autoritetais ir buvo antroji Jo veiklos Kontoroje pakopa. Taigi autoritetų senąja prasme – visokių sumautų filosofų, giliamintytojų – naujajame Placebo pasaulyje nebeturėjo būti. Kova su senąja gvardija buvo paprasta: kompromatas, gandonešių darbas ir atviras baksnojimas pirštu, kas gi čia mūsų bendruomenėje yra beviltiškas pralaimėtojas. Tai sekėsi nesunkiai. Vieniems buvo prisegta paranoikų etiketė, antriems – suvaikėjusių, tretieji nebegalėjo nusiplauti bendradarbiavimo su KGB dėmės, ketvirtieji neva ilgėjosi sovietmečio, penktieji naujomis aplinkybėmis elgėsi kaip paskutiniai kvailiai, visur kaišiodami savo priplėkusį idealizmą, šeštieji pasirodė be galo godūs pinigams ar šlovei, septintieji užsikasė tik jiems vieniems žinomame pogrindyje, aštuntieji tylomis sudėjo ginklus ir pasidavė, devintieji tapo viskam abejingi, o dešimtieji tiesiog išmirė” (p. 289). Šis visuomenės autoritetų eliminavimas leido duoti naujas gaires. Avių kaimenės, besivalančios dantis, vertybes. Šis virtimas yra tarsi nesustabdoma griūtis, ir bemaž nesimato jėgų, galinčių jį bent pristabdyti, pavieniai žmonės gali kurį laiką kovoti su Placebo, tačiau jie visada pralaimi, o masės jau valdomos, ir ateina nauja beveidės masės era, vartotojo su išplautomis smegenimis epocha.

Jurga Ivanauskaitė šiuo romanu, žinoma, lieka savimi ir tam tikru atžvilgiu metafiziškai nekintanti, tik save kartkarčiais kitan kampan pastatanti ir iš kito rakurso atpažįstama rašytoja, kampas kitas ir vaizdelis kitas, tik Ivanauskaitė ta pati. Tačiau šis romanas jau nebėra literatūriškai vienišos Ivanauskaitės kūrinys. Anksčiau ji rašė sau ir skaitytojui (ar skaitytojai), nesvarbu, ar apie raganas, ar apie Tibetą, tačiau šia knyga ji įeina į Ričardo Gavelio ir Jurgio Kunčino romanų trajektorijas; tai postmodernas su metafizine potekste, tačiau tai ir paskutiniojo gal penkiolikos metų lietuviško romano tąsa, nes čia aš matyčiau ir “Glisono kilpą”, it “Tūlą”, ir, žinoma “Vilniaus pokerį” su R.Gavelio “Jais”. Placebas ir yra “jie”, keičiantys aplinką, vertybes ir, svarbiausia, turintys galių keisti ir keičiantys realiai. Jų metodai nėra gryna prievarta, nėra žudymas ir pjovimas – ne, jiems labai svarbu, kad žūtų ir periferija, o “elitas” taptų visai kitoks, nei teigia ir tvirtina tradicija. Ne aristokratai, ne dvasios vyrai ir moterys, o pagal globalizacijos taisykles valdantys ir anonimiškumą miniai siunčiantys jos tikrieji valdovai, besislapstantys už vienos ar kitos kaukės. Ir minia, ir elitas gyvena nerimastaudami. Tas nerimas kriminalinio pasaulio užmestas, perimtas žiniasklaidos, – nerimo apimtieji ne keičia situaciją, bet jos bijo ir stingsta nuo smauglio žvilgsnio. Kaip sako būrėja Julija apie savo burtus, kurie tikri, veiksmingi, tačiau už kurių slypi ir pernelyg miglų – “smagu atsiduoti fantazijoms. Visas mūsų gyvenimas, o labiausiai ateitis susijusi su nerimu. Būrimas tą nerimą bent kiek išsklaido” (p. 281).

Romanas nėra vien detektyvas, nėra vien mistinis trileris, nėra ir vien populiarių ir iš apyšviežės žiniasklaidos temų sumestas kokteilis, tai visuma, tai kūryba. Ji pakyla iki to lygio, kaip ir dera postsovietinės ir postindustrinės visuomenės klampynes minkančiam romanui. Tai jau socialinė visuomenės kritika. Tegu ir malant Taro kortomis ir burtininkių pomirtiniais įspūdžiais.

