Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Informacinė visuomenė

Autorius: Valdas

Informacinę visuomenę žmonės neretai įsivaizduoja kaip šviesios ateities viziją, kuri taps realybe be jų pačių įsikišimo. Iš dalies taip ir yra – juk nebūtinai visi valstybės, kurios visuomenę galima būtų vadinti informacine, piliečiai yra tos visuomenės nariai. Ir labiausiai kompiuterizuotose šalyse yra ne po vieną ir ne po du gyventojus, nesinaudojančius technologijomis ar tiesiog priešiškai nusistačiusius jų atžvilgiu. Tačiau likusieji, savo verslu, laisvalaikiu, mokymusi ir net gydymusi besirūpinantys „virtualiai“ – t.y. visiems šiems procesams atlikti naudojantys kompiuterines programas ir kitus technologinius sprendimus – į tai investuoja ir iš to gauna pelno.

Mūsų šalyje turi būti įsisąmoninta, kad XXI amžiuje perspektyvą turės tik šiuolaikinę valstybinę informacinę infrastruktūrą įdiegusios šalys, kurių kiekvienas pilietis gali, moka ir nori naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis.
1. Informacinės visuomenės sąvoka
Informacinė visuomenė – tai žinių visuomenė, atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė, kurios nariai gali bei sugeba visose savo veiklos srityse efektyviai naudotis tiek šalies, tiek pasaulio informacijos ištekliais, o valdžios institucijos užtikrina informacijos prieinamumą ir patikimumą, plėtoja šalies informacinę struktūrą ir jos tarptautinę integraciją, vysto šalies švietimo sistemą, skatina mokslinius tyrimus ir jų rezultatų panaudojimą, rūpinasi šalies įvaizdžio formavimu ir pristatymu pasaulio visuomenei.

Kuriant informacinę visuomenę, šalies piliečiams sudaromos sąlygos ir galimybės visapusiškiau įgyvendinti savo sugebėjimus ir teises, tapti pilnaverčiais šiuolaikinio pasaulio visuomenės nariais, sėkmingai konkuruoti tarptautinėje darbo vietų rinkoje ir aktyviai panaudoti šiuolaikinių informacijos technologijų teikiamus privalumus.

Europos Sąjungos informacinės visuomenės plane „Europe’s rolling action plan for information society” pabrėžiama, kad informacinės visuomenės kūrime yra keturios pagrindinės kryptys:

1. Verslo aplinkos išplėtimas:

 telekomunikacijų rinkos liberalizavimas;

 vidaus rinkos demokratizavimas;

 mainų pramonėje skatinimas.

2. Investicijų skatinimas ir motyvavimas:

 vystoma žinių bazė – plečiamos paslaugos piliečiams, auga dėmesys elektroninei prekybai, plėtojamas įvairialypės įrangos (multimedijos) turinys;

 didinama mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo apimtis;

 stengiamasi geriau panaudoti šalies informacijos išteklius ir tobulinti jų apsaugą.

3. Prioritetas piliečių poreikiams:

 gerinama vartotojų teisių apsauga;

 plečiamos viešojo sekretoriaus paslaugos;

 garantuojama skirtingų kultūrų plėtotė.

4. Tarptautinių informacijos mainų plėtojimas:

 tarptautinių taisyklių nustatymas įvertinant tarptautinius etalonus;

 bendravimo su kaimynais plėtojimas;

 besivystančiu šalių integracija.

Kiekvienos valstybės vyriausybės uždavinys – nustatyti šalies informacinės visuomenės plėtojimo prioritetus, sudaryti ir realizuoti įgyvendinimo planą, užtikrinti kiekvienos gyventojų grupės teisinę ir socialinę apsaugą informacinės visuomenės sąlygomis.
2. Informacinės visuomenės kūrimas Lietuvoje

Informatikos valstybinis reguliavimas Lietuvoje prasidėjo nuo 1991 m. spalio 3 d. priimto Lietuvos Aukščiausios Tarybos nutarimo panaikinti Lietuvos Ryšių ministeriją ir įsteigti Lietuvos Respublikos Ryšių ir informatikos ministeriją.

Dar 1998 m. nutarta pradėti programą „Informacijos visuomenė Lietuvoje“, nustatyti jos etapai ir uždaviniai. Šiandien tokia visuomenė – tai tik nedidelė profesionalų grupė, tačiau tam tikri informacinių technologijų bruožai po truputį ryškėja. Informacinės visuomenės sociologinį tyrimą 2000-2001 m. atliko Atviros Lietuvos fondas bei visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ pagal Vilniaus universiteto informacijos visuomenės studijų centro parengtą metodologiją. Šiuo tyrimu siekiama, kad Lietuvoje į informacijos visuomenę
įsitrauktų kuo daugiau specialistų ir jų atliekami darbai būtų visiems lengvai pasiekiami internete.

