Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Investicijos ir jų dydį lemiantys veiksniai

Autorius: Darius

Svarbią vietą tarptautinių ekonominių santykių sistemoje užima investiciniai santykiai. Investiciniai procesai Europoje pagyvėjo septintojo dešimtmečio viduryje.

Investicijų pritraukimas yra svarbus besivystančios šalies ekonominio augimo rodiklis, priklausantis nuo gamybos augimo, finansinio stabilumo, politinių sprendimų tobulumo ir strateginio vientisumo sprendžiant apmokestinimo, privatizavimo, biurokratijos kliūčių mažinimo ir kitus aktualius klausimus. Šalies įvaizdžio pateikimui reikalingos tam tikros koncepcijos, priklausomai nuo dėsningų, tarpusavyje susijusių rodiklių. Tai nėra paprasta, kadangi kiekviena šalis yra skirtinga savo politiniais, gamybiniais, ekonominiais, finansiniais bei kitais ištekliais, kuriais remiantis yra vystomos investicijų pritraukimo strategijos.

Šiandien jau niekam nekelia abejonių, kad makro ir mikro rodiklių prognozė turi būti glaudžiai susijusi su investicijomis.

Investicijos yra ekonomikos augimo indikatorius.

1. INVESTICIJŲ SAMPRATA
Investicijos – visų rūšių turtas, skiriamas verslui ar kitai veiklai, siekiant gauti pelną ar socialinį rezultatą. Galima sakyti, kad investicijos tai kapitaliniai įdėjimai.

Kapitalinės investicijos yra ilgalaikio turto(pastatų, statinių, mašinų, technologinių įrenginių bei kitų pagrindinių priemonių) ir nematerialaus ilgalaikio turto (technologinių licencijų, prekės ženklų) įsigijimas ir išlaidos nebaigtai statybai.[9]

Užsienio investicijos – tai yra užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvoje. Jos yra dviejų formų. Šios dvi formos – tai portfelinės investicijos ir tiesioginės investicijos užsienyje.[1]

Portfelinės investicijos- tai ilgalaikiai kapitalo įdėjimai, suteikiant kreditus ar perkant vertybinius popierius į užsienio įmonę, kurioje investitorius neturi kontrolinio akcijų paketo. Pagrindinė portfelinių investicijų forma – vertybinių popierių užsienyje įsigijimas.

Tiesioginės investicijos – investicijos, kuriomis siekiama užmegzti ir palaikyti ilgalaikius tiesioginius ryšius tarp investuotojo ir ūkio subjekto į kurį investuojama, jei investuotojui priklausanti įstatinio kapitalo dalis suteikia jam galimybę daryti įtaką valdymui ir kontrolei. Taigi galima teigti, kad tiesioginės užsienio investicijos yra vienoje šalyje esančių firmų investicinės išlaidos įkurti veikiantiems vienetams kitoje šalyje. Jei investuojanti firma turi 10 proc. ar didesnę nuosavybės dalį, tai galima sakyti, kad įmonė pasirinko tiesiogines užsienio investicijas.

2. UŽSIENIO INVESTICIJŲ ĮTAKA ŠALIES EKONOMIKOS AUGIMUI
2.1. Užsienio investicijų nauda vietos aplinkai
Kiekviena šalis vykdo aktyvią konkurencinę kovą dėl užsienio investicijų. Ypatingai pokomunistinio pasaulio šalys, iš kurių lyderių pozicijos atitenka Čekijai ir Vengrijai.(žr.1 pav.)

1 pav. Investicijos, tenkančios vienam šalies gyventojui (2000m. I pusmetis JAV dol)
Iš paveikslo duomenų matyti, kad tokios šalys kaip Estija, Lenkija, taip pat sugeba pritraukti nemažą dalį užsienio investicijų. Tuo tarpu iš visų trijų Pabaltijo valstybių Lietuva atsidūrė paskutinėje vietoje.