Tegu ir pasakanti, kas yra, kas vyksta, bet neparodanti galimybių išsigelbėti nuo Placebo virsmo, kuris romane bene ne tik neišvengiamas, bet jau ir įvykęs. Žinia, norėtųsi paklausti – ką daryti? Bet tai jau išslenka už romano ribų. Nes, kaip ir visi perversmai bei perversijos, tai turi savitą estetiką; civilizacijos žlugimo estetiką. Jurgos Ivanauskaitės romanas šią estetiką “apžaidžia” iki pabaigos.
Gintaras Beresnevičius
2003-10-17
„Literatūra ir Menas“

Placebas (4)

Tryliktoji Jurgos Ivanauskaitės knyga. Skaičius šioks toks. Knyga – šiokia tokia. Anotacija apibūdina ją kaip įtaigų, sukrečiantį, psichologinį filosofinį, fantastinį kūrinį. Tarsi koks Marquezass ar Cortazaras romane dainuotų aukščiausiomis maginio realizmo stygomis. Ne taip. Deja, ne taip.

Knyga ilga, nuobodoka, detektyvas išskydęs ir vos suprantamas, o visa kita sukrauta kaip pagaliai. Apytiksliai į struktūriškai teisingą krūvą, bet vis tiek tai pagaliai ar plytos. Viena sunki plyta – Placebas, šnipų iš inspektoriaus Gudručio koncernas, dirbantis savo malonumui ir pasaulio sunaikinimui. Kiek televiziška, primena amerikiečių trilerį. Bet tai ne literatūra, o į romaną įmontuota plyta. Nuobodi, schematiška ir įdėta tik iš reikalo.

O reikalas – partrenkti skaitytoją įžvalgų gelme. Burtais, mistika, mirtimis, numirėliais. Ir kiekviena tema dėliojama kaip plyta. Grubiai, šaržuotai, laikraštiškai. Pats stilius, kaip Ivanauskaitei įprasta – publicistinis, tai romanas – laikraštis. Ne be reikalo antroji herojė Rita laikraštininkė, dora spaudos darbuotoja, ieškanti tiesos, bet kažkaip vangiai. Kaip ir visa romano tėkmė. Plytos juk nėra metaforos apibūdinti tėkmei.

Per grubus, per siauras, per siaurakaktis, per tiesmukas romanas. Puikiai žinome, kad tai ne Ivanauskaitės bruožas. Tačiau kuo bukiau, tuo geriau, tiražas juk 5000. Ir skaitytojas knygos laukia masinis. O masiniam nereikia nei filosofijos, nei psichologijos, reikia detektyvo, kurio čia gal pakrapyta. Romanas, kyla įspūdis, padarytas iš menkai aptašytų plytų, parašytas vienu prisėdimu, kad būtų toks. Kad būtų kasmetinis Ivanauskaitės romanas tiems, kurie skaito pavardes. Ir perka, žinoma. Dėl psichologinių ir filosofinių gelmių – jas atstoja dviejų moterų pasipasakojimai. Apie fatališkus vyrus, spaudą, būrimus ir menkystas aplink.

Ko negalima nepripažinti – Ivanauskaitė iš tų plytų pagaliau sudėlioja siužetą. Ar ne pirmą (antrą?) kartą jos romanas turi siužetą. Bet kaip ir visi, parašytas vienu prisėdimu ir viena mintimi, kurią atspėti yra sunku. Gal kad nėra teisybės pasaulyje? Kitos gilios filosofinės nei psichologinės įžiūros kaip ir nematyti. Bet anokia čia naujiena.

Spalio 3-osios “Litmenyje”, recenzuodamas “Placebą” G. Beresnevičius recenziją pavadina “Erzacinės civilizacijos aušra” – esą tą aušrą Ivanauskaitė pastebėjo ir aprašė. O aš matau tik erzacinį romaną. Ne be reikalo jis vadinasi “Placebas” – tai vaistas, duodamas už tikrą, bet esantis apgaule. Įmantrus pavadinimas ar tik nėra slaptas Ivanauskaitės pripažinimas – taip! Aš sukūriau (surašiau) erzacinį romaną ir ką jūs man. Juk tai paskelbta pačioje antraštėje. Perkūnsargis, kol kas niekieno nepastebėtas. Gal reikėtų Ivanauskaitę pagirti už tą moterišką atsargumą, už prisipažinimą jau pavadinime. Prisipažinimą, kad tai erzacinis gaminys masiniam vartojimui ir vartotojui. Nieko nauja jis nepasako, bet tai nebaisu. Joks romanas moderniais laikais nieko nauja nepasako, bet yra nepasakoma labiau ar mažiau įdomiai, labiau ar mažiau su išmone, geresniu ar blogesniu stiliumi. O čia viskas linksta į prastąją pusę.