Nustatyti veiksniai, kurie lemia informacinių technologijų panaudojimą, įvertintos Lietuvos gyventojų valstybinės nuostatos informacijos visuomenės plėtros atžvilgiu.

XXI amžių Lietuva pasitiko prie kompiuterių ekranų, tačiau situaciją reikėtų vertinti dvejopai: daug dėmesio skiria valstybinės institucijos ir žiniasklaida “informacinei” arba “žinių” visuomenei plėtoti ir dar daugiau klaustukų dėlioja tie, kurie užsiima praktiniu informacijos technologijų (IT) diegimu. Valstybinės institucijos suinteresuotos neatsilikti nuo Europos Sąjungos ir kaimyninių, ypač Baltijos šalių lygio, gi, vartotojas IT mato pro savo įmonės galimybių, kurios dažniausiai yra menkos, prizmę.

Lietuvoje atsiradus pirmiesiems kompiuteriams, apie kiekvieną iš jų ėmė burtis šios naujos veiklos srities entuziastų grupės. Atsirado poreikis kompiuterių specialistų ir vartotojų bendravimui, siekiant greičiau ir kompetentingiau išspręsti iškylančius klausimus. Aktyvūs žmonės mokslo, studijų, mokymo institucijose pradėjo rengti seminarus, mokyklas, konferencijas aktualiais kompiuterių projektavimo, gamybos ir diegimo, programinės įrangos kūrimo ir naudojimo, mokymo, mokslinių tyrimų klausimais. Tokių profesinių susitikimų metu buvo pradėta puoselėti mintis apie nuolatinį kompiuterininkų susivienijimą, kas leistų organizuoti sistematiškesnę bendrą veiklą.
3. Kompiuterinis raštingumas
Vienas pirmųjų žingsnių kompiuterizuojant mokyklas – tai visiems švietimo darbuotojams – nuo ministro iki mokytojo – įgyti kompiuterinį raštingumą.

Informacinėje visuomenėje akcentuojamas poreikis visą gyvenimą mokytis. Daugelį tai gąsdina ir neramina. Ši tezė turi būti diegiama ir mokiniams – šiuolaikiniam pasauliui sparčiai kintant, jų laukia daug naujovių, kurias reikės išmokti naudoti, taikyti ir valdyti.

Elektroninis komunikavimas atveria daug galimybių. Tai:

o nuotolinis mokymas (studentas ir dėstytojas bendrauja internete);

o teledarbas (darbo vieta perkeliama į namų aplinką);

o virtualus bendravimas (bendraujama naudojant elektroninės komunikacijos priemones);

o telemedicina (toli gyvenantį pacientą konsultuoja medicinos centre esantis specialistas);

o elektroninė spauda (per internetą tampa pasiekiami įvairiausi periodiniai leidiniai);

o elektroninės bibliotekos (per internetą pasidaro prieinama literatūra iš šalies bei užsienio bibliotekų).

Kiekvienais metais valstybė ir kiti fondai skiria pakankamai dideles lėšas mokykloms ir kiekvienais metais didelis jaunų “raštingų” žmonių skaičius įsilieja į veiklųjį visuomenės pasluoksnį, pakeisdamas išeinančius į pensiją. Pastarųjų sąskaita didėja “raštingų” pensijinio amžiaus žmonių skaičius. Tai iliustruoja kompiuterinio raštingumo kreivės pav. 1. Didelę dalį Lietuvos gyventojų sudaro kaimo žmonės, kurie pastebimai lėčiau kyla kompiuterinio raštingumo laiptais, tačiau kompiuteris kaime nebėra nežinomas. Jis pasiekiamas per kaimo mokyklas, bibliotekas, kultūros namus, pažangius ūkininkus, kurie jau pradeda naudoti jį savo profesinėje veikloje. 13% Lietuvos gyventojų bedarbiai. Jų kompiuterinis raštingumas keliamas įvairiuose kursuose, finansuojant valstybės, privatiems ir užsienio fondams.

1 pav. Tikėtinas kompiuterinio raštingumo lygio kilimas Lietuvos visuomenėje
4. Švietimas ir informacinė visuomenė
Švietimo kaita – tautos išlikimo sąlyga. Lietuvai reikalingas kokybiškai naujas, XXI amžiui pritaikytas švietimo modelis. Besiformuojanti informacinė visuomenė kelia daug sudėtingesnius reikalavimus. Didėja žmonių tarpusavio nepriklausomybė. Kaip niekada anksčiau šiandien žmogiškųjų santykių plėtra įgyja labai svarbią reikšmę. Nacionalinės ekonomikos tampa internacionalinėmis arba net transnacionalinėmis. Pasaulis bendrauja. Todėl neišvengiamai reikalingas bendradarbiaujantis švietimas tam, kad sėkmingai įveiktume tarpdisciplininius barjerus ir sugebėtume toliau plėtoti savo pažinimą.

