Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Ištrauka iš Just. Marcinkevičiaus “Mažvydo”

Autorius: Aušra

V.Kubilius yra pasakęs; „…po Mykolaičio–Putino mirties Just. Marcinkevičius yra pirmasis poetas, kuriam pavyko sukurti iš savęs, iš savo žodžių ir darbų šitą taurumo fenomeną.“ Jau penkiasdešimt metų Justinas Marcinkevičius rašo vis naujas knygas, kuriose išlieka trys svarbiausios temos: Lietuva, lietuvių kalba, gamta. Rašytojo kūryboje gyvenimas – tai pareiga. Poetinė drama “Mažvydas” – Just. Marcinkevičiaus draminės trilogijos (“Mindaugas”, “Mažvydas”, “Katedra”) antroji dalis. Dramoje veiksmas vyksta šešioliktame amžiuje, kai gimė lietuviška raštija. Veikalo centre – pirmosios lietuviškos knygos kūrėjas Martynas Mažvydas, kurį autorius įprasmina kaip gyvybinių tautos interesų reiškėją. Knyga išleista pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo “Katekizmo” – keturi šimtai penkiasdešimtajai metų sukakčiai.

Dramoje dialogas yra svarbiausias kalbinio bendravimo būdas; juo atskleidžiama veikėjų istorija, mintys, tarpusavio santykiai. Šioje ištraukoje pateiktas dialogas tarp Mažvydo ir Kristupo. Juo tarsi supriešinami Dievas ir žmogus – amžinybė ir laikinumas. Mažvydas Kristupo klausia ką šis žinąs apie žmogų. Kristupo atsakymas Mažvydui nepatinka, mat jų gyvenimo patyrimai skirtingi, taigi skiriasi ir požiūriai. Kristupas žino daug, tačiau jis neturi tokios gyvenimiškos patirties kaip pagrindinis veikėjas.

Kristupui Dievas yra jo gynėjas, jo atrama. Sunkiais gyvenimo tarpsniais jis neturėjo į ką kreiptis ir kam išsipasakoti, taigi kreipėsi į Dievą. Praeityje Kristupas buvo įskaudintas žmonių, todėl jis apie juos kalba kaip apie nusidėjėlius ir laikinus žemės gyventojus: „Kad silpnas, nuodėmingas… kad mirtingas…“ Vėliau dialoge vaikinas pradeda aukštinti Dievą, tai supykdo Mažvydą, nes jis klausė apie žmogų ne apie aukščiausiąjį.

Pagrindinis veikėjas supyksta ant Kristupo, jog šis neatsako į klausimą taip kaip jam norėtųsi: „Žmogau tu mano, apie žmogų klausiau! / Svarbiausio nežinai: kad nelaimingas. / Į galvą įsikalk: ne-lai-min-gas.“ Mažvydui kenčiantis, nelaimingas žmogus yra vertybė. Jo nuomone laimingų žmonių apskritai nėra, jie pavojingi, mat jų vertybės jau nebe žmogiškos: „Bijok laimingų, jeigu jų yra, / Nes jiems nereikia nei dangaus, nei meilės.“ Nelaimingi žmonės todėl ir verti meilės, kad nelaimingi.

Mažvydo požiūris į žmogų, kaip į turintį teise klysti individą. Jis supranta, kad žmogaus gyvenimas sudėtingas, kad jį gyvename tik vieną kartą. Visi daro klaidų. Kristupas visgi to nesupranta, jie daro ne klaidas, o nuodėmes, žmogus silpnas ir laikinas. Dievas mūsų sutvėrėjas, jis neklysta. Jų ginčą lėmė ir Mažvydo meilė tėvynei bei kalbai ir aukščiausiąjį jis mato kitokį, jo tikėjimas kitoks. Žmonėms lieka galimybė suprasti vieniems kitus ir išmokti atleisti. Šekspyras yra pasakęs: „Nusidėti yra žmogiška, bet atleisti… Nuo čia ir pradėkime, nes visi nusipelno antro šanso.“

Rašykite komentarą

-->