O apie G. Beresnevičiaus didingai paskelbtą erzacinės civilizacijos aprašymą geriau patylėti: tai niekaip iki apibendrinimo nepakylantis romanas – daugybės elementų mišinys, krūvon sumėtyti pagaliai ar plytos, ir galiausiai tai romanas, kuris yra išsunktas su prakaitu, gana nuobodžiaujant, siūlantis drauge plytų pagraužti ir skaitytojui.
Artūras Petrauskas
2003-10-22

Placebas (5)

Naujasis J.Ivanauskaitės romanas “Placebas” (2003) mane maloniai nustebino, nes jis skiriasi nuo ankstesnių autorės kūrinių, pvz., “Raganos ir lietaus” (1993), “Agnijos magijos” (1995), kurie buvo parašyti pagal modernistinio romano šablonus, siekiant pademonstruoti, kaip yra laužomi įvairūs tabu, mėgaujantis sekso vaizdijimu. Šį kartą J.Ivanauskaitė yra Kita, ji, beje, ir rašo apie Kitą, Placebo, pasaulį, o jos herojai kalba apie vertybių skalę ir tikrus dalykus! Rašytoja parašė kūrinį, kurį galima pavadinti modernizmo ir postmodernizmo estetikos bei poetikos hibridu. Romanas yra šiuolaikiškas savo tematika, nes autorė reflektuoja šiandieninio pasaulio vaizdinį, kai “visur vien pakaitalai” (p. 139). Galima pasakyti, kad J.Ivanauskaitė meniškai apmąsto J.Baudrillard’o simuliakro ir simuliacijos idėją, kurią savitai padeda išryškinti ne mažiau simuliakrinis sovietmečio gyvenimo, jausenos potėpis. Tai yra naujovė lietuvių romanistikos kontekste. Tačiau būdas, kaip tai yra padaroma, mus vėl grąžina prie ankstesnės J.Ivanauskaitės, kuriai būdinga pinti kelias naratyvines linijas, plėtoti ir nuolat išlaikyti intrigą, vaizduojamą pasaulį konstruoti iš fantastikos, psichologijos, religijos, psichoanalizės, sapnų, socialinio gyvenimo elementų. Kaip žinoma, šiandieniniame pasaulyje knyga yra eilinė rinkos prekė, o būtent todėl, mano manymu, J.Ivanauskaitė “Placebą” įvelka į mistinio trilerio rūbą. Detektyvine intriga paremtas siužetas, kasdienybės buities ir būties vaizdavimas, po lygiai dėmesio skiriant tiek darbui, tiek seksui, tiek miestui, lengvai atpažįstamos realijos – tai, kas domina ir patraukia vidutinį skaitytoją. Tačiau, romaną apibūdindami vien tik kaip mistinį trilerį, būtume neteisūs. Tai polisemantinis kūrinys, kurį galima būtų pavadinti ir bendriausiu šiuolaikinio, ne postmodernistinio, romano modeliu. Pagrindinės jo savybės būtų tokios: tikrovės apmąstymas, variacijos modernistinės bei postmodernistinės poetikos elementais, orientacija į aiškiai numatomą skaitytoją, rašytojo, kaip niekuo neišsiskiriančio iš kitų visuomenės narių, t.y. jau ne romantizuoto kūrėjo, koncepcija, dėmesys seksualiniams potyriams, realybės ir fikcijos samplaika, fragmentiška kūrinio kūrimo refleksija.