Pagrindiniai užsienio investicijų privalumai vietos aplinkai:

* kyla šalies makroekonominiai rodikliai.;

* naujų darbo vietų sukūrimas, taip pat darbo jėgos mokymas;

* perkeliamos naujos technologijos su pažangia verslo valdymo patirtimi;

* esančios ir naujos vietos įmonės išplėtoja tiekėjų tinklą (gamina išteklius ar pusfabrikačius), ko pasekoje padidėja verslo apytaka;

* naudojasi vietos infrastruktūra, įsigyja žemę;

* paprastai modernios verslo šakos pramonės įmonės gamina tai, kas skirta eksportui.

Todėl galima teigti, kad užsienio investicijos stiprina šalį ir leidžia jai jaustis saugesne aštrios konkurencijos sąlygomis.

Daugelyje ekonominių procesų egzistuoja ir kita pusė. Vadinasi išryškėja trūkumai.

Vienas iš svarbiausių būtų tai, kad užsienio įmonė gali dominuoti rinkoje ir užgniaužti vietos konkurenciją. Jei užsienio įmonė yra didelė, turinti monopolinę įtaką šalies rinkoje, tai mažos kainos suvokiama kaip bandymas kontroliuoti nemažą dalį šalies rinkos.

Antra aštri problema dėl darbo jėgos ir kitų vietos išteklių panaudojimo. Daugelis užsienio įmonių eina į rinką išnaudoti jai palankiu momentu mažus atlyginimus ir žemas žaliavų kainas, bet neinvestuoti savo pelno atgal į veikiančią įmonę ar kitoje tos šalies ekonominėje veikloje.

Šalis žinodama esminius privalumus ir trūkumus privalo pasirinkti poziciją dėl užsienio investicijų į vietos ekonomiką. Ji privalo sugebėti pasauliui reklamuoti sukurtas sąlygas investicijoms.[2]

2.2. Investicijas lemiantys veiksniai
Investuojamo kapitalo dydį, netolygią sklaidą lemia 12 veiksnių, apibūdinančių valstybės patrauklumą užsienio investicijoms:

1. Politinis stabilumas.

2. Monetarinė politika.

3. Palūkanų norma

4. Įstatyminė bazė.

5. Bankų veikla.

6. Kapitalo judėjimo galimybės.

7. Pasienio kontrolė.

8. Darbo jėga.

9. Viešbučių tinklas.

10. Sveikatos apsaugos kokybė.

11. Susisiekimo galimybės.

12. Ryšių kokybė.

Dar galima išskirti papildomus veiksnius:

1. Rinkos dydis ir kokybė

2. Vietiniai ištekliai.

3. Ekologinės sąlygos ir reikalavimai.

4. Iki tol egzistavusi vietinė materialinė bazė.

5. Kriminogeninė situacija[4]

Taip pat užsienio investicijas įtakoja valiutos kurso pokyčiai. Dažnai įmonės nori pasinaudoti patraukliais pasiūlymais vietos mokesčių mažinimo klausimu, ar kitais paskatinimais, kad galėtų pritraukti užsienio investicijas, pavyzdžiui mokesčių atidėjimai, infrastruktūra.[5]

2.3. Svarbiausios investicijų nuosmukio priežastys Lietuvoje
Ekonomikos restruktūrizavimo laikotarpiu, kai reikia pakeisti netinkamas technologijas, sukurti modernias paslaugas, perduoti vadybos įgūdžius didelę reikšmę įgyja kapitalo investicijos iš šalių, pasiekusių aukštą išsivystymo lygį. Šalies ekonominis potencialas nepajėgus užtikrinti tinkamą investicijų lygį. Todėl reformuojant šalies ūkį ypatinga funkcija tenka užsienio investicijoms. Įvardyti prioritetines investavimo šakas. Parinkti tinkamus mokestinius ar kitus skatinimus.

Veiksniai, kurie dalinai lemia apsisprendimą investuoti yra šie:

1. Politinis stabilumas.

2. Palanki šalies teisinė aplinka.

3. Mokesčiai, skatinantys ūkinę veiklą.

4. Kvalifikuota darbo jėga.

5. Išvystyta infrastruktūra (transportas, ryšiai, paslaugų sfera, ir kt)

6. Santykinai mažesni gamybos kaštai.

7. Efektyvi valdžios institucijų veikla.

8. Stabili pinigų sistema.

Visi šie veiksniai neturi aukšto įvertinimo balų užsienio investuotojų nuomone, nes pirmąjį 2000m. ketvirtį tiesioginių užsienio investicijų sumažėjo beveik keturis kartus: pernai t.y. 1999m. per šį laikotarpį investuota 422 mln.Lt, 2000 m. – vos 116 mln. Lt.

