Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Išeivijos kūrėjų likimo atspindžiai kūryboje

Autorius: Domas

Antrasis pasaulinis karas ir stalininio socializmo įsitvirtinimas Rytų ir Vidurio Europos kraštuose privertė emigruoti nemažą skaičių lenkų, čekų, vokiečių, vengrų, bulgarų, serbų, slovėnų rašytojų. Pabaltijo rašytojų emigracija buvo masinė – tokio didžiulio intelektualinių jėgų nutekėjimo nepatyrė nė vienas kitas Europos regionas po Antrojo pasaulinio karo. Dauguma estų rašytojų įsikūrė Švedijoje. Latvių intelektualai spietėsi Vokietijoje bei Skandinavijoje. Lietuvių kultūrinė emigracija išsibarstė per kelis kontinentus: daugiausia išeivių buvo Šiaurės bei Pietų Amerikoje. XX amžiaus viduryje ne Lietuvos teritorijoje gyveno apie 900 000 lietuvių, iš jų apie pusę milijono buvo įsikūrę JAV.

Pagrindinės kultūrinės jėgos, Lietuvių rašytojų draugijos valdyba, lietuviškų knygų ir spaudos leidyba 1949-1951 m. susitelkė JAV, kur gyveno jau kelios emigrantų kartos, ėjo dienraščiai: „Draugas”, „Naujienos”, „Vilnis”, savaitraščiai „Dirva”, „Amerika”, „Darbininkas”, mėnraščiai „Margutis”, „Vytis”, ir Čikaga tapo išeivijos kultūrinio-meninio gyvenimo sostine. Tas rašytojų pasitraukimas į Vakarus tęsėsi ištisus dešimtmečiais, todėl iš Lietuvos emigravę poetai yra skirstomi į vyresniuosius išeivius, ,,Žemės” poetus ir bežemių kartą.

Išeivijoje buvo suformuotas visas religinių, kultūrinių ir politinių organizacijų tinklas. Pirmaisiais pokario metais lietuvių rašytojai kartu su latvių ir estų kolegomis aktyviai dalyvavo protesto akcijose dėl Pabaltijyje vykdomo genocido, piketavo prie JTO, atvykus Molotovui ar Vyšinskiui, siuntė peticijas Vakarų Europos ir JAV politikams, reikalaudami įgyvendinti Atlanto chartiją užgrobtuose kraštuose. J.Savickis, buvęs Lietuvos ambasadorius Skandinavijos šalyse, 1951 m. vyksta į Stokholmą, Oslą, Kopenhagą aiškinti Lietuvos padėties karalių rūmuose, politikų kabinetuose, didžiųjų laikraščių redakcijose. J.Brazaitis (Ambrazevičius) vadovauja Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto užsienio reikalų tarnybai, įsikūrusiai Pfulingene (Vokietija). 1951 m. A.Vaičiulaitis paskiriamas „Amerikos balso” lietuviškų laidų vadovu – šešis kartus per dieną iš Niujorko į Lietuvą transiliuojamos užsienio žinios, krašto įvykių analizė, poetų eilės, išeivijos kultūrinio gyvenimo apžvalgos. 1952 m. J.Aistis stoja dirbti į Laisvosios Europos informacinę tarnybą – skaito sovietinės Lietuvos laikraščius, knygas, partijos vadovų pareiškimus ir ruošia apžvalgas, kurios naudojamos kovai prieš socializmo imperiją. I.Šeinius leido apie „raudonąjį tvaną” dokumentines ir beletristines knygas.

Didžiulis lietuvių rašytojų būrys, išblokštas iš savo žemės (1944 m. pasitraukė 78 rašytojai, keletas dar anksčiau), skelbėsi esą vieninteliai lietuviškos meninės kūrybos tęsėjai, nes tėvynėje likę bendraminčiai buvo spaudžiami okupantų, jų kūryba taisoma, cenzūruojama, rašytojai negalėjo laisvai reikšti savo mintis. Dėl to Lietuvoje tvyrojo tikra literatūrinė tuštuma, baugi stagnacija, ir egzistavo vien tik politinis ir priverstinis žodis, todėl išeiviai teigė, jog nacionalinės literatūros plėtotė tegalima tik atsidūrus už pavergtos tėvynės sienų. Lietuviško meninio žodžio kūryba suvokiama kaip motinos tėvynės balsas, šaukiantis krūvon išblaškytus vaikus, kaip „marinamos tautos”, stovinčios „ant bedugnės krašto”, gyvybingumo ženklas, liudijantis jos pastangas išlikti žiauriose istorijos pervartose. Pirmajame pokario dešimtmetyje knygų leidyba buvo dominuojanti išeivijos kultūrinės raiškos forma, kelis kartus pranokstanti tiek leidinių skaičiumi, tiek kokybe visa tai, kas buvo išleista sovietinėje Lietuvoje, pavyzdžiui, 1952 m. išeivijoje išspausdinti devyni romanai, o Lietuvoje per tą patį laiką tik vienas.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->