Svarbiausias J.Ivanauskaitės romano herojus yra ne būrėja Julija, o simuliakrinis “Placebo” pasaulis, kurio gyventojai net ir po mirties tenka būti būrėjai. Julijos sielos žvilgsnis iš anapus į šį pasaulį yra Kito regėjimas. Jį simbolizuoja ir katės diskursas, nuosekliai plėtojamas romane. Būrėjos Julijos personažas rodo, kad būdami gyvi neretai galime nematyti ir nesuvokti pasaulio, kuriame gyvename. Globalizacija, naujosios informacijos technologijos, reklama, nauji įvaizdžiai ir vaizdiniai įstumia žmogų į tokią situaciją, kurioje jis yra valdomas. Todėl natūralu, kad romaną struktūruojančiu matmeniu tampa visagalė reklama, naujoji postmodernaus žmogaus malda. Romano pasakojimą kartkarčiais pertraukia sakinys: “Dabar – REKLAMA”.

Literatūrinės technikos požiūriu kūrinyje matome ir modernistinio, ir postmodernistinio romano bruožų. Pagrindiniai literatūriniai sprendimai: vienu metu plėtojamos kelios naratyvinės linijos (būrėja Julija, žurnalistė Rita, Maksas Vakaris, Tadas, Leonardas, Jis); šriftų kaita; metaforos; koncentruotas laikas – romane vaizduojama ir reflektuojama tai, kas įvyko sausio 15 d., bet apimtas ilgas tarpas iki šios datos (naratyvo laikas), sausio–balandžio mėnesiai (siužeto laikas); ezopine kalba parašyti intarpiniai fikciniai tekstai, kuriuose veikia pasaulinės literatūros klasikai; kaitaliojami vardai; kuriamas ne susidvejinusios, bet “susidauginusios” asmenybės vaizdinys; fragmentiškas pasakojimas; pateikiami socialinių tyrimų duomenys; rodoma fantazijos galia, labiausiai išryškėjanti vaizduojant Kontorą ir Vakario kuriamus holivudinio filmo scenarijus.

Tačiau romano meninį lygį mažina didelis dėmesys intrigai, siekiant įtikti skaitytojui, specifinėms Lietuvos problemoms, kai kada beprasmiškai ištęstos socialinės tikrovės refleksijos, siekis pateikti kuo daugiau realių faktų (grožio konkursas “Mis kalinė”). Per plačiai varijuojama pačiu Placebo įvardijimu: Placebas – tai planeta, tai – pasaulinės organizacijos pavadinimas, tai – “totalinė operacija, kodiniu pavadinimu Placebas” (p. 287). Tačiau tas totalumas išryškinamas tik lokalinės Lietuvos vaizdavimu, jis neaprėpia kito likusio pasaulio (veiksmas vyksta Lietuvoje), todėl universalusis matmuo nėra labiau pagrindžiamas.

J.Ivanauskaitė, vaizduodama šiandieninį pasaulį, kurį simbolizuoja placebas, vaisto pakaitalas, pasitelkia mistinį Centro aparatą ir jo planą. Šį kartą nesitenkinama realiu didžiųjų kompanijų ir korporacijų įvaizdžiu, bet detektyviškai kuriamas slaptos ir visagalės tarnybos vaizdinys. Šis sprendimas suartina J.Ivanauskaitę su R.Gavelio “Vilniaus pokeriu” (1989), bet gaveliškąjį totalitarizmą čia pakeičia placebiškoji realybė. Romane nuolat grįžtama prie egzistencinių dalykų, apmąstymų, kuriuos inspiruoja prievartinės rinkos mechanizmas. Pro skaitytojo akis ir sąmonę prabėga visas šiandieninės Lietuvos gyvenimo vaizdas: čia ir viltimi spindintis aukso puodas, ir hakeriai, ir žurnalistai, kuriais besąlygiškai tiki tauta, ir savižudžiai, ir naujieji verslininkai, ir prasta demografinė padėtis bei kita. Taip užfiksuojama įvykusi metamorfozė, kurios priežastis – rinkos ekonomikos atsiradimas, naujos visuomenės ir valstybės kūrimasis. Vartotojų ir verslininkų visuomenės skerspjūvis yra stiprusis šios knygos bruožas. Romane tiksliai yra apibūdinama kultūrinė Lietuvos situacija, inteligentų padėtis (p. 101), reklamos galia moterims ir vyrams (p. 112), teisėsaugos pareigūnų elgesys ir išmintis (p. 117), laidotuvių ritualas (p. 148), o lietuvių dvasinė savijauta yra išsakoma itin įžvalgiai ir meniškai: “Nepastovumo pojūtis buvo apėmęs beveik visus Lietuvos gyventojus, nors čia niekada nedrebėjo žemė, negrasino išsiveržti ugnikalniai, nesiautėjo taifūnai ar tornadai, o romių Baltijos pakrančių per ištisus amžius nenusiaubė nė vienas cunamis. Tačiau žmonės gyveno taip, tarsi jų namai stovėtų ant slenkančio smėlio, it po kojomis liūliuotų beatsiveriantys akivarai, sakytum kiekvienas būtų Sizifas, šimtus kartų ritinantis savo likimo akmenį į viršūnę vien tik dėl to, kad šis r vėl nuriedėtų nesėkmių pragarmėn” (p. 336).