Ryškėja tokios svarbiausios investicijų nuosmukio priežastys:

* per mažai dėmesio skiriama strateginiam investicijų planavimui,

* investicijų nepritraukiama ilgalaikėms programoms,

* nekuriama investuotojams palanki mokesčių sistema,

* neįvardijamos investicijoms patraukliausios šalies pramonės šakos,

* prarandamas tramplino į Rytus vaidmuo,

* neaiški Lietuvos pozicija Vidurio Europoje,

* sumažėjęs vidaus vartojimas,

* globalizacijos procesai pasaulyje, o Lietuva per maža ir uždara valstybė,

* biurokratinių barjerų našta per didelė, trukdanti verslo plėtrai,

* nelanksti darbo rinka,

* neišnaudojama „tuščio lauko”(“green field”) investicijų svarba.

Tam, kad Lietuvos ūkis taptų atviresnis užsienio investicijoms būtina imtis aktyvių veiksmų vyriausybei ir vietos valdžios institucijoms, pašalinti šias išryškintas esmines priežastis. Naujos tendencijos, kurios palankiai paveiktų Lietuvos ūkį yra vakarų perkėlimas dalies gamybos į Lietuvą dėl pigios darbo jėgos. [2]

2.4. Ekonominės sąlygos skatinančios užsienio investicijų pritraukimą
Investicijų pritraukimas yra svarbus besivystančios šalies ekonominio augimo rodiklis, priklausantis nuo gamybos augimo, finansinio stabilumo, politinių sprendimų tobulumo ir strateginio vientisumo sprendžiant apmokestinimo, privatizavimo, biurokratijos kliūčių mažinimo ir kitus aktualius klausimus.

Ekonominės sąlygos skatinančios užsienio investicijų pritraukimą:

* Sąlygų laisvam kapitalo judėjimui sudarymas.(žemės pirkimo apribojimų panaikinimas, nekilnojamojo turto įsigijimas, tarptautinių korporacijų veikla)

* Geresnių sąlygų užsienio nuosavybės funkcionavimui užtikrinimas.

* Užsienio kapitalo ir bendrų įmonių veiklos kontrolės apribojimų mažinimas.

* Lito stabilumo palaikymas.

* Šalies politinio stabilumo didinimas. Kriminogeninės situacijos šalyje gerinimas, saugumo institucijų stiprinimas.

* Prisijungimas prie tarptautinių konvencijų, sutarčių.

* Efektyvių protekcionizmo priemonių, apsaugant šalies ekonomiką, parengimas ir taikymas.

* Infliacijos mažinimas iki 10 – 15 proc. Per metus. Užsienio prekybos balanso deficito likvidavimas, skatinant šalies eksportą.[1]

3. UŽSIENIO INVESTICIJŲ DINAMIKA LIETUVOJE
Lietuvoje užsienio investicijas reglamentuojantys įstatymai išleisti daug vėliau nei kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Pirmoji bendra su užsienio partneriu Lietuvos – Vengrijos įmonė buvo įsteigta dar 1987 metais. Tačiau ši iš esmės tuo laiku nauja, tarptautinio bendradarbiavimo forma nepaplito, nes nebuvo svarbios sąlygos garantuojančios įsteigtos įmonės veiklos sėkmę. Ta sąlyga – tai “teisinių aktų sistema, reguliuojanti visą investicinį procesą; naujo ūkio subjekto atsiradimą ir jo veiklą; kapitalo, prekių, darbo jėgos ir nematerialinių vertybių judėjimą iš vienos vietos į kitą; investicinio proceso dalyvių nuosavybės santykius; jų teises ir garantijas”[8]