Pastaruoju metu vis spartėjantys naujų technologijų kūrimo ir diegimo procesai rodo, kad išsivysčiusių šalių visuomenė pereina iš industrinės visuomenės stadijos į postindustrinę, kurioje lemiantį vaidmenį pradeda vaidinti informacinės technologijos.

Informacijos visuomenės piliečius ugdyti turėtų mokymo bei studijų institucijos. Išsivysčiusiose šalyse manoma, kad moksleivių darbo su kompiuteriu poreikiai visiškai patenkinti, jei vienas kompiuteris tenka 2-3 moksleiviams. Dauguma kaimo mokyklų neturi nė vieno kompiuterio. Vienas ar du kompiuteriai vienoje mokykloje padėties greičiausiai negelbsti, nes dažniausiai mokiniai negali jais naudotis.

Profesinėse ir aukštesniosiose mokyklose padėtis kiek geresnė, yra skiriama nemažai lėšų mokyklų kompiuterizavimui.

Tačiau nepaisant labai didelio mokyklų vaidmens mokant kompiuterinio raštingumo, pagrindiniais madų diktuotojais informacijos visuomenės kūrimo kelyje turi tapti universitetai. Norėdami išlikti konkurencinėje kovoje, universitetai turi daugiau investuoti į informacines technologijas, nes patrauklesniais studentams tampa tie universitetai, kurie turi gerą šiuolaikinę įrangą.

Taigi informacinės visuomenės plėtra ir mokyklų kompiuterizavimas, kompiuterinio neraštingumo panaikinimas – tai dar kelios priežasčių, kodėl turėtų būti daugiau lėšų skiriama švietimui ir aukštajam mokslui.

5. Pavojai
Informacinėje visuomenėje slypi ir pavojų:

o socialinis pasidalijimas į tuos, kurie gali naudotis kompiuteriais (turi savo namuose), ir tuos, kurie neturi šios galimybės (šį skirtumą turėtų kompensuoti mokykla);

o virtualus bendravimas su visu pasauliu didina žmonių susvetimėjimą (mokykla turėtų sugebėti paskirstyti moksleivių veiklą įprastinėje ir virtualioje aplinkoje);

o kompiuterį turintis ir gerai jį įvaldęs moksleivis tam tikrais atvejais tampa labiau apsišvietęs už mokytoją (tam abu turi būti pasirengę);

o gausi informacija anglų ir kitomis kalbomis gali užgožti gimtąją kalbą (kompiuterinėje erdvėje būtina puoselėti lietuvių kalbą ir kultūrą).

IŠVADOS
Informacinės visuomenės plėtros elementai – kompiuterinis raštingumas, pilietinių funkcijų kompiuterinis vykdymas ir profesinė kompiuterinė kompetencija neįgyvendinami be visuomenei prieinamų informacijos technologijos priemonių ir informacijos išteklių.

Lietuvos informacinės visuomenės būklę daugiausia lemia: socialinė padėtis, išsimokslinimas, amžius ir pajamos. Lietuvoje internetu naudojasi maždaug trečdaliu mažiau žmonių negu vidutiniškai ES valstybėse, o viso pasaulio vidurkį Lietuva viršijo apie tris kartus. Visos Lietuvos kaimynės, t.y. šalys, turinčios su Lietuva bendrą sieną, internetu naudojosi rečiau. Tarp Baltijos šalių Lietuva užima tarpinę – tarp Estijos ir Latvijos – vietą.

Lietuvoje vykdoma informacinės visuomenės propaganda. Vienas iš šešių pagrindinių valstybinės politikos prioritetų – informacinės visuomenės kūrimas šalyje. Tačiau valstybė, t.y. politikai, naudojantys tam biudžeto lėšas, informacinės visuomenės taip paprastai nesukurs. Skaitmenizavimas reikalauja labai didelių ir nuolatinių investicijų. Neužteks to, kad verslininkai padės kompiuterizuoti mokyklas. Kompiuteriai, programos, galų gale, interneto teikimo būdai sensta, atsiranda naujų, progresyvių sprendimų, į kuriuos reikia nuolat investuoti. Informacinę visuomenę sudaro žmonės, turintys pinigų ir siekiantys jų turėti dar daugiau.

Informacinės visuomenės kūrimas nėra tik mokslinių prognozių objektas – kasdien tai tampa vis aiškesne realybe. Ir Lietuvoje pakankamai dažnai kalbama apie informacinės visuomenės kūrimo Europoje ir Lietuvoje problemas. Informacinės visuomenės kūrimas yra vienas iš šalies prioritetinių uždavinių.
LITERATŪRA:
www.sociumas.lt/Lit/nr17/sviet_global.asp

http://www.sociumas.lt/Lit/nr13/svietimas.asp

online.5ci.lt/Article.asp?Lang=L&ArticleID=3343

Kompiuterinis raštingumas ECDL pagrindai. Vilnius 2001

Rašykite komentarą

-->