Analogiška Lietuvos gyventojų dvasinė savijauta buvo ir sovietmečiu. “Bet gyvenimo kaip tik ir nebuvo, tik apgailėtinas būties pakaitalas” (p. 123), – sakoma romane. Taigi tikro ir autentiško gyvenimo nėra ne tik vartotojų visuomenėje, bet jo nebuvo ir socialistinės gerovės visuomenėje. Šios vaizdavimas nėra kokia nors naujiena, bet J.Ivanauskaitės laimėjimas – psichologiškai įtaigus, nors ir pagardintas tam tikrais meniniai prieskoniais, sovietmečiu subrendusios moters (Rita, Julija) ar vyro (Tadas) vidinio pasaulio atskleidimas (baimės, kompleksai, nepasitikėjimas savimi, seksualinio gyvenimo problemos, prisitaikymas naujojoje konkurencinėje visuomenėje). Beje, seksualinio gyvenimo problemų refleksija (kaip ir pirmoji seksualinė patirtis) tampa tarsi būtinu šiandienio lietuvių romano vaizdavimo dalyku (L.Gutauskas, R.Granauskas, T.Staniulis).

Kiekvienas reiškinys reikalauja ir jo dvasią atitinkančios kalbos, todėl natūralu, kad J.Ivanauskaitė renkasi ir žemąją leksiką, slengą, barbarizmus, vertinius. Rašytoja sugeba psichologiškai autentiškai perteikti paauglės egzistencinį būvį, kuris išsakomas paauglių kalba. Kad būtų sustiprintas vieno ar kito teiginio semantinis ir emocinis krūvis, autorė renkasi pakartojimo (p. 334) ar išvardijimo stilistines sintaksines figūras: Julija “troško atsiverti mylimajam ir patirti, kaip drauge su juo į ją ima srūti išorinio pasaulio įspūdžiai, nemylint atriboti užkardomis, užtvaromis ir užtvankomis” (p. 82). Retkarčiais tekste sužiba autentiškos metaforos (homeopatiniai tiražai), bet joms švytėti trukdo tikrovės vaizdavimas, nulemiantis ir ją perteikiančią kalbą.

Vis dėlto realybės konstatavimas ir reflektavimas lemia ne tik kalbą ir stilių, bet ir tai, kad romane vyrauja ne postmodernistinis žaidimas, o modernistinė būtis. Būtent todėl skaitydami kūrinį omenyje turime turėti ir O.Huxley’o ir G.Orwello, ir F.Kafkos, ir R.Gavelio kūrinius, kurie sudaro šio romano intertekstualųjį kontekstą. Politika, socialinės problemos, visuomenė – šios knygos refleksijos objektas. J.Ivanauskaitė romane apmąsto ne parulskišką tarpą, ne papievišką tarpsnį, o plyšį tarp žmogaus ir vartotojo, tarp tikro ir simuliakrinio gyvenimo. Plyšį, atsiradusį todėl, kad “Kaip viršuje, taip ir apačioje. Pasaulis – vienas, vieningas ir vientisas” (p. 105). Ne tokia vientisa ir darni meniniu požiūriu J.Ivanauskaitės knyga yra išskirtinė dėl savalaikio gebėjimo reaguoti į šiandieninės simuliakrinės visuomenės problemas, dėl tikslios orientacijos į potencialų skaitytoją (pirkėją!), dėl naujų simuliakrų kūrimo. Dabar – REKLAMA.
Nerijus Brazauskas
2004-04-06
„Literatūra ir Menas

Rašykite komentarą

-->