Užsienio įmonių atėjimas užsitęsė dar apie 3 – 4 metus. Pagrindinė to priežastis buvo politinis nestabilumas ir teisinė nežinomybė. Investiciniai procesai Lietuvoje pagyvėjo tik atkūrus nepriklausomybę ir priėmus svarbiausius ūkinę veiklą reguliuojančius įstatymus. 1990 metais buvo išleistas Užsienio Investicijų įstatymas, kuris leido steigti pilnos nuosavybės dukterines kompanijas. Nors šis įstatymas apibrėžė užsienio investuotojo statusą, jis nebuvo pakankamai liberalus ir negarantavo lygių teisių šalies ir užsienio investuotojams. Tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje įstatymai užsienio ir vietos investuotojams suteikė lygias galimybes, todėl investicijos atėjo greičiau. Estijoje užsienio investicijų aktyvumą sąlygojo glaudūs Estijos ir Skandinavijos šalių ryšiai, palanki Estijos teisinė sistema bei Estijos sukurtas teigiamas ir sparčiai reformas vykdančios šalies įvaizdis.

Lietuvoje užsienio investicijų pradžios taškas yra 1990 metai. 1991 metais buvo užregistruota septynis kartus daugiau bendrų užsienio kapitalo įmonių negu per ankstesnius trejus metus.

1991 –1992m. užsienio investicijų augimas nežymus, kadangi tuo metu šalyje buvo jaučiamas politinis(kariniai manevrai) ir ekonominis nestabilumas (hiperinfliacija).

Kai 1993m. atsirado pirmieji ekonominio stabilumo ženklai,- tai labai greitai atsispindėjo padidėjusiame užsienio investicijų kiekyje. Po 1994 metų pastebimas pastovus užsienio investicijų didėjimo tempas. Per visą 1990 – 2000 metų laikotarpį užsieniečiai į Lietuvos ūkį buvo investavę 6498,7 mln. JAV dolerių.(žr.2 paveikslą)

2 pav. Tiesioginės užsienio investicijos Baltijos šalyse 1992-2000m

Tiesioginės užsienio investicijos 2000 m. rugsėjo 30 dienai buvo 9227,57 mln. litų. Šis rodiklis per pastaruosius penkerius metus stipriai išaugo – apie vieną milijardą litų kasmet.

Ekonominio augimo etapas Lietuvoje prasidėjo 1995 m., o 1997 –1998 m. pradžioje teigiami ekonomikos pokyčiai tapo akivaizdūs:

* paspartėjo BVP augimo tempai;

* sumažėjo infliacija

* atpigo paskolos;

* labai išaugo privačios investicijos.

Šią sėkmingą raidą sustabdė Rusijos krizė: eksportas sumažėjo, realaus BVP augimo tempai sulėtėjo nuo 1,073.1997m. iki 0,959 proc. 1999m.

3.1. Tiesioginės užsienio investicijos pagal šalis

Apie 57 proc. Tiesioginių užsienio investicijų yra iš Europos Sąjungos šalių. Labiausiai tiesioginių užsienio investicijų srautas išaugo 1996 metais, kai tiesioginės užsienio investicijos padidėjo daugiau nei du kartus.

Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės patenka į Skandinavijos interesų zoną, tačiau iki šiol pagal užsienio kapitalo pasiskirstymą trys valstybės atrodė skirtingai. Estija aiškiai skandinaviška, Latvijoje vis dar ryški Rusijos kapitalo įtaka, o Lietuva iki šiol laikoma vos ne tautinio verslo bastionu. Galima teigti, kad Skandinavijos kapitalo įtaka didėja ir Lietuvoje. Švedija ir Suomija Lietuvoje daugiausia investuoja į paštą ir ryšius.

Amerikiečių kapitalo įtaka Lietuvos ūkiui ne mažiau akivaizdi, tačiau pastebima traukimosi iš Lietuvos rinkos tendencija. Dalies JAV kapitalo pasitraukimui iš Lietuvos turėjo įtakos šalies vyriausybės ir “Williams International” derybų dėl Lietuvos naftos ūkio privatizavimo eiga.

Šiuo metu tiesioginės Rusijos kompanijų investicijos į Lietuvos ūkį pagal dydį užima tik keturioliktą vietą ir gerokai atsilieka nuo tokių valstybių kaip Švedija, Liuksemburgas, Estija, Austrija, Airija. Tam įtakos galėjo turėti ne tik Rusijos finansų krizė, bet Lietuvos naftos ūkio perdavimas JAV kompanijai “Williams”.

Į Lietuvą investuoja ir nelabai turtingos šalys. Tokios kaip Čekija, Latvija, Estija. Šios šalies investicijos per paskutinius metus išaugo 22 proc. Estija 48 proc. visų Estijos investicijų Lietuvoje investavusi į finansinį tarpininkavimą.

3.2. Tiesioginės užsienio investicijos pagal veiklos rūšis
Nagrinėjant tiesiogines užsienio investicijas pagal veiklos rūšis 2000m. sausio 1 dienos duomenimis daugiausia investuota į apdirbamąją pramonę. Į 358 apdirbamosios pramonės įmones investuota 31,8 proc. visų tiesioginių investicijų. Iš apdirbamosios pramonės šakų galima išskirti maisto prekių, gėrimų ir tabako gamybą, – 37,1 proc. visų investicijų į apdirbamąją pramonę, lengvąją pramonę 13,6 proc, bei transporto priemonių gamybą 8,6 proc. Antrąją vietą užima didmeninė ir mažmeninė prekyba, asmeninių bei buities reikmenų remontas, į 834 šios veiklos įmonių investuota 24,3 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. Didėja užsienio investicijos į statybos, transporto, sandėliavimo, finansinio tarpininkavimo, nekilnojamo turto nuomos įmonės.

Lietuvoje svarbi ūkio šaka yra žemės ūkis, tačiau situacija yra komplikuota,
nes investuoti į žemės ūkio gamybą netikslinga, todėl, kad žemės ūkio produkcija Lietuvoje brangi ir ne visada gali konkuruoti su kitų šalių produkcija. Šiuo metu žemės ūkyje užsienio investicijos yra menkos.

3.3. Tiesioginių užsienio investicijų pasiskirstymas pagal apskritis
Maisto ir lengvosios pramonės įmonės, kurios visada Lietuvoje buvo prioritetinių šakų įmonės, pritraukia daugiausia užsienio investicijų.

Didžioji dalis šių įmonių sukoncentruota penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose; tai padidina šių miestų patrauklumą investicijoms. Kai kurios lengvosios ir maisto pramonės įmonės įsikūrusios kituose Lietuvos miestuose ir gyvenvietėse. Tai pozityvus dalykas, nes leidžia tolygiau pasiskirstyti užsienio investicijoms Lietuvos teritorijoje. Tiesioginės užsienio investicijos priklauso nuo pramonės išsivystymo lygio apskrityse. Kuo didesnis pramoninis centras tuo didesnė tikimybė čia sulaukti investicijų.

Dėl mažo Lietuvos ploto ir gyventojų skaičiaus, nežymaus vaidmens pasaulio ekonominiame gyvenime, teko atsisakyti tokių ekonominių svertų, reguliuojančių užsienio kapitalo patekimą ir pasiskirstymą, kaip palūkanų normos, valiutos kotiravimas ir eksporto dydis. Vienas iš rodiklių naudojamų užsienio patrauklumui įvertinti, – vadinamasis patrauklumo koeficientas. Jis svyruoja nuo 0 iki 10. Kuo šis koeficientas didesnis, tuo apskritis ar miestas patrauklesnis užsienio investitoriams. Pagal šią skalę aukščiausiai yra Klaipėda –6,7, Vilnius – 6,5, Kaunas – 6,0,.Tuo tarpu Rygos ir Talino patrauklumo koeficientai yra atitinkamai 7,2 ir 7,4,. Kaip matyti, Lietuvos ir jos teritorijų patrauklumo koeficientas tikrai yra nedidelis. Kuo stambesnis pramonės centras, tuo didesnė galimybė sulaukti užsienio investicijų.

Daugiausia investicijų pritraukia ekonominiai centrai, turintys gerą infrastruktūrą bei padėtį pagrindinių magistralių atžvilgiu, tuo tarpu kitose apskrityse investicijos labiau išsisklaidžiusios.

Valstybės regioninis vystymasis yra objektyvus veiksnys, pasireiškiantis ir Lietuvoje. Viena to pasireiškimo formų, tai netolygus investicijų pasiskirstymas, tam tikrų koncentracijos židinių susidarymas. Išskirti regionai, kaip investiciškai patrauklūs Centro, Pietryčių, Vakarų, taip pat nepatrauklūs Pietvakarių, Šiaurės, Rytų Žemaitijos ir kt., sudaro tam tikrą sistemą, kuri gali būti naudota formuojant Lietuvos regioninę politiką.[3]

4.REGIONO INVESTICINIO KLIMATO FORMAVIMAS

4.1. Investicinio klimato samprata

Paprastai investicinis patrauklumas suprantamas kaip investavimo sąlyga, daranti įtaką investuotojui, kuris renkasi investavimo objektą. Investicijos gali būti skirtos projektui, įmonei, korporacijai, miestui, regionui arba šaliai.

Kiekvienas šis objektas turi tam tikrą eilę būdingų kriterijų. Šiuo atveju išsiskiria regionas – jis turi savo individualią specifiką, bet tuo pačiu jo specifika nėra individuali. Ši ypatybė leidžia regionus lyginti tarpusavyje ir ieškoti sąlygų, kuriomis remiantis regionas būtų patrauklus investuotojui.

Investicinis klimatas suprantamas kaip palankios investicijoms “ertmės” susidarymas tam tikroje vietoje(regione).

Regioninis investicinis klimatas – tai eilė veiksmų, kurie naudojami, siekiant pritraukti investicijas į regioną. Galima išskirti šiuos veiksnius:

* efektyviai dirbančios infrastruktūros investicinėje regiono rinkoje sudarymas;

* regiono įmonių produkcijos ir investicinių išteklių paklausos mokumo didinimas;

* sąlygų, užtikrinančių vietinių išteklių naudojimą investicijoms regiono įmonėse, sudarymas;

* regioninės investicinės rinkos integracija į tarptautines rinkas;

* palankių sąlygų sudarymas šalies ir užsienio investicijų pritraukimui į atskirus regionus.

Netgi neefektyvios investicijos gerina investicinį klimatą, kurdamos investicinę infrastruktūrą ir skindamos kelią efektyvioms.

Nuo investicinio klimato, daugiau nei nuo kitų veiksnių priklauso šalies ekonominė padėtis.

4.2.Regioninio investicinio klimato formavimo etapai
Investicijų pritraukimo uždaviniai, sprendžiami regionų lygmenyje, apsprendžia ekonominė – socialinės situacijos keitimąsi ne tik regione, bet ir visoje šalyje. Konkretaus regiono savitumas turi būti ne tik įvertintas regioniniame investiciniame klimate, bet ir tapti svarbiausiu veiksniu, siekiant pritraukti investicijas į regioną. Regioninio investicinio klimato paruošimas ir praktinis pritaikymas gali būti pateiktas kaip tam tikras ciklas, susidedantis iš trijų atskirų, nepriklausomų etapų.

3 pav. Pagrindiniai regioninio investicinio klimato formavimo etapai.

Koncepcijos formavimą sudaro keletas etapų:

* regioninės investicinės politikos (RIP) pradinės koncepcijos suformulavimas;

* koordinacinės – konsultacinės grupės investavimo klausimais sukūrimas. Joje turėtų būti atstovai iš regiono valdžios, ir komercinių struktūrų, kurios formuotų ir vėliau koordinuotų regioninės investicinės politikos procesą;

* prioritetų investicijoms į regioną, regiono investicinės rinkos imlumo, regiono įmonių finansinių ir investicinių galimybių papildyti regiono biudžetą nustatymas;

* egzistuojančios regione teisinės ir normatyvinės bazės analizė, silpnų ir stiprių vietų, galimybių ir rizikos regiono ekonomikoje nustatymas;

* RIP alternatyvaus varianto paruošimas ir analizė;

* RIP skaičiavimas;

* RIP paruošimas ir priėmimas aukščiausiuose regiono valdžios organų struktūrose;

* Specializuotų regioninių organizacijų sukūrimas, kurios koordinuotų investicijas į regioną ir padėtų realizuoti RIP.
Sukūrimas apima konsultavimo, tyrimų, finansinius darbus:

* Priemonių, kurios sudaro RIP programos esmę, atrinkimas;

* Marketingo tyrimų projektų ir programų rėmuose atlikimas, prioritetų nustatymas, siekiant realizuoti RIP;

* Strateginių partnerių, įgaliotų kompanijų, bankų ir firmų, kurios bus atsakingos už RIP realizavimo procesą atrinkimas;

* RIP projekto ruošimas, jį perduodant pirminiam peržiūrėjimui konsultacinėms, ekspertinėms organizacijoms, regiono valdžios struktūroms;

* RIP priemonių įtaka regiono aplinkai, socialinei ir demografinei padėčiai įvertinimas;

* Pagrindinių investavimo galimybių ir investicijų pritraukimo būdų išskyrimas;

* Technologijos, metodų ir kitų žingsnių ruošimas siekiant bendro darbo su užsienio investuotojais;

* RIP projekto galutinio varianto, kuris bus vėliau perduodamas aukščiausiajai valdžiai, paruošimas;

* Projekto pakoregavimas atkreipiant dėmesį į valdžios pastabas.
Realizavimą sudaro:

* RIP įgyvendinimo priemonių realizavimas, galutinis rangovų, kurie realizuos RIP, atrinkimas ir kontraktų su jais sudarymas;

* kalendorinio grafiko sudarymas nustatytiems RIP veiksmams atlikti ir jų optimizavimas;

* finansinis RIP valdymas;

* realaus RIP vykdymo kontrolė ir analizė, operatyvus korektūros įvedimas, profesionalus RIP proceso sekimas;

* naujo RIP varianto paruošimas kitiems biudžetiniams metams.
Investicijų pritraukimo procesas apima visus etapus, susijusius su regioniniais investiciniais tyrimais ir reikalauja institucinės pagalbos. Tuo tikslu daugelyje pasaulio valstybių egzistuoja specializuotos agentūros, kurios konsultuoja investicijų ir jų pritraukimo klausimais.[4]

IŠVADOS
Galima padaryti išvadą, kad galutinis investicijų tikslas – šalies gyventojams duoti daugiau aukštos kokybės prekių bei paslaugų, pakelti jų gyvenimo lygį. Tačiau šių tikslų Lietuvoje dar ne visuomet pasiekiama.

Užsienio investicijos vienas iš būdų įtakoti ekonominį pakilimą šalyje. Taip pat reikia sugebėti reklamuoti sukurtas investavimui sąlygas šalyje.

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad investicijų normaliam procesui Lietuvoje trukdo netobula kapitalo, prekių, paslaugų, informacijos, darbo rinka.

Regiono investicinio klimato formavimas aktualus klausimas šiandieninėje Lietuvoje. Jo etapai reikalauja daug laiko, tačiau labai svarbu daryti viską palaipsniui, nuosekliai, atidžiai ir neatidėliojant tam, kad Lietuva taptų patraukli investuotojams, nuo kurių priklauso šalies ekonominis augimas.

LITERATŪRA

1. Albrechtas J. Investicijos Lietuvoje// Litas.- 1995, rugpjūčio 22.

2. Damašienė V. Užsienio investicijų įtaka šalies ekonomikos augimui// Ekonomika ir vadyba. – Kaunas 2001.

3. Džiugaitė R., Nedzveckas J. Užsienio investicijų dinamika Lietuvoje// Regionų plėtra.- Kaunas: Technologija, 2001.

4. Garalienė R., Belazarienė G. Regiono investicinio klimato formavimas// Regionų plėtra. – Kaunas: Technologija, 2001.

5. Mc Grath P. Tarptautinės ekonomikos pagrindai. Vilnius: Margi raštai,1999.

6. Navickas V. Lietuvos ekonomika dabartis ir perspektyvos.-Vilnius 1999.

7. Sabutienė S., Kvedarienė V. Užsienio investicijos Lietuvoje.- Vilnius 1999.

8. Štreimikienė D. Užsienio investicijos ir regionų plėtra Lietuvoje// Inžinerinė ekonomika.- 2000, Nr.1(16) – P.60

9. Žvirblis A. Matusevičius D. Investicijų pritraukimo į Lietuvos ūkį plėtra// Ekonomika ir vadyba. – Kaunas

Rašykite komentarą

-->